Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.
UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.
Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…
Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…
Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.
Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.
Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.
Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.
Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.
Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).
Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.
Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.
Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.
Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.
Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.
Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.
Tatjana Urbanskaja, Tatjana Poliakovskaja
Detaliau: www.unian.net
2017.12.10; 04:50
Ne taip seniai įtakingas anglų žurnalas priskyrė Kijevą prie dešimties blogiausių pasaulio miestų, motyvuodamas dar ir dideliu terorizmo pavojingumu. Tuo tarpu pati Didžioji Britanija, kaip, beje, ir kitos Europos sostinės, žymiai labiau už mus kenčia nuo terorizmo.
Anot žurnalo „The Economist” versijos, Kijevas įeina į nepatogiausių miestų gyventi dešimtuką: pagal to leidinio analizės skyriaus ekspertų kasmet atliekamų tyrimų rezultatus, Ukrainos sostinė užima 131 vietą iš 140-os vietos.
Blogiausiai žurnalas „The Economist” įvertino stabilumą Ukrainos sostinėje (tai kriminaliteto – žiaurių ir smulkių nusikaltimų – lygis), terorizmo, taip pat ir karinio bei pilietinio konflikto grėsmės – 35 balai iš 100 galimų. Kaip pažymi leidinio ekspertai, šiokiam tokiam atgimimui, kurį demonstruoja Ukrainos rodikliai, vis dėlto gresia pavojus dėl netvarkos, ekonominio nestabilumo ir nesibaigiančio karo Donbase.
Ar iš tikrųjų tie kriterijai taip blogina potencialų Kijevo komfortą – ginčytinas klausimas. Bent jau todėl, kad, nors ir nėra tiesioginių karo veiksmų ES teritorijoje, dauguma Europos sostinių irgi toli nuo „idealaus miesto gyventi“ statuso. Ir kaltas tas pats terorizmas, kurį užsienio analitikai įžvelgė Kijeve, bet nemato savo panosėje.
Pabrėšime, kad Europolas apie visas teroro atakas Europos Sąjungos šalyse kasmet skelbia oficialią ataskaitą, kurios pavadinimas „Terorizmas ES: situacija ir tendencijos“ (EU Terrorism Situation & Trend Report (Te-Sat)). Ataskaitoje surinkta informacija iš ES valstybių, Eurojust organizacijos partnerių, taip pat faktai, gauti iš atvirų šaltinių.
„Tai situacinė ataskaita, kurioje aprašomi ir analizuojami išoriniai terorizmo pasireiškimai, tai yra teroristiniai puolimai bei veiksmai. Joje nesistengiama analizuoti giluminių terorizmo priežasčių, ir joje nebandoma vertinti kovos su terorizmu įtakos ar veiksmingumo“, – pranešama Europolo portale.
Remdamasis tokių kasmetinių situacinių Europolo ataskaitų informacija, UNIAN surinko duomenis apie garsiausius teroro aktus Europos sostinėse nuo 2014 metų – nuo Rusijos agresijos Ukrainos teritorijoje pradžios – nuo tada, kai Kijevo reitingai, matuojantys „komfortą ir miesto saugumą gyventi“ jame, pradėjo smukti.
2014 metai: 4 mirtys
2014 metų ataskaitoje pranešama, kad per metus ES iš viso užfiksuotas 201 teroro aktas (daugiau kaip pusė – Didžiojoje Britanijoje, nors nė per vieną niekas nežuvo). Čia reikia pažymėti, kad, apskaičiuodamas šitą rodiklį, Europolas tradiciškai sumuoja ne tik įvykdytas atakas, bet ir sužlugdytas ar nepavykusias.
Mirtini atvejai per teroro išpuolius 2014 metais buvo užfiksuoti Belgijoje. Antai, 2014 metų kovą iš Alžyro kilęs prancūzas Mechdis Nemušas apšaudė Žydų muziejų Briuselyje. Žuvo keturi žmonės – du turistai iš Izraelio ir du muziejaus darbuotojai, dar trys žmonės buvo sužeisti.
Užpuolikas buvo sugautas po kelių dienų Prancūzijoje, paaiškėjo, kad jis kariavo Sirijoje „Islamo valstybės“ pusėje.
Pagal Europolo informaciją, iš viso 2014 metais Europos Sąjungos šalyse už nusikaltimus, susijusius su terorizmu, suimta apie 800 žmonių. Beje, šis rodiklis buvo žymiai aukštesnis, negu 2013 metais (tada buvo suimta vos per 500 žmonių). Daugiausia žmonių suimta Prancūzijoje (238), po to eina Ispanija (145) ir Didžioji Britanija (132).
Atskirai reikia pabrėžti, kad daugiau kaip pusė areštų – Europos Sąjungoje, jie susiję su religiniu terorizmu – džihadu. „Daugiausia areštų susiję su religijos įkvėptu terorizmu, kaip ir 2013 metais. Taip tęsiasi tendencija, kuri pastebima nuo 2011 metų“, – sakoma dokumente.
Kai dėl teisminių nagrinėjimų, tai situacija 2014 metais buvo tokia: 15 ES valstybių pranešė, kad išnagrinėjo 180 bylų, susijusių su kaltinimais terorizmu. O iš viso nuosprendžiai už teroristinius teisės pažeidimus buvo paskelbti apie 400 žmonių.
2015 metai: žuvo 151 žmogus
2015 metais teroro aktų ES šalyse nežymiai padaugėjo. Iš viso buvo užfiksuota 211 įvykdytų, nesėkmingų arba sužlugdytų atakų. O štai mirtinų, palyginus su 2014-aisiais, smarkiai padaugėjo. Iš viso ES nuo teroristų rankos žuvo 151 žmogus – 148 Prancūzijoje, 2 – Danijoje, 1 – Graikijoje.
Beje, anksčiau Europolo ataskaitos stabiliai fiksuodavo teroristinių nusikaltimų mažėjimą Prancūzijoje, tačiau 2015 metais šalis pagal tuos rodiklius užėmė grėsmingą antrą vietą – 72 teroro aktai per metus. Daugiau tik Didžiojoje Britanijoje (103).
Apie skandalingus teroro aktus Prancūzijoje tada visi rašė ir kalbėjo… Iš pradžių, 2015 metų sausį, 12 žmonių žuvo po šaudynių Paryžiuje satyrinio leidinio Charlie Hebdo redakcijoje, dar 10 žmonių buvo sužeisti. O tiesiog po kelių dienų dar vienas teroro aktas: Paryžiuje, žydų supermarkete, 4 žmonės paimti įkaitais ir nužudyti piktadario, pretenduojančio į priklausomybę „Islamo valstybei“.
2015 metų lapkritį Paryžiaus teatre „Bataclan“ įvykdytas dar vienas kraupus teroro aktas. Nusikaltėliai vėl pagrobė įkaitų, 130 žmonių žuvo, daugiau kaip 300 sužeisti. Dalyvavimą atakose irgi patvirtino „Islamo valstybė“.
Prancūzijos valdžia net paskelbė įvedanti ypatingąją padėtį ir laikinai uždaranti sienas…
Per 2015 metus už nusikaltimus, susijusius su terorizmu, ES-oje buvo suimti 1077 žmonės. Iš jų 700 areštų buvo susiję būtent su džihadistų terorizmu. 12-a Europos Sąjungos valstybių pranešė išnagrinėjusios teisme daugiau kaip 200 terorizmo bylų, paskelbti iš viso 527 nuosprendžiai (dauguma iš jų taip pat susiję su džihadistų terorizmu).
2016 metai: užfiksuotos 142 mirtys
Pernai 8-ios Europos Sąjungos šalys pranešė apie 142 įvykdytus, nepavykusius ir užkardytus teroristinius puolimus. Kaip pranešama Europolo ataskaitoje, „…Tarp jų buvo užpuolimų, kuriuos rengė džihadistai, o taip pat nacionalistai, ultradešinieji ir kitokios grupės…“.
Daugiau kaip pusė teroro aktų (76) įvykdyti Didžiojoje Britanijoje. Prancūzija pareiškė apie 23 užpuolimus, Italija pagarsino 17, Ispanija – 10, Graikija – 6, Vokietija – 5, Belgija – 4 ir Niderlandai – 1 ataką. Iš viso 2016 metais Europos Sąjungoje per teroristinius puolimus žuvo 142 žmonės ir apie 400 buvo sužeisti.
Antai, du šiurpūs teroro aktai 2016 metų kovo 22-ąją įvykdyti Briuselyje. Abi atakos buvo sukoordinuotos ir kruopščiai parengtos. Per pirmąjį puolimą 2 teroristai-mirtininkai susprogdino detonuotus savadarbius sprogmenis Briuselio oro uoste. Per ataką žuvo 14 žmonių ir apie 100 buvo sužeisti. Oro uoste buvo uždrausta leistis visiems lėktuvams, jie buvo persiunčiami į atsarginius oro uostus, oro uosto pastatas irgi iš dalies nukentėjo.
Tą pačią dieną, tiesiog po pusvalandžio, dar du sprogimai Briuselio metro traukiniuose nusinešė 28 žmonių gyvybes. Atsakomybę už teroro aktus mieste prisiėmė „Islamo valstybė“.
Renkant informaciją apie teroro aktus vien tik ES šalių sostinėse, vis dėlto neįmanoma ignoruoti tragedijos Nicoje… Taigi, 2016 metų liepos 14 bakarą, švenčiant Bastilijos dieną, sunkvežimis du kilometrus įvažiavo į žmonių minią. Tokiu būdu teroristas nužudė 85 žmones, įskaitant 10 vaikų, ir sužeidė daugiau kaip 200 asmenų.
Tais pačiais metais, pagal analogišką siaubingą „scenarijų“, įvyko teroro aktas ir Berlyne. Gruodžio 19 dieną sunkvežimis įvažiavo į minią žmonių, atėjusių į kalėdinę mugę. Žuvo 12 žmonių, pusšimtis buvo traumuoti. Sunkvežimio vairuotojas bandė dingti, bet buvo sulaikytas. Antras žmogus, kuris įvažiuojant buvo kabinoje, žuvo.
Apskritai, Europolas praneša, kad 2016 metais už teroristinius nusikaltimus suimta šiek tiek mažiau žmonių nei 2015 metais – 1002. Bet dauguma areštų – kaip ir anksčiau – susiję su džihadistų terorizmu – 718.
Beje, vienintelė ES valstybė, kurioje išlieka areštų daugėjimo tendencija, tai Prancūzija: 238 – 2014 metais, 424 – 2015 metais ir 456 – 2016 metais. Europolo ataskaitoje pranešama, kad pernai 17-a Europos Sąjungos šalių išnagrinėjo teismuose 300 bylų, susijusių su terorizmu. Iš viso už teroristinius nusikaltimus paskelbti nuosprendžiai 600-ams žmonių, ir dauguma nuosprendžių susiję su džihadistų terorizmu.
2017 metai: pavojų nemažėja
Nors ataskaita apie šiuos metus pasirodys tik ateityje, 2018 metais tai nė trupučio netrukdo prisiminti garsiausių teroro aktų, kurie jau įvyko Europos sostinėse. Antai, šių metų vasarį Paryžiuje nežinomas asmuo su dviem mačetėmis rankose, apsirengęs marškinėliais su kaukole, šaukdamas „Allah Akbar“, užpuolė karinį patrulį, saugojusį tvarką šalia Luvro vykdant specialiąją operaciją Sentinelle. Kariškiai pradėjo šaudyti į užpuoliką – jis buvo sunkiai sužeistas į pilvą ir paguldytas į ligoninę. Vienas kariškis irgi buvo lengvai sužeistas. Prancūzijos valdžia pareiškė, kad užpuolimas yra „teroristinio pobūdžio“.
Šių metų balandį teroro aktas įvykdytas Švedijos sostinėje. Sunkvežimis visu greičiu įsirėžė į žmones, kurie vaikščiojo po Drotningataną – pagrindinę pėsčiųjų gatvę Stokholme. Mašina sustojo po to, kai įvažiavo į vienos parduotuvės vitriną. Žuvo mažiausiai 5 žmonės, 15-a buvo sužeisti.
Londonui šie metai buvo itin gedulingi… Gegužės 22-ąją nugriaudėjęs teroro aktas Mančester-Arenoje nusinešė daugiau kaip 20 žmonių gyvybes, o jau birželio 3 miestą užgriuvo visa serija teroro atakų. Antai, vakare į Londono tilto pėsčiųjų taką ant žmonių užvažiavo sunkvežimis. Įvyko restorano šalia Boro-Market turgaus ginkluotas užpuolimas. Iš viso 2017 metų birželio 3 dieną per nusikalstamas atakas žuvo 8 žmonės, o dešimtys nekaltų žmonių buvo sužeisti ir hospitalizuoti.
Pastaraisiais metais nuo teroristinės agresijos ypač kenčia Ispanijos turistinis centras. Antai, šių metų rugpjūtį, tegul ir ne sostinėje, o Ispanijos šiaurės rytuose, įvykdyta visa serija teroro aktų. Pirmiausia šalies turizmo centre, Barselonoje, furgono vairuotojas užvažiavo ant praeivių. O vėliau panašų teroro aktą teroristai planavo Kambrilso miestelyje, bet policija juos nušovė. Per tuos du teroro aktus Ispanijoje žuvo 16 žmonių, nukentėjo daugiau kaip šimtas.
Beje, prieš 13 metų Ispanijos sostinėje Madride įvykdytas teroro aktas, kuris tada buvo apibūdintas kaip baisiausias Europoje… 2004 metų kovo 11-ąją Al-Qaeda islamistai susprogdino keletą sprogmenų keliuose traukiniuose. Per sprogimus žuvo 191 žmogus – 17-os valstybių piliečių. 192-ąja auka tapo specialiosios paskirties būrio kovotojas, žuvęs šturmuojant butą, kuriame slėpėsi teroristai.
O prieš porą savaičių Londono metro irgi driokstelėjo sprogimas. Kaip tvirtino liudytojai, kalbėdami su žiniasklaida, sprogo konteineris, kuris stovėjo šalia vagono durų. Nukentėjo keliasdešimt žmonių, laimei, niekas nežuvo.
Teroro aktai Kijeve
Apskritai, jei tikėsime Nacionalinės policijos statistika, pernai („The Economist” paskutinėje ataskaitoje analizavo būtent 2016 metus) nusikalstamumo lygis Kijeve pakilo 16 proc. Bet tai ne kažkokių masinių neramumų, teroro aktų ir kitų sunkių nusikaltimų sąskaita, o dėl to, kad registruojama daugiau nusikaltimų nuosavybei, apiplėšimų gatvėse ir chuliganizmo atvejų (kuo, iš principo, gali „pasigirti“ bet kuris pasaulio megapolis).
Antai, Nacionalinė policija pranešė, kad užfiksuotas transporto priemonių vagysčių padaugėjimas 24 proc., o apiplėšimų – 45 proc. Kai dėl teroro aktų (įvykdytų, nepavykusių arba sužlugdytų, kaip jie kvalifikuojami Europoje), tai nuo 2014 metų – Rusijos agresijos pradžios Ukrainoje ir to laiko, kai visiškai nusmuko Kijevo reitingai, matuojantys, „miesto komfortiškumą ir saugumą gyventi“ jo ribose, juos galima ant pirštų suskaičiuoti.
Taigi 2014 metų gruodį Lugansko gyventoja Anastasija Kovalenko gavo iš užsakovo moterišką rankinę, prikimštą sprogmenų, ir paliko ją Kijevo centre. Bet teroro aktas buvo sužlugdytas – Anastasiją sulaikė SBU – Ukrainos saugumo tarnybos – bendradarbiai. Teisme ji prisipažino, kad rengėsi įvykdyti teroro aktą. O 2017 metų vasarą Pečioros teismas paskelbė jai nuosprendį – penkerius metus laisvės atėmimo.
2015 metų balandį SBU apibūdino kaip teroro aktą sprogimą sostinėje šalia vieno Rusijos taupomojo banko „Sberbank Rossiji“ skyriaus, per kurį niekas nenukentėjo. Beje, jėgos atstovai pareiškė, kad nusikaltimas buvo įvykdytas pagal nurodymą iš RF, „siekiant destabilizuoti visuomeninę situaciją Kijeve“.
O štai ką iš tikrųjų galima laikyti teroro aktu, ir dar su aukomis, – tai įvykius prie Aukščiausiosios Rados 2015 metų rugpjūčio 31-ąją. Priminsim, tada prie parlamento sienų buvo susprogdinta kovinė granata, o per sprogimą žuvo 4 Nacionalinės gvardijos kovotojai, dar apie 150 žmonių buvo sužeisti. Bet šiandien Podolės rajono teismas vis dar nepradėjo nagrinėti iš esmės baudžiamosios bylos, kurioje 15-a figūrantų.
Teroro aktams galima priskirti ir tyčinį žymaus žurnalisto Pavlo Šeremeto nužudymą, – jo automobilis susprogdintas Kijevo centre 2016 metų liepą (teisėsaugininkai svarstė šešias incidento versijas). Nuo 2017 metų liepos 24-osios Nacionalinė policija įslaptino visus teismų nuosprendžius Šeremeto nužudymo byloje, nenurodydama priežasčių.
Automobilio susprogdinimą Kijeve, Solomensko rajone 2017 metų birželį, kai žuvo GUR (Vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiojo būrio pulkininkas Maksimas Šapovalas, Nacionalinės policijos Vyriausiosios valdybos Tyrimo skyrius iškart pavadino teroro aktu. Taip pat kaip ir tą patį mėnesį, tik porą savaičių anksčiau, sprogimą netoli JAV ambasados Ukrainoje. Laimė, per jį niekas nenukentėjo.
Ir vienas iš paskutiniųjų įsiminusių incidentų – sprogimas prie Ministrų kabineto Kijeve Nepriklausomybės dieną. Teroro aktas – ar ne teroro aktas, bet sprogus paketui, nukentėjo du žmonės.
Kaip ten bebūtų, net tokia statistika liudija, kad Ukrainos sostinėje viskas ne taip liūdna, kaip bandė pavaizduoti The Economist analitikai. Ypač lyginant su ES sostinėmis.
Informacijos šaltinis: www.unian.net
2017.10.24; 02:00
Christina Hebel / Der Spiegel
Štai jau beveik keturias savaites „ukrainiečių žurnalistas Romanas Suščenka neturi galimybės kontroliuoti savo gyvenimo“, rašo vokiečių žurnalo Der Spiegel apžvalgininkė Kristina Hebel.
Šių metų rugsėjo 30 dieną jis buvo suimtas FSB bendradarbių Maskvos centre. 47-rių metų Ukrainos valstybinės informacijos agentūros Ukrinform žurnalistas kaltinamas šnipinėjimu, už tai jam gresia nelaisvė iki 20 metų.
Žurnalisto, šešerius pastaruosius metus dirbusio Ukrinform korespondentu Prancūzijoje, suėmimas „kelia daug klausimų dar ir todėl, kad Rusijos valdžia skelbia prieštaringus pareiškimus“. Antai, Rusijos URM tvirtina, kad Suščenka neturi galiojančios vizos žurnalistiniam darbui. Bet, kaip pabrėžia žurnalas, ji jam ir nereikalinga privataus pobūdžio vizitui. Pasak informacijos, gautos iš jo šeimos, Suščenka atvyko į Maskvą pas savo sūnėną ir draugus.
FSB pranešė, kad Suščenka, kuris, beje, buvo suimtas praėjus vos kelioms valandoms po atvykimo, girdi, tikslingai rinko informaciją apie Rosgvardiją, o tai yra valstybės paslaptis. Ten taip pat pranešė, kad žurnalistas yra „Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas“, o tai neigia ne tik pats Suščenka, bet ir oficialusis Kijevas.
Suščenkos byla kelia nerimą Ukrainos žurnalistams, kurie vertina ją kaip bandymą įbauginti. Ukrinform generalinis direktorius Aleksandras Charčenka savo bendradarbio suėmimą stato į vieną gretą šalia kitų Rusijoje nuteistų ukrainiečių bylų. Kaip pavyzdį jis nurodo ukrainiečių karę Nadeždą Savčenko, kuri buvo apkeista, iškalėjusi dvejus metus, taip pat ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, nuteistą 20 metų nelaisvės. Ukrainos teisės gynėjų duomenimis, iš viso Rusijos kalėjimuose dabar laikoma apie 20 Ukrainos piliečių. Charčenka juos vadina „ukrainiečiais įkaitais, kuriuos Rusija nori panaudoti prieš Ukrainą“.
Beje, Suščenkos bylos viešinti negalima. Suimtojo advokatas Markas Feiginas, gynęs opozicionierius ir panko grupės Pussy Riot dalyves, procesą vadina „slaptu“, nes, valdžios duomenimis, Suščenkos byla susijusi su valstybės paslaptimi. Dėl to advokatui teko pasirašyti pažadą jos neviešinti, kad galėtų dalyvauti baudžiamojoje byloje.
Tuo tarpu Suščenkos advokatas jau žino šio proceso baigtį. „Romanas Suščenka bus nuteistas kalėti ir vėliau apkeistas“, prognozuoja Feiginas, minėdamas Savčenko istoriją.
Juk Ukrainos kalėjimuose, kaip rašo Der Spiegel, šiuo metu sėdi apie 150 Rusijos kariškių bei specialiųjų tarnybų bendradarbių, taigi „žurnalistas – tai geras objektas mainams“.
Informacijos šaltinis: leidinys Der Spiegel.
2016.11.01; 23:56
Roman Olearchyk, Nil Bakli / Financial Times
Arseno Pavlovo, labiau žinomo Motorolos pravarde, ir jo apsaugininko nužudymas sekmadienio vakarą gresia visos apimties kovomis Ukrainos rytuose, nepaisant to, kad Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai trečiadienį susitarė parengti „kelio žemėlapį“ įstrigusiam taikos susitarimui karo iškankintame regione įgyvendinti, rašo Romanas Olearčikas ir Nilas Baklis laikraštyje „The Financial Times”.
„Tačiau Pavlovo – pastebimiausio iš mažiausiai septynių sukilėlių vadų, nužudytų maždaug per metus, žūtis – taip pat kelia ir platesnį klausimą: kodėl tiek daug separatistų lyderių žūsta lyg ir per paliaubas? – sakoma straipsnyje. – Yra įvairiausių teorijų: pradedant proukrainietiškų grupuočių kerštu bei įvairių sukilėlių grupuočių tarpusavio kivirčais ir baigiant Rusijos specialiųjų tarnybų, atsikratančių separatistų, kurių jos nebegali kontroliuoti, veiksmais.
Donecko separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, į kurio gyvybę irgi buvo kėsintasi, Pavlovo nužudymu apkaltino Ukrainos specialiąsias tarnybas. „Mes galime daryti prielaidą, kad (Ukrainos prezidentas) Petro Porošenka pažeidė paliaubas ir paskelbė mums karą“.
„Kijevas savo atsakomybę neigia, – rašo autoriai. – Pasak valdininkų, Kijevo specialiosios tarnybos negalėjo nužudyti gerai saugomo sukilėlių vado Donecko šerdyje“.
Analitikai, pabrėžiantys, kaip uoliai Pavlovas rūpinosi savo saugumu, spėja, kad jį nužudė saviškiai, sakoma straipsnyje.
Nuo praėjusio gruodžio pabaigos nužudyti mažiausiai keturi prorusiški karvedžiai – Pavelas Driomovas, Aleksandras Bednovas, Aleksejus Mozgovojus ir Jevgenijus Isačenka. Visi jie buvo Luhansko Liaudies Respublikos lyderio Igorio Plotnickio, į kurį irgi buvo kėsintasi varžovai. Kalėjime žuvo (oficiali versija – nusižudė) dar vienas Luhansko vadas – Genadijus Cypkalovas, rašo žurnalistai.
Jie pažymi, kad Rusijos žiniasklaida šlovina Pavlovą, o Kijevo valdininkai ir kiti šaltiniai mano, kad jį galėjo pašalinti Rusijos specialiosios tarnybos, vykdydamos „valymą“.
Julija Latynina, Rusijos žurnalistė ir laidų vedėja, žinoma Vladimiro Putino kritikė, praėjusią savaitę savo asmeniniame tinklaraštyje rašė, kad Pavlovas nužudytas aukštų Maskvos valdininkų įsakymu, nes „jis žinojo, kas numušė Boingą (MH-17)“, pasakoja straipsnio autoriai.
Kijevo specialiųjų tarnybų (SBU) atstovas spaudai Aleksandras Tkačiukas sakė, kad, žinoma, Ukraina norėtų gauti Pavlovą – „įtariamąjį daugelyje bylų, pradedant teroristine veikla ir baigiant nužudymais“, – ir išsakė prielaidą, kad dėl jo nužudymo kalta Maskva.
„Įsivaizduokite, kad Ukrainos valdžia turėtų tokį liudytoją, kaip Pavlovas, tarptautinio lygmens baudžiamajame teisme dėl Rusijos karinių nusikaltimų“, – kalbėjo Tkačiukas. Jo nuomone, Motorolos mirtis „naudinga Rusijos vadovybei“.
Informacijos šaltinis: „The Financial Times”.
2016.10.24; 09:00
SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) pirmininko pirmasis pavaduotojas Vasilijus Gricakas birželio 18 dieną buvo paskirtas laikinuoju Ukrainos saugumo tarnybos vadovu.
Pristatydamas naują žinybos vadovą, prezidentas Petro Porošenka pažymėjo, kad Gricakas ilgą laiką dirba saugumo tarnyboje, o pastaruosius metus vadovavo antiteroristiniam centrui (ATC) prie SBU. Be to, Porošenka pabrėžė, kad Gricakas kūrė SBU Centrinės valdybos Jungtinį štabą antiteroristinės operacijos vykdymo zonoje.
Continue reading „Naujasis Ukrainos SBU vadovas: 10 mažai žinomų faktų apie Vasilijų Gricaką”
