Trijų Karalių eisena. Dainiaus Labučio (ELTA) foto
Trijų Karalių švente ketvirtadienį baigsis kalėdinis laikotarpis.
Trijų metrų aukščio karalių figūros – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras bei jų palyda, eidami Vilniaus senamiesčio gatvėmis, nuo Aušros vartų Katedros aikštės link, linkės miestui sėkmingų metų ir neš dovanas į prakartėlę.
Eisenai pasiekus Katedros aikštę, Tris Karalius palydės legendinis berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis), čia bus galima pasiklausyti šio choro atliekamų gražiausių kalėdinių giesmių.
Choras atliks visiems puikiai pažįstamą, Kristaus užgimimo himnu tapusią austrų vargonininko ir kompozitoriaus Franco Gruberio dainą „Tyli naktis“, sukurtą kunigo ir rašytojo Jozefo Moro žodžiais. Vėliau skambės lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio giesmės „Tyliąją naktį“ ir „Sveikas, Jėzau gimusis“. Koncertą užbaigs ypatingais talentais apdovanoto prancūzų kompozitoriaus, vargonininko ir dirigento Camilio Saint-Saens’o „Tollite hostias“ iš Kalėdų oratorijos.
Po koncerto Trys Karaliai – Kasparas, Merkelys ir Baltazaras – užsuks į Vilniaus mokytojų namų kiemelį, kur vyks šeimų šventė „Lik sveika, Kalėdų eglute“. Šis renginys, organizuojamas Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Ne viena karta užaugusi su šia švente dabar atsiveda jau savo vaikus. Pagrindinis šventės tikslas, kad vaikai ir tėveliai suvoktų pagarbos gamtai, saugojimo svarbą.
Renginiu siunčiama žinutė, kad eglutė turės antrą gyvenimą. Sunkvežimis, prikrautas eglučių, išveš jas miško globon, kad kitais metais ji sugrįžtų į mūsų namus.
Stebuklingame, įspūdingai išpuoštame kieme susirinkusiųjų lauks įvairios pramogos: žiemos krepšinis „Taiklioji ranka“, šeimų slidės, šėlionės su sniego gniūžtėmis, paslaptingoji juodoji palapinė ir kitos pramogos. Visoms linksmybėms vadovaus animatorių komanda „Gyvieji žaislai“. Suskambus fanfaroms scenoje pasirodys muzikos grupė „Mini kivi“.
Trijų karalių eisena baigs kalėdinį laikotarpį Šiauliuose. Emilio Jucio nuotr.
Šiauliuose kalėdinį laikotarpį vainikuos pirmadienį rengiamos Trijų karalių eitynės. Tradicinis renginys suburs šiauliečius kartu su Trimis karaliais ir jų palyda triukšmingai keliauti miesto bulvaru ir aplankyti miesto centre ir katedroje esančias prakartėles, stebėti teatralizuotą simbolinių dovanų įteikimo ceremoniją kūdikėliui Jėzui ir kartu išlydėti gražiausias žiemos šventes.
Trys karaliai – nuo seno sausio 6-ąją minima šventė, Lietuvoje laikoma didžiausių žiemos švenčių pabaiga. Tradiciškai Šiaulių kultūros centras organizuoja teatralizuotą Trijų karalių eiseną ir kvies miesto bendruomenę pasitikti Rytų išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį – bei kartu keliauti Prisikėlimo aikštės link.
Su „Aušrine žvaigžde“ priešaky kartu su Trimis karaliais keliaus ir iškilminga jų palyda – avytės, jautukas, asiliukas ir kiti personažai, kuriuos įkūnys jaunieji Šiaulių kultūros centro teatro studijos „Gūžta“ (meno vad. L. Jankauskaitė-Peleckienė) aktoriai. Šventinę atmosferą kurs grupė „Ritmas kitaip“ ir miesto bulvare procesiją pasitiksiantis skulptoriaus Dariaus Augulio „Meilės varpo“ skambesys.
Karališkoji procesija, kaip nurodoma Šiaulių kultūros centro pranešime, pajudės nuo Kaštonų alėjos ir triukšmingai, sveikindama, laimindama praeivius ir ragindama visus prisijungti, keliaus Vilniaus, o po to Tilžės gatvėmis iki pat Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros, kurioje aplankys ten įkurdintą prakartėlę, įteiks simbolines dovanas.
„Seniau buvo paplitęs paprotys ant bažnyčios durų pašventinta kreida parašyti tris kryželius ir pirmąsias Trijų karalių vardų raides: +K+M+B. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašas namus apsaugos nuo piktųjų dvasių. Šis paprotys kai kur išliko ir iki šių dienų, todėl Trijų karalių apsilankymo Katedroje metu bus pašventinta kreida, kurios dalelę kiekvienas norintysis galės parsinešti namo ir ja užrašyti šiuos simbolius“, – sako Šiaulių kultūros centro etninės kultūros specialistė Aušra Brijūnienė.
Po apsilankymo katedroje Trijų karalių procesija sustos Prisikėlimo aikštėje, kurioje ir vyks pagrindinė teatralizuota dovanų įteikimo miesto prakartėlei ceremonija. Karaliai pagarbins ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų ir įteiks jam simbolines dovanas: aukso kaip karaliui, smilkalų kaip Dievui, miros kaip mirtingajam žmogui. Ši iškilminga ceremonija pažymės kalėdinio laikotarpio pabaigą ir primins, kad jau metas vėl kibti į darbus.
Renginio metu taip pat vyks bendrovės „Šiaulių energija“ organizuojama eglučių surinkimo akcija, kurios metu iš gyventojų bus renkamos ir išvežamos kalėdinės eglutės. Akcijos tikslas – nupuoštas eglutes panaudoti prasmingai, paverčiant jas į ekologišką biokurą, kuris bus panaudotas bendrovės vartotojų būstams šildyti.
Eglutė pusnyse. Vytauto Visocko nuotr.
Praėjus gražiausioms metų šventėms Vilniaus mokytojų namai ragina nemesti žaliaskarių į gatves, atnešti jas pirmadienį į kiemelį – iš čia jos bus palydėtos miško globon.
Vilniaus mokytojų namai pirmadienio vakarą organizuoja renginį visai šeimai „Lik sveika, Kalėdų eglute“. Į atsisveikinimo su eglutėmis atėjusius linksmins teatro trupė ČIA personažai, bus žaidimų, pokštų, dainų ir šokių bei karštos kakavos, žada šventės rengėjai. Visus laimins ir Trys karaliai.
Sostinės savivaldybė drauge su miestą tvarkančiomis įmonėmis taip pat pasirūpino, kad mieste atsirastų daugiau kaip 80 specialių vietų nupuoštoms eglėms ar jų šakoms palikti. Po švenčių su eglėmis sostinėje bus galima atsisveikinti neteršiant gyvenamosios aplinkos, civilizuotai ir nemokamai.
Surinktos eglės vėliau perdirbamos ir virs ekologišku kuru arba kompostu. Iš specialių surinkimo taškų eglės bus nuolat renkamos nuo sausio 6 iki 31 d.
Sostinės savivaldybė kasmet paragina vilniečius nemesti eglių prie mišrių komunalinių atliekų konteinerių, nepalikti kiemuose, neteršti savo ir kaimynų gyvenamosios aplinkos. Miestas pasirūpina, kad specialių surinkimo taškų atsirastų kiekviename rajone.
Savivaldybė primena, kad už paliktas kalėdines eglutes ne tam skirtose vietose, gali grėsti bauda iki 140 eurų. Be to, nuo sausio 1 d. įsigalioja nauja atliekų tvarkymo mieste tvarka, pagal kurią prie konteinerių rastos stambiagabaritės atliekos bus surenkamos ir išvežamos, tačiau už jų išvežimą bus išrašytos sąskaitos, kurias apmokės to namo, kuriam priskirtas konteineris, gyventojai.
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.
Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.
Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.
Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.
Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.
