tautos atmintis

Politinės intrigos

Į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulaukęs aštrios kritikos iš kai kurių šalies istorikų, šis Lietuvai itin reikšmingas projektas kol kas ne tik neatmestas politikų, bet pagaliau sulaukia ir Lietuvos akademinės bendruomenės paramos.

Beveik 30 žinomų šalies istorikų pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragina priimti šį įstatymą ir imtis nuoseklios istorijos politikos formavimo. Iš esmės tą patį siūlo ir VU mokslininkai, apibendrinę 5 metus trukusio tyrimo išvadas. Kadangi TIAĮ atžvilgiu vis dar laidomos klaidingos kritikos strėlės, norėtųsi pasitelkiant pačių istorikų ir politologų argumentus atremti kelis dažniausiai girdimus ir visuomenę gąsdinančius mitus.

Continue reading „Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Vladimiras Putinas” →

Aktualijos

Tyrinėjant tokių sudėtingų reiškinių kaip 1991 Sausio 13-osios, Liepos 31-osios Medininkų ar aplamai 1988- 1992 metų periodo Lietuvos įvykius, jų priežastis, juos sąlygojusius faktorius, veikusių asmenų sprendimus, veiksmus, jų mechanizmą, seką ir tarpusavio sąryšį, pasekmes bei priežastinį ryšį, tapo akivaizdu, jog viso to neįmanoma atskleisti, išsiaiškinti ir suvokti, nepamačius ir neišsianalizavus priešingos pusės -sovietinių, o juolab savų visų valdžios institucijų dokumentų, nors ir tie, ir kiti atspindės įvykius iš skirtingų pusių pozicijų.

Tačiau jei pirmoje vietoje lieka ideologijos ar politinės nuostatos, tuomet dokumentai paprasčiausiai trukdo būtent tų politinių ideologijos nuostatų viešpatystei.

Kitu, tačiau dabar, po daugiau nei 22-jų metų, abejotino patikimumo šaltiniu galėjo būti tų įvykių dalyvių prisiminimai. Deja, laikui bėgant žmonių prisiminimai dyla, susiplaka ir apauga įvairiausiomis asmeninėmis bei išorinėmis interpretacijomis.

Continue reading „Klastočių pėdsakai Lietuvos istorinių faktų interpretacijose” →

maceina_antanas
Aktualijos

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija” →