Kyjivas, kovo 9 d. (Ukrinform-ELTA). Artimiausiu metu Rusija planuoja įvykdyti plataus masto provokaciją Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje, kurią nušviesti patikėta Rusijos propagandistui Vladimirui Solovjovui.
Tai ketvirtadienį „Telegram“ kanale pranešė Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, kuria remiasi „Ukrinform“.
„Gauta informacijos, kad artimiausiu metu Rusijos karinė-politinė vadovybė planuoja įvykdyti plataus masto provokaciją Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje. Jos išsamiai nušviesti į Baltarusiją turi atvykti pagrindinis Rusijos propagandistas V. Solovjovas. Kovo 11 d. planuojama organizuoti televizijos ir radijo tiltą bei tiesioginę transliaciją iš įvykių vietos Rusijos propagandinei žiniasklaidai“, – rašoma pranešime.
Žvalgybos duomenimis, šiuo tikslu į Baltarusijos teritoriją jau atvyksta kelios rusų grupės.
„Tikriausiai okupantų planai susiję su infrastruktūros objektų naikinimu ir galimomis civilių aukomis“, – teigia Vyriausioji žvalgybos valdyba.
Ji pažymi, kad provokacijos tikslas – „sudaryti priešišką Baltarusijos piliečių nuomonę apie Ukrainą ir užtikrinti visapusišką šalies ginkluotųjų pajėgų dalyvavimą kare Rusijos pusėje“.
Valdybos atstovai pabrėžė, kad Ukraina nevykdo jokių kovinių operacijų Baltarusijos teritorijoje.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, kovo 7 d. Ukrainos valstybinės pasienio tarnybos atstovas Andrijus Demčenka pareiškė, kad pasieniečiai fiksuoja Baltarusijoje parengtų Rusijos dalinių perkėlimą iš Baltarusijos.
Kremliaus propagandistai jau seniai garsėja savo įžūlumu ir nuolat, diena iš dienos skleidžiamu akiplėšišku melu. Paversti norimą į esamą, – štai kur tikrasis menas! Ypatingai tuo pasižymi vieni ryškiausių Putino chalujų – laidos „60 minučių“ viena iš vedėjų Olga Skabejeva ir „valanda su Vladimiru Solovjovu” vedėjas Vladimiras Solovjovas, kurių laidos transliuojamos viename pagrindinių Putino kontroliuojamų Rusijos TV kanalų.
Artėjant Normandijos formato ketvirtuko susitikimui gruodžio 9 d. dėl padėties Rytų Ukrainoje sureguliavimo, kuriame dalyvaus V. Zelenskis, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kremliniai neriasi iš kailio, stengdamiesi kuo labiau sukompromituoti Kijevo valdžią. Fašistai, nacistai – šaukia jie. Ukrainiečiai ir toliau žudo rusus, jie nenori taikos, jie nori karo ir pan.
Įvairios provokacijos, norint sužlugdyti derybas, laiminant Kremliui pilasi lyg iš gausybės rago.
Likus mažiau nei savaitei iki Ukrainos viršūnių susitikimo, prorusiški separatistai konflikto regione šalies rytuose nustatė „valstybės sieną“. Ligšiolinė fronto linija nuo dabar yra „valstybės siena“, – nusprendė užsienio nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos parlamentas. Taip vadinamo parlamento vadovas Vladimiras Bidiovka teigė, kad ateityje Donecko Liaudies Respublika apims visą Donecko srities teritoriją. Dabar Rusijos remiami separatistai kontroliuoja mažiau nei pusę istorinės Donecko srities.
Separatistai ir toliau provokuoja Kijevą, apšaudydami jo kontroliuojamas teritorijas ir tuo pačiu kaltindami jį nenorint taikos.
Jie siekia, kad jų valdomoms teritorijoms būtų suteiktas ypatingas statusas, kad valstybine sričių kalba būtų rusų, kad jiems atitektų sienų su Rusija kontrolė.
Tai raudonos linijos, kurių Ukraina niekaip neleis peržengti.
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Žibalo į rusenančią ugnį vakar NATO viršūnių jubiliejiniame susitikime įpylė ir Ukrainos užsienio ministras Vadymas Prystaiko, pareiškęs, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kuri aktyviai remia Rytų Ukrainos separatistus siekdama savo politinių tikslų.
Ir to paneigti neįmanoma. Rusija nuo pat 2014-ųjų, kuomet užgrobė Krymą ir įžengė į Rytų Ukrainą, ekspansyviai ir labai nesislėpdama demonstravo savo siekį neleisti Ukrainai integruotis į ES ir NATO.
Ypač rusus įsiutino Ukrainos Konstitucijoje įvestos pataisos, kuriose įrašyta, jog šalies vienas iš pagrindinių tikslų – siekti narystės NATO.
Ir štai artėja metas, kai vienokiu ar kitokiu būdu turės būti perkirstas šis Gordijo mazgas. Prieš vykstant Zelenskiui į Normandijos formato susitikimą Prancūzijoje, patriotinės Ukrainos jėgos pasirašė deklaraciją, kurioje nubrėžė raudonas linijas, kurių nevalia peržengti.
Zelenskis gerai supranta, jog nors vieną jų peržengus Ukrainoje gali kilti dar vienas Maidanas.
Atsargiai – tendencingoji Olga Skabajeva ir Jevgenijus Popovas
O to niekas nenori.
Vakar Olgos Skabejevos šešėlis Jevgenijus Popovas (jis ir jos vyras) laidoje „60 minučių“ paskelbė anonsą: „Netrukus parodysime ir pasiklausysime, kaip Olga telefonu kalbėsis su Ukrainos prezidentu Zelenskiu“.
Ir Zelenskis pakėlė ragelį. Priplonintu balseliu propagandistė Skabejeva kreipėsi į Zelenskį: mielas Volodymyrai, jūsų ofiso darbuotojai man niekaip neleidžia su jumis pasikalbėti, todėl radusi jūsų asmeninį telefoną, skambinu jums ir noriu užduoti keletą klausimų…
Iš kitos ragelio pusės: klausau, ar kas atsitiko? Gal kas serga? A, visi sveiki? Tada… Pypt, pypt.
Studijoje susižavėjimas drasiąja „žurnaliste“. Skabejeva švyti pergalinga šypsena: štai ir pasikalbėjome…
Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas
Parsidavėlių už sotesnį kąsnį, žmonių, su išplaukusios moralės supratimu, esama kiekvienoje tautoje. Ir jie, visų pirma, savo tautose asocijuojasi su atstumtaisiais; jie tarsi žmonės be tautinės savigarbos, be identiteto, kaip tie mongolų-totorių klajokliai stepėse.
Vienintelis jų siekis – užkariauti ne vien fiziškai, bet ir pavergti dvasiškai ir moraliai, kuomet visuotinai priimtos moralės normos tiesiog negalioja, o galioja jų melas ir klasta.
Grobk ir plėšk, neapkęsk kitokių, jeigu jie nepanašūs į tave – nei mentalitetu, nei pasaulio matymu.
Tad kodėl du žinomi armėnai šiandien net išsijuosę dergia kitų tautų apsisprendimą identifikuoti save ir pasirinkti savo tautos kryptį?
Šiandien bene madingiausias žodis aršiose politinėse diskusijose – nacionalizmas. Ypač šiuo žodžiu mėgsta svaidytis į Kremliaus šeriamų televizijų politinių šou sukviesti pasirinktiniai, jau etatiniais tapę dalyviai ir tų laidų vedėjai propagandistai, nors save jie ir vadina žurnalistais.
Daugiausiai, žinoma, pastaruoju metu kliūna Ukrainai – esą jos valdžioje vien naciai, nacionalistai ir banderininkai. Žurnalistai-propagandistai net nesivargina atskirti šių visiškai skirtingą prasmę turinčių sąvokų, o suplaka juos į vieną: anot jų – tai tas pats. Trumpai tariant, blogis.
Taigi kas yra nacionalizmas?
Tai ideologija, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu, savojo identiteto paieška. Nacionalizmas kelia išimtinai patriotinius jausmus, kas yra būdinga kiekvienai etninei grupei, visuomenei, valstybei. Tai pasididžiavimas nacionaliniais jausmais, neturint siekio menkinti kitas tautas. Tai siekis suvienyti žmones pagal kalbą ir sukurti tvirtą pamatą etninių ryšių pagrindu, įtvirtinti tam tikros grupės gyventojų nacionalinį, tautinį bendrumą vardan tvirto valstybinio darinio.
Pasak vieno garsiausio ir įtakingiausio nacionalizmo teoretikų E. Gellner, nacionalizmas yra reiškinys, būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai ir tai reiškia politinę legitimizaciją.
Ar tai blogai?
Stiprėjant globalizacijai, buvo pranašauta, kad jau šiame amžiuje nacionalistinė ideologija išnyks, deja, taip neatsitiko, susilpnėjusios tautinės valstybės nūnai vėl gręžiasi į save, bando atkurti savo identitetą. Ši tendencija ypač ryškiai matosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.
Kremliaus ideologai ir propagandistai labai sumaniai pasigavo ir efektyviai naudojasi nacionalizmo-nacizmo samplaika, nusitaikydami, visų pirma, į menkai išprususią vidinę auditoriją, gąsdindami ją atgyjančio nacizmo grėsme. Į ją pakliūna ne tik už savo laisvą apsisprendimą kurti nacionalinę valstybę nutarę ukrainiečiai, bet ir Rusijos opozicija bei Baltijos šalys. Juk neatsitiktinai pastarosios paniekinamai vadinamos tiesiog Pribaltika, tarsi norint jas sumenkinti bei parodyti, kad jos bent psichologine prasme tebėra imperijoje, ir tokios išliks.
Deja, itin agresyvi Rusijos propaganda retai kada sulaukia paprastai žmonėms paaiškinamo atsako: nacionalizmas ir nacizmas nėra broliai dvyniai. Tai visiškai skirtingos, nieko bendro tarpusavyje neturinčios ideologijos.
Nacizmas, nacionalsocializmas, hitlerizmas – totalitarinės Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios dar 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją nuo 1933 iki 1945 m., politinė ideologija. Pagrindiniai jos ideologai buvo Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir, be abejo, Jozefas Gebelsas.
Šiai ideologijos manifestu tapo Hitlerio parašytas veikalas Mein Kampf (Mano kova).
Politikos istorikai, politologai iki šiol ginčijasi, ar tai savarankiška ideologija, ar tik fašizmo atmaina, jos forma.
Nacių režimas pirmasis istorijoje rasizmą pavertė oficialia valstybės doktrina. Bet galiausiai žlugo.
Taigi kas šiandien sveikam nacionalizmui bando priklijuoti nacizmo, kaip atgyjančio slibino, propaguojančio antisemitizmą, šovinizmą, represijas prieš kitaminčius, etiketę visoms tautoms, bandančioms įtvirtinti savo nacionalines valstybes ir jų suvereną?
Pagaliau ar pati Rusija šiandien neturi šių jau išvardytų požymių?…
Karenas Šachnazarovas
Ir štai, pagaliau, susipažinkite: du garsūs vyrai – Karenas Šachnazarovas (Карен Шахназаров) ir Araikas Stepanianas (Араик Степанян) – užuot ištikimai tarnavę savo valstybei, diena iš dienos bėgioja iš vienos Rusijos televizijos į kitą, siųsdami prakeiksmus ir pildami pamazgas ant Ukrainos, suprantama, nepamiršdami ir Pribaltikos, kuri, o nelaime, andai ištrūko iš „humaniškos“ superderžavos – SSSR.
Perestroikos laikais Kareno tėvas Georgijus Šachnazarovas buvo vienas iš Michailo Gorbačiovo patarėjų. O sūnus žengė dar toliau – tapo Putino grobikiškos politikos apologetu ir aistringu jos propaguotoju. Dergdamas Ukrainą, jis kartas nuo karto nepasibodi prisiminti ir Pribaltikos. Vienas iš jo apgailestavimų – esą nors Lietuva ir ištrūko iš šlovingosios SSSR, bet per neapdairumą Maskva padarė nedovanotiną klaidą – reikėjo bent rusų karines bazes joje palikti. Dabar nebūtų NATO.
Kas tai, jeigu ne tyčinis kiršinimas ir priminimas, kad dar ne viskas prarasta, kad galbūt dar galima būtų susigrąžinti Pribaltiką?
Ir apie tai kalba garsus režisierius, scenaristas, kino studijos „Mosfilm“ generalinis direktorius ir tuo pačiu – aršus cinikas, kuriam moralė jo filmuose gal ir vaidina kokį nors vaidmenį, o gyvenime?
2014 m. kovo mėnesį K. Šachnazarovas pasirašė laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame pritarė Krymo okupacijai bei Rusijos sukeltam karui Ukrainos rytuose. Dėl to jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą.
Kerštas?
Araikas Stepanianas – iš kitos operos. Įdomi asmenybė. Jis – buvęs smogikas. Dabar – aršus „politologas“, televizijos šou stoviniuojantis ir rėksmingu balsu dėstantis savo „išmintį“ prokremlinių propagandistų barikadų pusėje.
Araikas Stepanianas
Kažkada broliai Stepanianai aktyviai dalyvavo konflikte, vykusiame Kalnų Karabache. Beje, vėliau jie buvo paskelbti visasąjunginėje paieškoje, nes buvo įtariami įsiveržimu į vieną karinį dalinį bandant pagrobti ginklus. Tuomet žuvo keletas kariškių, o broliai Stepanianai buvo apsupti. Tačiau Araiką ir jo brolį Bagratą išgelbėjo trečias brolis Garikas. Jis įsigudrino iš apsupimo išvažiuoti greitosios pagalbos automobiliu, tokiu būdu išsiveždamas ne tik brolius, bet ir visą arsenalą ginklų.
Ant „žymaus“ armėnų smogiko, dabar politologo ir filosofijos mokslų kandidato Araiko Steponiano sąžinės guli ir kiti kariškių užpuolimai, civilių Kalnų Karabacho gyventojų žudymai.
Galų gale, jo brolis Garikas žuvo kovoje su azerbaidžaniečiais, Bagratas dingo be žinios…
O Araikas… Diena iš dienos jis tiesiog veržte veržiasi iš ekranų spjaudydamas tulžimi.
Beje, anot Araiko, armėnų genocidas buvo užsakytas žydiškos anglosaksų mafijos. Štai taip! Kodėl jis tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Didžioji Britanija nepripažįsta armėnų žudynių praėjusio amžiaus pradžioje kaip genocido.
Kita vertus, gal tai galima įvertinti kaip karštą kraują, besiliejantį iš šaltų armėniškų širdžių? Suprantama, – be jokios apeliacijos į moralę ir sąžinę.
Svarbiausia, kad Kremliui tokie „politologai“ tinka. Ir labai patinka: lai liejasi melas laisvai!
Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta tendencingojo Solovjovo laida
Šito reikėjo laukti. Ką jau ką, bet rusų propaganda sugeba veikti labai operatyviai. Ir pernelyg labai nesivargina slepiant trumpas melo kojas.
Vilniaus apygardos teisme paskelbus nuosprendį šešiasdešimt septyniems galvažudžiams (65 – už akių), kurie 1991-aisiais sausio 13-ąją tankais traiškė mūsų Laisvės gynėjus prie Vilniaus televizijos bokšto, iš automatų šaudė į beginklius žmones trasuojančiomis išcentrinėmis kulkomis, – pirmieji suskubo reaguoti aršaus Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidos etatiniai šmeižtų specialistai.
Tarp kitų nuolatinių propagandistų – Kareno Šachnazarovo, Segejaus Michejevo ir kitų – sėdėjęs soldofoniško veido lavondėmėm išmuštas tuometinis KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas atsakinėjo į Rusijoje akiplėšišku melagiu pagarsėjusio Solovjovo klausimus.
Savo pasisakymo įžangoje, visų pirma, jis sugebėjo pareikšti mintį, jog per pastaruosius 500 metų (!) kas šimtmetį pas lietuvius prabunda nacionalizmas. Tai esą atsitiko ir 1991-aisiais.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Solovjovas: Ar jūsų kareiviai šaudė?
Golovatovas: Ką jūs… Ne, mes nešaudėme. Mums negalima šaudyti ten, kur susibūrę daug žmonių – tik vaduojant įkaitus (…).
Solovjovas: Tai kas šaudė?
Golovatovas: Šaudė sajūdis, iš 1913 metų gamybos „Mosino“ tipo šautuvų. Mes tai nustatėme atlikę tyrimą.
Solovjovas: O grįžę į bazę tikrinote jūsų kareivių ginklus, ar nebuvo iš jų šaudyta?
Golovatovas: Tikrinome, nebuvo…
Solovjovas: Tai jūs, kiek suprantu, ir tokių ginklų 1991-aisias neturėjote?
Golovatovas: Žinoma, kad neturėjome.
Solovjovas: Ar tankais buvo suvažinėtas nors vienas žmogus, ar yra vaizdo įrašų?
Golovatovas: Ne, nebuvo. Jokio vaizdo įrašo nėra.
Solovjovas: Tai iš kur atsirado trylika… kiek ten? Dvylika… lavonų?
Golovatovas: Surankiojo iš ligoninių… jau mirusius… ir suvežė… Kitus… po eismo įvykių…
Rosija 24 kanalas taip pat nepasibodėjo pakartoti seną melą – rodydama televizijos bokštą iš kalno papėdės, žurnalistė teigė, jog desantininkai niekaip negalėjo šaudyti į žmones. Tą patį pakartojo ir Jedinstvos veikėjas Valerijus Ivanovas, pabrėžęs, jog į žmones nuo Karoliniškių namų šaudė snaiperiai, t.y. lietuviai.
O tai reiškia – savi, anot Lukiškėse sėdinčio Algirdo Paleckio.
Po tragiškų Sausio 11 – 13 dienų viso pasaulio informacines agentūras apskriejo fotografo Virginijaus Usinavičiaus kadras, kuriame užfiksuota, kaip būrelis vyrų bando stumti tanką, pervažiavusį Loretos Šlekienės (bendravardės ir draugės Loretos Asanavičiūtės, žuvusios po tanko vikšrais) kojas.
Jį bandė stabdyti televizijos bokšto gynėjai.
Teisus prof. Vytautas Landsbergis: mums dar trūksta tvirto stuburo.
Kodėl po dvidešimt aštuonerių metų Lietuvos žeme tebevaikšto ir Lietuvą nuolat dergia Rusijos pilietis Ivanovas?
Kodėl teisme nematome tų (nežinomų?) Lietuvos Respublikos piliečių, kurie tomis tragiškomis dienomis kolaboravo su okupantais?
Gal jau pamiršome, kas sukėlė kainas sausio 8-ąją ir išprovokavo neramumus Vilniuje?
Ar ne per anksti džiaugiamės, nuteisę tuos šešiasdešimt septynis, iš kurių dauguma buvo tik okupantų įsakymų vykdytojai?
