Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį Vilniaus Mokytojų namuose vykusiame liūdnai pagarsėjusio R. Pakso renginyje, kuriame dalyvavau tiesiog iš smalsumo, sutikau buvusį savo kurso kolegą L. M., jis buvo labai nustebęs. O tu ką čia veiki? – paklausė.  Žaismingai paklausiau to paties, ir jis atsakė, jog dabar jis fronte. Kadangi jis dar studijų metais pasižymėjo neblogu humoro jausmu, – perklausiau, kokiame jis fronte, juk karas nevyksta. Bet jis, rimtai ir gal net šiek tiek paniekinančiai, pažvelgė į mane ir gan sausai iškošė: tu nežinai, kas yra Frontas?

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Tik tuomet ir sužinojau. Pasirodo, Frontas dar tik kūrėsi, aplink A. Paleckį jau spietėsi ir L. M., ir buvęs Krašto apsaugos ministras bei kiti, kaip dabar priimta sakyti, marginalai.

Kodėl prisiminiau šį, regis, mažareikšmį epizodą iš ganėtinai nutolusios praeities?

Pirmiausia todėl, kad A. Paleckio etc. byloje atsidūrė ir mano kurso draugas L. M. Tiesa, kol kas, berods, tik kaip liudytojas.

Antra, kas vis dėlto pastūmėja pakankamai išsilavinusius žmones žengti savo valstybės išdavystės link: genetinis kodas, merkantiliniai tikslai, ar paprasčiausiai „ neramios sielos“ kovotojo prieš sistemą dvasia?

Paleckio elgesį gal dar būtų galima suprasti (bet, šiukštu, ne pateisinti). Tai – genetinis kodas ir per jį persiduodanti senelio atmintis. Šviesios atminties tarpukario kultūros ir meno veikėjas Juozas Keliuotis šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kaip dažnai Justas Paleckis su Liudu Gira lankydavęsi rusų ambasadoje Kaune. Tiesiog pritrūkdavę pinigų pavalgyti ir išgerti. O rusai buvę dosnūs – ir pavalgydindavę, ir pagirdydavę.

mitingvien_paleckis_1
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.

Bet, kaip žinia, nemokamų pietų nebūna, tad vėliau tekę atidirbti su kaupu.

Žmogaus gyvenimas, kaip rodo šimtmečių istorija, yra daug paprastesnis nei ilgaamžės didžiųjų filosofų pastangos priartinti žmogų prie dieviškosios esybės.

Meilė savo tėvynei, gilūs patriotiniai jausmai bei ištikimybė idealams – tai tarsi opera, skirta išrinktiesiems: suprantantiems libretą, jaučiantiems muziką ir grožį.

Grožis, deja, nėra tolygu sočiam duonos kąsniui.

Ne visiems, bet kokia kaina trokštantiems sotesnio duonos kąsnio dabar ir čia, užtenka vietos valdžioje ir prie valdžios.

Ir todėl toji neapibrėžties būsena gimdo nenuslūgstantį susierzinimą, pyktį ir neapykantą, stumiančius išdavystės link. (Čia, man regis, reikėtų labai giliai suvokti ir apmąstyti  būsimas gilumines pasekmes mūsų valstybei, įvykus beprecedentiniam teisėjų korupcijos skandalui).

Kazys Almenas prieš du dešimtmečius, kalbėdamas Birštone vykusioje konferencijoje apie tai, jog mes (lietuvių tauta) buvome pasmerkti išnykti, sakė: … Nuovokos stokojančių netrūksta bet kurioje tautoje. Radosi pagaliau ir tokių, kuriems tai (išnykimas – aut. past.) pasidarė nesvarbu. Buvo, deja, ir tokių, kurie tautos išnaikinimo vyksmą panaudojo savo asmeniškai gerovei, savo garbėtroškai patenkinti. Ko gero, pasitaikė net vienas kitas, kuris saviniekos sumetimais lietuvių tautos išnykimu buvo patenkintas.“

Ar ne kažką panašaus regime ir dabar? Socialinė, ekonominė, pagaliau, ir politinė atskirtis. Kai žvelgi į Vilniaus centre per visą namo sieną kabantį kandidato portretą, užgožiantį senovinę architektūrą, nejučia imi galvoti, jog merkantiliniai siekiai, garbėtroškiška žmogaus prigimtis niekur nedingo, nepaisant, kokioje visuomenės sistemoje begyventume. Ir kad į mažutėlius niekas net nekreipia dėmesio, nes jie tiesiog yra mažutėliai; tokio plakato jie tiesiog nepajėgūs įpirkti ir todėl iš principo negali dalyvauti valstybės valdyme, ir todėl niekam nebereikalingi.

A. Paleckio suėmimas pratęstas dviem mėnesiams. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip mes dedame bombas po savo ateities namų pamatais. Nebepavojingi tie, kurie jau išvyko; o tie, kurie liko, visuomet bus mums priešiškų jėgų taikiklyje.

Taip, be šventų idealų, žmogui reikia ir duonos. Kasdienės.

Tačiau vis gilėjanti visuomenės atskirtis vieniems žada dar riebesnį sotaus gyvenimo kąsnį, kitiems gi tik pažadus apie rojų žemėje, kurio niekada nebus.

Europos Komisijos (EK ) tyrėjų skaičiavimais, kas ketvirtas žmogus Lietuvoje gyvena ties skurdo rizikos riba. Tai – vienas prasčiausių rodiklių ES.

EK tvirtinimu, Lietuvos visuomenėje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, o socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičius kiekvienoje socialinėje grupėje vis auga. Tai lemia ne tik bendros regiono demografijos problemos, ekonomikos krizės palikti randai (nors krizė jau seniai praėjo), bet ir menkos valstybės pastangos.

O tos pastangos, anot prezidentės D. Grybauskaitės, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

2019.03.01; 10:00

temide_111111

Dabar jau tikrai žinau, kur judame Lietuvoje – kalbėti galima tik apie valdžios (greičiausiai, teisminės) patvirtintus faktus. Visa kita negali būti nei skelbiama, nei aptariama.

Tokią nuomonę susidariau ne tada, kai mane nuteisė už kritišką nuomonę apie pono Vito Tomkaus leidinius. Tai nutiko tik šiomis dienomis, kai atidžiai perskaičiau Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą dėl teisėjų kritikos ribų ir pačios teismų sistemos šio sprendimo interpretaciją.

Dabar jau suprantu ir tai, kodėl teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė. Net beveik nesistebėčiau, jei nuosprendis Lietuvoje nebūtų pakeistas.

Ir turiu tam argumentą: lygiai vieną dieną prieš man paskelbiant nuosprendį Nacionalinės teismų administracijos puslapyje pasirodė štai tokio pobūdžio pranešimas:

“Žurnalistų etikos inspektorius: teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija.”

Continue reading „Sprendimas: “Teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija””

songaila_m

Vienu iš svarbesniųjų praėjusios savaitės įvykių reikėtų laikyti diskusiją, surengtą Ritos Miliūtės vadovaujamoje LRT diskusijų laidoje “Teisė žinoti”.

Tąsyk audringai ginčytasi dėl vadinamosios „teismų neliečiamybės“ ar „nepriklausomybės“ keliamų problemų.

Ką reikėtų daryti, jei visuomenei tampa nebesuprantami teismo sprendimai, jei visuomenė pradeda abejoti verdiktą paskelbusio teisėjo kompetencija arba sąžiningumu?

Continue reading „Parlamentaras Gintaras Songaila: “Abejonių keliančius teisėjų sprendimus kritikuoti ne tik galima, bet ir būtina””

esafotas_2

Susidūrimas su lietuviškąja teisėsauga – menkas malonumas. Net jei turi užtektinai pinigų profesionalaus advokato paslaugoms apmokėti, vis tiek nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tave teisiantis Temidės tarnas bus itin objektyvus, sąžiningas, principingas.

Lietuviškosios Temidės tarnui sudaryta galimybė ignoruoti net akivaizdžiausias tave ginančio advokato pastabas. Lietuviškąją teisėsaugos veiklą reglamentuojantys įstatymai surėdyti taip, jog, tapęs įtariamuoju arba kaltinamuoju, tampi priklausomas nuo vieno, trijų ar penkių teisėjų malonės arba nemalonės. Baisiausia, kad nenumatytojos jokios sąlygos efektyviai gintis, jei mūsų teisėjai nesivadovauja lietuviškųjų įstatymų nuostatomis. Teoriškai – įmanoma. Praktiškai – ne.

Continue reading „Kaip tapau prisiekusiųjų teismo šalininku”