Stankeras

Videonaujienos

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gegužės 9-ąją buvo surengta diskusija Antrojo pasaulinio karo tema. Diskusijas paskatino lietuvių kalba išleidos dvi svarbios knygos: „Hitlerio šnipų aso prisiminimai” ir „Latvių legionas”. Pokalbiuose apie Valterio Šelenbergo ir Visvaldžio Lacio prisiminimus dalyvavo žinomi Lietuvos istorikai Arūnas Bubnys ir Petras Stankeras. Renginiui vadovavo publicistas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

Šiame videointerviu – istoriko Petro Stankero pastabos apie Valterio Šelenbergo prisiminimus.

2019.05.10; 10:32

stankeras_foto
Aktualijos

Petro Stankero knygoje “Lietuvių policijos batalionai. 1941-1945 metai” (Литовские полицейские батальоны 1941-1945 гг”, “Издательский дом “Вече”, 2009), neskaitant žydų temos (“Žydų policija Lietuvos teritorijoje”), apie kurią mūsų tinklapyje rašyta (“Ir žydai šaudė žydus”), trumpai paliečiama ir kita Lietuvoje labai nepageidaujama tema – “Lenkų problemos Lietuvos žemėje”. Atrodo, netrukus bus neviešai draudžiama rašyti ir rusiškomis temomis, tokiomis, kaip Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-aisiais, 1940-ųjų Lietuvos okupacija, prieškario ir pokario trėmimai ir pan. Kad neerzintumėm Medvedevo ir Putino, kad rusai pirktų mūsų pieną, kad įsileistų vežėjus, kad, pagaliau, neįsiveržtų į Lietuvos teritoriją, kaip tai padarė Gruzijoje. Juk jeigu taip atsitiktų, Europos Sąjungos ekspertai apkaltintų Lietuvą, ne Rusiją, kaip apkaltino Gruziją: abi pusės, matote, kaltos. Ir Kęstutis Girnius tokiai išvadai pritartų, nes Gruzijos atžvilgiu jis neabejoja: ES ataskaita – smūgis Gruzijai. Ne ES jis kaltina, o Gruziją. Man atrodo, geriau būtų sakyti: ES ataskaita – pataikavimas Rusijai. Bet K. Girnius – stipresniųjų pusėje. Gal ne be reikalo pas jį buvo užėję P.Malakausko berniukai?

Continue reading „“Šalin chamus litvinus”” →

stankeras_foto
Aktualijos

Rusų kalba parašyta Petro Stankero knyga “Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.” (Петрас Станкерас “Литовские полицеиские батальоны 1941-1945 г.г.”. Москва, “Издательский дом “Вече”, 2009) į mano rankas pateko atsitiktinai. Viskas aišku, galvojų: dar viena knyga, kokių daug teko skaityti sovietmečiu – apie lietuvius, bendradarbiavusius su fašistiniais okupantais, persekiojusius “tarybinius patriotus”, šaudžiusius žydus. Perskaičiau pastraipą iš vieno skyriaus, iš kito. Jokių prakeiksmų, ramus, dokumentuotas pasakojimas. Daug pastabų, paaiškinimų, platus panaudotos literatūros sąrašas. Kas tas P.Stankeras? Vardas lietuviškas. Kodėl rusiškai, kodėl Maskvoje išleista? Reikia išsiaiškinti. Ir išsiaiškinau (internete dabar viską žaibiškai gali surasti, sužinoti). Nepasitikėjimas veikiai išgaravo. Autorius laikosi nuostatos – buvo kaip buvo, yra kaip yra. Kolaborantų netrūko visais laikais, jų buvo, yra ir bus. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio kolaboravo vieni, nuo 1941 m. birželio iki vokiečių okupacijos pabaigos – kiti, nuo antrosios sovietinės okupacijos iki 1990-ųjų – dar kiti. Kai kurie kolaboravo ir vieniems, ir kitiems po kelis kartus.

Continue reading „Ir žydai šaudė žydus” →