Padniestrė. MOLDPRES nuotrauka
Kišiniovas, balandžio 26 d. (ELTA). Sprogimais Tiraspolyje, pastate, kur įsikūrę vadinamosios Uždniestrės Moldovos Respublikos valstybės saugumo ministerijos ir Rusijos federalinės saugumo tarnybos filialo biurai, siekiama didinti įtampą regione.
Kaip praneša „Ukrinform“, remdamasi portalu „Newsmaker“, tai pareiškė Moldovos reintegracijos biuro atstovai.
„Incidento tikslas – komplikuoti saugumo situaciją Uždniestrės regione, kurio nekontroliuoja konstitucinė Moldovos valdžia. Reintegracijos biuras ragina laikytis rimties ir kartu su kompetentingomis institucijomis stebi situacijos raidą“, – sakoma pareiškime.
Pirmadienį apie 17 val. 45 min. vietos laiku Tiraspolyje nugriaudėjo keli sprogimai. Pasak Ukrainos žvalgybos, šis išpuolis yra suplanuota Rusijos specialiųjų tarnybų provokacija.
Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian”).
Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!
Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto
Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?
Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“
Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.
Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai
Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.
Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…
Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…
Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.
Ciniška kelionės „razina“
KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais.
Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.
„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.
Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!
Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.
Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.
Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka
Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.
Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)
Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.
Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.
Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.
Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.
Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu
Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?
Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.
Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.
Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse
1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.
Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.
Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.
1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).
Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.
PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.
Separatistams atėjo ginkluota pagalba
Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.
1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.
Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.
1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.
Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.
Tęsiasi kompromisų paieška
Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.
Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.
Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.
Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.
Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…
Susitaikius – iškyla naujos grėsmės
Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.
Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.
Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.
To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.
Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.
Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Padniestrė: istorinis rakursas
Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.
Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.
Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.
Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.
Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.
1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.
Kaip prasidėjo konfliktas?
Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.
Moldovos vėliava
Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.
Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.
Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.
Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.
Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.
Rusenantis Padniestrės konfliktas
Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.
Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).
Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius
Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.
O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).
Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.
Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai
Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.
Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.
Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas”
Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).
Nėra tokios tautos
Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).
Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.
Moldovos vėliava
Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA
Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.
Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.
Moldovos klaida
Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.
Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas.
Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.
Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.
Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.
Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.
Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?
Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.
Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.
Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.
Šio pranešimo vienas iš tikslų – trumpai pristatyti prieš dvidešimt metų vykusius įvykius, kai nuo atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo mėginama atplėšti jos rytinę dalį, paimant ir pačią sostinę į reples ir taip žlugdant valstybės atkūrimą – ne tik jos vientisumą, bet ir pačią Nepriklausomybę.
Panašus planas tuomet pavyko Padnestrėje, tačiau Tiraspolis – tai vis dėlto ne Vilnius, ir pasekmės Lietuvoje būtų buvusios dar rimtesnės. Teritorinės autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje aplink Vilnių, o gal ir pačiame Vilniuje sukūrimas galėjo pakeisti pastarųjų dvidešimt metų rytų Europos, net visos Europos istoriją.
Pasaulio žvalgybos istorija – nepaprastai įvairi, plati. Kokių tik painių, keistų, pikantiškų istorijų neužfiksuota istorijos vadovėliuose, žvalgybininkų prisiminimuose, žvalgybos tematika besidominčių žurnalistų publikacijose?
Tikrai nesuklysiu pasakęs, jog tarp valstybių besiklostančios žvalgybinės bei kontržvalgybinės intrigos – viena iš įdomiausių, sensacingiausių temų. Kaip ir detektyvai, kaip ir nuotykiniai filmai, prikaustantys milijonines žiūrovų ar skaitytojų auditorijas.
Šiandien mes pateikiame nedidelę informaciją apie žvalgybos, kurios veiklos iki šiol dar niekad neanalizavome, veiklą. Omenyje turiu vadinamosios Padniestrės respublikos žvalgybą.
