Mums trūksta visko: darbo, pinigų, geros valdžios, tiesos ir teisingumo, nesavanaudiškų draugų, sveikatos, jau trūksta gryno vandens ir gryno oro. Nutylime, kad trūksta darbštumo, taupumo, atsakomybės, tiesos ir teisingumo savo elgesyje, bendravimo kultūros ir pastangų bendrauti. Skundžiamės, kad skauda galvą, tačiau nutylime, kad joje stokojame sveiko proto ir išminties, pirmenybę atiduodame vienadieniams interesams, pamiršdami idealus, rūpinamės vien buitimi, nesusimąstydami apie būtį. Verkšlename dėl pasekmių, nenagrinėdami ir nešalindami priežasčių. Jaunimas veržiasi į užsienius, į kitokią, palankesnę save išreikšti aplinką, o pastangų keisti aplinką savo šalyje vengia. Ilgai trukusi “klasių kova“, “liaudies priešų“ paieška ir naikinimas, “proletariato diktatūra“, paniekinta krikščioniškoji artimo meilė iškreipė, sumaitojo žmonių santykius, nuvertino vieną didžiausių vertybių – bendravimą tarp žmonių.
