Kaip rašė dar Arthuras Schopenhaueris, naujaisiais laikais nelabasis jau nedėvi ragų, o kvailiui nebūtinai yra parišamas varpelis po kaklu, kadaise iš anksto perspėdavęs apie nelaimės pasirodymą.
Aliaksandro Lukašenkos palyginimas su tarakonu buvo toks taiklus, kad turintis nors lašelį vaizduotės žmogus čia nieko daugiau, o tik styrančias tarakono antenas, jau nebegali įžvelgti. Tai tikriausiai ir bus tas atvejis, kai vaizduotė išryškina tikrąją esmę, tačiau, kaip žinome, vaizduotės objektai vis tik yra nepavaldūs fotografavimo menui arba, kitaip tariant, yra nefotografibilūs, išskyrus nebent tą atvejį, kai žmonės pradeda guostis, jog pigiuose provincijos viešbučiuose veisiasi vabzdžiai insectum lukashenkos ir įsibėgėjęs įvaizdinimas tunelio pabaigoje jau įgyja daiktiško konkretumo pavidalą.
Tai metaforos įgalinta praregėjimo akimirka, tačiau kasdienybėje baudėjai ir budeliai dėvi antveidžius.
Karo korespondentų reportažai apie karo baisybes neretai būna tokie paveikūs, kad žiūrėdamas į nuotrauką pradedi užuosti parako, kraujo, lavonų ir beviltiškumo kvapą, tačiau besisklaidantys dūmai nuo iššauto patrankos sviedinio neretai ir čia pridengia blogio veidą.
Romanas Protasevičius. EPA – ELTA nuotr.
O ši nuotrauka, fiksuojanti akimirką, kai žurnalistas patenka į režimo nagus, atidengia blogio veidą taip netikėtai ir ryškiai, jog iškart padeda suprasti kažką daugiau apie blogio prigimtį nei žinojai iš teorinių apibrėžimų ir nuvalkiotų žodžių apie mūsų pasipiktinimą ir apgailestavimus.
Iš priekio, žurnalistą apglėbęs režimo tarnas yra banalus, lengvai atpažįstamas personažas iš visų totalitarizmo nusikaltimų, masinių žudynių, kankinimų ir trėmimų, yra neabejotinai žmogus su nuliniu savimonės laipsniu, galimai net mylintis savo vaikus ir prieš miegą pabučiuojantis žmoną. Nieko naujo! Iš tiesų, visą blogio „grožį“ atidengia užpakalinė kompozicija, parodanti žurnalistui už nugaros stovintį užsikaifavusį žmogaus pavidalo vabalą, tokį išsigimėlį, kuris, kaip matosi iš nuotraukos, orgazmo palaimą patiria vien nuo minties, jog greitai galės užšokti šiam jaunuoliui ant nugaros, draskyti jo kūną, ryti žmogieną, o taip pat ir žmogaus sielą. Tai nuotraukoje užfiksuotas besitenkinančio, su išnarintomis akimis blogio personifikacijos veidas, kurio nesugebėtų paslėpti po kitu veidu net viso pasaulio plastinės chirurgijos virtuozai.
Tarkime, politika apskritai yra nešvari virtuvė, o labai nešvariose virtuvėse, kaip žinome, kartais užsiveisia tarakonai.
Tačiau viso Lukašenkos valdymo laikotarpio atvejis jau leidžia tolesne seka forsuoti tarakono parabolės fabulą apie tai – kaip nužmogėjęs padaras tapo svarbiausiuoju politinės virtuvės personažu, užsimojusiu visai visuomenei primesti tarakoninio pobūdžio taisykles. Išties, net sugebantis savo vaizduote toli užbėgti į priekį „Gyvulių ūkio“ autorius nenutuokė apie tokį fantasmagorinį siužetą, kad apsileidusią šeimininkę iš virtuvės kada nors galėtų išvyti apgailėtinas tarakonas, pasivadinęs „Batka“…
Vadinti Lukašenką tarakonu be visa ko kito yra patogu, siekiant apsaugoti savo vaizduotės normalią pulsaciją, tuščiai nenaudojant normalių refleksų žmogui būdingų pasipiktinimo resursų. Kitu atveju reikėtų, grąžant rankas, savęs ir kitų klausti – kaip galėjo atsitikti, kad Europos centre atsirado diktatorius, kuris savo vienvaldystę pabandė įtvirtinti pasalūniškomis žmogžudystėmis, kitaminčių persekiojimu ir kankinimais, politinių oponentų ir konkurentų prezidento rinkimuose įkalinimu, kaip apskritai žmogus gali taip nepavargdamas meluoti meluoti ir meluoti?..
Tūlas Lietuvos pilietis stebisi neatsistebėdamas – kaip tas Lukošenka drįsta taip begėdiškai kvailinti Baltarusijos žmones dėl to, kad neva Lietuva kelia karinę grėsmę ir pavojų šalies integralumui, kaip neraudonuoja tvirtindamas, jog neva jis, diktatorius, dėl savo kailio išgelbėjimo paskutiniosiomis dienomis pasižadėjęs Rusijai galutinai perleisti Baltarusiją su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, yra šios šalies nepriklausomybės ir integralumo garantas? Ta proga norėčiau patarti savo tautiečiui neeikvoti nervinių ląstelių be reikalo, klausiant truputėlį kitaip – o ko kito dar būtų galima tikėtis iš tarakono padermės?
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmogus, prispaustas nesėkmių, neretai pasielgia labai desperatiškai, netikėtai, savo ruožtu pabandykime įsivaizduot ir tai, jog užspeistas į kampą tarakonas jau ieško naujo plyšio išlysti, tačiau išlenda čia visados tik tas pats tarakonas, niekas daugiau. Kaip visi garai suprantame, tik tiek yra verti Lukašenkos pažadai apie užmačias pasidalinti (?) valdžia su kitais subjektais, plepalai apie naujai rengiamą ypatingai demokratišką konstituciją ir kiti tarakoniški plėnys, leidžiami į eterį su tikslu laimėti laiko naujam persigrupavimui. Žmogus laikui bėgant keičiasi, tarakonas – ne! Žinia, Lukošenka melavo, meluoja ir meluos iki pabaigos, kažko kito tikėtis – neįmanoma. Melas yra tarakono loginė pradžia ir pabaiga, nieko daugiau čia nerasite.
Kaip jau buvo užsiminta iš pradžių, politika yra nešvari virtuvė. Tokios akį rėžiančios nešvaros apstu ir Lietuvos politinėje padangėje, ypač sudarinėjant valdžios koalicijas, kai lengva ranka yra išparduodami anksčiau partijų iškilmingai deklaruoti principai. Tačiau Lukošenkos valdymo nešvarumo atvejis yra ypatingas, čia susiduriame su pačia nešvarumo substancija, su užmaišyta kažkur pragaro gelmėse koše, su, jeigu būtų galima taip pasakyti, uzurpatoriaus valdžios nešvarumo krekenomis.
Tarakonų tarakonas, tarakonų karalius
Dar prieš keletą dešimtmečių esu rašęs, kad Lukošenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukošenkinio valdymo stilių ir ypatumus. Žiū: jeigu kiti diktatoriai turi didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukošenka tokių kapinių neturi, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai panykdavo be pėdsakų, režimui nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtenka šiam diktatoriui spragtelėti pirštais ore, nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruoja, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukošenkos diktatūros nešvankioji magija.
Kas be ko, Lietuva nėra apsaugota nuo tokio tarakoninio užkrato su politiniu pamušu pakilimo savo reikalų tvarkyme. Kaip jau buvo prisiminta, tarakonai pradeda veistis sutirštinto nešvarumo terpėje, o Lietuvos politika toli gražu tikrai nėra sterilumo pavyzdys. Tačiau šįkart nesinori gadinti sau nuotaikos įvairiausio pobūdžio nugąstavimais, kai yra proga pasidžiaugti tuo, jog, kaip atrodo, visas šalies politinis spektras randa sutarimą dėl požiūrio į lukošenkinės diktatūros nusikaltimus.
Pabaigai pastebėkime tik tai, kad ta tvarkinga šeimininkė, kuri siekia užtikrinti politinės virtuvės švarą, yra pilietinė visuomenė.
Laisvės karys, išjojęs į trasą, priešpriešais sutiko tarakoną, kuris piktai judino ūsus.
Tai buvo tas atvejis, kai joks dialogas negalėjo užsimegzti nė iš tolo, taigi kiekvienas nujudėjo savo keliais net nepasilabinę.
Nuožmūs diktatoriai (Stalinas, Hitleris, Lukošenka) ėmė pavyzdį iš gyvosios gamtos vabzdžių sektoriaus, užsiaugindami ir piktai krutindami ūsus ant sienų portretų formate.
Taip užgimusi politinė sistema buvo vadinama tarakonokratija.
X
Kuo skiriasi lietuviškasis Vytis nuo baltarusiško Vyčio?
Beveik niekuo, yra kažkas panašaus į identiškus dvynius!
Tačiau vienas iš dvynių yra tikrasis dvynys, o kitas – tikroviška dvynio kopija.
Kuris yra kuris – neišsiduodavo.
X
Kaukių baliuje Sviatlana Cichanauskaja buvo mases uždeganti revoliucijos sužadėtinė, o kaukėms nukritus pasimatė tik nuobodi opozicionieriaus žmona.
X
Ar tai, kad baltarusiai yra vadinami baltarusiais, t. y. baltaisiais rusais, leidžia daryti prielaida, jog savo ruožtu V.Putino padermės atstovai dėl skirtumo išryškinimo jau turėtų būti vadinami juodarusiais, t. y. juodaisiais rusais?
O jeigu dar prisimename, kad vieni iš jų yra laikomi baltagvardiečiais, kiti – raudongvardiečiais, mūsų akyse įsižiebia spalvų kakofonija!
X
A.Lukošenka gilioje desperacijoje nusprendė padaryti „ėjimą arkliu“ ir perleisti valdžią kuriam nors iš lietuvių, turinčiam sugebėjimą greičiausiu tempu supanašėti pagal arklišką pirmavaizdžio pavyzdį.
Žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.
Pagal genetinę medžiagą labiausiai tinkamas kandidatas buvo toks R.Karbauskis, kilęs iš kolūkio pirmininkų dinastijos, tačiau Baltarusijos Tėtušis savo paveldėtoju netikėtai pasirinko R.Šimašių, jau anksčiau teigiamai užsirekomendavusį režimo akyse politinių paradoksų sunkiasvorį, Laisvės partijos steigėją, kuris savo priešu Nr. 1 laikė Laisvės karį.
Kad nebūtų demaskuotas pagal nepanašumą, R.Šimašius užsidėjo tarakono ūsų peruką. X
Su Šimašiaus įžengimu į valdžios olimpą, užimant Lukošenkos ištupėtą vietą, Lietuva buvo prijungta prie Baltarusijos. Vis tik to negalima laikyti Jogailos apgailėtino precedento pakartojimu, nes naujai įsteigta sąjunginė valstybė dėl suteikto čia ypatingai priveligijuoto statuso tarakonizoidinių padarų veislei, jau vadinosi ne Abiejų Tautų Respublika, kaip kadaise kitame prisisapnavime, o didžiąja Tarakonija.
Ivaškevičius buvo pakviestas dirbti į Šimašiaus komandą, jam buvo pavesta kuruoti atvirkštinio pasaulio reikalus.
Dar penkerius metus karaliauti geidžiantis Aleksandras Lukašenka vėl apmovė: daugelis neabejojo, kad jis koneveiks ir muš išdrįsusius su juo varžytis dėl šalies prezidento posto, bet mažai kas tikėjosi, kad imsis to taip anksti – iki balsavimo likus dar pusantro mėnesio.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Atėjo laikas pasirašyti nuosprendį?
Aleksandras Lukašenka nepertraukiamai valdo Baltarusiją 26 metus ir rugpjūčio 9 d. vėl dalyvaus rinkimuose į šalies prezidentus – šeštą kartą; keltis į aukščiausią valstybės postą kiek nori kartų jam leidžia 2004 metais vykusiame referendume priimta respublikos konstitucijos pataisa. Artėjant pastarajai rinkiminei kampanijai, daugelis ekspertų, kaip dabar primena žiniasklaida, spėjo rinkėjų aktyvumą būsiant labai menką ir rinkimuose į prezidentus dalyvausiant nedaug pretendentų. Mat norint būti įregistruotam kandidatu į prezidentus būtina pateikti ne mažiau kaip 100 tūkstančių pretendento kandidatūrai pritariančių rinkėjų parašų – tai padaryti ir šiaip nelengva, o čia dar pandemija.
Ekspertai smarkiai apsiriko. Pirma, pasiskelbė net 55 iniciatyvinės grupės, keliančios savo kandidatą į prezidentus; tiesa, centrinė rinkimų komisija įregistravo tik penkiolika. Antra, žmonės nepabijojo išeiti iš namų. Baltarusių žurnalistikos veteranai tikino, kad tokių ilgų eilių sostinėje ir kituose miestuose nematę nuo sovietinių laikų, kai jos nusidriekdavo prie parduotuvių, pasirodžius ten vadinamajam deficitui.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar žmonės stojo į eilę prie piketų – pasirašyti pritarimo kandidatui į prezidentus. Antai gegužės 31 d. Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna” aktyvistai Minske suskaičiavo, kad vienu metu prie piketo per kelias artimiausias gatves nusidriekusioje eilėje laukė 2 100 žmonių. Žurnalistai, pakalbinę atėjusiuosius pasirašyti, padarė išvadą, kad „parašų rinkimas iš tikrųjų tapo viešo protesto forma”. Žmonės skundėsi tuo, kaip valdoma šalis, reikalavo pakeisti valdžią ir sakė, kad deda parašą pagal principą „už bet kurį, tik ne už Lukašenką”.
Dar kas krito į akis: pajėgiausi Lukašenkos varžovai pasirodė esantys ne politinių partijų atstovai. 57-erių Viktoras Babaryka 20 metų vadovavo bankui („Белгазпромбанк”), garsėja kaip mecenatas ir filantropas. Prasidėjus rinkimų kampanijai, jis daugeliui netikėtai paskelbė kelsiantis savo kandidatūrą į prezidentus ir atsistatydino iš banko valdybos pirmininko pareigų. Anksčiau į politikus nesitaikė ir tik pastarąjį pusmetį ėmė kritikuoti respublikos vadovybę. Jis iš karto pareiškė nenorintis su niekuo pyktis ir jam svarbiausia – suvienyti šalį. Jo rinkimų šūkis: „Aš – vadybininkas”. Jam talkino beveik 900 iniciatyvinės grupės narių ir jie surinko 425 tūkstančių pritarimo parašų – kiti pretendentai gerokai atsiliko (žinoma, išskyrus esamą prezidentą, kuriam oficialiai padėjo beveik 11,5 tūkstančio talkininkų ir kurio naudai surinkta 1,5 milijono parašų).
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Įregistravus iniciatyvines grupes, kai kurie internetiniai leidiniai paprašė skaitytojų atsakyti į klausimą, už ką jie ketinantys balsuoti rugpjūčio 9-ąją. Žinoma, tokia apklausa nelaikytina sociologiniu tyrimu, bet objektyvių rinkėjų nuomonės tyrimų Baltarusijoje nesant vis dėlto šioks toks vaizdas susiklosto – juk daugybė žmonių. Antai vienoje internetinėje svetainėje (tut.by) atsakė 44 tūkstančiai skaitytojų: 55 % nurodė Viktorą Babaryką, antroje vietoje liko Svetlana Tichanovskaja – 14 %… už prezidentą Lukašenką tuo metu ketino balsuoti apie 6 % atsakiusiųjų. Kitas leidinys („Наша Нiва”) sulaukė daugiau kaip 9 tūkstančių atsakymų: 48 % tinkamiausiu kandidatu pripažino taip pat buvusį bankininką, 16% – Sergejų Tichanovskį… 3% – Lukašenką; socialiniuose tinkluose ir žmonėse dabartiniam prezidentui kaip mat prilipo pašiepiama pravardė „Saša 3%” (Saša – mažybinė vardo Aleksandras forma).
Viename leidinyje matome Tichanovskają, kitoje – Tichanovskį. Kaip čia išeina?
Galą tarakonui!
Svetlana ir Sergejus Tichanovskiai – sutuoktiniai, kartu 16 metų, augina du vaikus. 41-erių Sergejus – video studijos savininkas, dirbo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, tačiau ėmė garsėti kaip YouTube kanalo „Šalis, skirta gyvenimui” (Страна Для Жизни), kurį įkūrė 2019-ųjų pavasarį, autorius ir vedėjas. Į klausimą, kodėl ėmėsi, atsakė: „Pavargau nuo valdininkų savivalės ir nusikalstamo aplaidumo”. Iš pradžių daugiausia kalbino verslininkus ir garsino šaliai naudingus jų užmojus. Patyręs, kad ir paprasti žmones turi ką pasakyti apie valstybę, atsidūrė politikoje. Protesto akcijų prieš „gilesnę integraciją” su Rusija tiesioginės transliacijos jį atvedė į teismo salę, 2020-uosius sutiko laikinajame izoliatoriuje. Šalininkų padedamas nusipirko namelį ant ratų ir šį pavasarį per mėnesį apvažiavo daug Baltarusijos vietovių, bendravo su kanalo prenumeratoriais, kalbino vietinius gyventojus.
Suimti dešimtys Baltarusijos opozicijos atstovų. EPA-ELTA nuotr.
Kanalas „Šalis, skirta gyvenimui” išgarsino ir pensininkę Liudmilą iš Glubokajo miesto (prie senojo kelio iš Vilniaus į Polocką), kuri, kritikuodama Baltarusijos prezidentą, priminė rusų rašytojo Aleksandro Čakovskio eiliuotą pasaką apie baisųjį tarakoną. „Ir nusilenkė žvėrys ūsuotajam…” Laida sulaukė beveik 1,1 milijono žiūrovų ir 4,5 tūkstančio komentarų.
„Daugiau kaip 130 tūkstančių prenumeratorių prašo mane dalyvauti šioje kampanijoje, jie netiki nė vienu kandidatu”, – tokiais žodžiais Sergejus Tichanovskis gegužės 7 d. pradeda savo kanale pareiškimą apie ketinimą atsiliepti į žmonių prašymą ir iškelti savo kandidatūrą rinkimuose į šalies prezidento postą. Šis kreipimasis buvo įrašytas iš anksto – patį autorių išvakarėse vėl sulaikė. Centrinė rinkimų komisija atsisakė įregistruoti jo kandidatūrą iškėlusią iniciatyvinę grupę (pasigedo paties kandidato parašo), tačiau prieš pat baigiantis dokumentų pateikimo terminui Komisijos rūmuose pasirodžiusi Svetlana Tichanovskaja spėjo įregistruoti grupę savo vardu ir pati netikėtai tapo galima kandidate į prezidentus…
Paleistas į laisvę Sergejus ėmėsi vadovauti sutuoktinės iniciatyvinei grupei. Sutuoktinių rinkimų kampanijos šūkiu tapo raginimas neprileisti tarakono („Стоп таракан!”). O netrukus žmonės ėmė nešti į piketus šlepetes – tarakonui pritrėkšti. Kai kas rinkiminį žmonių aktyvumą Baltarusijoje vadina „revoliucine situacija”, o daugelis – „šlepečių revoliucija”.
Sergejus spėjo žurnalistams paiškinti, kad baltarusiai turi gyventi „suverenioje ir nepriklausomoje valstybėje”, draugauti „su visais kaimynais, ir su rusais, ir su ukrainiečiais, ir su kitais”. Svarbiausia – pakeisti šią valdžią, diktatūrą. „Vienas asmuo daro ką tik nori, o nuo mūsų nieko nepriklauso, – sakė jis. – Tik ar gali vienas žmogus geriau už visus žinoti, kaip turėtų būti mūsų šalyje, kuria kryptimi turime žengti. Turi spręsti žmonės.” Jeigu dabartinis prezidentas nepasitrauks, tai baltarusiams nereikėtų dalyvauti rinkimuose. Lukašenkai vėl užgrobus valdžią, šalyje gali įsiplieksti partizaninis karas. Baltarusija iš prezidentinės respublikos palaipsniui turėtų atvirsti į parlamentinę respubliką. Sąžiningi parlamento rinkimai, Konstitucijos buvusios versijos grąžinimas, nepriklausomų teismų sudarymas, vietos savivaldos plėtojimas… Pasakė ir ką girdėjęs iš milicininkų: jeigu į gatves išeis du, dešimt tūkstančių žmonių, tai milicija juos išvaikys, bet jeigu bus 40, 80 tūkstančių, tai pereis į žmonių pusę.
Sergejų Tichanovskį vėl sulaikė gegužės 29 d. Gardine, kur jo vadovaujama iniciatyvinė grupė rinko pritarimo parašus. Prie jo su klausimais lindusi kažin kokia blondinė pasiskundė čia pat buvusiems dviem milicininkams, esą Sergejus ją pastūmė. Vienas iš pareigūnų, mėginusių prieiti per žmonių būrį prie grupės vadovo, parkrito ant asfalto. Tuoj prisistatę Ypatingosios paskirties būrio kovotai suėmė Tichanovskį ir devynis jo talkininkus. Liudytojų akimis, tai buvusi pati tikriausia provokacija; vidaus reikalų ministerija pranešė, kad prieš teisėtai veikiančius pareigūnus buvo panaudota prievarta ir jie patyrė kūno sužalojimus. Birželio 16 d. Tichanovskiui pateikė naujus kaltinimus (trukdymas įgyvendinti rinkimų teisę etc etc), pratęsė suėmimą dar dviem mėnesiams ir rinkimų dieną jis praleis už grotų.
Daugelis už Svetlaną Tichanovskają pasirašiusiųjų nė nežinojo, kuo ji verčiasi (užtenka „Tichanovskio žmona”). Anglų ir vokiečių kalbos specialybę įgijusi moteris dirbo vertėja, sekretore ir iki pastarųjų dienų politika nesidomėjo. Pirmą ir vienintelį kartą buvo atėjusi į rinkimus 2001-aisiais, kai jai sukako 18-a, ir kartu su tėvais balsavo už Lukašenką. Kai 2010-ųjų pabaigoje, pasibaigus balsavimui, Minske įvyko opozicijos protesto akcija, reikalavusi paskelbti naujus, sąžiningus, rinkimus – be Lukašenkos (demonstrantus išvaikė vidaus kariuomenė, daugiau kaip šešis šimtus jų sulaikė, tarp jų ir septynis buvusius kandidatus į prezidentus, 41 teisė), Svetlana nė nesuko galvos, kas kaltas, kas teisus.
Prieš kelias dienas sužinojome Svetlanos Tichanovskajos iniciatyvinę grupę surinkus kandidatės į prezidentus registravimui reikalingus 100 tūkstančių parašų. Ji pranešė, kad būdama Gomelyje sulaukė perspėjimo telefonu: pagalvokite, ar verta važinėti, kai jus gali pasodinti, o vaikus – paimti. Kai registruojant iniciatyvinę grupę Centrinėje rinkimų komisijoje Svetlanos paklausė, ar tikrai ketinanti siekti prezidento posto, atsakė: „Visą gyvenimą apie tai svajojau”. Ne, teisybę sakant, ji norėtų vėl būti tik žmona ir mama. Kita vertus, tiek pastangų padėta, tiek visko padaryta. „Kaip suprantu, žmonių sąjūdis neišblės. Visiems turi būti aišku, kad balsuojame ne už ką nors, o prieš vieną žmogų.” Bet Sergejus kalbėjo, kad Lukašenkai būtų blogai ir žmonėms neatėjus balsuoti. Suėmė ir vyro padėjėjus – neliko su kuo pasitarti…
Pretendentai dingsta rytą
Birželio 1 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka susitikimo su Valstybės saugumo komiteto pirmininku Valerijumi Vakulčiku metu kalbėjo žinantis kai kurių „vėjo kėlėjų” planus ir pareiškė norintis pirmininką ir „visus, kas mus išgirs”, perspėti: „maidanų Baltarusijoje nebus”. Negalima leisti įstatymo pažeidimų. Negalima leisti, kad po šalį šlaistytųsi visokios kriminalinės gaujos, pasiraitojusios rankoves; ne duok Dieve, žmonės pamanys, kad grįžo gestapas, prasidėjo karas. „Štai ko mes negalime leisti. Ir aš to neleisiu.” Tačiau gal ne visi išgirdo perspėjimą ir pats prezidentas nespėjo imtis pažadėta („Ir aš to neleisiu”), nes nes po geros savaitės jis vėl paragino „neleisti parašų rinkimo paversti neteisėtais mitingais ir masiniais renginiais su visais įmanomais ir neįmanomais įstatymų ir moralės normų pažeidimais”.
„Viasna” aktyvistai suskaičiavo, kad Baltarusijoje nuo gegužės 6-osios iki pastarųjų dienų administracine tvarka už įvairius pažeidimus (iš tikrųjų – už dalyvavimą rinkimų kampanijoje) nubausta 98 žmonės; sudėjus visų, išeina 1316 parų arešto. Per 100 žmonių nubausta piniginėmis baudomis; bendra suma – daugiau kaip 90 tūkstančių rublių (33 tūkstančiai su viršum eurų). Kiti dar laukia teismo.
Baltarusijos prezidentas ne veltui ragino įstatymų sergėtojus „pakedenti kailį pilvotiems buržujams” – birželio 18 d. sužinojome juos atskleidus organizuotą nusikaltamą grupę, veikusią tarptautiniu mastu. Solidaus, atrodytų, banko vadybininkus ir jų bendrininkus sekė nuo 2016 metų. Dabar, baigus rinkti visus duomenis, jiems pateikti įtarimai dėl grobstymo, sukčiavimo, pakišų davimo ir ėmimo, nusikalstamai gautų pajamų įteisinimo užsienio bankuose – kalbama apie šimtus milijonų JAV dolerių. Baltarusių tyrėjai bendradarbiauja su kolegomis 18-oje šalių, taip pat ir pirmaujančiose kovoje su pinigų plovimu Jungtinėse Valstijose. Iš viso sulaikyta apie 20 žmonių. Dauguma sutiko bendradarbiauti su tyrimu ir teikia parodymus prieš dabar sulaikytą nusikalstamos veikos organizatorių – buvusį banko vadovą.
Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bankas vadinasi „Belgazprombank” ir priklauso Rusijos bendrovei „Gazprom”. Baltarusijos valstybės kontrolės komiteto vadovas priduria, kad sulaikytieji tebuvo vykdytojai, o jiems už nugarų stovėjo aukšti „Gazprom” viršininkai, gali būti, ir dar aukštesni. Abejotina, ar visi – 425 tūkstančiai – savo parašais pritarusieji Viktoro Babarykos kandidatūrai į šalies prezidento postą įsidėmėjo banko, kuriam jis vadovavo, pavadinimą. Dabar jiems pirštu prikišamai parodė: pasirašėte už sukčių gaujos vadeivą, susijusį su labai aukštais Rusijos viršininkais. Su Rusijos! Aleksandras Lukašenka atkakliai gina šalies suverenumą nuo Maskvos gniaužtų, o šitas „pilvotas buržujus” ką daro?!
Žiniasklaidoje tebesvarstoma, kodėl penkiolika „vykdytojų” sulaikė birželio 11-ąją, o „nusikalstamos veikos organizatorių” – tik po savaitės (rytą su sūnumi Eduardu – iniciatyvinės grupės vadovu išvežė surinktus parašus registruoti ir negrįžo). Per tą laiką šis daug prikalbėjo. Antai, tuoj po buvusių bendradarbių ir esamų bičiulių sulaikymo: dabartinė valdžia nesuvokia, kad tos Baltarusijos, kuri buvo anksčiau ir kurią jie gainiojo kaip savo kaimenę, jau nebėra. „Baltarusija pakirdo. Aš noriu pasakyti, kad naujoji Baltarusija nušluos senojo režimo griuvenas. Mes stipri ir laisva šalis, mes liaudis nugalėtoja.” Gal norėta iš kitų išgauti pageidaujamų parodymų? O gal tikėtasi buvusį bankininką išgirsiant jam taikomas užuominas ir savo valia pasitrauksiant iš rinkimų?
Birželio 13 d. Viktoras Babaryka, atsakydamas į „Deutche Welle” korespondentės klausimus, prisipažino: „Aš pasirengęs tam, kad mane gali suimti šią naktį.” Tą pačią dieną interviu su buvusio banko vadovu paskelbė ir Rusijos federalinė naujienų tarnyba RBK. Jo paklausė: ar ketina trauktis? Atsakė, kad buvo pasirengęs prieš jį nukreiptiems provokaciniams veiksmams, tik nemanė šiuos rinkimus sukelsiant valdžiai tokį siaubą. Jis nepasitraukė anksčiau ir dabar nesustos. Šalies įstatymuose aiškiai pasakyta, kam neleidžiama kelti savo kandidatūros rinkimuose – teistiesiems. Sulaikytam asmeniui – leidžiama, „todėl mes pasirengėme ir tam atvejui, jeigu aš netikėtai pradingsiu”. Per likusias iki rinkimų dienas jį nuteisti nepažeidžiant procesinių normų tiesiog neįmanoma.
Vėl prie bedugnės
1994-aisiais, pirmojo nepriklausomos Baltarusijos prezidento rinkimų 2-ajame ture sovietinės žemės ūkio įmonės (sovchozo) direktorius Aleksandras Lukašenka triuškinamai įveikė tuometį ministrą pirmininką Viačeslavą Kebičių. Padėtis šalyje buvo labai sunki ir rinkėjai nusisuko nuo vyriausybės („Nuvarė šalį!”), kritikos jai negailėjo visi kandidatai, taip pat ir Lukašenka. Po daugelio metų jis gyrėsi savo ranka parašęs veiklos programą (atitraukti liaudį nuo bedugnės, sąjunga su Rusija) ir kreipęsis per televiziją į rinkėjus tokiais žodžiais: „Neprašau jūsų už mane balsuoti. Viena prašau. Šiandien sprendžiamas mūsų valstybės likimas. Ateikite į rinkimus. Tarkite žodį.” Po to jam žmonės pasakoję, kaip prie patalo prikaustyti seneliai maldavo savo vaikų: nuveskite balsuoti. Paralyžiuotieji kėlėsi ir pasiremdami lazdelėmis žygiavo balsuoti už Lukašenką. Kaip Šventajame Rašte: „Kelkis ir eik.”
Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
Ekspertai sako, kad prieš ketvirtį amžiaus Baltarusijos rinkėjai balsavo „ne už Lukašenką, o prieš Kebičių”. Vėlesniais dešimtmečiais žmonės jau neturėjo pasirinkimo. Dabar 65-erių Lukašenka prašo žmonių: ne viską spėjau padaryti, duokite dar penkerius metus. Nežinia, ar dabartiniai jo priešininkai atsimena sovchozo direktoriaus žodžius 1994-aisiais, bet tvirtina: Lukašenka atvedė šalį prie bedugnės (beje, tai to paties Viktoro Babarykos žodžiai). Ratas apsisuko. Dabar žmonės išėjo į aikštes pasirašyti „prieš Lukašenką”.
1994-ųjų vasarą pirmasis Baltarusijos prezidentas respublikos parlamento akivaizdoje prisiekė ir pareiškė: „Pripažįstu tik vieną diktatūrą – įstatymo diktatūrą”. Po dvejų metų Lukašenka privertė liaudies išrinktuosius suteikti jam daugiau konstitucinių galių, tapo pasaulyje pagarsėjusiu diktatoriumi ir kito prezidento Baltarusija jau nesulaukė. Pastarieji prezidento rinkimai – pirmieji šalies istorijoje rinkimai, kurių baigtis neaiški.
