Dabar, kai rašau šias eilutes, sovietų marodieriai grobsto dalimis ukrainiečių ir totorių Krymą. Taip kadaise budeliai Golgotoje dalijosi skurdžius Kristaus apdarus. Sergejus Goblinovičius Aksionovas pešasi dėl bendros kasos su Ramzanu Kadyrovu ir Rusijos banditų kompanijomis.
Nes kiekvienas, kas gviešiasi svetimo gero, – banditas. Nustumdami alkūnėmis šalin smulkesnius banditus, jie tempia sau sanatorijas, vyno gamyklas, Livadijos rūmus, Lakštingalų lizdą, „Arteką“, Karadagą, Senąjį Krymą, Vološino kapą, Grino kapą, mano vaikystės Koktebelį.
Iš kur tokia skuba? Ogi jie taip pat dalijosi „JUKOS“, pasisūdydami ir žiaumodami, išplėšdami akcijas iš kitų ėdikų. Tai šalis, kuri išbuožindavo, atimdavo svetimus dvarus, svetimas trobas, svetimą porcelianą ir svetimas karves, sprausdavosi į svetimas drapanas, kaip atamanė Larisa Reisner.
