Tamašunienė
R. Tamašunienė: savivaldybių pasirengimas Astravo AE avarijai – taisytinas
Valstybės bei savivaldybės institucijų pasirengimas galimai branduolinei ar radiologinei avarijai Astravo atominėje elektrinėje yra taisytinas, po Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos posėdžio sakė vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.
Parkuose nebegalima vaikščioti daugiau nei dviem asmenims
Dėl koronaviruso siūlo skelbti ekstremalią situaciją Lietuvoje
Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė po pirmadienį įvykusio Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos (VESK) posėdžio pranešė, kad Vyriausybei siūloma prevencijos sumetimais dėl koronaviruso skelbti valstybės lygio ekstremalią situaciją.
Prezidentūra – dėl kritikos R. Tamašunienei: tai nėra vieno asmens atsakomybė
Edvardas Čiuldė. Zombiai atbėga atidunda, Šimašius grįžta iš atostogų
Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“
Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras.
Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.
Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.
Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams. Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.
Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.
Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.
Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.
Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.
Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas, kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.
Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją. Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.
Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.
P.S.
Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.
2019.08.22; 09:26
X X X
Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis
mėnulis dabar toks vaiskus be energijos
kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –
vokus staiga ten pramerkia
kažko nudžiugęs lavonas
Česlovas Iškauskas. Naujos Vyriausybės formavimas: lenkiškumas vietoj profesionalumo…
Kai kalbu apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, negaliu atsiriboti nuo skaudžios mūsų valstybių praeities ir pirmiausia – nuo pilsudskinės Varšuvos agresijos prieš Lietuvą. Ar istorija jau nieko nereiškia? Ar istorinis dėmuo jau išbrauktas iš šiandieninės santykių darbotvarkės? Ar ministras L. Linkevičius neatsiklausdamas tautos jau gali vienasmeniškai lankstytis Varšuvai, o Prezidentas G. Nausėda – pasirinkti Lenkiją savo pirmajam vizitui, kuris ir baigėsi niekuo?…
Šie iškylantys klausimai – ne mano vieno koks nors, kaip įtartų T. Venclova, pseudopatriotiškas nusiteikimas, o nepriklausomos Lietuvos valstybės savivertės, nacionalinio išdidumo ir – jeigu norite – nacionalinio saugumo klausimai.
Šiame kontekste pažvelkime į naujojo Lietuvos ministrų kabineto sudarymo aplinkybes. Jis gerokai užsitęsė, ir jei ne artėjančios Seimo bei valstybės pareigūnų atostogos, nežinia, kiek tas gumos tąsymas būtų užsitęsęs. Bet ne čia esmė. Kokiu tautiniu pagrindu suformuota septynioliktoji Vyriausybė?
Paskutinis akordas po pustrečių metų sunkaus „gimdymo“ (ji pradėjo dirbti dar 2016 m. gruodį) buvo trijų ministrų pakeitimas iš 14-os. Tiesa, darbas dar nebaigtas.
Kadangi nuo 2016-ųjų pabaigos Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, kabinetas dar turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Klausimą dėl Vyriausybės programos Seimas svarstys neeilinėje sesijoje rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną naujieji ministrai prisieks ir pradės eiti savo pareigas.
Jeigu užsiminėme apie tautinį aspektą (o gal ir apie lytinį: juk aklai pildome Briuselio užgaidas, kad valdžios struktūrose išlaikytume padorų vyrų ir moterų santykį), tai mus domintų du postai: vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų. Į pirmąjį paskirta Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė, į antrajį – jos kolega Jaroslavas Narkievičius. Beje, dėl trečiojo – Ekonomikos ir inovacijų ministro bus tariamasi vėliau, kai paaiškės dabartinio ministro V. Sinkevičiaus portfelis Europos Komisijoje lapkričio mėnesį.
45-rių R. Tamašunienė ministre buvo pasirinkta todėl, kad… reikėjo moters. „Galėjo būti ir daugiau moteriškų pavardžių Vyriausybėje, aš pats mačiau dar vieną galimą kandidatę, bet dabar neįvardinsiu jos. Tačiau ji spontaniškai atsitraukė dėl, matyt, personalinių priežasčių. Gaila dėl to šiek tiek, bet yra kaip yra“, – pritardamas šiai kandidatūrai kalbėjo Prezidentas G. Nausėda. Gaila, kad ir valstybės vadovas jau nesivadovauja R. Karbauskio deklaruotu profesionalumo kriterijumi, o pasiduoda dirbtinam „lyčių proporcingumo“ principui. Na, tiek to. Juk ji tikrai papuoš vyrišką kompaniją…
Pedagogė, baigė vokiečių filologiją, paskui viešąjį administravimą. Dirbo mokyklos direktore, Vilniaus rajono savivaldybėje, nuo 2012 m. Seimo narė. 12 m. buvo Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungos „Macierz szkolna“ narė. Beje, ši sąjunga nesibodi politikavimo. Prieš keletą metų ji reiškė pasipiktinimą dėl nutraukto priėmimo į lenkų filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, reikalaudama sugrąžinti galimybę ugdyti jaunimą pagal šią studijų programą.
Kiek anksčiau ji skundėsi Varšuvai dėl tariamo spaudimo lenkų mokykloms Lietuvoje, ir tuomet Lenkijos Seimo pirmininkas puolė ginti jas. Manoma, kad sąjunga dalyvavo išvesdama mokytojus ir mokinius į protesto akcijas prieš naują Švietimo įstatymą, kuriuo buvo stiprinamas lietuvių kalbos mokymas lenkiškose mokyklose. Kiek jas skatino naujoji ministrė, galima tik spėti, bet sąjunga ir Vilniaus rajono valdžia prie jų buvo prisidėjusi.
Kitas klausimas: ar ji turi pakankamai kompetencijos susidoroti su labai svarbiu postu? Juk čia prireiks ne vien viešojo administravimo, bet ir patirties kituose svarbiuose baruose, pavyzdžiui, sienų apsaugoje, priešgaisrinėje tarnyboje, migracijoje, policijoje… Ar pakaks vien jos „moteriško jautrumo“, kurio tikisi R. Karbauskis?
Kuo gi buvo nusidėjęs ministru dirbęs Eimutis Misiūnas? Juk būtent jis buvo tikras profesionalas – teisininkas, ilgai dirbęs teismų struktūroje. Apie jį puikiai atsiliepė ir Prezidentas, ir LVŽS lyderis. Išeina, kad naujo kabineto formavimo kriterijai iškreipti: pagal koalicijos sutartį reikia posto LLRA politikui ir dar moteriai, tada aukojamas ir deklaruotas profesionalizmas…
Taip atsitiko ir su susisiekimo ministru. Prezidentas, paklaustas, kodėl sutiko keisti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, sakė: „Tiesiog jo iniciatyvoms nebuvo pakankamo palaikymo Seime, todėl jam tapo sudėtinga dirbti. Be to, koalicijos sutarimas buvo, kad šis portfelis atitenka Lenkų rinkimų akcijai“. Tiesiai sakykime: argumentai per silpni. Gerai dirbančiam ministrui – o toks ir buvo R. Masiulis, vienu metu padėjęs išnarpliuoti ir sudėtingą švietimo darbuotojų streiko mazgą – parama Seime būtų neginčijama. Atiduoti porfelį bet kam – neįžeidžiant taip pat pedagogo, Trakų ir Vilniaus rajonų veikėjo J. Narkievičiaus – Vyriausybę kompromituojanti išeitis… Net ir neprisimenant naujojo ministro nusikalbėjimų, abejotinos kompetencijos ir keistos nevalstybinės pozicijos užsienio politikos klausimais.
O dabar toks jautrus klausimėlis: kodėl toleruojama, kad gerai dirbantys ministrai lietuviai keičiami lenkų tautybės politikais? Nors jie dirbs kiek daugiau kaip metus – iki kitų Seimo rinkimų, tačiau nori nenori kyla nuogastavimų, kad bent jau Vilniaus krašte lenkiškasis dėmuo įgaus sodresnes spalvas ir paskatins lenkiškuosius radikalus kelti Lietuvai žalingus reikalavimus tiek švietimo, tiek savivaldos, tiek kitose srityse.
Šiame sostinės vadovų blaškymosi ir nenuoseklumo fone šios aplinkybės kelia nemažą susirūpinimą.
2019.08.15; 08:40