Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
Varšuva, liepos 29 d. (PAP-ELTA). Lankydamasis Lenkijos pietuose esančiame Glivicių mieste, šalies ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis per spaudos konferenciją pareiškė, kad Lenkija jau dvejus metus susiduria su nuolatiniu spaudimu pasienyje su Baltarusija, o vien tik šiais metais imigrantai, kuriuos vilioja Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka, 16 tūkst. kartų mėgino nelegaliai kirsti sieną.
„Dabar situacija darosi dar pavojingesnė. Turime informacijos, kad daugiau kaip 100 „Wagner“ grupės samdinių pajudėjo link Suvalkų koridoriaus netoli Gardino“, – sakė Lenkijos premjeras.
Pasak Vyriausybės vadovo, „tai neabejotinai yra žingsnis tolesnės hibridinės atakos prieš Lenkijos teritoriją kryptimi“. „Jie tikriausiai bus persirengę Baltarusijos pasieniečiais ir padės nelegaliems imigrantams brautis į Lenkijos teritoriją, destabilizuoti padėtį. Galimas daiktas, kad jie taip pat bandys patekti į Lenkiją, dėdamiesi nelegaliais imigrantais, o tai sukelia papildomų rizikų“, – pabrėžė M. Morawieckis.
Putino virėjo gaujos įkurdinimą Baltarusijoje papildė ir paties Putino pareiškimai apie tai, kad Lenkija su Lietuva esą užpuls Baltarusiją, ketina atsiriekti Ukrainos, Baltarusijos teritorijų. Tai, ką Putinas kalba, – su tiesa ir tikrove retai suderinama, tačiau didžiausios jo išsakytos nesąmonės visada turi reikšmę.
Prigožino fizionomija. Youtube.com
Pastarasis pareiškimas analogiškas svaičiojimams prieš Rusijos tiesioginę invaziją į Ukrainą, esą Ukraina puls Rusijos aneksuotas teritorijas, ir tuo bandyta motyvuoti Rusijos įsiveržimą. Taigi, Lietuvos – Lenkijos atžvilgiu įgyvendinamas tas pats komunikacinis modelis. Jis labiau skirtas Rusijos vidaus auditorijai sutelkti, tačiau yra signalas ir Vakarams, kad Rusija invaziją į NATO šalis projektuoja.
Esminis klausimas, kiek ši projekcija reali?
Iš pirmo žvilgsnio – nesąmonė. Tačiau daugeliui, ypač Vakaruose, nesąmone atrodė ir įsiveržimas į Gruziją 2008 m., ir Krymo aneksija 2014 m., ir juolab 2022 m. pradėtas karas prieš Ukrainą. Tad nesąmonėmis tai atrodo tol, kol neįvyksta.
Žinoma, šiuo metu Rusija neturi pajėgumų, kad galėtų iš tokios invazijos daug laimėti, be to, egzistuoja grėsmingo pralaimėjimo rizikos. Tačiau prognozuojant netolimą ateitį – invazijos į Lietuvą variantas susiklosčius aplinkybėms vis dėlto yra galimas.
Pagrindinės aplinkybės yra dvi:
Ukrainoje pamuštas rusų tankas. Demonstruotas Vilniuje, Katedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Pirma. Ukraina reikšmingai pralaimi. Šiuo metu, skaičiuojant jau sunaikintą ir toliau naikinamą Ukrainos ekonomiką, energetiką, turtą ir žmogiškuosius resursus, – svarstyklės ne Ukrainos naudai. O juk Ukrainos materialūs ir žmogiškieji ištekliai nėra begaliniai, gaunama pagalba iš Vakarų toli gražu jų nekompensuoja. Tuo tarpu Rusija katastrofinių nuostolių nepatiria, be to, invazija tikslą „minimum“ jau yra pasiekusi – sukurtas sausumos tiltas į Krymą. Jei šioje vietoje karas bus sustabdytas, 20 proc. teritorijos praradimą ir sugriautą ekonomiką kitaip, nei reikšmingu pralaimėjimu nepavadinsi. Tačiau jei karas bus sustabdytas po metų – kol kas taip pat nėra garantijų (ne norų ir ketinimų, o faktais pagrįstų argumentų), kad situacija bus reikšmingai pagerėjusi.
Antra aplinkybė. Kinijos invazija į Taivaną. Jei Kinija ryšis užimti Taivaną jėga, – o tokį tikslą Si Dzinpingas yra įvardijęs ir jau surengęs plataus masto Taivano užėmimo pratybas – tokiu atveju apie reikšmingą pagalbą Rytų Europai iš JAV galime tik pasvajoti. Grėsmę pripažįsta ir JAV, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl plačiau neatveriami ginklų sandėliai Ukrainos poreikiams. Jei Europos šalys, kaip ir iki šiol, metų metais kurs planus apie saugumą ateityje, bet vangiai ką nors darys užtikrindami saugumą dabartyje, – grėsmė, kad Rusija atsivėrusiu galimybių langu rizikuos pasinaudoti, yra gana didelė.
Abejoju, kad Rusija ryžtųsi pulti Lenkiją, kuri intensyviai tokiam pavojui ruošiasi, be to, turi visas pagalbos linijas iš Europos nevaržomas jokių Suvalkų koridorių. Tačiau trys Baltijos sesės – Rusiją masinantis, lengvesnis ir įkandamas „lango į Europą“ grobis.
Matant dabartinius mūsų valdžios institucijų, kurios ir turi rūpintis Valstybė saugumu, veiksmus, išties kelia nerimą nuojauta, kad vis dar vadovaujamasi rožinėmis įstojimo į NATO metu suformuluotomis perspektyvomis, kai Lietuvos gynybinė doktrina apsiribojo – grubiai pasakius – išauti į priešo pusę kelis šovinius, kad niekas neabejotų, kaip dėl 1940-ųjų, kad Lietuva buvo inkorporuota į SSSR jėga, ir – dėti į kojas tikintis, kol šalis bus amerikiečių ar dar kieno nors vėliau išvaduota.
Abejingasis. Slaptai.lt foto
Šiandien, kai karas atėjo prie Lietuvos sienų, toks mąstymas nebetinka. Juolab, kad ir po 1940 – 1944-ųjų okupacijų Lietuvą išvadavo ne amerikiečiai ar dar kas nors, o patys Lietuvos žmonės (tiesa, aplinkybes tam labiau formavo didžiosios pasaulio galios ir lemtys).
Galime tikėtis, kad tos dvi invazijai palankios aplinkybės niekada nesusiformuos, tačiau galimybės joms atsirasti – visiškai realios. Bent jau kaimyninė Lenkija pavojaus neignoruoja ir imasi labai konkrečių žygių galimoms grėsmėms atremti. Lietuva, – mato (nuolat prezidentas paskelbia, kad „situacija stebima“), tačiau taip pat akivaizdu, kad pasiruošimas grėsmėms vis dar teorijų, projektų ir ketinimų lygmeniuose. Bent jau jokių reikšmingų požymių nepastebėjau. Visuomenė, kaip nežinojo prieš 1,5 m., taip nežino ir šiandien, ką darytų karo atveju; reikšmingai nepajudėjo iš mirties taško ir rezervo bei visuotinės karinės prievolės klausimai. Tai elementarūs dalykai, kuriuos visuomenės atstovai iškėlė jau Rusijos agresijos Ukrainoje pradžioje, labai tiksliai juos įvardino buvęs amerikiečių pajėgų Europoje vadas Europoje B.Hodgesas.
Įvardino, o kas pasikeitė?
Ketinimai grėsmes valdyti po 3 ar 7 metų, – sveikintini. Tačiau tiek Putinas, tiek Si – gal ir susirgę kiekvienas sava didybės manija, bet vadovausis jie sau, o ne mums palankiais terminais ir argumentais.
Darau prielaidą, kad Lietuvoje priimtas sprendimas – „nekelti panikos“. Žmonėms rūpi Jūros šventė, medžiai Basanavičiaus gatvėje, poeto įpaminklinimas ir kt., – svarbūs ir prasmingi dalykai. Krizių išvakarėse Lietuvos vadovai visada priimdavo tą patį sprendimą – „svarbu, kad nekiltų panika“, nes dėl jos esą bus tik blogiau, nukentės ekonomika, išeis investicijos ir t.t. Vis dėlto, krizės ir jų įveikimas parodė, kad nuo jų nukentėdavo piliečių dauguma, nes būdavo krizėms nepasiruošusi, o valdžios elitas, t.y. turintieji visą informaciją, dažniausiai tik išlošdavo ar bent jau nepatirdavo nuostolių. Tad jei ir šiuo atveju, prisidengiant panikos grėsmėmis priimtas panašus sprendimas skatinantis ignoruoti realias grėsmes – prezidento pasiūlytas Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektas numatantis griežtinti bausmes už valstybės išdavimą, įgauna naują – gan saviironišką saviprevencijos atspalvį.
Ukrainos pavyzdys, – pasiruošimas Donbaso, ir nepasiruošimas Chersono – Zaporižės gynybai, akivaizdžiai pademonstravo du dalykus. Pirmuoju atveju – tai, kad pasipriešinti įmanoma, net tokiam monstrui, kaip Rusija, jeigu yra tam pasiruošta. Antruoju – kokiu tempu vyksta nepasiruošusios teritorijos užėmimas ir kokia po to teritorijų atsiėmimo kaina bei padariniai.
Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos politikai pradėtų mokytis, kaip ir pilotai, – iš svetimų, o ne iš savų klaidų? Retorinis klausimas, nes vieno vaisto nėra. Turbūt niekas kitas, o tik visuomenė gali paskatinti atsakingus už šalies gynybą veikėjus išlipti iš limuzinų (nuo paspirtukų) ir „pajudinti subines“. Jei ir ne iš meilės Lietuvai, tai bent jau iš baimės netekti savo galių. Kitas variantas, judinti subines privers kokie nors Putino virėjo galvažudžių ekscesai pasienyje. Paradoksalu, bet įvykių tam tikroj teritorijoj nebuvimas karo metu – nebūtinai yra „geros žinios“.
Lietuvos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Prieš kelis mėnesius atlikto soc. tyrimo duomenimis, ginklu Lietuvą pasiryžę ginti 14 proc. šalies gyventojų. Skirtingai nuo skeptikų, manau, kad tai ne taip jau mažai. Apie 200 tūkst. vyrų ir moterų nusiteikę invazijai realiai pasipriešinti, tačiau kol kas situacija tokia, kad 80 proc. iš jų, jei ir bandytų, taptų banalia mėsa, geriausiu atveju – išpildytų tik Pilėnų gynėjų misiją.
Ketinimas po keleto metų įsigyti tankų (puolamųjų ginklų) bei vokiečių tankų brigados (t.y. puolamojo vieneto) dislokavimas, turi savo taktinės logikos NATO ir Rusijos karo kontekste (iš esmės – Trečio pasaulinio), tačiau artimesnėje perspektyvoje, tai – vanduo ant putiniškos propagandos malūno (jei NATO dislokuoja puolamuosius ginklus, reiškia – puls). Oro gynybos sistemų įsigijimai, valstybės sienų įtvirtinimas analogiškai Donbaso linijai, veiksmingo kariuomenės rezervo suformavimas ir visuomenės paruošimas karo grėsmėms – dalykai, kurie jau buvo aktualūs vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tačiau diskusijoms apie tai, tarsi suteikta „slaptumo žyma“.
Kai Lenkija šiais metais skiria 3 ir ketina skirti iki 4 proc. BVP šalies gynybai, o Lietuva giriasi, kad jau perkopė 2,5 proc. – kyla logiškas klausimas, kuo Lietuva yra saugesnė už pietinę kaimynę? Aiškaus atsakymo šalies vadovai nėra pateikę, nes samprotavimai apie „kitus poreikis“ (tarsi, jų neturi Lenkija) arba Lietuvos gynybos „pasiekimus ir nuopelnus“ po būsimų 10 metų, niekaip nepadidina saugumo šiandien ir bent jau 1 metams į priekį. Atsakymą dėl šio atsainaus požiūrio randu tik kitais metais vykstančių Prezidento, Seimo, Europos parlamentų rinkimų kontekste, – mąstoma, jog šių sunkių sprendimų pavyks išvengti ir jau kitas Prezidentas, Seimas, EP nariai galės tuo rūpintis. Tačiau gyventojai Lietuvoje, piliečiai, ir prieš, ir po rinkimų – išliks tie patys.
Kinijai pasirengti ir surengti plataus masto Taivano užėmimo pratybas neprireikė net vieno mėnesio. Rusijos pramonė persiorientuoja į karo priemonių gamybą. Nors rusiška technika vakarietiškai neprilygsta, tačiau prasčiausias tankas turi nepalyginamą pranašumą prieš A4 formato „ketinimų protokolą“.
Evakuacijos planas. Lenkija
Nesenai Lenkijoje stabtelėjus Augustave, akis užkliuvo už standartinio ženklo aikštutėje prie savivaldybės – „Susirinkimo vieta evakuacijai“. Tylus ir konstruktyvus priminimas Lenkijos gyventojams, kad Suvalkų koridorius už 35 km. Kokie ženklai/ priminimai apie tai yra Lazdijuose, Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje? Ar tai taip pat tik retorinis klausimas? Jei nėra ir nebus evakuacijos kelių, yra kitų ir kitokių klausimų, atsakymai į kuriuos aktualūs ir 14 proc. potencialių gynėjų, ir 86 proc. ketinančių emigruoti, pasilikti, kovoti savais būdais. Jei atsakymus turi 1-2 proc. vadinamojo elito, būtų aktualu, konstruktyvu ir sąžininga, – net jei atsakymai ir ne tie, kokius paprastai norime išgirsti, – su visuomene jais pasidalins dabar, o ne po metų kitų, kažkur iš anapus Atlanto.
Nežinau, kaip kitus, bet mane jau pradeda erzinti valdžios veikėjai su gudria šypsenėle globėjiškai aiškinantys, kad „esame saugūs, kaip niekad“, „situacija stebima“, „vokiečių brigada bus“, „planai – atnaujinti“. Užtektų vieno atsakymo, – kiek tų planų įgyvendinome mes procentais. Jau senai nebedegu perdėtu entuziazmu ir iniciatyvumu, todėl tikrai nežinau, kaip geriausiai galėčiau panaudoti ginklų naudojimo įgūdžius, kokius pasirinkimų variantus turės mano artimieji? Dar vienas klausimas, ar neatėjo laikas konstatuoti, kad Ukrainos rėmimas (kuris turi tęstis) nebepakankama priemonė Lietuvos saugumui padidinti.
Moralas logiškas – atgrasymo augimas turi būti tiesiogiai proporcingas grėsmės augimui ir jei vyksme nedalyvausime – augs tik grėsmė.
Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai lankosi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje. Prezidento kanc. nuotr.
Lietuvos ir Lenkijos vadovai tvirtina, kad vadinamąjį Suvalkų koridorių ginti yra pasiryžusios NATO bei Lietuvos ir Lenkijos karinės pajėgos.
Šią nuostatą dviejų valstybių lyderiai užtikrintai deklaravo po to, kai ketvirtadienį lankėsi Suvalkų ruožo objektuose – Lietuvoje ir Lenkijoje.
„Šiandieninių vizitų tikslas yra vietoje susipažinti su situacija, pasižiūrėti kaip esame pasiruošę ginti šią ypatinga teritoriją, kuri pastaruoju kia nemažai dėmesio. Tai vadinamasis Suvalkų koridorius, kuris geopolitiškai ir strategiškai, be jokios abejonės, yra patrauklus kąsnelis nedraugams išorėje, todėl turi būti prižiūrimas itin kruopščiai ir tam turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys“, – ketvirtadienį po abiejų prezidentų apsilankymo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje sakė G. Nausėda.
Prezidentas akcentavo, kad geopolitinių neramumų metu taip kaip grėsmes bei esamą situaciją vertina Lietuvos ir Lenkijos lyderiai iš esmės nesiskiria.
„Šiandien svarbiausia matyti grėsmes tomis pačiomis akimis. Tai štai kuo aš noriu pasidžiaugti – mes vienodai matome Rusijos grėsmę, mes puikiai bendradarbiaujame įvairiose tarptautiniuose formatuose“, – apie santykius su Lenkija kalbėjo G. Nausėda.
Pasak jo, su Lenkijos lyderiais niekada nebuvo kilusių diskusijų, ar reikia daryti nuolaidų karą Ukrainoje sukėlusiai Rusijai ir ar reikia išsaugoti Putino veidą.
„Su Lenkijos atstovais mes niekada tokių diskusijų neturime, nes turime labai aiškų įsivaizdavimą, kas turi išsaugoti veidą, o kas jo neturi“, – pažymėjo G. Nausėda.
„Mes vienodai matome grėsmę“, – apibendrino Lietuvos prezidentas.
Savo ruožtu Lietuvoje apsilankęs Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda akcentavo, kad Suvalkų koridorius yra ypatingai saugomas NATO.
„Šita žemė yra ypatingo NATO aljanso prieglobstyje“, – sakė Lenkijos vadovas.
„Jeigu grėsmė ir poreikis būtų, tai mes esame pasiruošę ginti. Su prezidentu ir esame čia tam, kad parodytume, jog Suvalkų koridorius yra saugus ir bus ginamas“, – teigė A. Duda.
„Lenkų ir lietuvių karinės pajėgos visada budi ir yra visą parą pasirengusios reaguoti tam tikromis situacijomis“, – pridūrė Lenkijos prezidentas.
Lenkijos ir Lietuvos vadovai ketvirtadienį lankėsi prie Lietuvos ir Lenkijos sienos Suvalkų ruože.
Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Mariuszas Błaszczakas. G.Maksimovicz-Alkema (KAM) nuotr.
Vilniuje susitikę Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Mariuszas Błaszczakas aptarė saugumo situaciją regione, dvišales regioninį saugumą stiprinančias iniciatyvas – karinių pajėgų bendradarbiavimą užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą, siekį ir svarbą išlaikyti nepertraukiamą JAV karių buvimą Europoje ir regione, aptarė aktualiausius NATO darbotvarkės klausimus.
„Džiaugiamės intensyvėjančiu bendradarbiavimu su Lenkija, kuris per pastaruosius metus įgavo naują pagreitį. Tikimės jį tokį ir išlaikyti. Mus jungia daug bendrų interesų užtikrinant regiono saugumą“, – pabrėžė ministras R. Karoblis.
Lenkijos gynybos ministras Lietuvoje lankosi Lenkijos premjero Mateuszo Moravieskio delegacijoje. Abu ministrai ketvirtadienį dalyvauja Valdovų rūmuose vykstančiame Lenkijos ir Lietuvos ministrų, Vyriausybių kanclerių ir ministrų pirmininkų posėdyje.
Lietuvos bendradarbiavimas su Lenkija gynybos srityje yra labai svarbus tiek Lietuvos, tiek viso regiono saugumui. Lietuva ir Lenkija bendradarbiaudama gynybos srityje yra pasirašiusi dvišalį susitarimą sukurti saugų ryšį, skirtą keistis radarų duomenimis. Tai padės stiprinti viso regiono gynybą kartu su partneriais, toliau vystant vieningą oro gynybos sistemą. Lietuvos ir Lenkijos brigados yra afilijuotos NATO divizijos štabui ir tai reikšmingai sustiprina abiejų šalių pasirengimą veikti kartu, ginant Suvalkų koridorių krizės ir karo metu bei prisideda prie NATO atgrasymo ir gynybos stiprinimo Aljanso rytiniame sparne.
Taip pat Lenkija yra prisijungusi prie Lietuvos inicijuoto Europos Sąjungos kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, vyks pirmoji Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrų taryba, kurioje krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Lenkijos krašto apsaugos ministras Mariuszas Baszczakas aptars karinių pajėgų bendradarbiavimą užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą, nacionalinių oro erdvės ir gynybos sistemų integravimo galimybes ir siekį išlaikyti nepertraukiamą JAV karių buvimą regione.
Ministrai pasirašys bendrą komunikatą, kuriuo įtvirtins glaudesnio bendradarbiavimo sritis, o Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai – Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” ir Lenkijos kariuomenės 15-osios mechanizuotosios brigados prisijungimo prie Tarptautinio Šiaurės Rytų divizijos štabo aktą. Juo bus įtvirtintas abiejų šalių karių siekis treniruotis ir veikti kartu, ginant Suvalkų koridorių.
Lenkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Anot Krašto apsaugos ministerijos, brigados „Geležinis Vilkas” prisijungimas prie Tarptautinio Šiaurės Rytų divizijos štabo atvers platesnes galimybes per mokymus ir pratybas užtikrinti tinkamą brigados pasirengimą veikti divizijos sudėtyje. Kartu tai padės užtikrinti ir geresnį sąveikumą su Lenkija ir kitais Aljanso sąjungininkais.
Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrų taryba rengiama siekiant įgyvendinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos prezidentų deklaraciją dėl partnerystės saugumo srityje, kuri buvo paskelbta 2019 m. vasario 21 d. Deklaracijoje sutarta bendromis jėgomis siekti regiono gynybai kertinių tikslų dvišaliu, NATO ir ES pagrindu.
Intensyvūs dvišaliai santykiai karinėje srityje plėtojami nuo 1993 metų. Vienas naujausių Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo gynybos srityje pavyzdžių – 2019 m. pasirašytas dvišalis susitarimas dėl saugaus ryšio, skirtas keistis radarų duomenimis.
Karinis paradas Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija taip pat yra viena aktyviausių NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse dalyvaujančių šalių – šalis jau devynis kartus siuntė karinių oro pajėgų karius ir naikintuvus saugoti Baltijos šalių erdvės.
Nuo 2003 m. Lietuva dalyvauja Lenkijoje esančio NATO Šiaurės-Rytų korpuso veikloje. Korpusas yra arčiausiai Lietuvos esantis NATO karinis korpusas, nuo 2015 metų čia tarnauja ir aštuoni Lietuvos kariai. Lenkų iniciatyva 2017 m. pradėtas kurti tarptautinis Šiaurės rytų divizijos štabas, kuris taikos metu per nacionalines brigadas koordinuoja Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotų NATO priešakinių pajėgų batalionų kovinių grupių mokymus ir pratybas. Nuo 2017 m. čia tarnauja ir du Lietuvos karininkai.
Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje vyksta reguliarios tarptautinės pratybos, kuriose dalyvauja Lenkijos ir Lietuvos kariai.
Dvišalis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas plėtojamas ir Europos Sąjungos (ES) formatu. 2018 metų lapkritį Lenkija prisijungė prie Lietuvos inicijuoto ES kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto.
Tarp Lietuvos ir Lenkijos vyksta dvišalis bendradarbiavimas ginkluotės įsigijimų srityje.
Lietuva su Lenkija ir Ukraina nuo 2014 m. yra įsteigusios ir vysto bendrą karinį projektą – trišalę brigadą LITPOLUKRBRIG, kurios vadavietė įsikūrusi Ščecine.
Lenkijoje su dviejų dienų valstybiniu vizitu besilankanti Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lenkijoje su dviejų dienų valstybiniu vizitu besilankanti Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda.
Šalies vadovės Lenkijoje vizito tikslas – įtvirtinti pastarųjų 10 metų pasiekimus, įvertinti nuveiktus darbus ir nubrėžti gaires ateities bendradarbiavimui. Vizitas, pasak Prezidentės spaudos tarnybos pranešimo, sutampa su simboline data – šiemet minimas Liublino unijos 450 metų jubiliejus.
Pasak prezidentės, istoriniais ryšiais susietos lietuvių ir lenkų tautos jau tuomet suprato, kad tik susivienijus įmanoma išlikti geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Šiandien Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, ES partnerės ir NATO sąjungininkės, vedinos bendro siekio užtikrinti savo žmonių saugumą ir gerovę.
Per dešimtmetį bendromis jėgomis pasiekti regiono kariniam ir energetiniam saugumui kertiniai sprendimai. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti NATO batalionai. Parengti konkretūs regiono gynybos planai. Sėkmingai įgyvendinami strateginiai energetikos projektai. Trejus metus veikia elektros jungtis „LitPolLink“, tiesiama dujų jungtis „GIPL“, žengti pirmieji žingsniai įgyvendinant elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projektą. Būtent Lenkijos vaidmuo buvo esminis siekiant politinio sutarimo dėl sinchronizacijos.
Susitikime didelis dėmesys skirtas gynybos ir karinio bendradarbiavimo stiprinimui. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos vertinimas dėl iš Rytų kylančių grėsmių sutampa. Šiandien skelbiama bendra Lietuvos ir Lenkijos prezidentų deklaracija dėl partnerystės saugumo srityje, kurioje sutariama bendromis jėgomis siekti regiono gynybai kertinių tikslų dvišaliu, NATO ir ES pagrindu.
Deklaracijoje sutariama stiprinti karinių pajėgų bendradarbiavimą, užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą, nacionalinių oro erdvės ir gynybos sistemų sujungiamumą, kad jos taptų NATO oro gynybos dalimi, didinti karinį mobilumą ir siekti nepertraukiamo JAV karių buvimo regione. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuva ir Lenkija aktyviai prisidės prie sprendimų, stiprinančių NATO vadovavimo ir valdymo struktūras, atgrasymo ir gynybos operacijų planavimą mūsų regione.
Dalyvaujant prezidentams bus pasirašyti dvišaliai susitarimai dėl Lietuvos „Geležinio vilko“ brigados ir Lenkijos 15-osios brigados afiliacijos su tarptautiniu Šiaurės Rytų divizijos štabu Elblonge ir dėl saugaus ryšio, skirto keistis radarų duomenimis, sukūrimo.
Susitikime taip pat kalbėta ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo stiprinimo klausimais. Lietuva ir Lenkija ne tik laikomos sėkmės pavyzdžiais užsitikrinant energetinį saugumą, bet ir yra principingos ir skaidrios ES energetikos politikos šalininkės. Pasistačiusios SGD terminalus ir atsikračiusios rusiškų dujų monopolio, abi valstybės supranta geopolitinių Rusijos projektų Astravo AE ir „Nord Stream 2“ keliamą grėsmę visai Europai.
Lietuvą ir Lenkiją sieja intensyvus ekonominis bendradarbiavimas. Lenkija yra trečioji pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir šešta didžiausia investuotoja. Pernai metais stipriai išaugo eksportas. Lenkija yra pati didžiausia lietuviškos kilmės prekių eksporto rinka. Taip pat stiprėja žmogiškieji ryšiai. Pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių Lenkija taip pat yra didžiausiųjų trejete.
Prezidentai apsikeitė aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Lenkijos vadovui įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Lietuvos prezidentei skirtas Baltojo erelio ordinas.
Vizito programoje taip pat numatyti prezidentės susitikimai su Lenkijos Seimo ir Senato vadovais bei ministru pirmininku. Rytoj šalies vadovė kartu Lenkijos prezidentu vyks į Liubliną, kur susitiks su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, lankysis bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabe, dalyvaus Lietuvos aikštėje ceremonijoje Liublino unijos 450 m. jubiliejui paminėti.
Lietuvoje – unikalus karinis objektas. LRT TELEVIZIJOS laidos „Panorama“ žurnalistai užfiksavo netoli Kazlų Rūdos amerikiečių karo inžinierių baigiamą įrengti poligoną. Nors Lietuva neturi modernių naikintuvų ir bombonešių, šiame poligone jau nuo rudens Lietuvos ir kitų NATO šalių kariai galės mokytis iš oro sunaikinti antžeminius taikinius. Toks poligonas bus vienintelis Baltijos šalyse.
Pasak gynybos ekspertų, tai svarbu stiprinant oro gynybą ir apsaugant vadinamąjį Suvalkų koridorių – Lenkijos-Lietuvos pasienio ruožą, kuris laikomas NATO Achilo kulnu.
Kazlų Rūdos poligone jau rugsėjį treniruosis ne tik sausumos pajėgos su karine technika, tačiau gaus ir naikintuvų bei bombonešių varikliai.
Įrengus NATO standartus atitinkančią aviacijos šaudyklą, bus mokomasi, kaip aviacija mūšyje gali talkinti sausumos pajėgoms.
Kazlų Rūdos poligonas vienas labiausiai apkrautų, per savaitę čia šaudymo mokymuose dalyvauja po kelis tūkstančių NATO karių. Jame įrengtos ir vienintelės Lietuvoje minosvaidžių treniruoklių ir automatinių granatsvaidžių šaudyklos.
„Užimtumas yra pakankamai didelis, mes sulaukiame iki dviejų tūkstančių karių per savaitę. Jie atvyksta vykdyti kovinį šaudymą ir tinkamai šaudoma visose šaudyklose“, – LRT TV naujienų tarnybai sakė Kazlų Rūdos poligono viršininkas Kęstutis Čekavičius.
Įrengti vienintelę Baltijos šalyse aviacijos šaudyklą amerikiečių kariniai ekspertai pasiūlė dar prieš trejus metus, apžiūrėję visus Lietuvos poligonus.
Krašto apsaugos ministerija iki 2021-ųjų planuoja modernizuoti ir plėsti Pabradės poligoną ir karinių oro pajėgų aviacijos bazę Šiauliuose.
Infrastruktūros darbams numatyta beveik 50 milijonų eurų, pusė jų skirs Lietuva, kitus – NATO.
Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Respublikos Prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda). Šalių vadovai, pasak Prezidentės spaudos tarnybos, aptarė saugumo padėtį regione, bendradarbiavimą NATO ir ES, šalių energetinių ir infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
Prezidentė pakvietė Lenkijos vadovą kitais metais atvykti į Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimą vasario 16-ąją dieną. Lenkijos Prezidento kvietimu šalies vadovė kitąmet taip pat vyks į Lenkijos valstybingumo šimtmečio renginius.
Šalies vadovės teigimu, Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, partnerės bei NATO sąjungininkės. Vienodai vertiname mums kylančias grėsmes, agresyvius Rusijos veiksmus ir dirbame išvien, užtikrindami savo žmonių saugumą. Geopolitinių iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Lenkija gali viena kita pasikliauti.
Prezidentai aptarė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vykdomas prieš Vakarus nukreiptas „Zapad“ pratybas. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Zapad“ pamokos turi būti išmoktos toliau stiprinant NATO pasirengimą atgrasyti ir atremti grėsmes. Greitesnis NATO sprendimų priėmimas, gynybos planų suderinamumas, konkrečios priemonės Baltijos šalių karinei izoliacijai išvengti, regiono oro erdvės saugumo stiprinimas ir šiandienos grėsmes atitinkantis Aljanso pajėgų išdėstymas Europoje – tai bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai.
Šalies vadovė taip pat pažymėjo, kad Lenkija yra strategiškai svarbi užtikrinant Baltijos šalių teritorinę ir oro gynybą. Lenkijoje dislokuota JAV brigada padeda apsaugoti „Suvalkų koridorių“, o iškilus būtinybei būtent per Lenkijos teritoriją ateitų NATO sąjungininkų pastiprinimas. Todėl itin svarbu užtikrinti kuo greitesnį ir laisvesnį NATO šalių karinės technikos judėjimą tarp Aljanso sienų.
Prezidentai aptarė ir dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuva ir Lenkija vienodai supranta elektros tinklų sinchronizacijos su Europa svarbą. Tai – paskutinis žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę, kurio negalima atidėlioti.
Susitikime šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Lietuva vertina principingą Lenkijos poziciją atsisakant pirkti nesaugioje Astravo AE pagamintą elektrą. Tokia regiono šalių vienybė yra labai svarbi, siekiant atremti nesaugios atominės jėgainės visai Europai keliamas grėsmes.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Mantas Adomėnas ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl naujo tilto per Baltosios Ančios upę, susirūpinę, kad naujas tiltas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje gali tapti grėsme Lietuvos saugumui, ypač Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ kontekste.
Premjero parlamentarai klausia, kaip šio tilto atsiradimas vertintinas šalies karinio saugumo užtikrinimo požiūriu? Ar pratybų „Zapad 2017“ metu šiam tiltui bus skiriamas padidintas budrumas, siekiant užkirsti kelią galimoms provokacijoms.
Seimo nariams papildomų klausimų kyla dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų panaudojimo tikslingumo, todėl prašoma įvertinti, ar šio projekto įgyvendinimas atitinka viešąjį interesą.
Prieš keletą savaičių Druskininkų savivaldybės administracijos užsakymu per Baltosios Ančios upę, Druskininkų savivaldybės teritorijoje, Sventijansko kaime, ties siena su Baltarusija, buvo pastatytas naujas tiltas. Lėšos tilto statybai – maždaug ketvirtis milijono eurų – skirtos iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos biudžeto vietinės reikšmės kelių programos. Tilto ilgis – 78 metrai, plotis – 3,5 metro, keliamoji galia – 40 tonų.
„Nenorime nuvertinti šio naujojo tilto reikšmės vietos gyventojams, bet pažymėtina, kad jo statyba baigta prieš prasidedant bendroms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad 2017“. Tai gali būti tiesiog sutapimas, tačiau dera atkreipti dėmesį į „Zapad 2017“ pratybų grėsmę Lietuvos ir viso regiono saugumui, ypač turint omenyje bendrą geopolitinę įtampą, – sako vienas iš kreipimosi autorių TS-LKD partijos pirmininko pavaduotojas M. Adomėnas. – Pirmiausia tai yra puolamojo pobūdžio, prieš Vakarus nukreiptos didžiulio masto pratybos. Oficialiai skelbiama, kad pratybose dalyvaus apie 13 tūkst. karių, tačiau į Baltarusiją atvykstantys Rusijos kariai su sunkiąja karine technika rodo, kad jų skaičius gali būti gerokai didesnis – daugiau nei įprastai reikalingas treniravimosi tikslais (į tai, beje, dėmesį atkreipė ir Valstybės saugumo departamentas). Tai kelia klausimą, ar pasibaigus pratyboms, visi Rusijos kariai iš ten išvyks“.
Pasak parlamentarų, tai labiau panašu į siekį užtikrinti Rusijos strateginį karinį buvimą Baltarusijos teritorijoje. Tokiu atveju, nepaisant grėsmės, kuri kyla pačios Baltarusijos suverenitetui ir nepriklausomybei, ši šalis, konservatorių teigimu, taptų Rusijos karinės konfrontacijos su Vakarais, ypač Baltijos valstybėmis, forpostu.
„Neabejotina, kad pratybų metu bus imituojamas karinis konfliktas su NATO, netrūks įvairių provokacijų. Be to, tokios pratybos suteikia ne tik priešo neutralizavimo patirties, bet ir žinių, kaip slapta infiltruoti savo karines pajėgas į kitų šalių teritorijas, ir su kokiomis problemomis jos gali susidurti. Pavyzdžiui, pratybų „Zapad 2013“ metu įgyta patirtis galėjo būti pritaikyta Krymo okupacijos metu, kada Rusijos specialios pajėgos infiltravosi į šį Ukrainos pusiasalį ir per trumpą laiką perėmė jo kontrolę. Tokia pat patirtis 2015 m. buvo panaudota ir karinei intervencijai Sirijoje. Kitas pavyzdys – 2008 m. vykusios Rusijos karinės pratybos „Kavkaz 2008“ netoli sienos su Gruzija nesibaigė karių grįžimu į savo bazes – jie patraukė toliau link Gruzijos, ir nuo to prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas, vedęs prie Abchazijos bei Pietų Osetijos faktinės okupacijos“, – pažymėjo dr. L. Kasčiūnas.
Seimo narių teigimu, neįmanoma užtikrinti, kad pratybų „Zapad 2017“ metu nebus mėginama įgyvendinti vienokią ar kitokią hibridinę operaciją, siekiant provokuoti NATO pajėgas ar patikrinti jų budrumą. „Ypač jautria vieta išlieka vadinamasis Suvalkų koridorius. Netoli jo ir minėtas naujasis tiltas per Baltosios Ančios upę, kurio parametrai leistų juo lengvai judėti, pavyzdžiui, kariniam šarvuočiui“, – sako kreipimosi autoriai.
Penktadienį baigiasi didžiausios šių metų tarptautinės pratybos Lietuvoje „Geležinis vilkas 2017”. Pratybų uždarymo ceremonijos vyks Gaižiūnų (Jonavos r.) ir gen. Silvestro Žukausko (Švenčionių r.) poligonuose.
Paskutinė pratybų diena Pabradėje prasidėjo Husarų bataliono kovinių padalinių perdislokavimo operacija. Iš susitelkimo rajono šalia Paberžės miestelio (Molėtų r.) į Pabradės poligoną kariai buvo transportuoti JAV oro pajėgų sraigtasparniais. Saugiai pasiekę žemę husarai pradėjo vykdyti apgyvendintos vietovės puolimą. Treniruočių komplekse „Mūšis mieste“ gynėsi oponuojančias pajėgas pratybose imituojantys Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono ir Kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopos kariai. 6 valandas vykusi operacija baigėsi husarų įsitvirtinimu perimtame miestelyje.
Pratybos „Geležinis vilkas“ truko dvi savaites – jų metų Gaižiūnų poligone treniravosi Rukloje dislokuotas NATO priešakinių pajėgų batalionas kartu su MPB „Geležinis vilkas“ artileristais bei iš Lenkijoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais. Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje treniravosi JAV Minesotos nacionalinės gvardijos, Karaliaus Mindaugos husarų bataliono, Karo medicinos tarnybos ir kitų vienetų kariai.
Mokymų metu Pietų, Vidurio ir Rytų Lietuvos dalyse buvo vertinamas neseniai sukomplektuoto NATO priešakinio bataliono Lietuvoje pasirengimas vykdyti užduotis, taip pat buvo treniruojamas „Geležinio vilko“ ir „Žemaitijos“ brigadų štabų gebėjimas planuoti ir organizuoti gynybines ir puolamąsias operacijas apgyvendintoje vietovėje tarptautinėms batalionų taktinėms grupėms, gerinama tarpusavio sąveika su sąjungininkais.
Pirmą kartą buvo mokomasi veikti kartu su atvykstančiais NATO padaliniais iš Lenkijos, siekiant sujungti pajėgas Suvalkų ruože.
Pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, pratybose dalyvavo apie 5300 karių iš Lietuvos ir 10 NATO šalių: Belgijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Kroatijos, Rumunijos, Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Portugalijos. Šios pratybos – taip pat ir baigiamasis etapas Karaliaus Mindaugo husarų bataliono šauktiniams, kurie į atsargą bus išleisti birželio 30 dieną.
„Geležinis vilkas 2017“ yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančių „Kardo kirtis“ pratybų dalis. Šias pratybas planuoja ir organizuoja JAV Sausumos pajėgų Europoje vadavietė. Šių metų pratybų pagrindinis dėmesys yra NATO priešakinių batalionų treniravimas ir jų veiksmų suderinamumo su NATO sąjungininkais gerinimas. Tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas Tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Šcecine.
Birželio 20 d. tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ svečių dieną Stašėnuose, Jonavos r., Vokietijos vadovaujamos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės ir sąjungininkų karių vykdomą vandens kliūties įveikimo operaciją stebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, NATO Generalinis Sekretorius Jens Stoltenberg, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, kiti aukšti NATO šalių atstovai, kariuomenių vadai, kt. svečiai.
Lietuva ir NATO
Pratybų „Geležinis vilkas 2017“ metu įvertintas Lietuvoje dislokuoto tarptautinio NATO bataliono pasiregimas, gebėjimai veikti kartu su Lietuvos ir kitų sąjungininkų kariais atlikti kovines užduotis ir veikti Suvalkų koridoriaus ruože.
Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės teigimu, daugiašalis NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė tapo integralia Lietuvos gynybos dalimi. Aukšta bataliono karių parengtis, gebėjimas kartu su Lietuvos ir kitų valstybių kariniais daliniais vykdyti plataus masto teritorinę gynybą rodo, kad Aljansas sugeba greitai įvertinti regiono saugumui kylančias grėsmes ir užtikrinti veiksmingas atgrasymo priemones.
NATO Generalinis Sekretorius J. Stoltenbergas padėkojo Lietuvai už surengtas pratybas ir suteiktą galimybę dešimčiai NATO sąjungininkų treniruotis kartu. Pasak NATO Generalinio Sekretoriaus, keturios NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės – tai NATO vienybės, tvirtybės ir ryžto ženklas. Lietuvoje kovinei grupei, veikiančiai kartu su Lietuvos kariais, vadovauja Vokietija, o jai karius skiria Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Norvegija.
Pirmą kartą šios pajėgos pratybose „Geležinis vilkas 2017“ treniravosi drauge su Lenkijoje dislokuota NATO kovine grupe. Pasak NATO generalinio sekretoriaus, toks Lietuvoje ir Lenkijoje dislokuotų kovinių grupių susijungimas rodo, kad mes galime kartu dirbti ir taip parodyti NATO vienybę ir NATO ryžtą. NATO kovinės grupės siunčia aiškią žinią – vienos sąjungininkės užpuolimas – reiškia ataką prieš visas. „Didžiuojuosi tuo, ką mums pavyko nuveikti per metus nuo NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje, kur buvo priimtas sprendimas įkurti keturias kovines grupes – tai rodo mūsų sugebėjimą veikti, kai to reikia. Tai rodo, kad NATO gali veikti greitai ir ryžtingai ir kad aljansas yra pajėgus keistis ir įveikti bet kokius iššūkius bet kuriuo metu, kad mūsų šalys būtų saugios“, – sakė NATO Generalinis Sekretorius.
Lietuvoje viešintis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„NATO priešakinių pajėgų batalionas Lietuvoje yra vienas svarbiausių Varšuvoje priimtų sprendimų Lietuvai, kuris ypač sustiprina saugumą ir stabilumą regione, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Pasak ministro, Lietuva turi pati demonstruoti pasiryžimą gintis ir stiprinti savo karinius pajėgumus – tik taip galime užsitikrinti sąjungininkų paramą, o tai reiškia, jog privalome vykdyti savo, kaip NATO narės, gynybos finansavimo įsipareigojimus.
Savo ruožtu, Lietuvos kariuomenės vadas gen.ltn. J. V. Žukas padėkojo visiems pratybų „Geležinis vilkas 2017″ dalyviams ir organizatoriams už pastangas ir profesionalumą. „Suderinti, greiti ir tikslūs veiksmai, kuriuos šiandieną pademonstravo Lietuvos ir sąjungininkų kariai, yra būtent tai, ko siekiame ir šiomis pratybomis, ir bendrai pasirengimu kolektyvinei regiono gynybai,“- sakė Lietuvos kariuomenės vadas.
Birželio 12-23 d. „Geležinis vilkas 2017“ yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančių pratybų „Saber Strike“ (liet. „Kardo kirtis“) dalis. Šias pratybas jau septintą kartą planuoja ir organizuoja JAV Sausumos pajėgų Europoje vadavietė. Šių metų pratybų pagrindinis dėmesys skiriamas NATO priešakiniams batalionams treniruoti ir jų veiksmų suderinamumui su NATO sąjungininkais gerinti. Daugianacionalinės, puikiai apginkluotos ir parengtos, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje dislokuotos, NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės pajėgos yra dalis JAV, NATO sąjungininkų ir partnerių atgrasymo nuo agresijos visoje Europoje įsipareigojimų dalis. Tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas NATO tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Szczecine (Lenkijoje).
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Lietuvoje viešintis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje viešintis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) teigia, kad keturi tarptautiniai batalionai Baltijos šalyse ir Lenkijoje rodo Aljanso vienybę, jėgą ir ryžtą bei siunčia pranešimą potencialiems agresoriams.
„Keturi NATO batalionai siunčia aiškią žinią: vienos Aljanso narės puolimas reiškia visų narių puolimą. Jie rodo transatlantinio ryšio stiprumą. NATO yra grindžiama ryšiu tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Stiprus Aljansas svarbus abiem šiems regionams. Šiandien įvairių šalių pajėgos parodė, kad pasirengusios kovai. Pajėgos yra skirtos konflikto prevencijai ir tarnauti taikai“, – antradienį kalbėjo J. Stoltenbergas, Jonavos rajone stebėjęs tarptautines karines pratybas „Geležinis vilkas 2017“.
NATO vadovas pratybas įvardijo kaip įspūdingą įgūdžių ir NATO ryžto demonstraciją. J. Stoltenbergas padėkojo Lietuvai už pratybų rengimą, galimybę Aljanso narėms vykdyti bendrus mokymus. J. Stoltenbergas kartu su Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite surengė dvišalį susitikimą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje, jo metu aptarė geopolitinę situaciją, saugumo grėsmes regione ir tolesnes priemones joms atremti.
Vienas pagrindinių pratybų „Geležinis vilkas“ tikslų – įvertinti NATO priešakinių pajėgų bataliono pasirengimą ir manevravimo gebėjimus „Suvalkų koridoriaus“ ruože. Lietuvoje dislokuotas Vokietijos vadovaujamas batalionas yra pirmasis baigtas formuoti ir visišką kovinę parengtį pasiekęs NATO batalionas Baltijos šalyse bei Lenkijoje.
Sprendimą regione dislokuoti 4 priešakinių pajėgų kovines grupes NATO vadovai vieningai priėmė pernai Varšuvos viršūnių susitikime, atsižvelgdami į augančią konvencinę Rusijos grėsmę. Regiono saugumui užtikrinti savo karius atsiųsti nusprendė 20 valstybių iš 29 NATO narių.
Birželio 12-23 dienomis Lietuvoje vykstančiose pratybose „Geležinis vilkas 2017“ dalyvauja per 5,3 tūkst. karių iš 11 NATO valstybių (su Lietuva). „Geležinis vilkas 2017“ yra plataus masto regioninių pratybų „Saber Strike“ („Kardo kirtis“) dalis.
Trečiadienis, gegužės 31 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso delegacijos nariais.
Delegacijos, kurios daugumą sudarė JAV Senato rūmų asignavimų ir gynybos komitetų atstovai, apsilankymo Lietuvoje tikslas – tiesiogiai susipažinti su saugumo situacija rytiniame NATO pasienyje, įvertinti Baltijos valstybėms kylančias grėsmes. Šių komitetų rekomendacijos yra labai svarbios Kongresui priimant sprendimus dėl JAV karinės paramos Baltijos valstybėms.
Prezidentės teigimu, JAV vaidmuo yra kertinis užtikrinant Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą. Pasak šalies vadovės, Lietuva nuolatos jaučia tvirtą Jungtinių Valstijų paramą, kuri labai konkrečiai – savo kariais, karine technika ir finansais prisideda, kad Baltijos šalių žmonės gyventų saugiai. Kongreso delegacijos nariai pabrėžė tvirtą JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai.
Kongrese šiuo metu pateiktas pasiūlymas trečdaliu didinti finansavimą Europos atgrasymo iniciatyvai, nuo kitų metų jai skiriant beveik 5 milijardus dolerių. Tai finansinė programa, kurios lėšomis užtikrinamas JAV karių ir technikos dislokavimas Europoje, tarp jų Baltijos valstybėse, vykdomos karinės pratybos ir gerinama Europos šalių karinė infrastruktūra.
JAV vadovaujamas priešakinių pajėgų NATO batalionas yra dislokuotas Lenkijoje prie vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“, o dvišaliu pagrindu – brigada karių ir sunkiosios technikos nuolatos rotuojasi po Baltijos šalis.
Prezidentė taip pat aptarė NATO vadovų susitikimo, kuris įvyko praėjusią savaitę Briuselyje, rezultatus. Šalies vadovės teigimu, transatlantinis ir viso Aljanso saugumas prasideda Baltijos valstybėse. Kad būtų užtikrinta NATO gynyba rytiniame flange, reikalinga JAV lyderystė formuojant bendrą regioninę oro gynybą, iš anksto dislokuojant karinę techniką, rengiant plataus masto pratybas.
Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, jog NATO būtinas atsinaujinimas. Pasak Prezidentės, reikia perskirstyti karines pajėgas į Rytus, iš kur šiuo metu kyla didžiausia konvencinė grėsmė Aljansui, greičiau priimti sprendimus ir suteikti daugiau galių karinei vadovybei (SACEUR), pagal realias grėsmes parengti gynybos planus.
Prezidentės teigimu, Lietuva puikiai supranta, kad viso Aljanso saugumas priklauso nuo kiekvienos jo narės indėlio. Todėl šalis nuosekliai didina gynybos finansavimą, modernizuoja karines pajėgas, stiprina priemones kovai su kibernetinėmis atakomis, užtikrina tinkamą priimančiosios šalies paramą atvykstantiems kariams. Lietuva taip pat yra JAV vadovaujamos „anti-ISIS“ koalicijos narė.
Susitikime taip pat aptarta kova su priešiška propaganda ir melagingos informacijos skleidimu, paramos Ukrainai, sankcijų Rusijai ir energetinio saugumo klausimai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Seniai norėjosi pasidalinti mintimis apie Lietuvos gynybinius pajėgumus šiuolaikinėje sudėtingoje situacijoje. Terorizmo grėsmė įgauną vis platesnį mąstą, todėl nė viena šalis negali jaustis pakankamai saugi. Globaliame pasaulyje atsiranda ir globalios grėsmės – tai terorizmas, gamtos atšilimas įtakojantis gamtos stichijas ir t.t.
Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva, nors ir nėra labai pažeidžiama gamtos stichijų, tačiau karine prasme dar nėra pakankamai saugi, turint sunkiai prognozuojamą rytų kaimyną. Man teko garbė tarnauti Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 metų ir kurti įvairias jos struktūras.
Skirtingai nuo kitų šalies vyriausybės institucijų, bene sunkiausia buvo kurtis Krašto apsaugos sistemai. Krašto gynyba buvo nauja ir pradėta kurti nuo nulio. Visa Lietuvos teritorija dar knibždėjo okupacinės sovietų armijos kariais, todėl mums teko ne tik kurti savo kariuomenę, bet ir neprovokuoti svetimos, norint išvengti naujos karinės agresijos.
Taigi likimo ir Dievo palaimos dėka pavyko išvengti didelių konfliktų ir nesutarimų, derantis dėl svetimos armijos išvedimo. Palikus paskutiniam okupacinės armijos kariui, prasidėjo tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimas ir valstybės saugumo atstatymas. Lietuvos kariuomenė turėjo tikslą pasiruošti ir ginti valstybės nepriklausomybę visomis išgalėmis ir savo pajėgomis, todėl visa šalies gynyba buvo paremta teritorinės gynybos koncepcija.
Lietuvos gynybos koncepcija buvo paremta teritoriniu gynybos principu ir apėmė visas karines bei civilines institucijas, kurios buvo atsakingos už karo meto užduočių vykdymą. Tuomet buvo paruošti gynybos planai, kuriuose buvo įvardinti visų institucijų veiksmai karinio konflikto atveju. Dabartiniu metu grįžtama prie to šalies gynybinio varianto, kuris buvo paruoštas prieš 14 metų.
Kaip žinia, krašto gynybai skiriamos lėšos ir laikas yra neadekvačios sąvokos. Paruošti gynybai tinkamus karius ir ginkluotę trunka ne vienerius metus, todėl prarastas laikas įtakoja Lietuvos gynybinius pajėgumus. Kas galėtų prieštarauti, jog mažiausią dėmesį gynybai skyrė konservatorių ir liberalų koalicinė vyriausybė bei KAM (Krašto apsaugos ministerija) ministrė Rasa Juknevičienė? Norėčiau pacituoti Estijos atsargos karininko žodžius, pasakytus vienos konferencijos metu, kai buvo paklaustas, kodėl Estija savo gynybai jau seniai skiria didžiulį dėmesį ir krašto gynybai 2 proc. nuo BVP (bendras vidaus produktas). Jis atsakė: taip yra todėl, jog politikai, kurie skeptiškai žiūri į šalies gynybą, paprasčiausiai niekada nebus išrinkti į valdžią.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manyčiau, jog nihilistinis požiūris yra į atsargos karininkų ir karių panaudojimą šalies valstybiniame sektoriuje, panaudojant jų sukauptas žinias ir patirtį. Man teko garbė apie dešimtmetį vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai bei bendrauti su NATO šalių rezervo kariais bei daugeliu kitų šalių atsargos karininkais. Visose šalyse yra įvairiai panaudojamas atsargos karių potencialas. Rezervo kariai – tai kaip tiltas tarp civilių ir kariškių.
Įvedus profesinę karo tarnybą dažnai atsiranda takoskyra tarp kariškių ir civilių, tarsi ir vieni, ir kiti gyventų skirtinguose pasauliuose. Įsigilinus į KAM vadovybėje dirbančiųjų biografijas, rastume daug tokių, kurie net netarnavo Lietuvos kariuomenėje arba turėtų bent minimalią patirtį karybos ar karinės strategijos srityse.
Niekada nepamiršiu KAM vadovybės abejingumo ir nepagarbos fakto, kai 2009 metų Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinių minėjimo išvakarėse buvo kreiptasi dėl atsargos karių apdovanojimo KAM ministro padėkos ir kt. formos apdovanojimais. Tada buvo atsakyta, jog trūksta pagrįstumo minėtus atsargos karius apdovanoti, nors teikti kariai visuomeniniais pagrindais daugelį metų aktyviai dalyvavo kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo srityje. Mažiausiai suprantamas buvo tuometinės KAM ministrės įsakymas kadencijos pabaigoje apdovanoti „savo“ viceministrus aukščiausio lygmens KAM apdovanojimu civiliams „už nuopelnus“, nors jie visi už savo darbą gaudavo solidžius atlyginimus.
Tokie atsakingų pareigūnų darbai nemotyvuoja ne tik atsargos, bet ir profesinės tarnybos karių bei žlugdo optimizmą. Analizuojant KAS veiklą, galime daryti išvadas, jog per pastaruosius dešimtmečius buvo daug padaryta stiprinant Lietuvos kariuomenę ir šalies gynybines galias, tačiau buvo padaryta ir klaidų.
Galėtume teigti, jog neklysta tas, kas nedirba, tačiau visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų nei savų. Atkuriant Lietuvos kariuomenę labai trūko vadovaujančio lygmens karininkų, todėl buvo aktyviai verbuojami sovietų armijoje tarnavę karininkai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Manau, tai buvo bene didžiausia atkuriamos Lietuvos kariuomenės personalo komplektavimo klaida. Tikrai ne visi Lietuvos pilietybę turintys buvę sovietų armijos karininkai buvo lojalūs ir tarnavo nepriklausomos Lietuvos labui ar turėjo pakankamą karinę kvalifikaciją. Tą faktą patvirtino vėlesni Lietuvos kariuomenės istorinės raidos įvykiai. Turiu vilties, jog Lietuvos kariuomenės vystymosi ir raidos peripetijas pavyks aprašyti kitose apžvalgose. Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje vėl būtų gražinta visuotinė karinė prievolė ir greičiau atstatytas teritorinės šalies gynybos principas. Atsargos kariai tam yra pasiryžę. NATO karių bei karinės technikos integravimas į Baltijos šalių gynybą yra atgrasymo ir psichologinio palaikymo priemonė kaip kolektyvinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas.
Dabar norėčiau grįžti prie Lietuvos saugumo apžvalgos JAV gynybos sekretoriaus J. Matiso vizito šviesoje. Malonu pripažinti, kad JAV vis dar domisi Baltijos šalių saugumu ir nori padėti joms apsisaugoti nuo galimos agresijos iš rytų. Šiais metais Rusijos Federacija planuoja Kaliningrado srityje plataus mąsto karinius mokymus „Zapad 2017”.
Pavojus didelis, nes pagal mokymų scenarijų bus modeliuojami ir puolimo veiksmai. Vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ blokada atkirstų NATO sausumos pajėgų paramą vakarų kryptimi. Žinant, kokios karinės pajėgos yra dislokuotos šioje srityje, Baltijos šalims tikrai iškyla rimtas pavojus, jei menamas agresorius sumanytų pasinaudoti savo kariniu pranašumu.
Nereikia būti dideliu karo ekspertu, kad galėtume pastebėti savo silpnąsias vietas. Visu pirma, tai priešraketinės gynybos spragos sausumoje ir jūroje, todėl Rusija labai liguistai reaguoja į NATO ketinimus kitų metų pabaigoje dislokuoti Lenkijos teritorijoje priešraketinės gynybos kompleksus.
Manau, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims gyvybiškai svarbu turėti savo priešraketinės gynybos kompleksus, tokiu budu būtų likviduotas Rusijos karinis pranašumas šiame regione. JAV gynybos sekretorius vizito Lietuvoje metu užsiminė apie priešraketinės gynybos svarbą šiame regione. Reikia tikėti, jog ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys bus aprūpintos saugia priešraketine gynyba.
Ketvirtadienis, vasario 9 d. (Ryga). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Baltijos valstybių viršūnių susitikime.
Tradicinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas rengiamas kasmet vis kitoje Baltijos šalyje. Šiemet toks susitikimas surengtas Rygoje Latvijos vadovo kvietimu.
Susitikime taip pat dalyvavo kadenciją baigiantis Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas Joachimas Gauckas. Tai paskutinis šios šalies vadovo užsienio vizitas, kuriuo siekiama parodyti išskirtinį dėmesį Baltijos valstybėms.
Baltijos šalių ir Vokietijos vadovai aptarė susiklosčiusią geopolitinę situaciją, saugumo iššūkius ir regiono gynybos stiprinimo klausimus.
Prezidentė pabrėžė, kad Rusijos keliama konvencinė ir nekonvencinė grėsmė verčia ne tik stiprinti NATO gynybą ir atgrasymą, bet ir pačią Europą prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą. Būtina nuosekliai didinti gynybos finansavimą, tiek modernizuoti karines pajėgas, tiek stiprinti atsaką į hibridines grėsmes.
Kaip tvirtos ir atsakingos lyderystės pavyzdį Lietuvos vadovė įvardijo Vokietijos sprendimą imtis vadovaujančio vaidmens formuojant NATO priešakinių pajėgų batalioną Lietuvoje. Pasak Prezidentės, geopolitinei įtampai neslopstant tai labai rimtas signalas, jog didžiausia Europos politinė ir ekonominė galia imasi atsakomybės stiprinant rytinį NATO flangą.
Šalies vadovė padėkojo Prezidentui Joachimui Gauckui už jo asmeninį indėlį priimant sprendimą dislokuoti Vokietijos Bundesvero karius ir ginkluotę Lietuvoje.
Valstybių vadovai pabrėžė ir tvirto transatlantinio ryšio svarbą tarptautinei taikai bei stabilumui. Pasak Prezidentės, JAV visados buvo Baltijos šalių saugumo garantas, todėl bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesas toliau stiprinti ryšius tiek su naująja JAV Prezidento administracija, tiek karinio bendradarbiavimo srityje. Kitą savaitę Miuncheno saugumo konferencijoje planuojamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas su JAV viceprezidentu Mike‘u Pencu.
JAV taip pat aktyviai prisideda prie saugumo užtikrinimo regione. Kovą Lenkijoje, netoli „Suvalkų koridoriaus“, bus dislokuotas JAV vadovaujamas NATO batalionas. Dvišalių susitarimų pagrindu ši šalis Lenkijoje taip pat dislokavo brigadą karių ir tankų. Lietuvoje jau dabar budi JAV karių kuopa.
Susitikime Lietuvos vadovė, kuri vienintelė iš Baltijos šalių prezidentų atstovauja savo šaliai Europos Vadovų Taryboje, pristatė Maltoje įvykusio neformalaus ES viršūnių susitikimo rezultatus. Aptartas pasirengimas Romos sutarties 60-ųjų metinių minėjimui, kurio metu turi būti sutarta dėl naujos ES vizijos, kalbėta apie priemones migracijos krizei įveikti. Susitikime taip pat aptarti regionui aktualūs klausimai – elektros tinklų sinchronizacija, projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimas, branduolinės saugos užtikrinimas ES kaimynystėje, Rytų partnerystės perspektyvos.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Dvišaliame susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginiai ekonominiai projektai, bendradarbiavimas ES ir NATO, geopolitinė situacija, padėtis Europoje po „Brexit”.
„Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms”, – pabrėžė Prezidentė.
Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės – šalis sieja glaudūs prekybiniai ryšiai ir bendri infrastruktūriniai projektai, investicijos. Lenkija yra antra Lietuvos prekybos partnerė, penkta pagal tiesiogines užsienio investicijas.
Šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą.
Pasak Prezidentės, po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau.
Dvišaliame susitikime Prezidentai aptarė galimybes JAV pajėgas dislokuoti rytinėje Lenkijos dalyje, kad, esant būtinybei, bet kurią šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Tai padidintų Suvalkų koridoriaus saugumą ir užtikrintų, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys nebus izoliuotos nuo NATO paramos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai akcentavo, kad abiejų šalių saugumui gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti kuo didesnį Aljanso partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą regione, didinti tarptautinių pratybų skaičių, plėsti infrastruktūrą, vykdyti kariuomenių modernizaciją, užsitikrinti sklandų raketinės gynybos sistemos sukūrimą ir naudojimą visų Aljanso šalių saugumui.
Prezidentai susitikime taip pat aptarė dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL tiesimas, elektros tinklų sinchronizacija, Astravo AE saugumas – bendras Lietuvos ir Lenkijos interesas.
Prezidentė pabrėžė, kad dujotiekis yra strateginės reikšmės projektas ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui, todėl labai svarbu, kad šis projektas būtų užbaigtas kuo greičiau. Taip pat būtina toliau vykdyti bendrus projektus dėl elektros tinklų sinchronizacijos, kuri svarbi susijungimui su kontinentine Europa.
Lietuvą ir Lenkiją vienija ir Astravo AE keliamos grėsmės. Prezidentės teigimu, ši Lietuvos pašonėje kylanti jėgainė, statoma pamynus tarptautinius susitarimus ir branduolinius saugumo standartus, yra bendras Lietuvos ir Lenkijos bei visos ES rūpestis. Būtina vieninga kaimyninių šalių ir visos tarptautinės bendruomenės laikysena reikalaujant branduolinės saugos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kalbėjo ir apie Europos ateitį po „Brexit” referendumo, aptarė, kaip užtikrinti savo piliečių saugumą ir teises JK, kad jie būtų apsaugoti nuo smurto, diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Prezidentų susitikime pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos interesas, kad derybose su JK dėl pasitraukimo iš ES būtų išsaugoti visi 4 kertiniai – laisvo prekių, žmonių, kapitalo ir paslaugų judėjimo principai.
Po susitikimo Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Dubrovnike dalyvaus Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų bendradarbiavimo iniciatyvai skirtame forume.
Tai jau ketvirtas šiemet Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susitikimas tarptautiniuose formatuose: metų pradžioje Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kartu dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje, pavasarį susitiko Branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone, neseniai Prezidentai bendravo Varšuvos NATO viršūnių susitikime.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Dūda.
Aljansas sustiprins buvimą rytinėse šalyse-narėse, bet rytinėms narėms to nepakanka, rašo žiniasklaida, pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Baltijos šalys sunerimusios: tegul ir ne „Ukrainos scenarijus“, bet Rusija gali atkirsti jas nuo likusios NATO per Suvalkų koridorių, o ar sąjungininkai imsis jas atimti iš branduolinės valstybės? Ar dar gyvas „Vakarų patriotizmas“, kuriuo 1949 metais vadovavosi Šiaurės Atlanto sutarties autoriai?
„Rusija, kuri Varšuvoje laikoma šalimi-agresore, savo namuose įsivaizduojama kaip „agresyvios“ NATO politikos auka“, – rašo Le Figaro Maskvos korespondentas Pjeras Avrilis. – „Kodėl tokia taiki šalis, kaip Rusija, kuri nedalyvauja konflikte Ukrainos pietryčiuose, yra taikinys kariniam potencialui didinti savo vakariniame pasienyje?“ – tokį siurrealistinį klausimą kelia Kremlius“.
„Analizės kompanijos Jane‘s duomenimis, 2015 metais Rusija padidino karines išlaidas 21 proc. Bet, Maskvos požiūriu, tai NATO baksnoja į įsivaizduojamą priešą, kad didintų savo biudžetą“, – rašo Avrilis. Ir Maskva nesiliauja įrodinėti, kad NATO politikoje esama „Vašingtono rankos“.
Amerikiečių kariai vilniečiams demonstruoja ginklus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
NATO raginimą atnaujinti dialogą Maskva ignoruoja, nors susitikimas ambasadorių lygmeniu rengiamas liepos 13-ąją. „Mes nežiūrime į NATO kaip į partnerę“, – pareiškė Rusijos ambasadorius prie NATO Aleksandras Gruška, patvirtindamas, kad situacija aklavietėje. „Trys išoriniai veiksniai gali pakeisti situaciją: JAV požiūris, Ukrainos klausimas ir Vokietijos elgsena“, – patvirtino leidiniui Le Figaro Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Puškovas.
„NATO buvo sukurta, kad saugotų taiką ir pasaulio tvarką, susidariusią po Antrojo pasaulinio karo chaoso, – rašo Ukrainos prezidentas Petro Porošenka straipsnyje laikraštyje The Wall Street Jorunal. – Tuo metu, kai pasaulio lyderiai susirinko Varšuvoje į NATO viršūnių susitikimą, svarbu prisiminti aljanso kilmę. Pacifizmas, nusiraminimas – tai ne išeitis. Rusija tyčia provokuoja nestabilumą visur, kur tik gali, tikėdamasi suskaldyti Vakarus ir prastumti savo geopolitinius interesus“.
„Ukraina gali iš pirmų rankų paliudyti, prie ko tai atveda“, – pažymi Porošenka, nurodydamas Krymą ir Donbasą.
„Mes dėkingi Vakarams už paramą, – tęsia Porošenka. – NATO atsidavusi laikosi tvirtos pozicijos Rusijos agresijos Kryme ir Donbase atžvilgiu ir toliau remia Ukrainą, kuriant stiprią armiją ir sėkmingą demokratinę valstybę. Dėka suderintų ekonominio spaudimo priemonių Rusijai buvo apribotos galimybės žengti gilyn į Ukrainos teritoriją“.
„Spaudimas agresorei turi stiprėti, kol Kremlius neįvykdys savo Minsko susitarimų įsipareigojimų“, – ragina Ukrainos prezidentas.
„Nuo to laiko, kai Rusija pradėjo grobti kaimyninių šalių teritorijas, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kur gyvena gausios rusakalbės mažumos, nuogąstaujama, kad Rusija dar kartą pradės „ginti mažumų interesus“ ir iš to padarys dingstį spaudimui Baltijos šalims“, – rašo Konradas Šuleris laikraštyje Frankfurter Allgemeine. Kaip tvirtina Amerikos sausumos kariuomenės Europoje vadas Benas Hodžesas, Rusija „gali įvesti kontrolę Taline, Rygoje ir Vilniuje per 36–60 valandų“.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau pastaruoju metu Vakarų ekspertai vadovaujasi tuo, kad „Ukrainos scenarijus“, tai yra įsiveržimas, užmaskuotas kaip „liaudies sukilimas“, nebe pirmame plane: tarp rusakalbių mažumų nematyti jokių karingumo požymių. Žymiai labiau tikėtina, kad Rusija sukels regioninį karą, per kurį Pabaltijys bus atkirstas nuo likusios NATO ir įtrauktas į Rusijos satelitų sistemą. Pagrindiniai veiksmai gali įsisiūbuoti pačiuose regiono pietuose – 65-ių kilometrų koridoriuje tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Kariniu žargonu ta atkarpa vadinama Suvalkų koridoriumi.
Rusijos požiūriu, „veržlus šuolis per tą siaurą vietą gali įvaryti Pabaltijį į katilą, ir NATO, neturinčiai šiame regione reikšmingų jėgų, teliks tik bejėgiškai stebėti ir priimti sprendimą pradėti karą dėl Baltijos valstybių išlaisvinimo“, sakoma straipsnyje.
„Krymo pavyzdys demonstruoja: jeigu Rusija užgrobtų Baltijos šalis, vargu ar jas būtų galima susigrąžinti, – rašo Šuleris. – Po pusiasalio prijungimo prezidentas Putinas faktiškai nurodė, kad Rusija – branduolinė valstybė ir atrems bet kokį bandymą jį susigrąžinti“. O Baltijai tai reiškia, kad „po veržlaus Rusijos puolimo per Suvalkų koridorių NATO teks prisiimti branduolinio karo riziką, kad sugrąžintų, kas prarasta“.
Išeitis turėtų būti keturi nauji batalionai, dėl kurių dislokavimo NATO priėmė sprendimą šį penktadienį. Jie nėra skirti „karui laimėti“, sakoma straipsnyje, bet jie leis laimėti laiko ir šiek tiek nutolins „įvykusį faktą“ – kol NATO permes iš Amerikos ir Vidurio Europos pakankamai priemonių, kad įveiktų tikėtiną blokadą ir apgintų Pabaltijį“, – apibendrina autorius. Šiaurės Atlanto aljansas sustiprins savo „buvimą Rytuose, bet daugeliui valstybių – NATO narių atrodo, kad to nepakanka“, rašo Michaelis Stabenovas kitame straipsnyje laikraštyje Frankfurter Allgemeine.
Varšuvoje kalbėta apie dislokavimą Lenkijoje ir trijose Baltijos šalyse multinacionalinių NATO batalionų po 1000 žmonių. Lietuvoje vadovaus Vokietija, Didžioji Britanija tą vaidmenį atliks Estijoje, Kanada – Latvijoje, o JAV – Lenkijoje, sakoma straipsnyje.
NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas dar kartą atmušė Rusijos nepasitenkinimą: aljanso sprendimas neprieštarauja pamatiniam 1997 metų Rusijos ir NATO aktui, draudžiančiam ilgam dislokuoti reikšmingas karines jėgas. Batalionai, pasak generalinio sekretoriaus, „neturi karinio potencialo ir didžiąja dalimi skirti signalizuoti Maskvai, kad bet koks sąjungininkų užpuolimas bus įvertintas kaip visos NATO užpuolimas“.
Virš šarvuočio plaikstosi JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors Vokietija atsiliepė į reikalavimą sustiprinti buvimą rytuose, VFR užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmajeris dar kartą pabrėžė, jog privalu būti pasirengusiems dialogui šiais sunkiais laikais. Kokio atgarsio į tai susilauks iš partnerių, parodys baigiamasis NATO viršūnių komunikatas, rašo autorius.
„Nuo Estijos šiaurėje iki Bulgarijos pietuose NATO narės rytiniame aljanso sparne prašo Vakarų sąjungininkių apsaugos ir paramos, – rašo The Financial Times korespondentai. – Tas prašymas bus įvykdytas NATO viršūnių susitikime, kuris prasidės Varšuvoje pažadais dislokuoti keturiose pažeidžiamose šalyse naujas kovines grupes“.
„Šį kartą susitikimas, kuris rengiamas kartą per dvejus metus, vyko ypatingo netikrumo atmosferoje – netikrumo dėl Europos ir karinio aljanso, gynusio jos saugumą pokario epochoje, ateities“, – pabrėžia autoriai, primindami Brexit‘ą ir nuogąstavimus dėl ES tolesnės griūties.
„Net susitarimas dėl kovinių grupių sukėlė nesutarimus bloke ir reikalauja iš jo narių nelengvų kompromisų“, – pabrėžia autoriai. Lenkijos politikai, reikalaujantys pilno ir nuolatinio NATO jėgų dislokavimo, pavadino tas formuotes „gulinčiu policininku“ vietoj gynybos ruožo. Kitos NATO narės pasisakė prieš gynybos stiprinimą, pasiremdamos tuo, esą provokuoti Rusiją – pavojinga.
„Mes įsitikinę, kad NATO viršūnių susitikimas stabilizuoja situaciją jos rytiniame sparne“, – pareiškė Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macarevičius. Jo nuomone, iki priimant sprendimą dėl naujų ginkluotų formuočių dislokavimo, „nebuvo prasmės kalbėtis“ su Maskva. „Pritarus šiam sprendimui mes galime pasikalbėti apie tai, kaip išsaugoti taiką pasaulyje. Mes tikimės, kad po šių diskusijų Rusija ne tik nutrauks agresyvius veiksmus, bet ir pasitrauks iš teritorijų, kurias ji neteisėtai užgrobė Ukrainoje“, – sakė Macarevičius.
„Susitarimai sukurti tam, kad ryžtą ir valią paverstų pareiga. Bet kas atsitinka, kai tas ryžtas keičiasi?“ – klausia Die Zeit žurnalistas Johenas Bitneris straipsnyje, išspausdintame laikraštyje The New York Times, skyriuje Opinions. Jis primena, kad prieš 67 metus pasirašyta sutartis žada vienos šalies – NATO narės užpuolimą vertinti kaip ataką prieš visas. Bet ar ta idėja dar gyva?
Lietuva saugi, kol ją saugo JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Žinoma, tai buvo paprastos pratybos. Bet kai Lenkija praeitą mėnesį sušaukė sąjungininkes iš NATO, kad padėtų atmušti potencialių grobikų, plaukusių į šalį iš rytų, ataką, Vokietija, pasakysim taip, buvo susierzinusi. Pratybos, pavadintos Anakonda, buvo numatytos kaip laiškas Maskvai, jėgos demonstracija prieš aljanso viršūnių susitikimą.
Berlynas nusiuntė Lenkijai savo paties laišką, išskyręs tik 400 žmonių, iš kurių niekas neįėjo į kovinius padalinius“, – sakoma publikacijoje. Bitneris priduria, kad tokį kuklų dalyvavimą Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmajeris palydėjo nevienareikšmiu komentaru, sukritikuodamas pratybas Rytų Europoje kaip „garsų žvanginimą ginklais ir kovos šūkį“.
Vokietija – ne vienintelė Europos šalis, kuri ištrina liniją tarp tramdymo ir karo kurstymo, tęsia autorius. „Prancūzija, kaip man pranešė šaltinis iš NATO, nenorėjo oficialiai vadinti Anakondą NATO pratybomis, nuogąstaudama, kad tai nepatiks Rusijos vyriausybei, – rašo Bitneris.
„Jeigu pratybos gali skaldyti Atlanto aljansą, tai Rusijos prezidentui neteks ilgai galvoti, kad suprastų, kaip iš pagrindų patikrinti NATO: griebtis hibridinio karo, kad panardintų Jungtines Valstijas ir Europą į abejones dėl to, koks karinis įsikišimas būtinas ir kokios diplomatinės priemonės įmanomos“, – rašo Bitneris.
Žurnalisto nuomone, „Vakarų patriotizmas“, kuriuo 1949 metais kliovėsi Šiaurės Atlanto sutarties autoriai, „šiandien užleido vietą reliatyvizmui ir abejonėms. Tai, kas anksčiau buvo tvirti kaip uola užsienio politikos principai, dabar – smulki mainoma moneta tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų rinkimų kampanijose“.
Šiaurės Atlanto aljansas „visada buvo santuoka su išskaičiavimu, bet ne visai bejausmė“, rašo žurnalistas. „Tačiau, atsižvelgiant į visas dabar aljansą griaunančias abejones, sunku įsivaizduoti, kad 2016 metais Europa ir JAV apskritai būtų įrašiusios 5-ąjį straipsnį“.
