Stokholmo sindromas

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien pradedu nuo ginčo, ar leistina Lietuvai pakeisti Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą taip, kad neliktų žodžio „rusas“.

Poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas viešai pareiškė, jog tai taptų klaida ir prisitaikėliškumu („Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys““; LRT.lt). Toji publikacija pavadinta: „Sąjūdyje dalyvavęs rusų poetas: kas visą tautą kaltina kraugeriškumu, tiesiog yra rasistas“).

Negaliu sakyti, jog visos G.Jefremovo mintys šių eilučių autoriui – nepriimtinos. Ten radau pastebėjimų, kurie verti pagarbos.

Tačiau labiau patiko rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas – „Atsakymas p. Georgijui Jefremovui, arba „Na silu mil ne budes“ (lrt.lt). Išsamus rašytojos komentaras byloja, jog šį teatrą įkūrė ne rusai. Atvirkščiai: visos Rusijos valdžios, įskaitant ir carinę Rusiją, ir sovietinę Rusiją, šį teatrą prievartavo liepdamos kurti politiškai angažuotus spektaklius. K. Sabaliauskaitė rašo: „Šis teatras savo ištakose buvo alternatyva prievartiniam rusinimui. Tad vadinti jį Rusų teatru – jo įkūrėjų išniekinimas“. K. Sabaliauskaitė tvirtina: „Mes tiesiog susigrąžiname teisę vadinti daiktus originaliais, mūsų, Lietuvos, istorijos vardais, o ne primestiniais, okupaciniais“.

Polemizuodama su G. Jefremovu rašytoja K. Sabaliauskaitė dar pastebi: „Suprantu, daugeliui rusų šiandien skaudu ir nemalonu. Jums skaudu dėl pervadinto teatro, bet rusų žudomiems, kankinamiems ir prievartaujamiems ukrainiečiams – dar skaudžiau. O apie juos jūs – nė žodžio savo interviu. Nulis empatijos, nulis užuojautos. Savas įvaizdis, savas įžeistumas, savas teatras – svarbiausia.“

Narve. Slaptai.lt nuotr.

Mano supratimu, ypač vertinga K. Sabaliauskaitės įžvalga: „Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės“.

Būtent – mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai!

Visiems senų seniausiai aišku, jog lietuviai, jei jie gyvena nepriklausomoje valstybėje, turi teisę keisti pavadinimus kaip išmanydami. Mes nepadarėme nieko blogo iš savo miestų, aikščių, skverų išveždami sovietinių karių paminklus, atsisakydami sovietinių Žalioji tilto „balvonų“, atsikratydami rašytojo Petro Cvirkos monumentu, gatvę prie Rusijos ambasados Vilniuje pavadindami ukrainiečių didvyrių vardu.

Tad kodėl tiek daug vietos skiriu šiai temai, jei viskas – akivaizdu? Mus vis tik kamuoja prakeiktas Stokholmo sindromas. Šio sindromo požymiai prasiveržia, kai bendraujame su savo partneriais, draugais, sąjungininkais.

Štai neseniai oficialusis Vilnius susirūpino, jog diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje ypač bjauriai skriaudžiamos vos begyvuojančios lietuviškosios klasės, mokyklėlės.

Pagirtinas Lietuvos Seimo susirūpinimas. Bet juk ne ką lengviau kvėpuoja ir lietuviškosios mokyklos Punske, Seinuose. Skirtumas tik toks – Lietuvos valdžia drasko akis A. Lukašenkai, o štai Lenkijos prezidentui ir Lenkijos premjerui bent kiek garsiau priekaištauti nedrįsta nei Vilniuje, nei Varšuvoje. Taip, Lenkija – mūsų strateginė partnerė, jos karinė parama mums – gyvybiškai reikalinga. Todėl ir keista, kad du strateginiai partneriai nesusėda prie bendro stalo – apie Punsko bei Seinų lietuvių polonizaciją nepasišneka atvirai.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita tema – literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys, tyrinėdamas senuosius archyvus tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse, išsiaiškino, jog Lietuva kadaise turėjo ne vieną, o net keliolika oficialiai tituluotų, visuose Žemės kampeliuose pripažintų karalių ir karalienių. Šiuos atradimus jis aprašė savo knygose. Omenyje turiu kad ir veikalą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Regis, sveika, Stokholmo sindromu neužsikrėtusi tauta džiūgautų šokinėdama iš laimės. Bet Lietuvos valdžia, regis, neapsidžiaugė šiuo atradimu. Geriau jau būkime maži, silpnučiai, neturintys didingos istorijos – kam mums tas karalių tautos titulas? Įsižeis Lenkija? Gal nepatiks karalius turinčiai Belgijai, Prancūzijai, Ispanijai? Dar ims į mus šnairuoti, neišties pagalbos rankos?

Lietuviškojo sindromo pavyzdžių matau labai daug. Kiek per pastaruosius keliolika metų Vokietija krėtė kiaulysčių, įskaitant Nord Stream 2 dujotiekį? O juk prie Vokietijos ambasados Vilniuje per pastaruosius keliolika metų dėl šio dujotiekio nebuvo surengta nė vieno protesto. Kremliui akis draskome dėl visko, nepabijojome dėl Taivano atstovybės susipykti su Kinija, o štai priekaištauti sąjungininkui Berlynui dėl Angelos Merkel bičiulystės su Kremliumi – nepanorome. O juk su sąjungininkais, regis, galėtume visus reikalus aptarti nuoširdžiai, atvirai, neįsižeisdami ir nesupykdami!

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Mano giliu įsitikinimu, protesto mitingų turėjo būti surengta net prie JAV ambasados Vilniuje – sakykim, tomis dienomis, kai JAV administracija pareiškė ginsianti tik NATO teritorijas, o štai į Ukrainą savų karių nesiųs (derėjo priminti Budapešto memorandumą, kuriuo 1994-aisiais JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą). Priekaištauti Vašingtonui nedrįsome ir tuomet, kai Ukraina pirmosiomis karo savaitėmis amerikietiškų ginklų beveik negaudavo. Kuomet Azerbaidžanas 2020-aisiais nusprendė jėga susigrąžinti pagal tarptautinę teisę jam priklausantį Karabachą, Lietuvos politikai nedrįso palaikyti teisingai besielgiančių azerbaidžaniečių (ukrainiečiams galima jėga vaduoti savo teritorijas, o azerbaidžaniečiams – tik dešimtmečius užsitęsusiomis beprasmėmis taikos derybomis?), nes matė, jog Briuselis ir Strasbūras neoficialiai palaiko 1992 – 1994-aisiais neteisėtai Karabachą okupavusius armėnų separatistus. Lietuvos katalikai nesusirinko nė į vieną mažytį mitingėlį prie Vatikano atstovybės Vilniuje po keistų Popiežiaus Pranciškaus pareiškimų dėl Rusijos – Ukrainos karo. Lietuviai neprotestavo, kai Europos Sąjunga prievartavo įsileisti nelegaliai Lietuvos – Baltarusijos sieną kertančius migrantus suteikiant jiems išskirtines teises ir apsaugas…

Tad rašytoja K. Sabaliauskaitė nėra visiškai teisi, kai sako, jog mūsų nekamuoja Stokholmo sindromas. Mes turime daug nepilnavertiškumo kompleksų, įskaitant ir Stokholmo sindromą…

Draugas.org

Šis tekstas publikuotas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS.org

2022.10.13; 07:00

Aktualijos

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad Stalino ir Hitlerio veiksmų garbinimas turėtų būti draudžiamas. Kartu profesorius įvardija, kad dabartinė Rusija, pasak jo, – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu.
 
„Prieš trisdešimt metų oficialiai valstybiškai atmetus ir pasmerkiant senąjį Hitlerio ir Stalino sutartąjį Maskvos pakto protokolą, kaip neteisėtą nuo pasirašymo momento, savaime turėtų būti draudžiama garbinti Hitlerio ir Stalino hegemonizmą, jų grobiamuosius karus, aneksijas“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė V. Landsbergis.
Sovietų lyderio Josifo Stalino garbinimas Rusijoje, pabrėžė prof. V. Landsbergis, diskredituoja visą šalį.
 
„Nusikaltėlio Stalino garbinimas diskredituoja Rusiją iš pamatų, bet gal tai nebus amžina. Aišku, jeigu išliks pati Rusija. (…) Rusija – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu“, – pridūrė V. Landsbergis.
 
Kalbėdamas konferencijos dalyviams, profesorius taip pat pakartojo istorinius faktus, Antrojo pasaulinio karo eigą bei paragino branginti demokratijos principingumą.
 
Trečiadienį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyksta jubiliejinė, penktoji, Rytų Europos studijų centro metinė konferencija apie užsienio politiką, skirta diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paminėti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 14:31
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.

Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori… 

Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.

Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.

Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?

O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.

O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai? 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.

Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.

Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…

O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?

Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…

Neišsiaiškinau,  ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…

Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.

Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…

O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?

Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.

Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“

Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.

Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.

O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?

Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…

Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?

Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.

Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?

Polonizacija

Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.

Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.

Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.

Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.

„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.

Kitaip  tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…

2018.05.06; 17:37

Aktualijos

Bermudų trikampis. Youtube.com

Pastarųjų dienų pasaulio galingųjų sprendimai nepalieka mūsų abejingais ir verčia susimąstyti, kas vyksta. Iš pirmo žvilgsnio, vykstantys gana sudėtingi politiniai procesai turi paprastą potekstę, tai daro įtaką geopolitinės arenos dalyboms bei savų interesų joje dominavimui.

Besitęsianti konfrontacija tarp naujojo JAV prezidento ir JAV kongreso įtariant Kremliaus „ranką“ įtakojant JAV prezidento rinkimų rezultatus vis auga ir kelia sąmyšį pasaulinėje politinėje – ekonominėje erdvėje.

Naujų sankcijų Rusijai patvirtinimas JAV kongrese ir JAV prezidento ketinimai jas pasirašytį, anot Rusijos politikų, sukėlė ES šalių nepasitenkinimą, kadangi šios sankcijos padarys ekonominės žalos stambioms ES korporacijoms, turinčioms ekonominių bendradarbiavimo sutarčių su Rusija.

Tokiu būdu Rusija bando pūsti nesantaikos „burbulą“ tarp JAV ir ES. Rusija, kaip patyrusi politinių intrigų organizavimo meistrė, puikiai žino, kaip išnaudoti tokią politinę situaciją savo naudai. Didžiausia Rusijos baimė yra dujotiekio „Nord stream 2“ tiesimas į ES. Šis dujotiekis turi tris pagrindinius tikslus. Pirma, ES aprūpinimas „pigiomis“ Rusijos dujomis, antra – neleisti JAV tiekti savo dujas į ES, trečia – mažinti Ukrainos tranzitinio dujotiekio į ES įtaką, tą panaudojant kaip ekonominį spaudimą derybose dėl Rusijos ir Ukrainos santykių krizės „normalizavimo“.

Kremliaus bandymas sutirštinti JAV ir ES „nesantaikos“ spalvas dėl Rusijos ir ES atskirų valstybių ekonominį bendradarbiavimą ypač energetiniame sektoriuje, žinant kai kurių ES valstybių vadovų  požiūrį į taikomas sankcijas Rusijai, – nėra jau toks desperatiškas ir betikslis.

Kaip vienas „Delfi“ komentatorius parašė: gal 1956 metais SSRS per mažai tankų pasiuntė į Vengrijos respubliką, kad jie taip „nori“ išlikti Rusijos „draugais“? O aš manyčiau, kad tai panašiau į „Stokholmo sindromą“ (kai auka pradeda mylėti savo skriaudikus). Žiūrint iš šalies labai įdomūs yra ir Vokietijos bei Rusijos ekonominiai santykiai, kurie labiau panašūs į draugiškus bei abipusiai naudingus nei pagrįsti sankcijomis bei apribojimais.

Vien faktas, jog buvęs VFR kancleris tarnauja Rusijos energetinei kompanijai, liudija, jog kažkas čia ne taip. Įsivaizduokim, kad kokios nors Vakarų demokratinės šalies buvęs vadovas tarnautų kokiai nors Rusijos ar kitos nedraudiškos šalies kompanijai. Nesinorėtų nieko smerkti ar kritikuoti, bet esama situacija nėra toleruotina ar priimtina, ypač nūdienos politinių įvykių kontekste.

Pompastiškas Rusijos Jūrų pajėgų dienos minėjimas Sankt Peterburge dar sykį patvirtina Kremliaus imperines ambicijas. Tik tie, kurie savo „kailiu“ patyrė sovietų tariamos draugystės privalumus, gali atpažinti slypinčią klastą ar kitas klastingas Kremliaus rezgamas „pinkles“, kurios gali būti pražūtingos visiems, kurie patikėjo ar tiki Kremliaus „gera valia“.

Dabartiniu metu Baltijos šalims yra palanki proga padaryti didesnę įtaką ES senbuvėms, kadangi ES nuo šių metų liepos mėnesio pirmininkauja Estija. Tai rimta proga netylėti ir vienytis su ES narėmis dėl Kremliaus vykdomos šiuolaikinės politikos  bei sovietinio , t.y.  komunistinės kaip nusikalstamos veiklos,  pasmerkimo.

Manau, jog nesant ES šalių savitarpio supratimo bei rimtos politinės valios šiam „Bermudų trikampiui“ lygmens problemas teks spręsti dar ne vieną dešimtmetį. O kaip norėtųsi visus „komunistinio rėžimo“ veikėjus įvardinti ir sustatyti į savo vietas pagal jų atliktų darbų „svarbą“, t. y. „Niurnbergo procesas -2” ar Hagos karo tribunolo teismo verdiktas.

JAV pagaliau praregėjo ir pamatė tikrą Kremliaus vadovo „akių gilumą ir dvasios tyrumą“. Dabartiniu metu JAV prezidentas, net ir norėdamas normalizuoti santykius su Rusija, yra atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, kadangi  jo veikimo laisvė yra „supančiota“ JAV kongreso. Nesuprantu, kodėl ES negali pasinaudoti  JAV kongreso pateikta Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai, medžiaga. Kol mes toleruosime mūsų kaimyno agresyvumą bei demonstruosime baimę ar nepasitikėjimą, tol toks kaimynas „lips mums ant galvos“ ir darys tą, ką jo liguista fantazija sugalvos.

Ar mes dėl to kovojome ir kentėjome, kad ir mūsų vaikai bei anūkai dar ilgai šią gėdą pakęstų? Diplomatija bei pakantumas čia nepadės, reikia imtis ryžtingų žingsnių ir teisiškai įvertinti padarytus komunistinio rėžimo nusikaltimus prieš visą demokratinę žmoniją. Ar turime dar palaukti, kol išmirs tiek budeliai, tiek jų aukos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje nuo komunistinio rėžimo nukentėjo labai daug žmonių. Imkime pavyzdį iš žydų, kurių per II-ąjį pasaulinį karą taip pat labai daug nukentėjo. Mes galime tik pavydėti žydams dėl jų vieningumo ir ryžto surasti bei nubausti savo tautos naikintojus. Kuo mes prastesni ar mažiau ryžtingi? Turime drąsiai įvardinti  savo tautos kankintojus ir naikintojus bei juos surasti ir nubausti, bent jau moraliai, kad ateities kartos žinotų, jog nebaudžiamumo nėra ir būti negali. Tuomet galėsime teigti, kad iki galo atlikome savo misiją ir būtume teisūs prieš savo sąžinę. Niekas nepriekaištautų mums, kad darbų nepadarėme iki galo. Turime visą būrį europarlamentarų, kurie privalėtų atstovauti lietuvių tautos interesams ir atstatyti istorinį teisingumą, kad mūsų kaimynai negalėtų nepagrįstai šmeižti mūsų garbingos praeities kovų dalyvių ir vienašališkai „už akių“ visus pasipriešinimo okupantams dalyvius įvardintų fašistais ar jų kolaborantais.

Tokio istorinio nihilizmo pateisinti negalime ir nutylėti – taip pat negalima. Jeigu Rusija ir toliau ignoruos viso demokratinio pasaulio valstybių nuomonę dėl jos vykdomos politikos agresyvumo bei tarptautinių susitarimų nevykdymo, tai jos laukia panašus likimas kaip ir Šiaurės Korėjos, kuri, kaip koks „liliputas“ „pučiasi“ prieš „Guliverį“.

2017.07.31; 04:34

gintaras_portretas_2
Politinės intrigos

Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.

Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.

Continue reading „Stokholmo sindromas” →

gailiene 002
Aktualijos

Kiekvieną mėnesį stengiuosi nusipirkti bent po vieną rimtą knygą ir ją atidžiai perskaityti. Knygos pobūdis – ne tiek svarbu. Gali būti ir politines, ir istorines, ir kultūrines, ir ekonomines temas gvildenantys veikalai. Svarbiausia, kad knyga būtų ne pramoginio pobūdžio. Tokios taisyklės laikytis mane kadaise ragino puikių istorinių romanų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra” ir “Anciliaus ežeras” autorius Petras Dirgėla. Jo teigimu, tik šitaip elgdamasis žurnalistas nerizikuoja išsisemti. Priešingu atveju dažnai ir daug rašantis plunksnos brolis pasmerkas tapti banaliu, paviršutinišku svetimų minčių ir idėjų mėgdžiotoju.

Prisipažinsiu, rašytojo rekomenduotos nuostatos laikytis nėra lengva. Juk dažnas žurnalistas per savaitę privalo pateikti net ne po vieną straipsnį. Tad laiko dažniausiai nebelieka niekam – nei poilsiui, nei asmeniniam gyvenimui, nei, tuo labiau, – knygų skaitymui. Ir vis dėlto rašytojo P.Dirgėlos pasiūlytos taisyklės stengiuosi nelaužyti. Šį mėnesį įsigijau Danutės Gailienės monografiją “Ką jie mums padarė”, kurią perskaičiau vienu ypu, susidomėjęs.

Continue reading „Ką jie mums padarė” →