Kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas emeritas, sekmadienį iškilmingai įžengė į Šv. Angelės Meriči parapijos bažnyčią Romoje, praneša Vatikano radijas.
Kiekvienam naujam kardinolui yra paskiriama bažnyčia Romos vyskupijoje. Tai reiškia, kad kardinolas tapo Romos vyskupijos dvasininkijos dalimi. Viena iš jo užduočių yra padėti Romos vyskupui, kuris yra ir visuotinės Bažnyčios ganytojas. Kardinolus sąlyginai galima pavadinti „popiežiaus taryba“ arba „Bažnyčios senatu“.
Kardinolų atsiradimas yra susijęs su pirmųjų amžių istorija. Yra žinoma, kad jau šv. Anakletui, trečiajam popiežiui, I amžiaus antroje pusėje krikščionių bendruomenės valdymo reikaluose talkino 25 kunigai, bendruomenių vyresnieji. Iš jų kilo kardinolų kunigų titulas, kuris suteiktas ir Sigitui Tamkevičiui. Rūpinantis vargšais Romos miestas buvo padalintas į septynias teritorijas, už jas buvo atsakingi septyni diakonai. Iš jų kilo kardinolų diakonų titulas. Aplink Romos miestą buvo įsteigtos septynios vyskupijos, kurių ganytojai taip pat padėdavo popiežiui, dalyvaudavo liturginėse iškilmėse. Iš jų kilo kardinolų vyskupų titulas. Amžiams bėgant kito kardinolų skaičius ir funkcijos, susiformavo tradicijos ir taisyklės. Pavyzdžiui, kardinolais diakonais skiriami tie ganytojai, kurie darbuojasi Šventojo Sosto institucijose.
Popiežiui paskyrus kardinolui titulinę bažnyčią, yra surengiamas iškilmingas ir simbolinis įžengimas į ją. Tai – susitikimas su parapijos bendruomene.
Prie įėjimo į bažnyčią kardinolą pasitinka parapijos klebonas, kiti kunigai ir tikintieji. Kardinolas pabučiuoja klebono laikomą Nukryžiuotąjį, šventintu vandeniu apšlaksto tikinčiuosius, įžengia į bažnyčią ir pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą, zakristijoje pasirengia šv. Mišioms.
Prieš jas parapijos klebonas perskaito popiežiškąją bulę, kuria titulinė bažnyčia buvo paskirta naujajam kardinolui. Klebonas ištaria trumpą sveikinimą. Po šv. Mišių popiežiaus ceremonierius perskaito aktą, kuriuo juridiškai patvirtinamas įžengimo ir parapijos priklausymo kardinolui faktas. Šis aktas yra pasirašomas.
Kardinolo S. Tamkevičiaus titulinė bažnyčia, kaip sakoma Vatikano radijo pranešime, yra Romos Nomentano kvartale, į šiaurės rytus nuo Romos centro. Nors čia yra ir Romos imperijos laikus ar viduramžius menančių statinių ar sienų, dabartinis kvartalas pradėjo formuotis 19 amžiaus antroje pusėje ir 20 amžiuje. Plečiantis miestui, augant sielovadiniams poreikiams, buvo statomos naujos bažnyčios.
Šv. Angelės Meriči (Sant’Angela Merici) bažnyčios statybos užbaigtos 1955 metais. Tai raudonų plytų statinys, kurio pagrindinei erdvei architektai suteikė aštuonkampio formą. Tai labai sena krikščioniškos architektūros tradicija, kuri simbolizuoja Kristaus Prisikėlimą auštant „aštuntajai dienai“, kaip rašė ketvirtojo amžiaus autorius šv. Ambraziejus. Aštuoneto simbolis išreiškia amžinąjį gyvenimą. Ant bažnyčios fasado regimas tuometinio popiežiaus Pauliaus VI herbas. 1963 metais bažnyčia tapo parapine, o tituline – 2014 metais. Pirmuoju parapijos tituliniu kardinolu tapo ispanų arkivyskupas Fernando Sebastiánas Aguilaras, kuris mirė lygiai prieš metus, 2019 sausio 24-ąją.
Parapijos interneto svetainėje nurodoma, kad bažnyčioje ar parapijiniame centre veikia Caritas skyrius, renkasi 20 amžiaus pabaigoje Brazilijoje gimusios „Šalom“ bendruomenės, „Naujosios Jeruzalės“ charizmatinės bendruomenės, Mažųjų Jėzaus ir Marijos brolių ir seserų, neokatechumenų nariai, seserys eucharistietės ir uršulietės, veikia skautų kuopa ir futbolo mokykla.
Šeštadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje vyksiančiose šv. Mišiose bus dėkojama Dievui už kardinolą Sigitą Tamkevičių, kurį popiežius Pranciškus spalio 5-ąją Romoje priėmė į Kardinolų kolegiją. Šv. Mišias aukos pats kardinolas S. Tamkevičius.
Kauno arkivyskupijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko teigimu, šv. Mišias su kardinolu kartu aukos apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius, didelis būrys Lietuvos ir užsienio vyskupų.
„Atvyks nuncijus ir dauguma Lietuvos bei kaimyninių šalių vyskupų. Taip pat dalyvaus ir broliškų Bažnyčių – ortodoksų, liuteronų atstovai“, – naujienų agentūrai ELTA sakė D. Chmieliauskas.
Padėkos šv. Mišiose dalyvaus valstybės bei savivaldybių vadovai. Pamaldų metu bus pirmą kartą lietuviškai paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė apie Kauno arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus paskyrimą kardinolu.
Rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą S. Tamkevičių kardinolu. Jis priimtas į Kardinolų kolegiją spalio 5 d. Kardinolų skyrimo konsistorijoje.
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kas esu“, – prieš iškilmes Vatikane Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
Iškilmingos padėkos šv. Mišios Kauno arkikatedroje prasidės šeštadienį 13.00 val.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sveikina Sigitą Tamkevičių tapus kardinolu.
„Lietuvai yra didelė garbė, kad Popiežius Pranciškus pasirinko Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Jo tarnystė ir laisvės kova bei veikla rezistencijoje buvo ramstis sovietų priespaudoje buvusiems katalikams. Šiandien Sigitas Tamkevičius yra ne tik laisvės, bet ir nepaprastai didaus vidinio grožio, gerumo, erudicijos ir išminties simbolis”, – sveikindamas sako Seimo pirmininkas.
Kaip ELTA jau skelbė, šeštadienio vakarą Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pranciškus į kardinolų kolegiją įves trylika naujų kardinolų. Tarp jų – ir Kauno arkivyskupą emeritą S. Tamkevičių SJ. Per visą istoriją jis bus ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad, jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu”, – Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
Pasak jo, svarbiausia sritis, kurioje reikia tobulėti ne tik kardinolui, bet ir kiekvienam tikinčiajam ar tiesiog geros valios žmogui, – tai artimo meilė.
„Šeštadienį Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolo biretą ir kardinolo žiedą.
Sekmadienį, spalio 6-ąją, nauji kardinolai kartu su popiežiumi aukos Šv. mišias, kuriomis atidarys Amazonijos regiono Vyskupų Sinodą.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Ateinantis šeštadienis – ypatinga diena Lietuvai. Vatikane kardinolo titulas bus suteiktas Kauno arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui. Per visą istoriją jis bus tik ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime Vilniuje, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
Savo namuose Kaune S. Tamkevičius su ELTA sutiko pasidalinti mintimis apie laukiančias naujoves, požiūrį į gyvenimą, Lietuvą, tikėjimą, meilę ir net apie savo vardą bei socialinius tinklus.
– Tikriausiai jau pripratote prie minties, kad būsite kardinolas?
– Na jau baigiu priprasti. (juokiasi)
– Ar pasikeitė žmonių ir jūsų santykis, kai buvo paskelbta žinia, kad esate skiriamas kardinolu?
– Tokio žiniasklaidos dėmesio kaip dabar niekada nebuvau sulaukęs. (juokiasi) Tai tuo situacija pasikeitė. O mano artimoje aplinkoje – ne, niekas nepasikeitė. Kaip bendravome, taip ir bendraujame. Tiesa, nežinau, kaip tiems žmonėms, ką jie jaučia, bet bendravime aš jokio skirtumo nepajutau. Arkivyskupijos kurijoje čia daug žmonių dirba, visi esame kaip šeima.
– Ar jūsų paties gyvenimas kaip nors pasikeis, kai tapsite kardinolu?
– Aš esu šventai įsitikinęs, kad nepasikeis. Kai popiežius kardinolu skiria jaunesnį vyskupą, tai reikia dalyvauti konsistorijose, popiežiaus rinkimuose, o iš vyskupų emeritų popiežius to nesitiki. Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške užakcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu.
– Ištikimesnė tarnystė. Kaip jūs įsivaizduojate, ką dar galėtumėte geriau, ištikimiau daryti?
– Na, matote, jei kažkur kažko nepadarei, tai yra blogai. Mes, vyskupai, kasdien darome sąžinės sąskaitą, keliame klausimą: ko nepadariau, kur apsileidau? Yra daug sričių, kur mes niekada negalime pasakyti, kad viską padarėme. Pavyzdžiui, tokia sritis yra artimo meilė. Ar gali žmogus kada pasakyti, kad aš iš tikrųjų visus myliu ir viską padarau ką galiu. Manau, kad visada yra galimybė padaryti kažką geriau, daugiau. Popiežius ir šitoje vietoje akcentavo, kad kardinolo tarnystėje mūsų dienomis ypatingai svarbi atjauta ir gailestingumas, nes pasaulyje dabar yra labai daug piktumo, neapykantos, susipriešinimo. Vietoje to, kad padėtų, žmonės vieni kitiems pagalius kaišioja į ratus. Tai krikščionio, tuo pačiu ir vyskupo, kardinolo pareiga praktikuoti atjautą ir gailestingumą, skleisti tai visuomenėje.
– Kur jūs gyvensite, kai tapsite kardinolu?
– Aš planuoju likti čia gyventi, kur jau seniai, nuo 1992 metų, ir gyvenu (Kauno arkivyskupijos kurijos pastate. – ELTA). Kai kažkada bus paskirtas Kauno arkivyskupas metropolitas, tai su juo šnekėsiuosi. Jeigu čia gyvendamas aš jam netrukdysiu, tai gyvensiu ir toliau, o jei jam atrodytų, kad būtų geriau, kad aš gyvenčiau kur kitur, tai aš prie vietų nesu per daug prisirišęs. Tik, žinoma, iš Kauno išvykti niekur neketinu. Buvau ir liksiu Kauno pilietis.
– Ar jums reikės važinėti į Vatikaną?
– Retom progom tikriausiai reikės nuvažiuoti. Bet tai tikrai nebus dažnai.
– Kaip vyks pats jūsų tapimas kardinolu? Ar numatyta kažkokia speciali ceremonija?
– Spalio 5 dieną Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius. – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolišką biretą (standi keturkampė kepuraitė. – ELTA) ir kardinolišką žiedą. Ta ceremonija paprasta ir nesudėtinga. Čia nėra šventimai kaip kunigystės ar vyskupo konsekracija. Kardinolas yra tik tarnystės pakopa.
– Galbūt tapęs kardinolu jūs daugiau dalyvausite Lietuvos visuomeniniame gyvenime?
– Kam būnu reikalingas, tai ir dabar mane labai lengvai susiranda ir pasikviečia. Kažko daugiau, specialiai… nežinau… Politikoje dvasiškiai nedalyvauja, bet jie irgi yra piliečiai. Ir, pavyzdžiui, man, kaip piliečiui, ne tas pats, kas vyksta politiniame gyvenime, pavyzdžiui, kokias vertybes turi konkreti partija, kieno interesus ji gina, ar tik turtingųjų, ar visų žmonių, kaip žiūri į šeimą? Yra dalykų, kurie kiekvienam tikinčiajam, krikščioniui žmogui, kas jis bebūtų, kad ir kardinolas, labai rūpi.
– Apie jūsų skyrimą kardinolu. Žiniasklaidai esate sakęs, kad per jūsų asmenį popiežius taip pagerbė visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Ar jūs buvote anksčiau pažįstamas su popiežiumi Pranciškumi, ar jis žinojo jūsų biografiją?
– 1994 metais mes buvome susitikę vyskupų sinode, bet asmeniškai tada nebendravome. Aš tada iš tolo mačiau jauną, liekną Argentinos vyskupą Bergoglio. Ir aš, ir jis tada neseniai buvome tapę vyskupais. O dabar Lietuvoje buvo antrasis mūsų susitikimas.
– Ryškiausias susitikimas turbūt buvo Vilniuje buvusiame KGB kalėjime?
– Taip, tikriausiai. Aš nežinau aplinkybių, kas popiežiui pasiūlė aplankyti šitą vietą. Šis KGB kalėjimas yra neatskiriamas nuo mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos, nes per 50 okupacijos metų jame pabuvojo tūkstančiai, kentėjo tūkstančiai. Tai, manau, kad popiežiui buvo labai svarbu čia apsilankyti. Mačiau jį giliai, giliai susikaupusį ir besimeldžiantį tose kamerose, kur kalėjo mūsų partizanai, kunigai ir vyskupai.
– Ar jūs popiežiui rodėte tą kamerą, kurioje pats kalėjote?
– Visi, kurie mes ten kalėjome, buvome mėtomi iš vienos kameros į kitą. Viena iš kamerų, kurioje aš kalėjau, dabar pavadinta monsinjoro A. Svarinsko kamera, kadangi ir jis toje kameroje kalėjo. O kur yra vyskupų kamera, tai aš gretimoje kalėjau. Popiežius žinojo, kad aš tame kalėjime kalėjau, mane specialiai ir buvo pasikvietę kartu dalyvauti popiežiaus apsilankyme ten.
– Apie kančią. Gyvenime jūs daug kentėjote. Kaip įmanoma ištverti persekiojimą, kaltinimus, niekinimą, žeminimą, kankinimus?
– Kančia žmogui yra didelis iššūkis, kiekvienam. Manu, kad sunkiausia kančią pakelti tam žmogui, kuris neturi tikinčio žmogaus perspektyvos, kuris mąsto, kad su šita žeme viskas pasibaigs. Lageryje sutikau žmonių (su jais tapome draugais), jie man sakydavo: tau tikriausiai lengviau, tu tiki į Dievą. Ir jie buvo teisūs. Nes per tardymus ar gyvenant sunkiomis buities sąlygomis, jei esi tikintis, kažkaip lengvai susidėlioja taškai: Viešpats už mus kentėjo prikaltas prie kryžiaus, tai jei aš čia truputį kenčiu, tai yra smulkmena. Jei meldiesi, bendrauji su Dievu, tai tie visi sunkumai tampa ne per daug sunkiai pakeliami.
Prisimenu, būdavo sunkių dienų, tardymai trukdavo net po 7 valandas, išvargindavo, bet sukalbi rožinį, (dar turėjau galimybę slapta ir mišias aukoti) pabūni su Viešpačiu ir – ramybė širdyje.
– Vienokia ar kitokia kančia, deja, lydi žmoniją visais laikais. Ir dabar yra daug blogio, kuris teikia žmonėms kančią. Ką jūs patartumėte žmogui, kuris patiria vienokius ar kitokius fizinius, dvasinius kentėjimus? Ką jam daryti?
– Jeigu tas žmogus netiki į Dievą, netiki amžinąjį gyvenimą, aš neturiu patarimo tam žmogui. Tada kaip pajėgi, bandyk tą kančią pakelti. Bet jei žmogus kažkiek turi tikėjimo, tai aš tam žmogui patarčiau: būk dar labiau vienybėje su Viešpačiu, neprašyk stebuklo, kad tą kančią pašalintų, bet prašyk ištvermės, kad Dievas tau padėtų ištverti. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Vienybė su Viešpačiu kančią įprasmina, aš pats tai patyriau.
– Noriu jūsų paklausti apie Lietuvą. Kokią jūs ją matote šiandien?
– Dabartinėje Lietuvoje yra visko. Be jokios abejonės, reikia džiaugtis, kad turime laisvę. Šito gali nesuprasti nebent jaunimas, kuris neišgyveno tų 50 okupacijos metų. Galima taip pat džiaugtis, kad nemažai žmonių gyvenimas pagerėjo.
Tačiau yra dalykų, kurie labai liūdina. Pirmiausia – tai susipriešinimas. Dėl to žmonėms net praeina noras gyventi Lietuvoje. Ne visi išvažiuoja tik siekdami praturtėti. Neretai neapsikenčia nemeilės, piktumų, vieniems kitų kaltinimų.
Laisvoje visuomenėje žmogus gali rinktis, gali skleisti gerumą arba nešti blogį. Suprantama, kai žmogus padaro nusikaltiną, tai pritaikomas Baudžiamasis kodeksas. Tačiau yra daug dalykų, kurių nereglamentuoja jokie kodeksai. Jei žmonių tarpusavio santykiai yra pilni nemeilės, vieniems kitų niekinimo – už tai niekas nebaudžia, tačiau susikuria tokia atmosfera, kurioje tikrai nemiela gyventi.
Kalbant apie materialiuosius dalykus – lipama vienas kitam per galvas. Norėdami praturtėti, pradeda kitus skriausti, nemokėti normalių atlyginimų. Visa tai mes visi matome. Yra daug dalykų, kur laisvė sudaro sąlygas, o viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – ar jis už teisingumą ir gėrį, ar jis yra savanaudis ir tik apie save mąsto.
– Ar galima sakyti, kad Lietuva kol kas išbandymo laisve neišlaikė?
– Taip, manau, kad taip. Šiuo metu tų savanaudžių, tik apie save mąstančių ir tik sau naudos ieškančių žmonių, man toks įspūdis, kad yra didesnė pusė.
Aš manau, kad sąmoningas lietuvis šiuo metu turi pasirinkti sąmoningą veikimą – skleisti aplink save gerumą. Visų žmonių mes pataisyti negalime, todėl bandykime keisti savo artimiausią aplinką. Geras pavyzdys visada ima ir kai ką užkrečia.
– Grįžkime prie jūsų. Kaip atrodo jūsų diena?
– Labai nesudėtinga. Iki pietų laiką praleidžiu prie kompiuterio ir knygų. Rašau, kiekvieną savaitę paruošiu vieną ar kelias homilijas, pasiunčiu ir kelioms žiniasklaidos priemonėms, pasinaudoja. Be abejo, skaitau. Turiu labai daug gerų knygų. Jų visų nespėju net perskaityti. Pirmiausia – tai dvasinio turinio knygos. Jos man naudingos ir kalboms, ir bendram išsilavinimui.
O po pietų, jeigu būna geras oras, tai padarau ekskursiją dviračiu. Važiuoju kur nors į Kačerginę, Kulautuvą, Kleboniškį ar Panemunę. Kokią pusantros porą valandų praleidžiu ant dviračio. O paskui vėl sėdu prie kompiuterio. Stengiuosi neatitrūkti nuo gyvenimo, peržiūriu naujienas, kas vyksta Lietuvoje, kas užsienyje, internete randu daug ir kitokios naudingos medžiagos.
– O socialiniuose tinkluose, feisbuke jūs esate?
– Esu ir socialiniuose tinkluose (juokiasi). Jie man neužima daug laiko. Kiekvieną savaitę ten įkeliu savo rašinius, pasidalinu mane sudominusiais straipsniais. Tikrai neskaitau ten visko, kuo žmonės dalinasi, surytų visą mano laiką. Perbėgu, kur mane sudomina, tai vieną kitą dalyką paskaitau.
Visada atidžiai perskaitau žinutes, kurias man žmonės parašo, nes kartais būna, kad žmogui tikrai reikia patarimo ar pagalbos. Būtų prieš artimo meilę, jeigu aš žmogui neatsakyčiau.
– O jūs visus priimate į draugus, visi jums gali parašyti į feisbuką?
– Parašyti žinutę man gali visi, bet į draugus priimu ne visus. Prieš priimdamas į draugus, aš pasižiūriu į žmogaus profilį, svetainę. Jei ten man būna nepriimtinų dalykų, tai į draugus nepriimu. Kai kurie ir priimtieji vėliau pamato, kad aš nesu jų interesų lauke. Bet daugelį, taip, aš priimu į draugus.
– Ar seniai mokate naudotis kompiuteriu?
– Seniai. 1987 m. Mordovijos lageryje man vienas žydas pasakė, kad yra išrastas toks dalykas – personalinis kompiuteris. Kadangi žinojo už ką kaliu, tai papasakojo, kad kompiuteris labai tinkamas daiktas tekstams rašyti. Ir dar sakė, kad jame galima užsidėti slaptažodį, kurio net KGB neįveiks. Tada taip buvo manoma. (juokiasi).
Kai grįžau į laisvę, žinojau, kad man būtinai reikia kompiuterio. Ir man jį parūpino.
– Noriu paklausti apie jūsų vardą – Sigitas. Jūsų amžiaus žmogui – tai retas vardas. Kas jį davė?
– Taip, jis buvo retas. Aišku, tėvai man jį davė, tačiau kaip ten tiksliai buvo, tai nežinau. Mane krikštijo vos gimusį, nes, sakė, buvau labai silpnas kūdikėlis. Bijojo, kad nenumirčiau. Katalikai žino, kad tokiu atveju vaikelį reikia greitai pakrikštyti. Manau, kad tėvai vardą parinko. Mama anksti numirė, neturėjau galimybės paklausti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Esu su savo vardu susigyvenęs. Tai germaniškas vardas. Krikštytas esu dviem vardais Sigitas ir Juozas.
Sekmadienį Popiežius Pranciškus paskelbė naujų kardinolų vardus.
Vatikano informacijos centras pranešė, kad tarp 13 paskelbtų kardinolų – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, skelbia Lrytas.lt.
S.Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Lazdijų rajono Gudonių kaime ūkininkų šeimoje. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Dėl tarnybos sovietinėje armijoje buvo priverstas nutraukti studijas.
Teologijos studijas baigė 1962 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. buvo įšventintas kunigu. 1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją. 1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, metus dirbo gamykloje ir melioracijoje.
Vikaraudamas Simne, 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, kurią redagavo 11 metų.
1975-1983 m. buvo Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kitais keturiais kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
1983 m. suimtas dėl antitarybinės propagandos ir nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo lageriuose, o 1988 m. buvo ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai”, paleistas į laisvę.
1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi.
1991 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru, o 1996 m. – Kauno arkivyskupu metropolitu. Kauno arkivyskupo metropolito pareigas ėjo iki 2015 m. birželio.
1999-2002 m. ir 2005-2014 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininku, 2002-2005 m. LVK vicepirmininku. 2005-2015 m. LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininkas. 2011-2014 m. LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas.
Naujai išrinkti kardinolai pareigas pradės eiti spalio 5 dieną.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vakar buvau Vilniuje – pakraupino ant kiekvieno stulpo (tiesiogine prasme) išklijuoti vaivorykštiniai gėjų eitynių plakatai. Daugiau nei mano studijų Vilniuje laikais, aštuntame dešimtmety, panašių „rėkiančių“ ryškiaspalvių plakatų būdavo prieš „spalio šventes“, kurios ištikdavo lapkritį.
Taigi vėl susiduriame su agresyviai „iš viršaus“ ir „iš šalies“ primetama ideologija. Nes pagal visas apklausas ir tyrimus akivaizdu, kad visuomenė genderinio pasaulio suvokimo neremia, yra jam priešiška, arba, palankiausiu atveju, abejinga.
Masyvi propagandinė kampanija „per visus galus“, netgi per mūsų (?) televizijas, atskleidžia, kokie milžiniški už to stovi administraciniai ir finansiniai resursai. Taigi ir kažkieno dideli interesai.
Ką jau čia prieš šią laviną gali padaryti tradicinės šeimos šalininkų rengiamos alternatyvios eitynės, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į iškrypimų propagandos grėsmę Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai ir prigimtinėms tautos išlikimo prielaidoms. Šioms eitynėms – nei spaudos, nei TV eterio, nei plakatų.
Bet nepasijuskite per anksti laimėtojais, įtakingieji / pinigingieji žmogaus prigimties dekonstruktoriai ar perdirbinėtojai („naujo žmogaus“ – kaip pažįstama! – kūrėjai).
Ne taip seniai Gedimino (tuomet – Lenino) prospektu plaukė jūros raudonais lozungais nešinų ideologijos pritarėjų ir palaikytojų. Ir tik kažkur KGB tardymo kabinetuose ar Permės konclageryje nr. 35 koks nors „atskalūnas ekstremistas“ Terleckas, Tamkevičius ar Sadūnaitė kalbėjo, kad raudonųjų vėliavų jūra yra neteisi. Kad ji neišreiškia tautos valios ir kad, Dievui leidus, dar ateis nesuklastoto Lietuvos balso metas.
Tikiu, kad jis ateis ir dabartiniame kovos su primetama totalitarine antihumaniška ideologija etape. Ir tuomet dabartiniai „vaivorykštinės saulės“ importuotojai atrodys ne ką geriau, kaip anieji „Stalino saulutės“ kraitvežiai, kurių politinis ir moralinis įvertinimas, Lietuvai sąmonėjant, vis labiau krypsta link Grūto stovylų parko.
P. S. Kadaise piktnaudžiavęs religiniais simboliais Vilniaus baras, lyg norėdamas reabilituotis, užsikėlė Stalino biustą su kiaulės šnipu (kas man neatrodo itin skoninga – ir priešams derėtų tam tikra pagarba, jei nenorime leistis iki jų lygio). Bet daugiaspalvė vėliavėlė dešinėje prie „vado ir mokytojo“ ten ypač tinka – juk tai jo marksistinės doktrinos kultūrinis tęsinys.
