Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministerija (URM) patvirtino – viceministras Raimundas Karoblis traukiasi iš Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos ministerijos.
Prieš keletą mėnesių pradėtas eiti viceministro pareigas buvęs krašto apsaugos ministras iškeis į ES delegacijos Tadžikistane vadovo kėdę. Tai paaiškėjo ES saugumo politikos vyriausiajam įgaliotiniui paskelbus sąrašą asmenų, kurie skiriami ES delegacijų vadovais. Trečiadienį Lietuvos URM padėkojo viceministro pareigose neužsibuvusiam diplomatui už spėtus padaryti darbus.
„ES konkursuose R. Karoblis pradėjo dalyvauti prieš metus. O į ES delegacijos Tadžikistane vadovo poziciją paraišką pateikė rugsėjo mėn., turėdamas visišką ministro paramą ir palaikymą. Taip pat dar prieš skiriant R. Karoblį viceministru buvo žinoma, kad sprendimai Briuselyje praktiškai yra priimti. R. Karoblis yra aukščiausio lygio profesionalas, kurio buvo paprašyta terminuotam laikui – iki galutinių ES sprendimų – prisijungti prie politinės komandos itin įtemptu laikotarpiu, pačioje Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje. Esame dėkingi, kad labai sudėtingu metu diplomatas sutiko savo žiniomis ir ilgamete patirtimi prisidėti prie politinės URM vadovybės veiklos“, – Eltai perduotame komentare teigė G. Landsbergio atstovė spaudai Vytautė Šmaižytė-Kuliešienė.
Užsienio reikalų viceministru R. Karoblis pradėjo dirbti kovo 4-ąją. Jis pakeitė Lietuvos nuolatiniu atstovu Europos Sąjungai (ES) paskirtą buvusį viceministrą Arnoldą Pranckevičių.
Iki pradedanti eiti šias pareigas R. Karoblio pavardė buvo atsidūrusi valdančiųjų ir Prezidentūros ginčuose. S. Skvernelio Vyriausybėje ministrų pareigas ėję R. Karoblis, kaip ir Linas Linkevičius, nebuvo paskirti į Lietuvai itin svarbias ambasadas. Viešojoje erdvėje kalbėta, kad R. Karoblis buvo pretendentas užimti Lietuvos nuolatinio atstovo ES postą. Tačiau prezidentas Gitanas Nausėda su tokiu paskyrimu nesutiko. Šalies vadovas argumentavo, esą buvusios Vyriausybės ministrams būtinas „politinis atšalimas“. Praėjus metams G. Nausėda pareiškė, kad jis yra pasirengęs svarstyti buvusio ministro R. Karoblio kandidatūrą į Lietuvos ambasadorius ES. Tačiau ši kandidatūra, valdantiesiems ir Prezidentūrai toliau ginčijantis nebebuvo svarstoma.
R. Karoblis buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras 2016-2020 metais, prieš tai ėjo Lietuvos nuolatinio atstovo ES, nuolatinio atstovo prie Pasaulio prekybos organizacijos pareigas. Taip pat ėjo Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento bei Užsienio prekybos politikos departamento direktoriaus pareigas.
Neramumai Kirgiztano ir Tadžikistano pasienyje
Biškekas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Kirgizija apkaltino savo Vidurinės Azijos varžovą Tadžikistaną apšaudžius jos karius per smurto protrūkį ketvirtadienį. Pernai per susirėmimus prie abiejų valstybių ginčijamos sienos žuvo dešimtys žmonių.
„Tadžikistanas naudoja minosvaidžius ir granatsvaidžius“, – sakoma Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto pranešime.
Padėtis pasienyje apibūdinama kaip „įtempta“ po anksčiau tą dieną įvykusio incidento, kai Tadžikistano piliečiai užblokavo strateginį kelią regione. Vėliau kelias buvo atidarytas, „tačiau padėtis pablogėjo Tadžikistanui panaudojus ginklus ir atidengus ugnį į Kirgizijos pasienio padalinius“, sakoma pranešime.
Bendruomenių susirėmimai dėl žemės ir vandens palei seniai ginčijamą sieną yra nuolatiniai reiškiniai, į juos dažnai įsitraukia pasieniečiai.
Tačiau pernai tarp abiejų valstybių kariškių pratrūkęs susišaudymas, per kurį žuvo daugiau nei 50 žmonių, buvo per daugelį metų didžiausias susirėmimas ir sukėlė būgštavimus, kad tai gali peraugti į didesnį konfliktą.
Islamabadas, sausio 11 d. (dpa-ELTA). Talibano gynybos ministras antradienį pareikalavo, kad Tadžikistanas ir Uzbekistanas grąžintų kovotojams karo lėktuvus, kurie buvo perkelti į šias šalis per chaotišką Afganistano žlugimą rugpjūtį.
Mohammadas Yaqoobas Mujahidas sakė, kad Talibano režimas neleis tiems lėktuvams ir sraigtasparniams, kuriuos naudojo ankstesnė tarptautiniu mastu remiama vyriausybė, pasilikti kaimyninėse šalyse.
„Nebandykite mūsų kantrybės ir neverskite mūsų keršyti (…)“, – perspėjo aukščiausio rango Talibano kariuomenės vadovas Kabule pasakytoje kalboje. „Daug toleravome, ilgai laukėme“, – sakė jis ir taip pat paragino pilotus, anksčiau tarnavusius Afganistano armijoje, sugrįžti ir tarnauti naujiems Talibano valdytojams.
Tame pačiame renginyje Talibano oro pajėgų vadas Amanuddinas Mansouras sakė, kad režimas šiuo metu turi 50 veikiančių karinių orlaivių ir mėgina suremontuoti kitus. Žlugus ankstesnei Afganistano vyriausybei, JAV parengti afganų pilotai nuskraidino į Tadžikistaną ir Uzbekistaną dešimtis Afganistano oro pajėgų (AAF) orlaivių. Neseniai Talibano atstovas Inamullah Samangani vietiniam transliuotojui „Tolonews“ sakė, kad derasi su šių šalių valdžia dėl sraigtasparnių grąžinimo.
JAV išleido milijardus dolerių Afganistano oro pajėgoms apmokyti ir aprūpinti. Remiantis JAV specialiuoju generaliniu inspektoriumi Afganistano atkūrimo reikalams, prieš Afganistano žlugimą AAF turėjo 131 tinkamą orlaivį iš visų turėtų 162 orlaivių. JAV priežiūros tarnyba spalį pranešė, kad maždaug 25 proc. orlaivių buvo nuskraidinti į Uzbekistaną ir Tadžikistaną. Dar 80 lėktuvų Kabulo tarptautiniame oro uoste buvo netinkami naudoti dar prieš galutinį JAV pasitraukimą.
E. Macronas priėmė Tadžikistano vadovą derybų dėl Afganistano. EPA-ELTA nuotr.
Paryžius, spalio 13 d. (AFP-ELTA). Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas trečiadienį surengė retas derybas su Tadžikistano vadovu, žadėdamas padėti šiai Vidurinės Azijos valstybei, susiduriančiai su Talibano valdžios perėmimo kaimyniniame Afganistane padariniais.
Kvietimas į Eliziejaus rūmus – reta garbė nuo 1992 m. valdančiam prezidentui Emomali Rachmonui ir rodo svarbų vaidmenį, kurį Prancūzija priskiria regiono šalims siekiant suvaldyti Afganistano krizę. „Mes kalbėsimės su prezidentu apie pagalbą, kurią Prancūzija gali suteikti Tadžikistanui, kad būtų stabilizuota padėtis (Afganistane)“, – sakė E. Macronas, stovėdamas greta E. Rachmono.
Tadžikistanas turi ilgą sieną su Afganistanu, Talibano kontroliuojamu nuo rugpjūčio vidurio, kai islamistai atėmė Kabulą iš provakarietiškos vyriausybės. Dušanbė aiškiai pasisakė nemėgstanti Talibano, kurį pasaulis atidžiai stebi, ypač dėl elgesio su moterimis.
Daugelį metų E. Rachmonas grindė savo reputaciją regione veikdamas prieš radikalųjį islamą, triuškindamas islamistų judėjimus savo šalyje tokiais metodais, kurie kelia aktyvistų susirūpinimą.
„Mes sveikiname jūsų vaidmenį, įsipareigojimą ir reikalavimą, kad pokyčiai regione būtų maksimalaus stabilumo veiksniai“, – sakė jam E. Macronas. Jo žodžiais, neturi būti „jokių kompromisų nei su teroristinėmis grupėmis, nei su mūsų ginamomis vertybėmis, ypač dėl moterų orumo“.
E. Rachmonas į komplimentą atsakė teigdamas, kad Tadžikistanas laiko Prancūziją „patikima partnere“ Europoje.
Nors kitos kaimyninės šalys, įskaitant Uzbekistaną, jau seniai užmezgė ryšius su Talibanu, Tadžikistano pareigūnai atsisako bendradarbiauti su grupuote. E. Rahmonas skundėsi dėl „teroristinių grupuočių“ kūrimosi prie Tadžikistano pietinės sienos ir po mirties pagerbė Afganistano kovos su Talibanu vadą Ahmadą Shahą Massoudą.
Afganistane – neramu. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Afganistano prezidentas Ashrafas Ghanis išvyko iš savo šalies į Tadžikistaną, o į Kabulą įžengę Talibano kovotojai užėmė prezidento rūmus, informuoja TASS.
Afganistano vyriausybė nepatvirtino, kad talibai iš tiesų šeimininkauja prezidentūroje, tačiau Talibano kovotojai paskelbė per kelias valandas visiškai užimsiantys Afganistano sostinę Kabulą.
Iš šalies pasitraukus prezidentui ir kitiems aukšto rango pareigūnams Kabule įsikūrė Aukštoji nacionalinio susitaikymo taryba, kuriai iškeltas tikslas „užkirsti kelią chaosui ir taikiai perduoti valdžią“. Organizacijos sudėtyje yra jos pirmininkas Abdullah Abdullah, buvęs šalies prezidentas Hamidas Karzaius ir Afganistano islamo partijos vadovas Gulbuddinas Hekmatyaras.
JAV ambasadorius iš ambasados pastato buvo evakuotas į Kabulo oro uostą, o prieš palikdami diplomatijos misiją amerikiečiai pasiėmė ir savo šalies vėliavą.
JAV ambasados Afganistane puslapyje teigiama, kad saugumo situacija Kabule greitai kinta ir pranešama, kad buvo apšaudytas oro uostas. Amerikiečiai svarsto siųsti papildomas pajėgas, kad apsaugotų diplomatus.
Respublikonų partija pareiškė, kad tai, kas vyksta dabar, yra „prezidento Joe Bideno Saigonas“, turėdami omenyje skubų JAV pajėgų pasitraukimą iš Vietnamo 1975 m. Afganistane – neramūs laikai. EPA – ELTA nuotr.
Liudininkai pasakoja, kad Kabule tvyro chaosas, o daugelis jo gyventojų skuba palikti miestą, dėl to keliuose susidarė dideli kamščiai. Ten, kur eismas visai sustojo, žmonės metė savo automobilius ir bėgo pėsčiomis.
Kas spėjo, iš bankų išsiėmė visas santaupas. Feisbuke žmonės dalinosi nuotraukos, kuriuose matoma, kaip uždažomi moterų atvaizdai ant kai kurių Kabulo parduotuvių ir grožio salonų.
Gyventojai baiminasi, kad į valdžią grįžus talibams, moterys negalės išeiti iš namų, dirbti, mokytis ir lankytis viešose vietose nelydimos vyrų giminaičių.
Dešimtys tūkstančių afganistaniečių bėga nuo Talibano puolimo Helmando provincijoje. EPA-ELTA nuotr.
Daugiau kaip tūkstantis Afganistano kariškių pasitraukė į Tadžikistano teritoriją po mūšių su radikalaus Talibano judėjimo nariais. Tai sakoma Tadžikistano valstybinio nacionalinio saugumo komiteto pasienio kariuomenės spaudos centro pranešime, kurį pirmadienį savo tinklalapyje paskelbė naujienų agentūra „Khovar“.
„Gelbėdamiesi nuo talibų per pasienio perėjas į Tadžikistano teritoriją pasitraukė 1 037 Afganistano vyriausybės kariuomenės kariškiai“, – pažymima pranešime.
Pasak jo autorių, vadovaujantis geros kaimynystės ir nesikišimo į Afganistano vidaus reikalus principais Afganistano kariškiams buvo leista pereiti į Tadžikistano teritoriją.
Per dvi pastarąsias savaites užfiksuoti jau keli priverstinio Afganistano kariškių perėjimo į Tadžikistano teritoriją atvejai. Padėčiai dviejų šalių pasienyje buvo skirta daugiausia dėmesio sekmadienį įvykusiame Tadžikistano prezidento Emomali Rachmono ir Afganistano prezidento Ashrafo Ghani telefoniniame pokalbyje.
Kirgizija penktadienį pranešė, kad per naujus ginkluotus susirėmimus pasienyje su Tadžikistanu žuvusių jos piliečių skaičius išaugo iki 13.
Kirgizijos sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, 13 šalies piliečių žuvo, o dar 121 buvo sužeistas. Du sužeistieji yra sunkios būklės. Kaip pranešama, tarp aukų yra 2008 metais gimusi mergaitė.
Iš dviejų rajonų, besiribojančių su Tadžikistanu, kur kovos buvo intensyviausios, evakuota per 10 tūkst. Kirgizijos piliečių.
Susirėmimai tarp abiejų šalių karinių dalinių įsiplieskė ketvirtadienį, abiem pusėms apsikeitus ugnimi, bet vėliau tą pačią dieną Kirgizijos užsienio reikalų ministerija paskelbė paliaubas nuo 20.00 val. vakaro vietos laiku.
Tadžikistanas pripažino paliaubas pranešimu, kurį ankstų penktadienį paskelbė valstybinė informacijos tarnyba. Jame teigiama, kad „abi pusės susitarė užbaigti ginkluotą konfliktą, atitraukti personalą ir kariuomenę į nuolatinio dislokavimo vietas.“
Kirgizijos Batkeno srities policijos atstovas agentūrai AFP telefonu sakė, kad susišaudymai tęsėsi per naktį, bet „neintesnyviai“. Pasak jo, susišaudymai vyko ir tarp kariuomenės, ir tarp civilių.
Susirėmimai, įsiplieskę abiejų vargingų kaimynių pasienyje, buvo stipriausi per kelerius metus ir sukėlė susirūpinimą, kad jie gali peraugti į platesnio masto konfliktą. Daugiau kaip trečdalis Kirgizijos ir Tadžikistano pasienio yra ginčijamas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, palei sieną atsirado keliasdešimt ginčijamų ruožų, dėl kurių vis kyla konfliktų tarp dviejų šalių gyventojų ir kariškių.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.
Kodėl pamiršta KSSO?
Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.
KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.
Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.
Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.
Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.
Karinis konfliktas – įmanomas
Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.
Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.
Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.
Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.
Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.
Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.
Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.
Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.
Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.
Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…
Garbės žodis
Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…
Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.
Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?
Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…
Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.
Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.
Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.
KSSO emblema
Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.
Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.
Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.
Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.
Trečiadienio rytą per konfliktą Kirgizijos ir Tadžikistano pasienyje buvo sužeisti šeši žmonės. Tai pranešė Kirgizijos naujienų agentūra „24.kg“.
Jos duomenimis, nukentėjo keturi Kirgizijos kariškiai ir du civiliai, kai kurie iš jų buvo sužeisti šaunamaisiais ginklais.
Kaip informavo Kirgizijos pasienio tarnyba, konflikte dviejų šalių pasienyje dalyvavo apie 80 Kirgizijos piliečių ir 100 Tadžikistano piliečių. Iš pradžių dviejų respublikų piliečiai kivirčijosi, o paskui ėmė mėtyti vieni į kitus akmenis. Į incidento vietą buvo iškviesti Kirgizijos ir Tadžikistano pareigūnai.
Kirgizijos ir Tadžikistano sienos ilgis – apie 970 kilometrų. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, palei sieną atsirado keliasdešimt ginčijamų ruožų, dėl kurių vis kyla konfliktų tarp dviejų šalių gyventojų ir kariškių. Per juos naudojami ir šaunamieji ginklai.
Prieš trejus metus Biškekas ir Dušanbė susitarė suaktyvinti bendros sienos demarkavimo ir delimitavimo darbus. Iki šiol pavyko susitarti dėl beveik 600 kilometrų sienos linijos.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Prezidentūroje susitiko su projekto „Misija Sibiras‘19“ komanda, poryt išvyksiančia į Kazachstaną.
Prezidentas, „Misijos Sibiras‘19“ dalyviams perduodamas simbolinę žvakelę, kuri bus uždegta ant lietuvių kapų, pabrėžė, kad šis projektas taip pat atspindi vienos Lietuvos idėją, nes įtraukia pilietišką jaunąją kartą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tarp šešiolikos projekto dalyvių yra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti lietuvė, pažadėjusi savo patirtimi po ekspedicijos pasidalyti su JAV lietuvių bendruomene.
„Misijos Sibiras‘19“ dalyviai padėkojo Prezidentui už palaikymą ir įteikė savo marškinėlius.
Nuo 2006 m. plėtojamame projekte per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 lietuviškų kapinių.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė Tadžikistano Respublikos ambasadoriaus Lietuvai Mahmadšarifo Mahmudo Haqdodo skiriamuosius raštus. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė Tadžikistano Respublikos ambasadoriaus Lietuvai Mahmadšarifo Mahmudo Haqdodo skiriamuosius raštus.
Susitikime prezidentė su ambasadoriumi aptarė dvišalius Lietuvos ir Tadžikistano santykius, ekonominio bendradarbiavimo galimybes bei kitus aktualius klausimus.
Kalbant apie darbą tarptautinėse organizacijose, šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuva remia Tadžikistano norą stiprinti santykius su Europos Sąjunga.
Valstybės vadovė taip pat pakvietė naująjį ambasadorių naudotis Lietuvos patirtimi vykdant įvairias reformas bei stiprinti studentų ir turizmo mainus. Tadžikistanas gerai žinomas alpinistams. Pamyro kalnuose lietuviškai pavadintos trys – Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos – viršūnės.
Ambasadorius nuo 1993 m. užėmė įvairius valstybinius postus Tadžikistane. 2016-2017 m. buvo užsienio reikalų ministro pavaduotojas, nuo 2017 m. – ambasadorius Baltarusijai, reziduoja Minske.
Tadžikistano kariuomenėje tarnauja ir moterys. Karinis paradas Dušanbėje.
Per besitęsiantį Kirgizijos ir Tadžikistano pasienio rajonų gyventojų konfliktą buvo sužeistas milicininkas kirgizas. Tai ketvirtadienį žurnalistams pranešė Kirgizijos VRM atstovai.
„Milicininkas atgabentas į ligoninę iš susirėmimų vietos pasienyje su kiaurine šautine kojos žaizda“, – sakė jie. Nukentėjusio pareigūno sveikatos būklė patenkinama.
Trečiadienio vakarą iš susirėmimų rajono su šautine žaizda buvo atgabentas dar vienas Kirgizijos gyventojas, jo būklė sunki. Apie Tadžikistano piliečius, nukentėjusius per riaušes, Kirgizijos pareigūnai informacijos kol kas neturi.
Kirgistano vėliava Tadžikistano atstovų duomenimis, vienas šalies pilietis per susirėmimus pasienyje buvo mirtinai sužeistas.
Padėtis Kirgizijos ir Tadžikistano pasienyje susikomplikavo kovo 13 d., kai prasidėjo Kirgizijos Aksajaus gyvenvietės ir Tadžikistano Mehnatabado kaimo gyventojų susirėmimai. Jiems dingstį davė aplinkkelio tiesimas ginčijamu sienos ruožu. Situaciją pasienyje telefonu jau aptarė dviejų šalių prezidentai, premjerai ir vidaus reikalų ministrai.
Atsakomybę už riaušes griežtojo režimo kalėjime Chudžando mieste Tadžikistano šiaurėje prisiėmė teroristinė „Islamo valstybės“ (IS) organizacija. Tai penktadienį pranešė Laisvės radijo tadžikų biuras, remdamasis smogikams artima naujienų agentūra „Amaq“.
„Maištą sukėlė ten kalinami šios teroristinės organizacijos šalininkai“, – teigė žurnalistams šaltinis.
Maištas griežtojo režimo kalėjime Chudžande, kur laikomi už terorizmą nuteisti asmenys, įsiplieskė naktį į ketvirtadienį. Riaušes sukėlė kaliniai, apsiginklavę šaltaisiais ginklai. Kai kuriais duomenimis, vienam iš jų pavyko nuginkluoti prižiūrėtoją ir paleisti automato ugnį.
Per incidentą žuvo mažiausiai 24 žmonės, dešimtys buvo sužeisti. Šeši prižiūrėtojai paguldyti į ligoninę. Maištą nuslopino specialiojo dalinio kariškiai.
Rusijos kariškiams priklausančiame žurnale “Krasnaja zvezda” pasirodė nedidelė žinutė, jog palaidotas Jurijus Ivanovas. Oficialiame nekrologe net užuominų nebuvo, kodėl mirė niekad sveikata nesiskundęs 53 metų amžiaus generolas. O juk J.Ivanovas buvo ne eilinis generolas. Jis ėjo Rusijos karinių pajėgų generalinio štabo žvalgybos viršininko pavaduotojo pareigas. Be kita ko, J.Ivanovas kuravo žvalgybines operacijas visame Šiaurės Kaukaze – regione, kuris niekad nepasižymėjo stabilumu ir saugumu. J.Ivanovas asmeniškai ne sykį inspektavo rusų dalinius Čečėnijoje.
Tarp Rusijos generolų jis buvo laikomas puikiu Šiaurės Kaukazo ir Tadžikistano specialistu. Taip pat nusimanė ir su Rusija draugiškus santykius palaikančios Sirijos politiniuose bei kariniuose reikaluose. Kolegų tvirtinimu, buvo padorus, ramaus būdo, alkoholiu niekad nepiktnaudžiavo.
