Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas, rugsėjo 28 d. (AFP-ELTA). JAV prezidento Joe Bideno šuo Commander‘is vėl įkando slaptosios tarnybos agentui. Vienas už prezidento apsaugą atsakingos institucijos darbuotojas „turėjo kontaktą su pirmosios šeimos keturkoju“, kuris jam įkando, pareiškė slaptosios tarnybos atstovas Anthony‘is Guglielmis. Agentui esą medicininė pagalba suteikta vietoje – Baltuosiuose rūmuose.
Anot stoties CNN, tai jau mažiausiai vienuoliktas incidentas, kai dvejų metų vokiečių aviganis Commander‘is įkanda žmogui. Vienu atveju auka netgi buvo gydoma ligoninėje.
Pirmosios ponios Jill Biden atstovė sakė, kad Baltieji rūmai naminiams gyvūnams yra „stresą kelianti aplinka“. Prezidentas su žmona esą ir toliau deda pastangas, kad aviganis priprastų prie dažnai „nenuspėjamos“ Baltųjų rūmų aplinkos.
Jau vasarą pirmoji šalies šeima pareiškė, kad Commander‘is, reaguojant į jo elgesį, yra specialiai dresuojamas. Keturkojis į Baltuosius rūmus pateko 2021 m. gale. Netrukus čia apsigyveno ir katė vardu Willow.
Priprasti prie Baltųjų rūmų aplinkos sunku buvo ir kitam Bidenų augintiniui vardu Majoras – taip pat vokiečių aviganiui. Jis taip pat kandžiojosi ir tada laikinai buvo išsiųstas į privačius JAV prezidento namus Delavere. Vėliau Majoras apsigyveno pas šeimos draugus.
Vokiečių aviganiai yra žinomi dėl savo stipraus apsauginio instinkto.
Ultrakonservatyvūs Irano parlamentarai nori uždrausti naminius gyvūnus. EPA-ELTA nuotr.
Teheranas, gruodžio 12 d. (AFP-ELTA). „Ne, mano katė nekelia niekam grėsmės“, – naujienų agentūrai AFP sakė iranietis Mostafa, pasipiktinęs šalies ultrakonservatyviųjų parlamentarų siūlymu uždrausti laikyti naminius gyvūnus. Šis 25-erių metų amžiaus vaikinas, turintis gyvūnų reikmenų parduotuvę Teherano centre, liko priblokštas tokio politikų sumanyno.
„Krokodilus galima laikyti pavojingais, bet kokią grėsmę kelia triušiai, šunys ar katės?“ – apie prieš mėnesį pristatytą įstatymo projektą kalbėjo jaunas iranietis.
Ultrakonservatyvūs musulmonai augintinių laikymą vadina dekadentiška praktika bei primena, kad, remiantis islamo teise, šunys, kaip ir kiaulės, laikomi nešvariais gyviais.
Irane 75 parlamento nariai, arba ketvirtadalis visų įstatymų leidėjų, pasmerkė tai, kad žmonės gyvena po vienu stogu su naminiais gyvūnais, nes esą taip kuriama „destruktyvi socialinė problema“.
Jų aiškinimu, tokia veikla gali „palaipsniui pakeisti iranietišką ir islamišką gyvenimo būdą“, „pakeičiant žmonių ir šeimos santykius emociniais santykiais su gyvūnais“.
Siūlomu įstatymu būtų uždrausta „importuoti, auginti, padėti auginti, veisti, pirkti ar parduoti, transportuoti, varyti ar vedžioti, laikyti namuose laukinius, egzotinius, kenksmingus ir pavojingus gyvūnus“.
Būtų uždrausti šie gyvūnai: krokodilai, vėžliai, gyvatės, driežai, katės, pelės, triušiai, šunys ir kiti „nešvarūs“ gyvūnai, taip pat beždžionės.
Šeštadienį, balandžio 24-ąją, Lietuvos kinologų draugijos (LKD) iniciatyva, Lietuvoje minima šuns diena. Slaptai.lt skelbia keliolika Vytauto Visocko nuotraukų. Jos: iš 2017 – 2018 metais Vilniuje rengtų Šuns parodų.
Per visą savo gyvenimą, pradedant nuo atmintyje išlikusių ankstyvosios vaikystės dienų iki permirkusio košmariškų sapnų prakaitu šiandieninio gyvenimo peripetijų, turėjau daug augintinių šunų ir kačių, ne vieną iš kurių dabar prisimenu prieš akis iškylant anojo šauniam uodegos plazdėjimui. Prisipažinsiu, kad neišnaudojau progos atidžiu įsižiūrėti į kitų naminių gyvūnų, tarkime, karvių ar arklių pasturgalius, tačiau apie kačių, o ypač šunų uodegas galėčiau papasakoti daugiau svarbių detalių nei esame paprastai linkę suteikti šiam neva nereikšmingam daikčiukui.
Dabar jau niekas nebesiginčija, kad šuniui uodega yra susikalbėjimo su aplinkiniais organas, tačiau homo sapiens dažniausiai neišmano tokios kalbos, apsiribodamas savo supratime keliomis banaliomis uodegos vizginimo ar nuleistos uodegos frazėmis, pranešančiomis apie džiaugsmą ar nusiminimą. O uodega išties yra labai plaus diapazono išraiškos priemonė, taigi galėtume pasakyti net taip, kad signalų uodega įvairovė tinka išreikšti begalę jausminių niuansų arba net parodo būtybės nusiteikimą mąstyti. Todėl čia kyla ir toks klausimas – kodėl žmogus evoliucijos eigoje prarado savo uodegą, į gerą ar blogą tai galiausiai turėtų atvesti? Ar uodegos praradimas mūsų atveju yra toks neginčytinas atradimas kaip paprastai esame linkę manyti? Kaip būtų galima pritaikyti susigrąžintos uodegos potencialą dabartiniam žmogaus gyvenimui? Kokia galėtų būti uodegos reikšmė dvasiniam žmogaus tobulėjimui, juolab rūpi pasiaiškinti – kaip uodegos atgavimas mums padėtų susigražinti tikėjimą visuomenės pažanga ir ekonominės gerovės pažadu? Kaip matome, kyla ne vienas, o visas spiečius klausimų.
Jeigu dar karštai nepatikėjote tokios galimybė seka, pabandykite atlikti mintinį eksperimentą, keliant klausimą – kokia uodega tiktų, labiausiai derėtų prie veido, pažiūrų, polinkių mūsų tarsi ir gerai žinomiems politikams, kitiems visuomenės lyderiams, žvaigždėms ir žvaigždutėms, toliau – mums artimiausios aplinkos žmonėms, man pačiam?
Keliant tokį klausimą apie uodegos atitikimą giliausiai žmogaus esmei, labai panašiai kaip ir pasakoje apie Pelenę, kai kurpaitės atitikimo pėdai paieškos užsibaigė didele sėkme, mes įgytume naują metodologinę žmogaus pažinimo arba net žmogiškos tikrovės atradimo priemonę. Kai hermeneutinė metodologija, įpareigojanti kitą žmogų pažinti kaip kitą aš, mūsų epochoje išsisėmė, metodologinės vaizduotės, siekiant mintimis prikabinti labiausiai tinkamą uodegą tiriamajam antropologinio turinio objektui, taikymas išvestų mus į naujus tyrimo horizontus. Humanistikos mokslams pastarojo šimtmečio bėgyje paskendus subjektyvybės ir vidujybės gelmėse, žmogaus likimo apmąstymas uodegos kontekste leistų atsiremti į kažką objektyvaus, padėtų išsiropšti į krantą ir atsistoti ant daugiau ar mažiau tvirto pagrindo.
Kokerspanielis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi imkime ir pabandykime įsivaizduoti, kokia uodega iš begalinės įvairovės labiausiai tiktų, tarkime, dabartinės konsistencijos aukšto stoto ir prižiūrėtos sielos, taip pat išpuoselėtų manierų subjektui Gitanui Nausėdai, kokia – Ingridai Šimonytei, kokia – dar kažkam, tada viskas turėtų stoti į savo vietas, nebeliekant jokio reikalo autoriui veržtis pro atviras duris. Tačiau jeigu vis tik klausiate mano nuomonės, daug nesislapstydamas pastebėsiu, kad I.Šimonytei prie veido, kaip atrodo, liuksiškai derėtų dalykiška ir simpatiška dalmantinų veislės kalytės uodega, o išsprogusių akių buldogo bigė kaip kirvis kotą atitiktų kito politiko vidinį „aš“, kurio pavardės viešai net neminiu, nes toks smulkmeniškas jojo „aš“ įvardijimas rodytų autoriaus nepasitikėjimą skaitytojo vaizduote. Nesunku nuspėti ir tai, kad šių eilučių autoriui savo ruožtu labiausiai tiktų primušto kiemsargio uodegipalaikis.
Uodegos reanimacija žmogui leistų mums, žmogaus pavidalo būtybėms, pajusti artimesnį ryšį su gamta ir išbandyti jėgas tarprūšiniame uodegų vizginimo čempionate. Visi gerai suprantame, kad vargu ar žmogynui kada nors pavyks prilygti šuniui pagal uoslės sugebėjimus, tačiau niekas negalėtų uždrausti kiekvienam iš mūsų pagal savo sielos grožį įsitaisyti tokią prabangią uodegą, kad su ja nebūtų gėda pasirodyti net tarp povų veislės patinų.
Kita vertus, jau laikas būtų prisipažinti, kad šis įvadas iš esmės buvo parašytas siekiant atsakyti į didžiausią nerimą man šiandien keliantį klausimą – kaip būtų galima išgelbėti vartotojiškos visuomenės industriją, kai jos apsukos karantino metu pastebimai sulėtėjo?
Šuo su akiniais. Slaptai.lt nuotr.
Kaip nesunku įsivaizduoti, žmonėms pradėjus dėvėti uodegas, kūno priežiūros ir higienos pramonė, taip pat, be jokių abejonių, plastinė chirurgija gautų stiprų postūmį arba net pasikeltų į kitą, daug aukštesnį lygį, ženkliai prasiplėstų ir atsinaujintų sveikatinimosi, sporto ir dietos infrastruktūra, taigi vartotojiškos visuomenės industrijos smagračiai vėl pradėtų suktis taip sparčiai, kad net pyškėtų. Jeigu uodega taptų mados reikalu tarp žmonių, o išstojimas viešumoje be uodegos būtų prilygintas nuogo lunatiko pasirodymui gatvėje, kai kur jau pradėję ryškėti gamybos ir prekybos stagnacijos požymiai dingtų kaip vėjo nupūsti.
Jeigu neklystu, būtent praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo pradėjusi stoti ir dusti tabako gamybos pramonė, nes visi sandėliai buvo užkrauti neišparduotais tabako gaminiais. O padėtį išgelbėjo viena reklaminė nuotrauka, vaizduojanti dailią moteriškę, viena ranka atsirėmusią į prestižinės markės automobilį ir laikančią rūkstančią cigaretę ilgame kandiklyje tarp pirštų kitoje rankoje. Nuotraukos poveikis buvo milžiniškas, moterys urmu puolė rūkyti, savo ruožtu pramoninkai įgijo galimybę atlaisvinti sandėlius nuo užsistovėjusios produkcijos.
O dabar pagalvokime, kokio stulbinančio visuomenės dinamizavimo efekto sulauktume, jeigu uodegas lygių galimybių laikais staiga pradėtų dėvėti ne tik moterys, bet ir vyrai, ne tik vyrai, bet ir moterys. Teisę užpatentuoti šią visuomenės dinamizavimo idėją perleidžiu Lietuvos valstybei, kuri, paplitus uodegų dėvėjimo madoms visame pasaulyje, įgytų teisę rinkti mokesčius nuo kiekvienos žmonių dėvimos uodegos visuose pasaulio pakraščiuose. Kas be ko, toks mokestis būtų vadinamas uodegos mokesčiu, o Lietuvos valstybė, turinti išimtinę teisę rinkti uodegos mokestį, taptų turtingiausia pasaulio valstybe.
Blaiviai žiūrint į reiškinius, butų galima suabejoti ir dėl to – ar žmonijai yra skirta sulaukti laimingos pabaigos? Tiesą sakant, kad ir kaip žiūrėtume, – optimistiškai ar pesimistiškai, – aišku yra tai, kad žmonija kaip tokia neturi siužeto. O jeigu žmonija neturi siužeto, tai žmoniją sudarantys individai mainais turėtų įgyti teisę dėvėti uodegas, ar ne? Teisinga būtų, jeigu individai įgytų teisę dėvėti uodegas mainais už žmonijos likimą be siužeto!
Sovietiniais laikais dėl nelojalumo valdančiajai partijai pašalinti iš universitetų dėstytojai arba neapsikentę ideologinio spaudimo ir patys pasitraukę mokslo darbuotojai nepradingdavo kažkur tuščiai, bet palyginus plastiškai iš naujo įsiliedavo į darbo rinką, užimdami, kas juokingiausia, naują darbinę poziciją ne taip padrikai ir chaotiškai, kaip būtų galima tikėtis, o su dėsnio pavidalo tendencijos imitacija, nežiūrint to, kad tokios tendencijos prasmės nepavyksta dešifruoti net ir šiandien: štai išmesti iš darbo istorikai tuomet, kaip taisyklė, įsidarbindavo pirtininkais, nešiodavo alų atėjusiai pasikaitinti ir nusiprausti darbo liaudžiai ir už papildomą mokestį buvo pasiryžę nušveisti doro pirties lankytojo nugarą (jeigu būtų buvę leidžiama vyrams dirbti moterų pirtyse, ten būčiau jau labai anksti, nelaukęs vėlesnių komplikacijų, pasirodęs ir aš su kempine rankose, taip prisidėdamas prie to meto istorikų disidentibilaus judėjimo), vilko bilietą gavę ekonomistai dažniausiai įsidarbindavo rūbininkais, o filosofijos kursus anksčiau mokslo ir mokymo įstaigose plėtoję lektoriai labiausiai laukiami buvo naktinio sargo tarnyboje.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau sakyta, jokio loginio nurodytų profesijų atitikimo pagrindo tikriausiai nėra, nors, jeigu norite, galima būtų labai apytikriai paspėlioti, kad didžiosios Romos istorijos žinovai rinkosi pirtininko pašaukimą, vedami pasąmoninės nuovokos arba net daugiau ar mažiau įsisąmoninto supratimo, kad imperijos žlugimas prasideda nuo pirties vaidmens kultūriniame gyvenime perteklinio sureikšminimo, tarkime, ekonomistai, visais laikais jautė poreikį skaičiuoti svetimus pinigus, ypač sudėtus tose viršutinių rūbų kišenėse, kita vertus, niekam niekados nebuvo paslaptis, jog filosofinio intelekto plėtotei parankiausia yra naktinė terpė.
Taigi, kai dėl prasidėjusios demografinės krizės jau nepriklausomybės laikais sumažėjo studijuojančio jaunimo skaičius ir universitetų dėstytojai pavieniui arba net masiškai buvo atleidinėjami iš katedrų, dviračio iš naujo išrasti nereikėjo ir ne vienas universiteto darbuotojas pasuko ištryptu praeitoje epochoje, bet dar neužžėlusiu profesinio persikvalifikavimo pagal neseniai aptartą pavyzdį keliuku.
Toje balagano gadynėje, kai universitetai jungėsi, skyrėsi, optimizavosi, mano kolegos buvo atleidžiami iš darbo, o po to neretai vėl kviečiami grįžti į buvusias pareigas, todėl ne vienas iš jų protarpinį naktinio sargo darbą traktavo kaip savotiškus kvalifikacijos pakėlimo kursus. Savo ruožtu aš naktinio, o, tiksliau tariant, nakties sargo tarnystę supratau su didesniu nei įprasta užsiangažavimu prasmės laukimui, nors ir aš pats kartas nuo karto taip pat darbavausi universitetų dieniniuose skyriuose.
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena savo pirmąją meilę, gali detaliai papasakoti apie jau nutolusio laike šio romantiško įvykio aplinkybes. Taigi nenuostabu, kad ir aš savo ruožtu labai gerai prisimenu pirmojo ir kol kas vienintelio susitikimo su angelu aplinkybes, pripažindamas faktą, kad šis iš esmės transcendentinis įvykis mane pasitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu, kai – priešinga – nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per dieną suneštų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.
Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.
Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų oponentas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai grojo taip tyliai, kad aš to grojimo net negirdėjau), o užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.
Koks didelis turtas yra ramybė, pagal kontrasto principą geriausiai nutuokti turėtų švietėjai, t. y. įvairiausio plauko mokytojai, dėstytojai, mentoriai, nes jie mechaninėje skalėje vertindami kitų, tegu ir jaunesnių žmonių sugebėjimus, rašydami jiems pažymius įsitaiso ne tik skrandžio opą, bet ir nešvarios sąžinės sindromą. Kas ne kas, o jie žino, kad paskutiniame teisme nebus nė vienos dūšelės, linkusios už juos užsistoti.
O ar nebaisu būti stačiai nakties sargu, kokios baimės čia gali prasisunkti net pro pastatomas užtvaras?
Nakties sargo tarnyba turi savo paslapčių, ne viską būtų galima viešinti, tačiau vieną ar kitą epizodą, įveikiant prisikabinusias baimes, esu linkęs papasakoti jau čia.
Spyna. Slaptai.lt nuotr.
Dirbau naktiniu sargu vienoje labai senoje mokykloje, apsuptoje senobinių medžių, taigi įsikūrusioje beveik miške arba apleistame parke. Užstojus nakčiai šis senas pastatas pradėdavo taip braškėti, stenėti, dejuoti, pritariant medžių ūbavimui, kad jau norėdavosi viską pametus atsižegnoti nuo tokio darbo, pažadinančio vaikystėje pergyventas ir po to ilgai tūnojusias uždarytu pavidalu kažkur pasąmonės gelmėse baimes. Kartais naktimis tas senas mokyklos pastatas imdavo nesustodamas staugti, tokiu būdu tarsi bandydamas atsigriebti už pratylėtas valandas su neklaužadomis mokiniais, kuriems, kaip dabar man atrodo, jautė tik piktą senolio pagiežą. Tačiau mano laimei mokyklos ūkvedys, pats anksčiau čia dirbęs naktiniu sargu, matydamas mano tragikomišką suglumimą, pasiūlė pasiimti į draugystę naktinio budėjimo raštinėje valandomis savo vilkšunio veislės kalę, gerai užsirekomendavusią saugant nedidelį mokyklos turtą.
Nekreidavusi jokio dėmesio į gamtos kuriamą triukšmą ir savaiminius pastato bildesius, išmintinga kalė jautriai reaguodavo išgirdusi net tyliausią žengiančių žmogaus pėdų lauke keliamą krebždesį, pradėdama loti tokiu balsu, kuris galėtų išgąsdinti net patį velnią.
Buvau įpratęs užpuolus žiovuliui eiti miegoti arba, tiksliau būtų sakyti, patįsoti ant kuklios kanapos direktorės pavaduotojos kabinete, tačiau jau pirmą dieną, kai mano draugėje nakties metu atsirado pagalbininkė vilkšunio kalė, tik atidarius duris į kabinetą, būtent ji pirmoji stryktelėjo ant siaurutės kanapos, išsitiesdama visu savo ūgiu ir iškart apsimesdama kietai įmigusi. Nepastumsi, kai išmintinga ir drauge išpampusi kalė guli kojomis tvirtai atsirėmusi į sieną, su prasikišančia virš gulto nugara iš kitos pusės. Dar mažiau buvo vilties kažkaip pabandyti ją nukelti, nes, man bandant nuridenti kalę nuo kanapos, anoji įtempiamų raumenų ar dar kažkokių triukų dėka pasidarydavo dešimtimis kartų sunkesnė, neatplėšiama. Ypač baiminausi dėl to, kad ji neurzgė, nerodė jokio balso, bandant išstumti ją iš kušetės, nes, šiaip ar taip, urzgimas yra išankstinis padoraus šuns perspėjimas apie tai, kad jis, gindamas savo interesus, gali griebtis labiau radikalių priemonių.
Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seniai, labai seniai gyveno mano mama ir savo ūkelyje be visa ko kito užlaikė kiemsargę kalytę, vardu Dora.
Kai kartais kalytė nutrūkdavo nuo grandinių ir pasileisdavo į kaimą, tuomet ji, ta kalytė, kališkai užsivedusi, nė trupučio negaišdama laiko tokioms procedūroms kaip pasilabinimas, sulojimas ar suurzgimas, puldavo prie pirmo sutiktojo, iškart įsikabindama į minančio pedalus dviratininko kulnis, įsibėgėjusi caktelėdama labiausiai didžiagerklei moteriškaitei į blauzdą, nepraleisdama kitų gerų progų, aplenkdama tik vaikus kaip visiškai dėmesio nevertus objektus. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės keikdavosi ir pykdavo ant kalytės, dar labiau – siuto ant šuns šeimininkės, savo ruožtu mama įširdusi bardavo savo augintinę, tačiau man įstrigo į galvą ir tokie mamos žodžiai, kad ši bjauri kalė visų mūsų nelaimei yra dar ir labai protinga, nes ji esą tuščiai neaušina burnos.
Net ir praėjus daugybei metų, kartais iš atminties iškyla vaizdelis – kaip ji, Dora, sėdi pririšta prie būdos kovinėje būsenoje, nelojanti ir neurzgianti, bet bjauriai susiraukusi ir nusiminusi, kad negali imti ir dorai įkąsti nepažįstamiems bei įtartiniems žmogėnams, šmirinėjantiems čia po kiemą (o dėl to, kad žmogus apskritai yra įtartina būtybė – nepasiginčysi nei čia, nei kituose forumuose).
Tačiau dabar man įsiūlytos į bendrystę kalės tylėjimas turėjo jau kitą potekstę, kaip atrodo, tokį intensyvų tylėjimą privalėjau suprasti kaip padoriam žmogaus tekusį įpareigojimą nežadinti miegančiojo. Taigi neliko nieko kito kaip pabandyti nusnausti šalia atsisėdus ant kietos kėdės ir ištiesus kojas toli į priekį.
Išbudino mane tąkart jau gerokai po vidurnakčio tai, kad kalė staiga pašoko iš migio su didžiausiu trenksmu ir lodama nubėgo apsižvalgyti po mums priskirtą saugoti klasių, kabinetų ir koridorių labirintą, išgirdusi, kaip galima spėti, labiau įtartinus nei įprasta šlamesius. Neuždelsęs nė akimirkos virtau į kalės išgulėtą vietą, staiga pabandęs išmokti apsimetimo meno atrodyti įmigusiu ir nepažadinimu.
Likusią nakties dalį kalė prasnaudė sėdėdama kėdėje, nepatogiai ištiesusi kojas į priekį, tačiau daugiau niekados per mums tekusius budėjimus ji nepašokdavo naktimis nuo kušetės apsižvalgyti po teritoriją, nesujudėjo net tada, kai baisūs plėšikai beldėsi į langus. Galimas daiktas, sena ir išmintinga kalė darė prielaidą, kad kokybiškas miegas yra svarbiau net už pareigą ir bendrystės dvasią. Tokia, tarkime, ir yra nekaltumo esmė.
Poilsis Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai nieko nėra baisiau už tai, kai mokytojas, auklėtojas, padalinio vadovas pasirodo darbe pagiringas, juolab – neišsiblaivęs. Dėl to niekas nepuls ginčytis, nusileis net didžiausias girtuoklis. Vis tik baisiausia tokiu neišsiblaivymo atveju yra net ne tai, kad parodomas vyresniojo žmogaus blogas pavyzdys jaunimui, dar baisesnis dalykas, kaip atrodo, yra jo paties neatperkama kančia, jog, būdamas pašiauštos, užkilusios drumzlėmis, neatsisijojusios sielos, bandė prastumti gerus darbus ir šitaip galėjo apkrėsti gėrį. Tačiau – kaip aš klydau tada pagalvojęs, kad tokios griežtos taisyklės galioja tik pedagogui, o nakties sargas gali bent vieną kartą ateitį į budėjimus prisiliuobęs, čia pat panirdamas į alpų snaudulį be didesnių nuostolių žmonijai.
Dabar jau jokia paslaptis, kad būtent mano apsileidimas ir nusmigimas budėjimo metu lėmė, kad naktis liko neapsaugota, o dėl to savo ruožtu neišaušo ir pilnavertis rytas. Žmonės įprastomis valandomis baudėsi kilti į darbus, bet pasaulis liko įstrigęs tirštame rūke be kelio ženklų. Tokiomis aplinkybėmis iškilti virs rūko lygio jau buvo neįmanoma, nors buvo bandančių nurisnoti iki tikslo trumpais perbėgimais, nuklampoti kelią nežmoniškai sunkiai kilnojant aplipusius kelėnus ar nuplaukti likusią distanciją prisistatant lengvesniais už rūką.
Ant šaligatvio stovėjo nustėręs žmogus su portfeliu rankose, o aplink jo veidą plaukiojo skirtingiausių spalvų žuvys, dėl rūko gilumo čia pat pradėjusios neršti.
Troleibusai jau buvo pradėję judėti nežinoma kryptimi, tačiau juos greitai pasivydavo ir aplenkdavo dinozaurai.
Kaip iš didelio rezervato staiga urmu paleistos ant kiekvieno kampo plavinėjo nuogos ir minkštos kaip pašildytas plastilinas moterys.
Tačiau rūkas vis dar kilo ir kilo į viršų, kol mano sapnų personažai, prasiveržę į tikrovę, nesustodami jaukė daiktų tvarką arba net bandė nežymiai pakeisti pačios tikrovės formas.
Kaip galop man vis tik pavyko atstatyti daiktų tvarką ir išvengti pasaulinio chaoso – tai jau kita istorija.
Iš „šunų pragaro“ išgelbėtiems gyvūnams pagalbą teikia LSMU veterinarijos klinikos specialistai. LSMU nuotr.
Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai Kauno rajone praėjusį savaitgalį atliktos patikros metu išgelbėjus 81-ą siaubingomis sąlygomis laikytą šunį, juos visus apžiūrėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos fakulteto Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos specialistai.
Klinikos vadovės doc. Birutės Karvelienės teigimu, išgelbėtų gyvūnų sveikata, psichinė būklė, elgsena yra neabejotinai sutrikusi, jiems visiems prireikė specialistų pagalbos.
„Gyvūnai – sulysę, apnikti endo- ir ektoparazitų, baikštūs, nežino, kas yra eilinis pasivaikščiojimas lauke ir gamtinių reikalų atlikimas. Šiuo metu stebime paraudusias edemiškas pėdas, peraugusius nagus. Šie pažeidimai sukelia judėjimo pokyčius. Taip pat matomi seni randai, tad labai tikėtina, kad šie gyvūnai buvo kankinami“, – tvirtino gyvūnų klinikos vadovė.
Pasak jos, įvertinus visų šunų būklę, nustatyta, kad dvylikai gyvūnų (9 suaugusiems ir trims jaunikliams) reikia atlikti skubius, detalius, instrumentinius tyrimus Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje. Iš „šunų pragaro“ išgelbėtiems gyvūnams pagalbą teikia LSMU veterinarijos klinikos specialistai. LSMU nuotr.
Apžiūros metu vienam gyvūnui nustatytas nenatūraliai atsiradęs balso stygų pažeidimas. Tai kelia įtarimą, kad balso stygos buvo pažeistos (kad gyvūnas nelotų), šuniui nustatytas šimtaprocentinis balso praradimas. Tokią procedūrą gyvūnams atlikti yra draudžiama.
Vienam šuniui dėl skausmingo ausų uždegimo taikomas ypač sudėtingas gydymas. Kitam gyvūnui nustatytas tonzilitas, stebimas atsiradęs galimai onkologinis darinys, blokuojantis balso stygas. Diagnozei patvirtinti reikia atlikti biopsiją ir tolesnius tyrimus. Dėl sparčiai blogėjančios būklės vienai jauniklių besilaukiančiai kalei skubiai atlikta Cezario pjūvio operacija.
„Patikros metu nustatyta, kad šunų nepriežiūra akivaizdžiai neatitinka gyvūnų gerovės reikalavimų, dėl ko dauguma augintinių patyrė odos, ausų, dantų, pėdų pažeidimus ir gyveno nuolatinėje kančioje. Šiuo metu dalis išgelbėtų gyvūnų laikomi gyvūnų priežiūros centre „Nuaras“, kiti, kuriems reikalinga pagalba, visą parą stebimi LSMU smulkių gyvūnų klinikoje“, – teigiama LSMU pranešime.
Tą dresiruotą tarnybnį šunį nufotografavau prie Karininkų ramovės Vilniuje. Koks klusnus, ištikimas, draugiškas ir tuo pačiu vikrus ieškoti sprogmenų, narkotikų, nelegalių ginklų! Buvo miela matyti, kaip jis zujo tarp stalų, kėdžių, spintų, uosdamas, ar ramovėje nėra draudžiamų daiktų. Uostinėjo, šniukštinėjo taip, kad netrukdytų žmonėms. Elgėsi pabrėžtinai džentelmeniškai, kad niekas iš susirinkusiųjų neišsigąstų, nesutriktų, nepasimestų. Apsaugos pareigūnui užtekdavo mirktelėti, pajudinti pirštą ar ištarti vos pusę žodžio, ir keturkojis jau žinodavo, kaip privaląs elgtis.
O paskui, apžiūrėjęs visus kampus ir pakampes, klusniai atsitūpė prie pareigūno kojų laukdamas naujų įsakymų. Karts nuo karto atidžiai žvilgtelėdavo į šeimininką, ar tik šis nesiruošia skelbti naujo nurodymo…
Tąsyk susimąsčiau: kokia laimė turėti tokį bičiulį!
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – dar keliolika naujų nuotraukų.
Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvūnai augintiniai gali padėti įveikti socialinę izoliaciją ir vienišumo problemą, kuri šiuolaikinėje visuomenėje įgyja epidemijos pobūdį ir kelia grėsmę žmonių sveikatai, atskleidė Jungtinėse Valstijose neseniai atliktas tyrimas.
80 proc. tyrime dalyvavusių augintinius turinčių respondentų patvirtino, kad gyvūnai jiems padeda jaustis mažiau vienišiems. 85 proc. tyrimo dalyvių, nepriklausomai nuo to, ar jie turi augintinį, ar ne, mano, kad bendravimas su augintiniu gali sumažinti vienatvės jausmą. 76 proc. sutiko, kad žmogaus ir augintinio kontaktai gali prisidėti prie socialinio atotrūkio visuomenėje mažinimo.
Šios įžvalgos paaiškėjo atlikus apklausą, kurią inicijavo „Mars“ korporacija ir Žmogaus bei gyvūnų ryšių tyrimų institutas (Human Animal Bond Research Institute, HABRI). Tyrimo metu buvo analizuojama gyvūnų augintinių įtaka žmogaus socialiniams ryšiams, o studija buvo atlikta, atsižvelgiant į sveikatos ekspertų perspėjimus, kad vienišumas Amerikos visuomenėje įgyja epidemijos pagreitį, nepriklausomai nuo žmogaus užimamos visuomeninės pozicijos.
Psichologinės ir neuromokslų studijos rodo, kad socialinės izoliacijos žala žmogui – tokia pati, kokią sukelia per dieną surūkomos 15 cigarečių, todėl tai yra laikytina rimta grėsme visuomenės sveikatai. „Mars Petcare“ ir HABRI atlikta studija atskleidė, kad žmogui draugiją palaikantys augintiniai gali padėti įveikti vienišumo ir socialinio nepritapimo problemą, ypač kalbant apie tokias socialiai jautrias grupes, kaip vyresnio amžiaus ar psichikos negalią turintys asmenys.
Tarptautinė kačių paroda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Maždaug vienas iš keturių (26 procentai) augintinių šeimininkų teigė įsigiję gyvūną todėl, kad žinojo, jog tai gerina psichinę sveikatą. Vyresni nei 55-erių respondentai šį motyvą patvirtino dažniau (55 proc. šioje amžiaus grupėje) nei kitų amžiaus grupių apklaustieji.
54 proc. respondentų teigė, kad augintiniai jiems padeda užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis. 51 proc. apklaustųjų mano, kad augintinis padeda šeimininkui įveikti drovumą. 9 iš 10 apklaustųjų vyresnių nei 55-erių respondentų grupėje teigė, kad augintiniai vyresnio amžiaus žmonėms padeda jaustis mažiau vienišiems.
Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų (73 proc.) mano, kad slaugos namai ir kitos priežiūros paslaugas teikiančios tarnybos turėtų prisidėti prie gyvūnų augintinių įtraukimo, sprendžiant socialinės izoliacijos problemą.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasibaigus pirmajam rinkimų turui ir 7 kandidatams iškritus iš prezidentinių varžybų, pasibaigė ir filosofo Arvydo Juozaičio korektiškumas.
Pirmadienį atšaukęs savo dalyvavimą Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje, skirtoje rinkimų rezultatams apžvelgti, A. Juozaitis vykusius rinkimus apibendrino socialinio tinklo „Facebook“ tiesioginėje transliacijoje.
A. Juozaitis teigė manąs, kad antrajame prezidento rinkimų ture laimės ekonomistas Gitanas Nausėda, nes, jo teigimu, iš Lietuvos dar neišgaravo baudžiava.
„Aš manau, kad pasityčiojimas, kai rinkimų naktį džiūgauja tas kandidatas, kuris greičiausiai laimės, nes prieš konservatorius visuomenė nusiteikusi ir ponios Šimonytės nerinks“, – transliacijos metu sakė A. Juozaitis.
Iš rinkimų kovos pasitraukęs filosofas, komentuodamas politinės reklamos vaizdo klipą, kuriame antrojoje vietoje likęs G. Nausėda vaizduojamas su šunimi, negailėjo kandžių epitetų.
„Tas ponas su šunimi, kuris plikai skustas ir iš Meksikos atvežtas, dabar vaikštinės po Prezidentūrą – ten šunų ir daugiau turbūt bus, ir dar kačių… Žodžiu, tai bus pasaulis, kuris mums yra siūlomas. Pagalvokite, (jis yra. – ELTA) laimės kūdikis, man atrodo, kad net mamytės sūnelis, pagal visas reakcijas ir kalbėjimo manierą ir jis dabar bus kitų sūnelių tėvelis – lietuvių ir lietuvaičių. Nepykite už tai, ką sakau, tokie mes esame“, – sakė A. Juozaitis.
„Mėgstame rinkti gražius ponus, vadinasi, baudžiava dar neišgaravusi iš Lietuvos žemės ir mūsų kūno… baudžiavą dar sustiprina ir televizijos ekranas – vaizdas ima valdyti galvą kaip mažamečio vaiko“, – savo socialiniame tinkle sakė A. Juozaitis.
Galiausiai, pabrėžė filosofas, nors jam ir nepavyko patekti į antrąjį rinkimų turą, regionai, pasak jo, pabudo.
„Regionai budo ir pabudo. Aš labai džiaugiausi žemaičiais, galvojau, kad žemaičiai supurtys Lietuvą – nepavyko. Po to galvojau, kad suvalkai, sudūviškiai pakels… nepavyko. Bet žmonės stengėsi“, – apibendrino jis.
Per pirmąjį Prezidento rinkimų turą daugiausia balsų surinko kandidatai – Seimo narė Ingrida Šimonytė, pelniusi 31,13 proc. rinkėjų balsų, ir ekonomistas Gitanas Nausėda, gavęs 30,95 proc. balsų.
Premjeras Saulius Skvernelis liko trečiasis, pelnęs 19,72 proc. palaikymo.
Už socialdemokratų kandidatą Vytenį Povilą Andriukaitį balsavo 4,79 proc. rinkėjų. Už filosofą Arvydą Juozaitį pasisakė 4,69 proc. rinkėjų, už europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį – 4,00 proc.
Mažiausiai rinkėjų simpatijų sulaukė kitas europarlamentaras Valentinas Mazuronis, už kurį balsavo 0,65 proc. rinkėjų. 0,79 proc. rinkėjų balsų pelnė Naglis Puteikis. Mindaugas Puidokas yra trečias nuo galo, už jį balsavo 2,58 proc. rinkėjų.
Minesotos valstijos pareigūnai nustatė, kad šuo vardu Donaldas Trumpas buvo nušautas ne dėl politinių priežasčių, praneša televizijos kanalas „Fox News“, remdamasis Džeksono apygardos šerifo biuru.
Jo žiniomis, Aliaskos malamutas, priklausęs vietos gyventojui, buvo nušautas vasario 10 d. Po šio incidento ėmė sklisti gandai apie politinį konflikto pobūdį, nes šuns savininkas yra karštas JAV prezidento Donaldo Trumpo šalininkas ir taip pavadino savo augintinį Baltųjų rūmų šeimininko garbei. Gyvūną nušovęs kaimynas yra demokratų rėmėjas.
„Džeksono apygardos šerifo biuras ištyrė šuns žūties 2019 metų vasario 10 d. aplinkybes, kadangi šis incidentas paskatino spekuliacijas socialiniuose tinkluose. Nustatyta, kad jį nušovęs asmuo teisėtai gynė savo naminius gyvulius savo valdose“, – sakoma policijos pranešime.
Pasak pareigūnų, vien tik per trejus pastaruosius metus jie gavo 14 skundų dėl nušauto šuns savininko: jo augintiniai ir anksčiau pažeidinėjo privačios nuosavybės ribas, puldinėjo ir kandžiojo žmones, galabijo kaimynų ožkas, viščiukus ir kalakutus.
Iš paskambinusios mamos balso supratau, kad ji labai išsigandusi. Guodėsi, kad kažkas užmušė jos šunį. Paskubomis primečiau, kad Sargis, rujos metu dažnai nutrūkdavęs nuo grandinės, tikriausiai įkyrėjo kokios nors kalės šeimininkui, kuris neapsikentęs griebėsi drastiškų budelio veiksmų. Suprasti gal ir galima, nors pateisinti – labai sunku. Šunelį rado išmestą pagriovyje su suknežinta kakta.
Tačiau mamai tai buvo ne šiaip naminio gyvūnėlio praradimas. Apskritai mama buvo įsitikinusi, kad kai kurie šunys yra protingesni padarai už žmones. Be visa ko kito, Sargis buvo psichologinė atrama mamai, kurią baugindavo pasakojimai, kad šen bei ten apiplėšė, sumušė ar net nužudė atokiau gyvenančius vienišus žmones. Šiame kaime taip pat buvo keletas visiškai degradavusių asmenų, kurie vaikščiojo visados užpiltomis akimis, vakarais slampinėdavo aplink tvoras, žiūrinėdami, ką būtų galima nugvelbti. Sargio gerbei reikia pasakyti, kad jis akimirksniu atpažindavo šį tipažą, reaguodamas garsiausiu kaime skalambijimu, urzgimu, pereinančiu į kaukimą, net toli girdimu dantų griežimu. Iš esmės meilus, geraširdis šunelis tokiu atveju užsidėdavo labai pikto šuns, tikro žvėries kaukę. Kaip galima lengvai nuspėti, kaimo naktinės personos savo ruožtu taip pat labai nemėgo šio šuns, kuris be jokio diskretiškumo, mėnuliui patekėjus, jiems į veidą kapotais skiemenimis išsakydavo visa tai, ką žmonės, diplomatiški kaimynai buvo linkę nutylėti, sulindę į savo trobas.
Mamos pasimetimas, praradus dorąjį namų sargą, buvo toks akivaizdus, skaudinantis mus, kad ilgiau svarstyti, ką daryti, nebuvo laiko, tad greitomis nusprendėme, jog imame šunį iš gyvūnų prieglaudos ir iškart vežame mamai į kaimą širdies nuraminimui ir pasidrąsinimui. Nieko nelaukę, negaišdami nė minutės! Vis tik svarbu buvo išsirinkti tokį žmogaus draugą, kuris būtų vertas jau legendiniu tapusio Sargio vardo.
Puikus sargybinis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip iškart tapo aišku apsižvalgius prieglaudoje, pamačius šunų įvairovę, veislės kodas čia jau buvo praradęs anksčiau turėtą prasmę, šunys skyrėsi vienas nuo kito pagal individualų savo charakterį. Drauge buvo akivaizdu, kad čia suvežti ir uždaryti – likimo užspeisti, neretai psichologiškai sužaloti šunys. Vienas rotveileris, mums praeinant pro šalį, iš pykčio šokinėjo ant tinklinės tvoros, kandžiodamas vielą, kitas tos pačios veislės nelaimėlis, uždarytas tolėliau, pamatęs žmogų lėkė į tolimiausią narvo kampą, inkšdamas iš baimės. Tačiau trečias rotveileris, vardu Baris, mums tarsi ir tiko, o dar svarbiau, kad labai patiko. Matėsi, kad didžiagalvis šuo veržiasi bendrauti su gero linkinčiais žmonėmis, norėtų artimiau susipažinti, kita vertus, drąsus šunelio žvilgsnis rodė, jog jis turi tvirtą nuomonę apie pašlemėkus, nemėgsta naktimis aplink namus slampinėjančių svetimųjų, o ypač neapkenčia smulkių vagišių, kurie dienomis dedasi padoriais bendrapiliečiais.
Neleidau prieglaudos prižiūrėtojui kišti šunį į bagažinę, pasisodinome jį į mašinos saloną. Žmona vairavo, o aš visą kelią iki kaimo anąjį maitinau, negalėdamas atsistebėti, kur tiek daug gali sutilpti, kaip toks kiekis dešrelių gali sulįsti į vieną organizmą, net ir įvertinus faktą, kad šuo buvo išbadėjęs, badmirys su stažu, su ilgų dienų neprisirijimo patirtimi. Dar ir naktį, prisibeldus į mamos namus, jis visą laiką ieškojo maisto, kišo galvą į puodus, baisiai nervinosi, kad didelis jo snukis netelpa į kažkokį artipilnį indą su pienu, vartė kibirus, uostinėjo šaldytuvą, trainiojosi aplink spinteles. Kitą vertus, jau tąkart, pamaitinus naują gyventoją, pasisuko kalba apie būtinybę įrengti rotveilerio stotui tinkamą būdą, aprūpinti jį gyvenamuoju plotu, nes senoji Sargio būda buvo pernelyg maža naujajam įnamiui.
Štai dabar ir prasideda pasakėčia arba, kitaip tariant, pamokomoji istorija apie šuns būdą. Mums ryte, skubant į savo darbus, išvykus, mamai neliko nieko kito kaip paprašyti Petro, nagingiausio kaimo žmogaus, andai buvusio kalviu, tačiau iš tiesų visų galų meistro, pastatyti pastogę šuniui naujose namuose. Kol kas Baris buvo paliktas vargti pririštas prie daržinės, tos daržinės duryse išpjovus skylę, kad šunelis turėtų galimybę kur nors pasislėpti subjurus orams.
Šiaip visados mielas ir paslaugus, iš tiesų auksinių rankų kaimynas Petras šįkart mirtinai užsispyrė, sakydamas, kad jam labai neoru būtų imti ir pradėti statyti šunų būdas, girdi, ką pasakytų žmonės, kaimynai, ar nepalaikytų jį puolusiu, visai nusivažiavusiu, matėsi, jog Petras bijosi pašaipų, galinčių kilti dėl tokios jo veiklos, netinkančios didžiajam meistrui, statybos, kalvystės ir dar kitokios amatininkystės guru. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Petro namai, kuriuos jis pats buvo sau susirentęs, buvo gražiausi visoje apylinkėje, stebino ir jo sodybos priestatų įvairovė, čia be tvarto, sandėlio, kitų tradicinių ūkinių trobesių, buvo ir kompaktiška lentpjūvė, savo reikmėms skirtas malūnas, kažkur pastatų labirinte slėpėsi išmaniai įrengta naminio alaus darykla ir t.t. Taigi buvo galima suprasti, kad Petro sugebėjimų pritaikymas šuns būdos statymui būtų tokia pat šventvagystė kaip atominio reaktoriaus panaudojimas traktoriui varyti mėšlavežio darbuose.
Pats mažiausias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau mama priminė, kad ji prieš metus kitus garsiajam meistrui buvo paskolinusi tuziną balkių ir didelę krūvą nuoliuotų lentų nuo nebaigtos statyti savo namo mansardos, kuri, mano tėvui mirus, taip ir paliko neužbaigta per amžius, bandydama suderėti, jog, Petrui pastačius būdą, ji nebereikalaus grąžinti anksčiau paskolintų statybinių medžiagų. Žodis „paskolinti“ kaime yra suprantamas truputėlį kitaip nei aiškinama žodynuose, šio žodžio prasmė yra mutavusi ta linkme, jog „paskolinti“ čia reiškia geranorišką nusiteikimą pasidalinti viskuo, be ko žmogelis gali išsiversti, nenumirdamas iš bado, jokiu būdu primygtinai nieko nereikalaujant grąžinti atgalios (tai būtų pernelyg smulkmeniška), tačiau garbusis meistras mamos užuominą suprato beveik pažodžiui, po savaitė kitos į kiemą milžinišku traktoriumi, išprašytu iš kelininkų, atitemdamas didingų gabaritų Būdą, pastatytą rokoko stiliumi, jau iš tolo kažkiek primenančią garsaus kriminalinio autoriteto pilį Pakaunėje.
Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik su dideliu sąžinės graužesiu šį architektūrinį statinį galiu pavadinti šuns būda įprasta to žodžio reikšme, tai greičiau buvo Versalio rūmai šuniui su anksčiau niekam nežinomais būdų statymo mene patobulinimais, pašiltinimais ir papuošimais. Vaizduotėje tokią būdą galime nusipiešti nebent galvojant apie Rokfelerio rotveileriui tinkamas gyventi patalpas, tačiau įdomiausia tai, jog mūsų Baris, atėjęs čia tarnauti už kiemsargį, Petro pastatytą būdą kardinaliai išbrokavo iškart, jau pirmuoju bandymu, tik vieną kartą, būdą pastačius kieme prie daržinės sienos, įlindęs apsižvalgyti, tekinomis išbėgęs ir niekados daugiau čia nekėlęs kojos – net ir varomas, tempiamas, net ir tokiu atveju, kai būdos viduje buvo padedamas didžiausias skanėstas. Kaime įsikūręs rotveileris Baris visas dienas leido šalia būdos, darganoms ar šalčiui prispaudus lįsdamas į daržinės vidų, tačiau net šnairomis nežiūrėdamas į savo ištaigingąjį būstą. Nesakau, kad čia susidūrėme su kažkokiu socialinio protesto ar askezės atveju šunų pasaulyje, tačiau šio šuns, parvežto iš prieglaudos, užsispyrimas, demonstruojant savo charakterio tiesmukiškumą, vertė stebėtis…
Numirus Bariui, šią didingą, bet iš esmės nekaltybės stadijoje tebesančią būdą iš mamos iškaulijo žmonės, atvykę iš kito, tolėliau buvusio kaimo. (Kaip matome, garsas apie Petro suręstą būdą buvo pasklidęs plačiai.) Kaip man kažkas jau papasakojo vėliau, atvykėliai vis tik nesugebėjo suprantamai paaiškinti, painiojosi dėl to – kam jiems buvo taip reikalingas šis statinys, kad net ryžosi sunkaus ir gremėzdiško daikto transportavimo vargui: tarsi kalbėjo apie savo planus buvusioje būdoje įsiruošti vištidę, tarsi ruošėsi būdą panaudoti kaip kilnojamąjį grūdų sandėlį ar dar kažką nuveikti. Tačiau kaimiečiai kėlė dar ir kitą versiją. Esą išsigabenusi būdą šeimininkė labai griežtai laikėsi taisyklės, kad išgėręs sutuoktinis neturi teisės veržtis į namus, yra paliekamas nakvoti už durų. Kadangi principingosios šeimininkės sutuoktinis būdavo girtas kiekvieną dieną, be jokių išeiginių, tokia šuns būda, kaip plakė palaidi liežuviai, neva visų pirma buvo reikalinga savotiškai disidentinį gyvenimo būdą pasirinkusiam tų namų šeimininkui.
Meilutis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau užpraeitą vasarą jau man pačiam teko įsivelti į šuns būdos statymo kolizijas, palikusias neišdildomą įspūdį mano gyvenimo savivokoje. Žmona, mums atostogaujant kaime, primygtinai rodė pirštu, kad nuo Sargio laikų likusi būda jau visiškai supuvo ir netiko naujam sodybos įnamiui, po aprašytų įvykių čia apsigyvenusiam Reksui. Galima pasakyti net taip, kad išdidžios laikysenos Reksas jau gyveno po atviru dangumi, ant būdos griuvėsių. Taigi buvau raginamas, nieko nelaukiant, pradėti darbus, pastatyti kažkokią stoginę, leidžiančią Reksui pasislėpti nuo žvaigždėto dangaus.
Kaip yra sakoma nuo seno, tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Žinia, tai labai aukštai užkelti reikalavimai, be to, nelabai aišku kokia logine seka visa tai privalome daryti, ką pirmiausiai čia reikėtų pastatyti. Tačiau kartais, demonstruojant labiau atlaidų požiūrį, sakoma, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti bent šuns būdą. Kita vertus, kyla klausimas – kur reikėtų ieškoti įkvėpimo, užsimojus tokiems darbams?
Įdėmus žvilgsnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viena iš ryškiausių praeito amžiaus rusų filosofijos figūra, kaip atrodo, reikėtų laikyti tokį Aleksejų Losevą, gimusį 1897 m., o mirusį 1988 m., taigi dar prieš užstojant didelėms permainoms sovietinėje visuomenėje. Vadinu jį rusų, o ne sovietiniu filosofu dėl to, kad ši tauri asmenybė toli gražu nesivadovavo prisitaikymo prie sovietinio režimo žaidimo taisyklėmis, išsaugodamas ištikimybę neoplatonizmo stačiatikiškajai versijai. Jo tyrinėjimai antikos filosofijos sferoje gali būti laikomi reikšmingais net ir pasauliniu mastu. Tačiau dabar man iš atminties išplaukia ta komiškas detalė, kad aptariant Aristotelio metafizikos pagrindines sąvokas, A.Losevas labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia, pateikdavo namo pavyzdį, leidžiantį konkrečiai paaiškinti tai, kaip derėtų suprati aristoteline maniera nurodamas keturias daikto priežastis, t. y. materiją (gr. hyle), formą, galop veikiančiąją ir tikslo priežastis kaip daikto būtiškosios raiškos ir jo loginės analizės principus. Galimas daiktas, filosofijoje pavyzdžiai mažai ką reiškia, dažniausiai jie tik užtemdo esmę, tačiau Aristotelio metafizika, daikto būtį įpareigojanti suprasti kaip neatskiriamą materijos ir formos vienovę (išskyrus du kraštutinius atvejus, t. y. pirmąją materiją ir formų formą arba, kitaip tariant, Dievą), namo pavyzdyje įgydavo monumentalų pavaizdumą. Kita vertus, viename iš savo pagrindinių darbų, skirtų antikos filosofijos pozicijų atskleidimui, A.Losevas, aptardamas Aristotelio metafizikos paslaptis, iš inercijos pateikė namo pavyzdį ten, kur jo būtinybė buvo labai menka, kai savo ruožtu už kelių pastraipų, tęsiant temą, toks pavyzdys jau tarsi prašėsi pats savaime, buvo ypač svarbus, bet drauge stilistiškai ydingas dėl pernelyg dažno kartojimo, – štai tada A. Losevas ir nurodė į šuns būdos pavyzdį, leidžiantį su ne mažesne sėkme kaip anksčiau konkretizuoti Aristotelio metafizikos nuostatas. Taigi negalima sakyti, kad aš, kadaise atidžiai skaitęs A.Losevo darbus, išvis nebuvau susipažinęs su šuns būdos statybos idėja ir būdos būties paslaptimi.
Šuns būdos statybai reikalinga medžiagas radau galutinai užbaigdamas ardyti mansardą, nusikėlęs iš viršaus postorius rastus ir lentgalius. Ta proga verta prisiminti Aristotelio metafizikos nuorodą, kad materija logine prasme yra traktuotina kaip galimybė tapsmui, įgyjant vienokią ar kitokią formą, tampant apibrėžtos formos imtuvu. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad iš bronzos gabalo net ir šiandien galima išsilieti sviedinį senoviškai patrankai, tačiau tokia medžiaga (materija) netinka paplūdimio tinklinio sviedinio gamybai. Taip ir mūsų atveju tapo aišku, kad tokio daikto kaip šuns būda gamyboje dominuojančiu pradu taps inertiška stambiagabaritė medžiaga, formai kaip rūšiniam daikto apibrėžtumui nueinant į antrąjį planą, daiktui gyjant funkciškai sunkiai atpažįstamą postmodernistinį pavidalą. Tačiau ultramodernistinė kūrinio forma jokiu būdu negali tapti pretekstu užsipulti autorių, ar ne?
Pagal Aristotelį, forma daikto raiškoje yra tai, kas teikia daiktui rūšinį apibrėžtumą, o medžiaga yra daikto individualių savybių pagrindas, jo individalumo šaltinis dėl to, jog medžiaga dėl savo inertiškumo niekados iki galo nerealizuoja formos teikiamo rūšinio išsamumo. Čia taip pat galiu pasigirti, kad mano pagamintas daiktas buvo individualus be galo, su niekuo nesumaišomas.
Smalsumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint iš Aristotelio metafizikos taško, konkretus individualus daiktas kaip neatskiriama materijos ir formos vienovė gali būtu vadinamas antrąja materija aukštesniosios formos įgijimo atžvilgiu, jeigu turi tokios formos įgijimo galimybę (pavyzdžiui, plyta namo formos atžvilgiu). Visa tikrovė čia įsivaizduojama kaip turinti tikslinę sandarą, kur žemesniosios pakopos tikrovė siekia įgyti aukštesniąją formą. Tokiu būdu tikrovė įsivaizduojama kaip pakopa nuo pakopos kylantys laiptai į grynąją formą, kitaip tariant, formų formą, kuri yra maksimaliai užbaigta tikrovė. Tai – Dievas, kurio būtis yra buvimas aukščiausiuoju laipsniu. Pagal Aristotelį, Dievas yra pilnutinė aktualizacija be jokios potencialumo (lietuviškai tariant, galimybiškumo), t. y. nematerialumo liekanos. Pažeisdamas įprastą Aristotelio komentavimo kanoną, vis tik pastebėsiu, kad įdomiausias dalykas bent man čia yra šio antikos filosofo sugebėjimas pasigaminti nematerialaus Dievo idėją iš jusliškai reljefiškai apčiuopiamo, t. y. materialaus daikto sąvokos loginės analizės arba gal net greičiau ekstrahavimo būdu, tačiau lieka neaišku – kaip į aristoteliškai suprastą, t. y. teleologinę (gr. telos – tikslas) būties grandinę galėtų būti įjungiamas dabar mano pagamintas daiktas, t. y. šuns būda. Labai šautume pro šalį, jeigu šuns būdos dalyvavimą didžiojoje būties grandinėje pagal naujųjų laikų madą bandytumėme įvaizdinti kiekybiškai, tarkime, keldami klausimą – kiek tokių šuns būdų reikėtų sukrauti viena ant kitos, kad būtų galima pasiekti Mėnulį ar pan. Kita vertus, Aristotelio dvasioje galima pasakyti, kad net šuns būda yra tobulybės viršūnėje, jeigu ji užima savo prigimtinę vietą būties tvarkoje. Be apsimestinio kuklumo pranešu, kad tokia ir buvo mano pagaminta Reksui būda.
Jau buvau užsiminęs, kad dėl statybinės medžiagos savitumo būda turėjo gautis labai masyvi, sunki, nepajudinama iš vietos. Taip ir atsitiko, bet tai netapo priežastimi labai nusiminti, pulti į rezignaciją. Čia aš panaudojau Egipto piramidžių statybos technologinį triuką, pritaikytą nepaprastai sunkių luitų gabenimui, po būdos dugnu pakišęs nelabai storą, bet apvalų rąstelį ir tokiu būdu nuridenęs būdą į reikiamą vietą už kelių metrų.
Žinoma, svarbiausiai yra tai, kad Reksas šią būdą kaip savo brangiuosius namus pripažino be jokių išlygų. Iš karto įlindo čia, įsitaisė, atrado gulėjimo pozą ir ilgai neišlindo, labai ilgai. Ir šiandien jis savo dienas dažniausiai leidžia stebėdamas pasaulį iš būdos angos, pasidėjęs melancholišką snukutį ant savo šuniškų namų slenksčio.
Papuošė kaspinėliu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip būda yra svarbi šunų gyvenime, – šią vasarą turėjome galimybę įsitikinti naujame įpakavime. Būtent šią vasarą savo šunį rujos metu pririšome su papildomais grandinės įtvirtinimais, kad – neduokDie – nenusitrauktų. Tačiau atsitiko taip, kad kalė, kurią Reksas paprastai aplankydavo, atėjus lemtingam metui, dabar, nesulaukusi senojo savo draugo, pati pradėjo lankytis mūsų kieme, kažkaip kartas nuo karto pergudraudama savo šeimininkus, ištrūkdama į laisvę. Varėme ją iš kiemo, bandėme paaukštinti tvorą, niekas nepadėjo, ji išvyta greitai prisistatydavo iš naujo, įveikdama visas užtvaras, labai vangiai reaguodama į mūsų šūkaliojimus.
Kadangi dienomis kieme žaisdavo maži vaikai, nesinorėjo tų cirkų visų akivaizdoje. Tačiau vieną vakarą mes pamatėme tai, ko tikriausiai niekas nebuvo iki mūsų dar matęs, kas ir dabar, rašant šias eilutes, nepaprastai gyvai stovi akyse. Jau stipriai sutemus tą kartą gėrėme arbatą pavėsinėje per didelę liūtį, kur, kaip sakoma tokiais atvejais, už keletą metrų tamsoje pylė kaip iš kibiro. Kažkas iš vaikų, netyčia išbėgęs į liūtį, grįžo su netikėta žinia, kad Reksas stovi šalia savo būdos per didžiulį lietų, nelysdamas į vidų. Tai buvo taip neįtikėtina, kad visi išgarmėjo pasižiūrėti, man suspėjus dar nesmagiai pagalvoti, kad mano statyta būda, galimas daiktas, nežiūrint įdėtų didingų pastangų, ėmė ir prakiuro, taigi šunelis priverstas stovėti lauke, vengdamas čiurkšlės efekto būdoje.
Vilkšunis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reksas iš tiesų stovėjo prie būdos, o iš būdos angos per lietų žybsėjo dvi rudos akys, į mus žiūrėjo išsigandusi kalė („ką dabar jie pasakys“), kuriai šunelis didžiadvasiškai buvo užleidęs savo vietą. Kažkas dar bandė kažką reikšmingai numygti, tačiau žodžių, tinkamų tai proga, iš tiesų jau nebuvo, juolab nesinorėjo nieko nei smerkti, nei teisinti.
Kai po kelių minučių nuėjau dar kartą pasižiūrėti, iš būdos angos per lietų žybsėjo jau keturios akys.
