Krymodieriai


Print

Dabar, kai rašau šias eilutes, sovietų marodieriai grobsto dalimis ukrainiečių ir totorių Krymą. Taip kadaise budeliai Golgotoje dalijosi skurdžius Kristaus apdarus. Sergejus Goblinovičius Aksionovas pešasi dėl bendros kasos su Ramzanu Kadyrovu ir Rusijos banditų kompanijomis.

Nes kiekvienas, kas gviešiasi svetimo gero, – banditas. Nustumdami alkūnėmis šalin smulkesnius banditus, jie tempia sau sanatorijas, vyno gamyklas, Livadijos rūmus, Lakštingalų lizdą, „Arteką“, Karadagą, Senąjį Krymą, Vološino kapą, Grino kapą, mano vaikystės Koktebelį.

Iš kur tokia skuba? Ogi jie taip pat dalijosi „JUKOS“, pasisūdydami ir žiaumodami, išplėšdami akcijas iš kitų ėdikų. Tai šalis, kuri išbuožindavo, atimdavo svetimus dvarus, svetimas trobas, svetimą porcelianą ir svetimas karves, sprausdavosi į svetimas drapanas, kaip atamanė Larisa Reisner.

Tai prakeiktoji šalis, leprozoriumas sovietų raupsuotiesiems. Dvesiantis smauglys, kuris peršals mūsų laidotuvėse. Mūsų Rusijos dar nebuvo – ji mirė po trejų metų nuo gimimo 1994 metų gruodžio 11-ąją, kai tankai pervažiavo Čečėnijos sieną.

Tai, ką mes matėme kovo 18-ąją, buvo ne šiaip pykinanti, įžūli, netaktiška nugalėtojų iš banditų viršūnėlių puota. Tai buvo ne tik baisu, bet ir juokinga. Gogolio „Bepročio užrašai“. Prisimenate, išprotėjęs valdininkas Popriščinas siūlo kitiems bepročiams gelbėti mėnulį, kuris galįs nusileisti ant žemės? Ir juk bepročiai guviai sulipo ant lovų ir pradėjo gaudyti mėnulį, ir niekas neatsisakė! Gerai, kad sanitarai atbėgo.

Kiekvienam Ispanijos karaliui iš Dievui reikalingos įstaigos reikia turėti sanitarų. O mes jų nepasirūpinome. Jums Gogolis nieko neprimena? Trokštantieji ką nors išbuožinti entuziastingai šūkaliojo apie rusų gelbėjimą Kryme. O juk tai tas pats, kaip gelbėti mėnulį, nes nei rusams, nei mėnuliui gelbėjimo nereikia.

Mes gyvename ne ten, kur galvojome, ne XXI amžiuje. Yra toks geras filmas „Veidrodis herojui“. Ten du vyrukai užkliuvo už kažkokios vielos ir prasmego į pirmuosius pokario metus. Pataikė kaip tik į susirinkimą, kuriame reikia smerkti liaudies priešus.

Pas mus bus smerkiami „nacionališdavikai“. Išrado pats Putinas. „Kiekvienam protingam buvo pakabinta po etiketę drabužių…“ (Bulatas Okudžava). Viktoras Šenderovičius deramai neįvertino Putino. Jis manė, kad tai Pupytė Caches. O tai Drakonas. Prisimenate Švarco pjesės pradžią? Lancelotas nusprendžia apginti Elzą, o čia pasirodo Drakonas: padoriai apsirėdęs žilstantis blondinas. O kai jis suvokia, kad dvikova su Lancelotu neišvengiama, tada praranda savitvardą, šoka už durų ir pasigirsta riaumojimas, kuriame nėra nieko žmoniško.

Švarco pastaba: „Tai riaumoja milžiniška senovės pikta pabaisa“. Fašizmo, hitlerinio ir stalininio, škvalas iš smulkių, bailių, tuščių sovietinių dūšelių. Ritualinė puota Vasiljevo nuokalnėje. Koncertas ir fejerverkai.

Klausiama: kur Putinas taip skubėjo, rydamas juridines procedūras, tarsi jį kas vytųsi? Ir iš tiesų jį vejasi. Vejasi istorija, vejasi XXI amžius.

Vakarai amžiais nepakęs mezozojaus Rusijoje. Nes, skirtingai nuo Kinijos, Rusijos dinozaurai lenda į svetimus reikalus labai šiurkščiai, su iltimis ir kanopomis. Bet drakonas jaučia visais šarvais, kad jam laikas ribotas. Drakonų ir dinozaurų laikai praėjo. Žinoma, galima pasirodyti kokiame nors atskirame rajone, naudojantis tuo, kad Vakarai seniai atprato kovoti su dinozaurais.

Bet ne laiku atgiję dinozaurai turi visus šansus baigti gyvenimą bunkeryje su kalio cianido ampule rankose. O kaip baigiasi jų šalys? Jas sudaužo į šipulius „skraidančios tvirtovės“, sąjungininkai jas pasidalija pusiau… O mus tikriausiai padalys į 15–20 dalių.

Ir čia dar branduolinis ginklas! Dangus virš planetos niaukiasi. Kas tai, egzekucijos Egipte ar branduolinės žiemos nuojauta? Iki šiol pasaulis šiaip taip laikėsi vien su garantija, įrašyta planetariniuose išraitymuose „Tomagauko“ raketomis: Amerikos karine galia.

Mūsų baimes užliūliuodavo platūs Amerikos lėktuvnešių deniai. Ir reikėjo, kad šitaip supultų: Drakonas Kremliuje ir švilpikas Vašingtone! Bušas sustabdė Putiną 2008 metais per 40 kilometrų nuo Tbilisio. Ir ne žodžiais: išplaukė laiveliai, išskrido transporto lėktuvai su kariais.

Obama siaubingai vėluoja į pasimatymą su laiko iššūkiais. Juk fašizmą iki šiol studijavo iš vadovėlių. O čia vaizdinis vadovėlis milžiniškos šalies pavidalu. Fašizmas – tai net ne Hitleris, tai Krištolinė naktis Nr. 2 iš kovo 18 į 19, tai „kolorado vabalai“ su dryžuotomis juostelėmis, tai minios plebėjų su „putingais“, tai tolydus Niurnbergas – ne proceso meto, o 1933 metų NSDAP suvažiavimo laikų Niurnbergas. Galima ir be svastikos, svarbiausia džiūgavimas ir nesvarbu ko dalybos: žydų parduotuvių, bažnytinės nuosavybės, kaip trečiojo dešimtmečio pradžioje, svetimų arklių ir svetimų vištų, kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, „JUKOS“ ar Ukrainos teritorijos.

Piratai buvo sąžiningi žmonės, už savo piastrus jie rizikavo savo gyvybėmis. O šitos minios ir šitie fiureriai rizikuoja tik svetimomis. „Heil Hitler!“ – spygauja išprotėjusios gretchen su garbanėlėmis, suraitytomis tarsi kremas, ir Hitleris tvirtai pamygdamas sako: „Kokia naktis, partegenosse Rem…“ (Jevgenijus Jevtušenka).

Mes neturim kuo atsikirsti: iki Putino Rusijos, pagaliau suradusios savo nacionalinę idėją –  užkariauti „gyvenimo erdvę“, pas mus buvo sovietų Blogio Imperija. Net palaimingais Jelcino laikais mes įpuolėme dvejiems metams į karą Čečėnijoje. O kas buvo iki Blogio Imperijos? Rusijos tautų kalėjimas, kur dalijo Lenkiją ir slopino lenkų sukilimus, kur užkariavo du sykius nelaimingąjį Kaukazą ir pakorė čečėnų didvyrį Baisangūrą. Išeina, kad mūsų Tėvynė – Novgorode, ir kad ji nustojo gyvuoti 1470 metais. Senokai mes vaikščiojame be Tėvynės…

Žinoma, mus neilgai pakęs. Štai pribręs balandį valstybiniai kvaili įstatymai dėl Raudonosios Armijos sudievinimo ir niekam nežinomos „kolaborantinės simbolikos“ uždraudimo. O gegužės 9-ąją įsigalios įstatymo dėl ekstremizmo pataisos – ir nesutikimas su Ukrainos išdalijimu bus laikomas separatizmu, kainuojančiu 5-erius metus. Mums beliks tik oriai numirti kartu su mūsų mėgstamomis knygomis ir tuščiomis svajonėmis įgyti Tėvynę, kurios galėtume nekeikti. Bent jau neišvysime, kuo viskas baigsis. Pabaigą regės mūsų Musių Valdovas ir jo „kolorado vabalai“. Tokiems istorija visada sako: „Vis giedojai? Kaip sau nori. Tai dabar eik pasišokt“.

Ir dar mums reikia mokytis versti. Kai Putinas sako, kad Krymas niekada nebus banderininkų (kažkodėl vadina jį „benderininkų“), jis turi omeny neseniai mūšiuose su hitlerininkais ar sovietų armija žuvusius UPA (Ukrainos sukilėlių armija) ir OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija) narius. O tie, kas išgyveno, jau seniai geresniame pasaulyje.

Jis turi omeny ką kita: kad niekas neišdrįs jo pulkams pasipriešinti ginklu, kad visi pakels tik pagalius. Duok Dieve, kad jis klystų. Mes neįstengėme apginti savo šalies nei 1920-aisiais, nei 2000-aisiais. Tegul nors Ukraina išsigelbėja.

Sako, kad anūkai nustos tikėję SSSR ir sovietų fašizmu tada, kai išmirs paskutinės sovietų bobutės. Bobutės būna skirtingos. Viena 70-metė bobutė  Charkove užsirašė į ukrainiečių kalbos kursus. O vienas „anūkas“ Sevastopolyje, atvirkščiai, mano, kad reikia atkurti SSSR ir nuoširdžiai tiki, neišprusėlis, kad Aliaska irgi buvo jos dalis. Bet bendra tendencija teisinga.

Raudonosios Kepuraitės! Neklausykite bobučių, kurios jums sako, kad SSSR buvo gera gyventi ir kad Krymas – Rusijos teritorija. Tokia bobutė – tikrai persirengęs vilkas pilkas. Jo tokios didelės iltys.

Nuotraukoje: žymi Rusijos disidentė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

2014.03.31


Prisijunkite prie diskusijos