Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?
Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?
Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.
Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.
Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.
Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.
Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.
Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.
Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija” autoriaus?
Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).
Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.
O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.
Istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuvai labiau nei daugeliui kitų Europos šalių teko susidurti su skaudžia teritorinio vientisumo praradimo, okupacijos patirtimi. Tai skatina remti kitų šalių nepriklausomybės siekimą, smerkti Rusijos Federacijos įvykdytą Krymo aneksiją, nepripažinti separatistinių jėgų nuo Ukrainos teritorijos atplėštų Donecko, Luhansko „respublikų“. Lietuvos Respublika taip pat nėra pripažinusi Armėnijai Kalnų Karabacho – tačiau pastaruoju metu kartais tai „pamirštama“.
Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.
Kvietimas
keliauti į „nepripažintą respubliką“
Baltijos šalių keliautojų grupė sukūrė interneto svetainę – kelionių vaizdo dienoraštį, vadinamąjį blogą. Panašių internetų svetainių yra ne viena, tačiau ši išsiskiria tuo, kad čia ganėtinai ryški Armėnijos, kaip patrauklios turizmo maršrutų krypties, tema.
Tarp meistriškai sukurtų reklaminių filmukų,
kuriuose prieš akis keičiasi vienas už kitą įspūdingesni vaizdai, lydimi
egzotiško muzikinio fono, – Kalnų Karabacho pristatymas.
Kaip teigia patys autoriai, tai Lietuvos ir Latvijos blogerių darbas. O sprendžiant iš filmuko pabaigoje pateiktų pavardžių, kūrėjus konsultavo, galimai ir armėnai.
Žiūrovui net neleidžiama suabejoti dėl Kalnų
Karabacho priklausomybės Armėnijai.
Tik filmą pristatančiame straipsnelyje yra keistos
ir painios formuluotės, kurios suponuoja mintį, jog Kalnų Karabache viskas yra
puiku, svetingas kraštas laukia turistų, nepaisant nežinia kokių Azerbaidžano
pretenzijų.
Cituojame:
„Kalnų tarpeklius, senovinius vienuolynus, archainius kaimus, šiuolaikinius miestus ir nuostabius žmones – visa tai galima pamatyti naujame filme apie nepripažintą respubliką Arcach, geriau žinomą Kalnų Karabacho vardu. (…)
Šio vaizdo įrašo tikslas – parodyti šią nuostabią vietą ir jos didžiulį turizmo potencialą visam pasauliui. (…)
Pastaraisiais metais daug nuveikta, kad ši šalis taptų patraukli pasauliui. Nutiesti patogūs keliai, atidaryti viešbučiai pagal kiekvieno skonį ir kišenę, sužymėti pažintiniai ir ekstremalūs maršrutai kalnuose. Problema tik tame, kaip tai parodyti visam pasauliui, gyvenančiam stereotipais ir baisiomis istorijomis iš Azerbaidžano. Gal šis filmas padės…“
Tekstas baigiamas „geležiniu“ argumentu – esą „Žemė
yra per maža, kad kažkas bandytų uždrausti keliauti po ją“.
Atpažįstama
ranka bei stilius
Atpažįstama ranka bei stilius, ištobulintas
propagandos meistrų iš Kremliaus. Ne kartą su tuo susidurta, taikiniu tampa Lietuva
ar Ukraina, Europos Sąjunga…
Kremliaus bokštai
Melą taip atmiešti tikrove, kad būtų sunku suprasti
klastingą tikslą. Gali būti devyniasdešimt devyni procentai tiesos ir tik
vienas procentas – netiesos. Ir ji bus sėkmingai užmaskuota, priimta už gryną
pinigą.
Vaizdai yra paveikiausia, labiausiai įtikinanti
pasąmonės veikimo priemonė.
Užaugo nauja karta, kai šis Azerbaidžano pietvakarių
regionas, garsėjantis derlingomis žemėmis (ne veltui jo vardas azerbaidžaniečių
kalba reiškia Juodąjį Sodą; armėnai kraštą vadina Arcach) buvo atplėštas jėga.
Ir štai įsijungė propagandos mašina, kuri gudriai
siekia tarptautinės bendruomenės pripažinimo.
Nusitaikyta ne į aukštuosius politikus, o paprastus
žmones iš buvusios Sovietų sąjungos „šeimos“. Logika yra aiški: nepriklausomybę
iškovojusiose šalyse yra išlikusių asmeninių, užsimezgusių naujų dalykinių
ryšių.
Panašu, kad Lietuvoje propagandos atakos sunkiau
atpažįstamos, kai yra inicijuojamos mums galbūt netikėtų ar netradicinių jėgų
bei yra nukreiptos netradicine kryptimi.
Keista
viešnagė
2018 metų spalio mėnesio pradžioje Joniškyje lankėsi grupė svečių: Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Tigranas Mkrtchyan, konsulas Misakas Balayan, Diližano (Dilijan) miesto meras Armenas Santrosyan, administracijos direktorius Ara Martirosyan. Įvyko susitikimas su rajono savivaldybės meru Gediminu Čepuliu. Svečius visur lydėjo Joniškio verslininkas, armėnas Vardgesas Movsesjan.
Galima numanyti, kad bene svarbiausias apsilankymo atokesnėje Lietuvos savivaldybėje tikslas buvo Joniškio Raudonoji sinagoga. Mat čia T. Mkrtchyan pristatė Armėnijos (!) istorijos ir kultūros fotografijų dviejų dalių parodą: „Arcachas (Kalnų Karabachas) istorija ir dabartis“ ir „Ankstyvųjų viduramžių Didžiosios Armėnijos vienuolynai“.
Armėnijos ambasadorius Baltijos kraštams Tigranas Mkrtchyan. Slaptai.lt nuotr.
Įdomu, kad parodų pristatyme dalyvavo ir LR Seimo
narys, Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.
Apie susitikimą informaciją pateikė Joniškio rajono
savivaldybė savo interneto svetainėje, vietos žiniasklaida. Apie Joniškio Raudonojoje
sinagogoje atidarytą fotoparodą, kurioje „atsiveria Arcacho
(Kalnų Karabacho) kasdienybė ir senoji bažnytinė architektūra“,
savo skaitytojus informavo ir „Šiaulių kraštas“.
„Nėra
jokios politikos“
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje T.Mkrtchyan akcentavo, kad šioje parodoje nėra jokios politikos – esą tiesiog norima, kad žmonės suprastų, jog Arcacho–Kalnų Karabacho žmonės, ilgai kovoję už nepriklausomybę, gyvena savo gyvenimą.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Išties jokios politikos? Akivaizdu, kad paroda – su
slaptu užtaisu, kurį nieko bloga neįtardami prarijo parodos atidaryme buvę, ją
lankę, informaciją apie renginį perskaitę žmonės. Tai siekimas įteigti, jog
Kalnų Karabachas – armėnų istorijos ir kultūros lopšys.
Tokio pobūdžio renginyje puikiai derėjo ir šia proga pademonstruotas reklaminis filmas „Kelionė į Kalnų Karabachą“, nufilmuotas lietuvių ir latvių blogerių (taip taip, tai tas pats filmas!).
Atplėšta
teritorija – negyjanti žaizda
Atsiverskime patikimą šaltinį – „Visuotinę lietuvių
enciklopediją“. Jos padedami prisiminkime problemos esmę.
Etninis konfliktas kilo dar sovietmečiu, kai Kalnų Karabachas buvo Azerbaidžano SSR autonominės sritis. Vietos armėnus palaikė Armėnijos SSR: jos Aukščiausioji Taryba 1990 metų rugpjūtį Kalnų Karabachą paskelbė Armėnijos dalimi. Po metų dvejų tai peraugo į karinį konfliktą. Kalnų Karabacho armėnai, palaikomi Armėnijos ir Rusijos, išstūmė iš teritorijos Azerbaidžano kalinius dalinius ir net okupavo kai kuriuos jo rajonus. Beveik visi azerbaidžaniečiai pasitraukė ar buvo ištremti.
Natūralu, kad Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko
savo teritorine dalimi. Kiekvienam azerbaidžaniečiui tai jautri, negyjanti
žaizda.
Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva tai turėtų suprasti. Nepriklausomos
valstybės atkūrimo šimtmetis kartu skatina prisiminti ir Vilniaus krašto
praradimą ištisiems dvidešimčiai metų.
Jaunos valstybės besikuriančiai diplomatinei
tarnybai tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių – tarptautinei bendruomenei
nuolat priminti apie Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę. Visoje Lietuvoje, taip
pat ir emigracijoje plačiai veikė sąjūdis – Vilniui vaduoti sąjunga. Šios visuomeninės
organizacijos veikloje dalyvavo 25 tūkst. narių, buvo 600 tūkst. rėmėjų, leistas
žurnalas “Mūsų Vilnius”. Ir dabar internete galima rasti himnu tapusią dainą
“Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim”. Spalio devintoji, sostinės praradimo
diena, Lietuvoje minėta kaip Vilniaus gedulo diena…
Tarptautinės
bendruomenės nuomonė
Azerbaidžano teritorinį vientisumą besąlygiškai
pripažįsta NATO, Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva.
Tuo klausimu priimtas ne vienas svarbus dokumentas.
2008 m. balandžio 25 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija
pareikalavo, kad Armėnija nedelsiant, visiškai ir nesąlygiškai išvestų visas
ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos
teritorijų, o iš tų teritorijų išvaryti gyventojai turi nepaneigiamą teisę
grįžti namo.
Aiškiai yra pasisakęs ir LR Seimas. 2011 m. rugsėjo
20 d. grupė Seimo narių paskelbė pareiškimą „Dėl Vietos savivaldos rinkimų
Kalnų Karabacho regione“:
„Kalnų Karabacho ir aplinkinių rajonų teritorija tarptautinės teisės požiūriu yra Azerbaidžano Respublikos dalis, joks kitoks jos statusas nėra pripažintas. Todėl, rinkimų, įvykusių rugsėjo 18 dieną, surengtų vadinamoje Kalnų Karabacho Respublikoje bei rinkimų rezultatų negalima pripažinti teisėtais.
Keli šimtai tūkstančių žmonių, gyvenusių Kalnų Karabacho regione, yra prievarta iškeldinti iš savo gyvenamųjų vietų ir iki šiol gyvena pabėgėlių stovyklose Azerbaidžane. Jie niekaip negali daryti įtaką vietinės valdžios formavimui, nors tokią teisę turi.
Kalnų Karabacho klausimas turi ir gali būti sprendžiamas, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, taikos ir stabilumo užtikrinimą bei visų regiono tautų interesus. Skuboti rinkimai ir kitos panašaus pobūdžio valdžios nustatymo iniciatyvos Kalnų Karabache nepadeda pasiekti principinio sutarimo dėl šios teritorijos ir jos žmonių ateities.“
Beje, Armėnija taip pat kasmet moka savo kainą už
Kalnų Karabacho okupaciją. Tai ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo
Rusijos bei dešimtys tūkstančių rusų kariškių pajėgų Armėnijos teritorijoje.
Kitaip tariant, čia laimėtojas yra Rusija.
Suskaldytas Pietų Kaukazas užtikrina politinę įtampą ir kliūtis Azerbaidžano dujų
bei naftos ištekliams pasiekti Europos rinkas.
Dabar
jau niekam neužkliūva?
Pastaruoju metu suaktyvėjusi keista Kalnų Karabacho propaganda, atrodo, Lietuvoje nelabai kam užkliūva…
Plačiau žvelgti skatina, istorinės atminties ištrinti neleidžia, pavyzdžiui, interneto portalas slaptai.lt.
Gintaras Visockas publikacijoje „Nesižavėkime į
Kalnų Karabachą važinėjančiais tinklaraštininkais“ (2018 10 09) atkreipė dėmesį
į tai, nuo ko ir pradėjome šį straipsnį: „Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai
derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai
važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo).
Tokios kelionės – keistos. Tokie blogeriai – keisti. (…) Na, Lietuva
pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos),
todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio
kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo
piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM)
važiuoti būtent į Kalnų Karabachą“.
Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Neliko nepastebėta ir Joniškyje surengta fotoparoda (2019 01 01). Sauliaus Kizelavičiaus komentare „Kodėl Armėnijos ambasadorius Lietuvoje rengia svetimas žemes propaguojančias parodas?“ rašoma:
„Net ir pati Armėnija nepripažįsta, kad Kalnų Karabachas – savarankiška valstybė. Taip pat nenuginčijama ir ši tiesa: visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau daugiau nei du dešimtmečius reikalauja, kad armėnų separatistai šias pagrobtas žemes grąžintų azerbaidžaniečiams – iš ten patrauktų savo ginkluotąsias pajėgas.
Nejaugi Joniškio krašto valdžiai šios aksiomos nežinomos? Jei nežinomos, tai pats metas žinoti, kad azerbaidžaniečiai niekad niekada savojo Kalnų Karabacho nevadino niekaip kitaip, išskyrus žodžių junginiu „Kalnų Karabachas“. Arcacho pavadinimą dažniausiai naudoja tie, kurie, Rusijos kariuomenės padedami, okupavo šias žemes. (…) Ginkluoti susirėmimai jau nusinešė ne vieną tūkstantį gyvybių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. O ir dabar vos ne kasdien ten aidi šūviai, žūsta žmonės.
Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho, kai į jį veržėsi Armėnijos – Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nejaugi Joniškio krašto valdžia nėra nieko girdėjusi apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias ir vargus?“
A Khachkar is not bad or objectionable symbol that could be criticized in any way. It reminds of Lithuanian cross. It is a sacred monument of Armenian people carved in a solid lump of basalt or tufa. Armenians erect the mon important occasions. So, what is wrong with Armenian khachkar, erected in Klaipėda in 2015, you might ask?
Nonetheless, the mistake Lithuania made allowing to erect Armenian khachkar is obvious.
Let us not be so trusting and naive
Lithuanians should not be trusting and naïve. Everything is always done for a reason. Some actions have a deep political implication. Even this seemingly beautiful token of Armenian – Lithuanian friendship is full of political nuances.
The Battle of Grunwald against Teutonic Order by Janas Mateika
A khachkar is not your ordinary cross. It is often dedicated to commemorate painful events that happened to Armenians over a century ago, when the Ottoman Empire, later Turkey, fought against the Russian Empire. By allowing Armenians to erect a khachkar we involuntarily alienate Turkey. Before signing khachkar erection permits Lithuanians should sometimes remember a Turkish version of events: in 1915, a fierce war erupted between Turks and Russians. From the beginning Armenians supported enemies of Turkey. The bloodshed was unavoidable and both Armenians and Turks suffered massive casualties.
Let us be honest, by allowing to erect a khachkar, the authorities of Klaipėda city pleased Armenia – a country, which does not belong to NATO and which has a Russian military base allowed in its territory. By approving this idea of Armenians of Lithuania we were caught in a serious political conflict which could have been avoided (no one can blame us for oppressing Armenians during the Turkey and Russia war in 1915).
The khachkar of Klaipėda is not the only one. One has already been erected on the Hill of Crosses and another one in Kaunas. There are plans to erect khachkars in other Lithuanian cities as well. My question is: is the appetite of Armenians of Lithuania not too big? Only 1500 Armenians live in Lithuania, yet there are 3 khachkars on our soil already! What if Armenians are trying to place their crosses in all large Lithuanian cities and in doing so mess the relationship with our NATO partneronce and for all?
What if Armenia, in return for khachkars erected in Lithuania, would build in Yerevan a grand monument for Lithuanian partisans, deportees and political prisoners who suffered from Soviet occupation? All according to the principle of pragmatism: “We did it for you, you will do it for us.” That is how I would imagine a successful cooperation between two countries. More over, we have already honored the official Yerevan in 2005, when Lithuania recognized deaths of Armenians of 1915 as genocide.
Russian military base will be in Armenia till 2044
Let us not be naïve. Yerevan will not build a monument for Lithuanian partisans. At least till Russian military base will be located at Gyumri city, and the base will be there for a while. An agreement for Russian military base in Armenia was signed for 25 years. Later, the agreement was extended for another 49 years (till 2044) when Russian President Dmitry Medvedev was officially visiting Armenia in 2010.
Of course, we do not need a monument for Lithuanian Partisans in Yerevan. Armenians have nothing to do with Kremlin’s troops that attacked us in 1940. Admit it, a monument for Lithuanian partisans in Yerevan center would look somewhat strange. Without a place, without serious context, dedicated to god knows what.
Yet I deliberately proposed the idea of Lithuanian monument in Yerevan. Think of khachkars. Do they look strange in Lithuania?
I have recently had one more doubtabout good intentions by erecting khachkars when I read an article in rus.delfi.ee called “We have a lot in common”. It was an interview with Armenian Ambassador to Baltic States Tigran Mkrtchyan. During his official visit in Estonia, the Armenian diplomat gave an extensive overview of Armenian plans in Baltic States. While reading this interview a suspicion comes to mind that erection of khachkars in Lithuania is not random. Having in mind ambassador’s ambitions, Armenia aims to put strong foundations in Baltic States.
There is nothing wrong with that. However, there are many debatable statements in Tigran Mkrtchyan’s story. One of them – “We have a lot in common”. Sure, there are some similarities. We are all people after all. However, Baltic States have one principal difference. Lithuania, Latvia or Estonia cannot be accused of occupation of foreign lands in the last decades. The same cannot be said about Armenia who, with the help of Russia, still holds territories of its neighbor occupied.
Tigran Mkrtchyan fantasized, that it is possible to maintain friendly relationship both with Russia and with the European Union and the United States. Yet how to sit on two or three different chairs at the same time he did not explain.
To the question what he thinks about assassination of Russian ambassador in Turkey, Tigran Mkrtchyan remembered Hrant Dink, Armenian journalist, who was killed because of his nationality in Stambul, in 2007. However, the Armenian ambassador did not say a word about tens of Turkish diplomats and consuls who were assassinated in various European cities by Armenian terrorist organization, including the cruel ASALA.
Tigran Mkrtchyan proudly mentioned tens of thousands Syrian refugees of Armenian origin who found shelter in small-sized Armenia. However, he did not mention that Syrian refugees are being settled not only in Armenia but also in Nagorno-Karabakh – a territory that was taken from Azerbaijan by Russian military forces.
The Battle of Grunwald and Armenian troop
Interestingly enough, the Armenian ambassador claimed that in the Battle of Grunwald against Teutonic Order Lithuanians were supported by… Armenian troop. Indeed, we no longer believe in such tales. It is not the first time when someone claims victory of Grunwald for themselves: Russians, Polish or Belarusians.
If we put together all these claims, we would have to admit that the Battle of Grunwald was won by anyone but Lithuanians.
These persistent attempts to diminish Lithuanian contribution are dangerous. Lithuania’s role in the Battle of Grunwald was only supporting, random, symbolic – this is the opinion that is being shaped in international political, historical and social backgrounds.
But how Lithuanians can defend themselves from such tendentious approaches.
Today once again we were shocked by news. It appears that Armenians and Lithuanians fought shoulder to shoulder in the Battle of Grunwald. Moreover, it was a whole Armenian troop.
Below is a full quote from Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan’s speech about Grunwald:
Our country and Lithuania, by the way, have quite rich common history. Since the 15th century we have already had relationship with Lithuanians! During the celebration of 25 years of diplomatic Armenian – Lithuanian relations, I always emphasized that Armenian troop fought in decisive battle near Grunwald in 1410 [the Battle of Grunwald, that took place on 15 July 1410, was the deciding battle of “Great War” that occurred between 1409 and 1411. The alliance of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuaniadefeated the Teutonic Knights–Ed.]. It is an important and symbolic fact.”
It looks like in such way a pretext to build new Armenian monuments in Lithuania is formed. If we allow Armenians to erect their crosses without any serious political background and personal benefit, then it is important to show gratitude for the help in the Battle of Grunwald in a more solid and impressive way!
If the events will move rapidly in the same direction, we will be protected from the possible Russian aggression by… Armenia with its Russian military base.
