Ingrida Šimonytė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ingridos Šimonytės Vyriausybės darbą pandemijos sąlygomis kritikuoja ne tik politiniai oponentai, tačiau ir politologai. Pasak jų, pastarosios savaitės Vyriausybės sprendimai kovojant su pandemija atskleidė, kad stokojama ne tik nuoseklumo ir aiškių argumentų priimant sprendimus, tačiau ir elementarios empatijos.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas sako, kad jei valdantieji ir toliau nepasimokys iš savo klaidų, Vyriausybei ne tik teks susitaikyti su aštriomis kritikos strėlėmis, tačiau gali augti ir įtampa Ministrų Kabineto viduje.
Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė valdančiųjų sprendimuose pasigenda vidinės organizacijos bei logiškumo.
„Valdančiųjų sprendimuose neapibrėžtumo ir nuoseklumo apraiškų tikrai yra. Nematau to aiškaus algoritmo, kuo vadovaujantis kai kurie svarbūs sprendimai yra priimami. Jau ne kartą Vyriausybei buvo sakyta, kad negali būti jokių anonsų, jeigu nėra 120 procentų tikrumo, kad tuos sprendimus, bus galima priimti“, – Eltai sakė MRU politologė.
Tai akcentuoja ir VU TSPMI politologas T. Janeliūnas. Pasak jo, panašu, kad Vyriausybė nesugeba tinkamai informuoti visuomenę apie kai kuriuos sprendimus. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Vyriausybė neranda tinkamo būdo, kaip pranešti visuomenei apie savo sprendimus (…). Jei ir toliau toks Vyriausybės komunikavimo stilius tęsis, daugės ir komunikacijos klaidų. Taigi ir reakcijos bus vis labiau emocinės ir, matyt, tokia kritika tik didins įtampą pačios Vyriausybės viduje“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologo manymu, valdantieji patys išprovokuoja neigiamas visuomenės reakcijas, nes sukelia pernelyg didelius lūkesčius, kurių galiausiai negali įvykdyti. ELTA primena, kad pastarąją savaitę valdantiesiems kritikos nemažai teko dėl to, kad buvo priimtas sprendimas neatidaryti daugiau prekybos vietų, nors apie ketinimus laisvinti karantino apribojimus tos pačios dienos rytą kalbėjo ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
„Kalbama apie pandemijos suvaldymą ir apie įvairių suvaržymų keitimą, žmonės, aišku, tikisi kažkokių palengvinimų, karantino sušvelninimų, tokius lūkesčius tarsi sukelia pati Vyriausybė užsimindama, kad ji ketina tai svarstyti, kad ji supranta, jog pernelyg ilgai užsitęsė tie ribojimai ir t.t. Bet galiausiai tenka nuo tokių sušvelninimų susilaikyti, nes aišku, kad situacija yra dinamiška, užsikrėtimų skaičius keičiasi“, – akcentavo TSPMI profesorius.
Nepasitenkinimą Vyriausybe taip pat sukėlė ir sprendimai dėl vakcinavimo tvarkos. Policijos pareigūnai piktinosi ir net surengė protesto akciją prie Vyriausybės, nes liko paskutiniai prioritetinių grupių skiepijimo sąraše. Galiausiai valstybės pareigūnų nepasitenkinimą sukėlė ir sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio reakcija į šią Vyriausybei tekusią kritiką. Ministras teigė, kad nėra pagrindo išsakytam pareigūnų nepasitenkinimui.
Politologas T. Janeliūnas sukritikavo tokią ministro A. Dulkio reakciją, atkreipdamas dėmesį, kad tai rodo empatijos stoką. Profesoriaus nuomone, dažnu atveju politikai įsijaučia į savo užimamas pareigas ir yra linkę pamiršti atsižvelgti į kai kuriuos žmogiškuosius problemų aspektus.
„Politikų vienas didžiausių trūkumų yra empatijos trūkumas. Tarp jų yra tikrai mažai žmonių, kurie empatiški ir tiksliai jaučia visuomenės nuotaikas (…) Sveikatos ministro aiškinimas, jog visada yra kažkokių svarbesnių grupių, kurie gali anksčiau tikėtis vakcinų negu pareigūnai… Tai rodo jo gynybinę reakciją, kad jo sprendimai turėtų būti apginami, bet jis pamiršta kitą pusę, kad pareigūnams tokie atsakymai ir tokia gynybinė reakcija greičiausiai sukels papildomą pasipiktinimą“, – sakė T. Janeliūnas.
Valdžios sprendimuose pasigendama logikos
MRU politologė R. Urbonaitė valdančiųjų sprendimuose pasigenda aiškios strategijos ir logikos, kaip informuojama apie patį sprendimų priėmimą. R. Urbonaitei kyla klausimas, ar valdantieji patys tikrai supranta tai, ką kalba.
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kuo toliau, tuo valdžios sprendimo priėmimo logiką pagauti darosi sunkiau“, – teigė politologė.
R. Urbonaitės vertinimu, sklandžiai komunikacijai reikia viso Vyriausybės susitelkimo. Tačiau, pasak jos, dabar valdantiesiems trūksta organizuotumo. Anot jos, blogai, kai pirmiausia yra paviešinama informacija, o tik vėliau svarstomi sprendimai.
„Tai, ką daro premjerė yra tik maža dalis visos komunikacijos. Reikia viduje susistyguoti, nes dabar panašu, kad kabineto nariai pradeda kaišioti vieni kitiems pagalius į ratus“, – sakė politologė.
„Šiandien reikia organizuoto veikimo iš Vyriausybės ir jų tikslas turėtų būti savo sąjungininkais padaryti visuomenę. Šiuo metu, mano požiūriu, to padaryti nepavyksta, ir tos klaidos kainuoja labai daug“, – sakė politologė.
Ar demokratijos principas atsižvelgti į mažumų nuomones, norus šiandien jau keičiamas į privalomą jų norų pildymą? Ar vienos, gal ir kelių valstybių priimti nutarimai, įstatymai įpareigoja kitas valstybes aklai kartoti tuos pačius nutarimus (o gal klaidas?), neatsižvelgiant, net nesiteiraujant savo piliečių nuomonės?
Kažkokios Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, kurių pavardės rašomos kiek kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, nebesusigaudo savo tapatybėje, jei jų pavardės pase įrašomos atitinkamomis lietuviškomis raidėmis – ir visa likusi Lietuva turi mokytis naujos abėcėlės?
Kažkokie savo lytiškume pasiklydę subjektai sukuria naują dokumentą spręsti žinomai ir jau sprendžiamai problemai neva kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų tik tam, kad visam pasauliui primestų savąjį gyvybės raidos neatitinkantį lyčių ir lytiškumo supratimą, – ir jį verčiamos priimti net ir tos valstybės, kurios jau priėmė šūsnis įstatymų ir nutarimų, nuo kurių, tiesą sakant, ir nurašyta didžioji dalis Stambulo konvencijos straipsnių. Kam to reikia? Matyt, tam, kad būtų sukurta dar viena biurokratų armija, kuriai išlaikyti teks skirti tokią riebią dalį biudžeto, apie kurią šiandien veikiančios moterų, vaikų ir kitų skriaudžiamųjų gynimo organizacijos gali tik pasvajoti.
Kartoju: tai, kas Stambulo konvencijoje atrodo nauja ar naudinga, Lietuvoje jau nebe nauja. Juk jau priimtas ne vienas įstatymas, skirtas moterų apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, įsteigtos ir atitinkamos institucijos. O štai Konvencijos 10 straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta: „Šalys paskiria arba įsteigia vieną ar daugiau oficialių įstaigų, atsakingų už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą“. Kuriam galui?
Į tai dėmesį atkreipė ir veikli moteris, pinigus skaičiuoti mokanti verslininkė Jolanta Blažytė: „Pagrindinis lyčių lyginimo smogiamasis batalionas šiuo metu susiformavo Socialinės apsaugos ministerijoje, pagal kurios nurodymą nuo balandžio 1-osios turės būti viešinama informacija apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus kiekvienoje įmonėje. Kam to konkrečiai reikia – nežinau, bet įtariu, kad vėl gi tam, kad įvairaus plauko lyčių lyginimo kontoros galėtų įsisavinti naujus milijonus, o labiausiai pasižymėję lygintojai vėl su savo traukiniais dardėtų į šiltus ir aukštus postus. Ir šioje lyčių lyginimo psichozėje pasakyti ką nors apie tai, kad atlyginimai turi būti mokami ne pagal lytį, o pagal pareigybes, kompetencijas ir atliktų darbų apimtis yra tas pats, kas su kibirėliu vandens bandyti užgesinti įsisiautėjusį miškų gaisrą“.
Tiesa, kai kurie Konvencijos punktai ir Lietuvos skaitytojui gali pasirodyti nauji, intriguojantys. Bet tai, kas atrodo nauja, yra toli nuo lietuviškos realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nepasitaiko prievartinio nepilnamečių mergaičių tekinimo už vyrų ar prievartinio mergaičių lytinių organų žalojimo. Nors… ką gali žinoti, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų jau dabar vykdomo tikslingo tautų maišymo proceso? Gal su naujais naujų tautinių, etninių bendruomenių atsineštais papročiais atsiras ir naujos moterų skriaudimo formos? Tačiau šiandien turim tai, ką turim, ir dar vienas tarptautinis dokumentas vargu ar kuo naudingu praturtins jau susiklosčiusius moterų gynimo nuo smurto būdus ir priemones.
Jei skaitytojas nepatingėtų ir pavartytų Lietuvoje jau priimtus įstatymus, susipažintų su daugybe jau įkurtų (vien Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, trumpiau LMTĮA, vienija, kaip ji skelbiasi, 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje, o kur dar visuomeninės organizacijos, Caritas skyriai ir kt.) institucijų, visuomeninių organizacijų programomis ir nuostatais bei palygintų juos su tais, kuriuos perša Konvencija, pamatytų, jog popieriuje/kompiuterių diskuose mes visus tuos gražius žodžius ir nutarimus jau esame senokai labai dailiai surašę. Todėl kokia prasmė juos kartoti dokumente, kurį mums lyg kokiems necivilizuotiems aborigenams bruka geri žmonės „iš aukščiau“ ir kurį norima paskelbti viršesniu už mūsų Konstituciją ir mūsų įstatymus? Juk tai būtų nedviprasmiškas Lietuvos valdžios nenorėjimo ar nemokėjimo tvarkytis savarankiškai, savo galva pripažinimas.
Beje, jau ne vieną su Konvencija susipažinusį žmogų stebina tai, kad Konvencijoje nė puse sakinio neužsimenama apie kūdikiško amžiaus berniukų lytinio organo „korekcijas“ judėjų ar musulmonų tikėjimo šalyse, nors tai tikrų tikriausias vaikų žalojimas pagal tradicijas, prieš kurias Konvencijoje skelbiamas vos ne „kryžiaus žygis“. Pavyzdžiui,12 str. 5 punkte rašoma: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu“.
Prašosi išvada, jog šitame dokumente veikia „dvigubų standartų“ dėsnis, kai vienos tradicijos yra „tradiciškesnės“ už kitas? O gal vyrai, net ir kūdikiško amžiaus nenusipelno būti ginami nuo smurto? Tuomet apie kokių lyčių lygybę čiulbama Konvencijoje?
Regis, valstybę valdančios moterys bei dainuojančios saviveiklininkės net nepasidomėjo, kodėl – nejaugi tik dėl moterų, mergaičių lytinių organų žalojimo kažkur Afrikoje ar Azijoje – mums reikia dar vieno biurokratų bataliono?
Parduodami paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.
Kita vertus, gal Lietuvoje trūksta kvalifikuotų specialistų (psichologų, teisės žinovų, dorai savo pareigas atliekančių policininkų, tyrėjų, teisėjų)? Gal stinga lėšų jau turimų specialistų gebėjimų tobulinimui, gal prastai aprūpinta moterimis ir šeimomis besirūpinančių institucijų materialinė bazė? Tuomet apie tai ir reikėtų kalbėti, belstis į Daukanto aikštės rūmų duris, į pinigus skirstančių valdininkų ar seimūnų sąžinę, reikalauti, o ne rypauti aikštėse neaišku, dėl ko.
Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.
Atsiprašau, gal nepakankamai pagarbiai atsiliepiau apie aktyvių moterų dainuojančią akciją Daukanto aikštėje, bet mano pagarbą moterų/socialinių lyčių teisių gynėjoms kaip saulė pavasario sniegą „nulaižė“ LMTĮA kreipimasis į respublikos Prezidentą dėl to, kad aktyvistėms nepatiko Prezidento žodžiai apie diskusijų dėl Konvencijos išprovokuotą pavojų žodžio laisvei.
Pradėjusios kreipimąsi prašymu ir viltimi, „kad LR Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškins ir pagrįs savo teiginį“, moterys užbaigė jį raginimu palaikyti „Stambulo konvencijos ratifikavimą“.
Kaip aiškėja iš aktyvisčių veiksmų ir žodžių, jos mato ir girdi tik tai, ką pačios nori. Todėl netenka stebėtis, kad nepastebėjo, neišgirdo Prezidento pasisakymo esminių dalykų. O gaila… Prezidentas Gitanas Nausėda teigė suprantantis, kad Konvencijos klausimu būtinos diskusijos, tačiau priemonės, kurių griebėsi kai kurie diskutuojantieji, jo nuomone, „visiškai nepriimtinos“.
Nepriimtina Prezidentas laiko patyčių kultūrą, kuomet oponentai „maišomi su purvais kartais tiesiog šlykščia forma“, kaip atsitiko su užgaulios kritikos sulaukusiu kunigu Algirdu Toliatu, kuris, nors pasisakydamas prieš Stambulo konvenciją, neužgavo, nepažemino nė vieno asmens, tačiau savo adresu susilaukė daug patyčių.
Baigdamas savo pasisakymą, prezidentas pakvietė kovoti su patyčiomis ir neleisti, kad kentėtų kitaminčiai. Tiesa, nepaminėjo konkrečiai nė vieno „kitaminčio“, dėl ko „laisvūnai“ puolė priekaištauti prezidentui, kad jis savo pasisakyme pavardėmis nesuminėjo LGBT bendruomenės atstovų, kurie irgi susilaukia patyčių.
Beje, kiek man teko stebėti, LGBT nariai patyčių susilaukia (bet, žinoma, neturėtų) po kokio nors viešo savo nario išsišokimo, grubių pastabų, provokacijų kitaip manančių ar kitaip „mylinčių“ žmonių adresu. O kunigas A. Toliatas neužsipuolė nė vieno žmogaus, nepažemino, tik dirbo savo darbą: ragino savo ganomas aveles, tikinčiųjų bendruomenę savo gyvenime vadovautis Biblija ir Kristaus mokymu, kurie – nieko nepadarysi, taip jau atsitiko, – nesutampa su kai kuriais Stambulo konvencijos postulatais.
Politologė Jūratė Novagrockienė prezidento asmenyje norėtų matyti „taikytoją“, savotišką vaikiškų filmukų herojų katiną Leopoldą, kuris visuomet mandagus, respektabilus ir kiekvienai konfliktinei situacijai siūlo “pozityvią programą”, iš trijų žodžių: „Vyrukai, gyvenkite draugiškai“.
Viena vertus, profesorė atsiminė, kad „demokratijoje žmonės turi savo nuomonę, kurią gali išsakyti, tačiau kiekviena laisvė turi savo ribas“, bet, kita vertus, viską pamiršusi, ėmė priekaištauti prezidentui, kuris „nusikalto”, išsakęs savąją nuomonę. Gal politologės manymu, prezidentui galioja tik laisvės ribos, bet negalioja nuomonės laisvė? Betgi prezidento rinkėjai ir nori, ir turi tokią teisę: išgirsti prezidento nuomonę.
Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.
O ko verta katino Leopoldo filosofija gyvenime ir politikoje, 2016 m. komentavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas, vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau! – ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau. Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys kalbėtis“. /https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-aleknaite-abramikiene-berlyno-politika-ir-katinas-leopoldas/.
Beje, profesorė J. Novagrockienė – ne vienintelė dama politologė, kurią erzina vos ne kiekvienas viešas prezidento pasisakymas. Teko išgirsti ir emocingą Rimos Urbonaitės komentarą vienoje TV laidoje, kur ji, oponuodama prezidentui, tikino Stambulo konvencijoje neaptikusi nei grėsmės laisvei, nei kišimosi į mūsų švietimo sistemą.
Apgailėtina, jog ir politologė, ir kreipimąsi į prezidentą surašiusi Asociacija praleido pro ausis tokį laisvą visuomenę šokiravusį faktą, jog vyriausybė, įsiklausiusi į kai kurių ministrių pasiūlymą,jau suformavo vadinamąją „minčių policiją”, kuri turi sekti, kokias nuomones išsako piliečiai, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose, ir turi teisę BAUSTI asmenis, kurių žodžiai, mintys prieštarauja vyriausybės nutarimams ar kai kurių žiniasklaidos priemonių peršamai nuomonei pačiais įvairiausiais klausimais, jų tarpe – ir Stambulo konvencijoje pateiktaisiais.
Kas tai, jei ne grėsmė žodžio ir įsitikinimų laisvei?
Ir juokinga, ir liūdna, sužinojus, jog, ko gero, pirmąja „minčių policijos” auka tapo vienas istorikas, kurio pasisakymą atitikimo „teisingai nuomonei“ prasme turėjo vertinti tokios garbės apstulbintas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis.
Labai gaila ir apmaudu, kai į viešąją erdvę neatsakingai paleidžiami teiginiai apie Konvenciją, jos net neskaičius, kaip tai padarė politologė R. Urbonaitė, neva „neaptikusi“ Konvencijoje pasikėsinimo į švietimą.Tiesiog nuostabu, kaip galima buvo nepastebėti specialiai švietimui skirto 14 straipsnio, kuriame juodu ant balto parašyta: „1.Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje“.
O LMTĮ Asociacija kartu su R. Urbonaite žvalgosi, trina akis, krapšto ausis ir klausinėja: kur čia pavojus žodžio laisvei? Kur kišimasis į švietimo sistemą?
Na, jei Asociacijos narės bei jos farvateryje plaukiančios „socialinės lytys“ ir savo tiesioginės, profesinės veiklos srityse veikia su tokia pat atida ir reikalo išmanymu, kaip skaito Konvenciją, nenuostabu, kad smurtas prieš vaikus, moteris ir apskritai prieš silpnesnius mūsų visuomenės narius niekaip nesiliauja.
Tačiau padėties nepakeis jokios konvencijos, nes su smurtu kovoja ne žodžiai ir tekstai, o žmonės.
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentui Gitanui Nausėdai atsisakius į ministrus skirti Luką Savicką, konfliktas tarp valdančiųjų ir Prezidentūros tik gilės, teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė.
„Aš manau, kad mes jau turime pakankamai gilų konfliktą ir nė viena pusė nerodo ženklų, kad tas konfliktas galėtų būti sprendžiamas. Kitaip tariant, dabar kalbėti apie kažkokį sutarimą nėra prasmės, šiuo metu vyksta tik konflikto gilinimas“, – Eltai komentuodama Prezidentūros trečiadienį deklaruotą sprendimą nepatvirtinti premjero teiktos kandidatūros į ekonomikos ir inovacijų ministrus, sakė R. Urbonaitė.
Politologės nuomone, premjero užuominos, esą G. Nausėdos sprendimą galėjo lemti jau kuris laikas neužgęstantis Prezidentūros ir valdančiųjų konfliktas dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus nėra visiškai nepagrįstos.
„Akivaizdu, kad jaučiasi J. Narkevičiaus situacijos šešėlis. To neigti tikrai negalima. Tačiau klausimas kyla ir dėl to, ar mes turime situaciją, kai norima tiesiog suvesti sąskaitas, ar visgi galvojama, kad ministerija dabar realiai lieka be vadovo. Iš esmės šis konfliktas, kuris vienaip ar kitaip tęsiasi, šiuo metu yra tik gilinamas“, – teigė MRU dėstytoja.
Kartu R. Urbonaitė teigė pasigedusi konkretumo Prezidentūros išsakytoje pozicijoje dėl L. Savicko.
„Man pasirodė keista, kad Prezidentūra, argumentuodama savo sprendimą, minėjo kažkokias asmenines L. Savicko savybes, kurių taip ir neįvardino, kurios konkrečiai netinka ministro postui. Kitas dalykas – paminėta jo patirtis. Kyla klausimas, kokia konkrečiai patirtis, nes premjero teikto kandidato patirtis ir buvo nemažai susijusi būtent su sritimi, į kurią jis ir buvo teikiamas“, – akcentavo ji.
ELTA primena, kad prezidentas trečiadienį nesutiko skirti L. Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus.
„Apsisprendimą lėmė L. Savicko patirtis ir asmeninės savybės, ir visi kiti dalykai, kurie buvo aptarti susitikime su prezidentu bei jo komanda“, – prezidento poziciją perdavė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
Komentuodamas Prezidentūros verdiktą, premjeras Saulius Skvernelis užsiminė, kad atsisakymą į ministrus skirti L. Savicką supranta kaip Prezidentūros reakciją į valdančiųjų ir prezidento nesutarimus dėl susisiekimo ministro J. Narkevičiaus.
„Galėjome nujausti tą dalyką. Niekam nėra paslaptis, koks tai yra atsakas į kokius sprendimus“, – trečiadienį Vyriausybėje kalbėjo S. Skvernelis, pridurdamas, kad jei ne išsiskyrusios valdančiųjų ir Prezidentūros nuomonės dėl J. Narkevičiaus, abejonių dėl L. Savicko nekiltų.
„Iki istorijos su susisiekimo ministru šis kandidatas nekėlė niekam abejonių“, – sakė jis.
Galiausiai premjeras nerodė optimizmo dėl galimybių toliau ieškoti alternatyvų į pareigas ministerijoje teiktam L. Savickui.
Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė nemano, kad steigiama nauja Krikščionių sąjungos partija galėtų būti rinkimuose nuožmi konkurentė Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS–LKD). Pasak politologės, naujosios partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys nėra tokia autoritetinga bei žinoma asmenybė, galinti pritraukti savo pusėn lojalų TS–LKD rinkėją.
„Pasakyti, kad labai reikėtų nerimauti konservatoriams, kurių rinkėjas vienas iš lojaliausių, būtų drąsu. Aš nedrįsčiau to teigti. Galima kalbėti apie žmonių skaičių, kuris pasirinks šitą naujadarą, bet nemanau, kad jis bus reikšmingas (…) Klausimas yra ir paties R. J. Dagio vaidmuo. Jis nėra tas politikas, kuris būtų išskirtinai žibėjęs politinėje arenoje. Išvardinti partijos ir frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi“, – Eltai sakė politologė.
R. Urbonaitė klausia, ar apskritai atsiras didelis skaičius žmonių, kuriems imponuotų ir pačios partijos vertybės. Politologė nemananti, kad Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis.
„R. J. Dagys, norėdamas turėti savo nišą ir norėdamas tapti svaresniu politikos veikėju, nusprendė kurti politinę jėgą. Agituodamas už tikrąjį konservatizmą, kaip pats jis sako, o ne už liberalią dabartinę konservatorių partiją, imasi iniciatyvos. Žinoma, didžiausia intriga čia, ar Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis, tradiciniu šeimos vaidmeniu ir panašiai. Didelis klausimas, ar tikrai daug žmonių tai atlieps. (…) Lietuviai pagal moralinio liberalizmo ir konservatizmo pjūvį yra labiau konservatoriški, bet ar jie nemato alternatyvų dabartiniame partijų sąraše ir ar jiems reikia dar vieno naujadaro… Tai yra klausimas“, – sakė R. Urbonaitė.
R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad ir kiti partijos nariai nėra gerai žinomi.
„Išvardinti partijos frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi. Koks skirtumas, ką partija deklaruos, jei joje nebus žmonių. Juk partija yra žmonės, o šioje partijoje jie dar vis faktorius X ir nežinia, ar jis iš viso suveiks. Klausimas, ar šie žmonės turės tikrų politinių ambicijų, savybių rinkinį, kurio reikia, norint konkuruoti politinėje arenoje. Man čia kyla abejonių“, – teigė ji. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak politologės, TS–LKD partijai per daug nerimauti dėl didėjančios konkurencijos nereikėtų.
„Nežinoma, kaip partija toliau gyvuos. Partiją sukurti yra viena, o ją išgryninti, išvystyti, palaikyti matomumo ir aktyvumo lygmenyje – visai kas kita. Klausimas, ar yra pakankamas skaičius žmonių, kurie bus aktyvūs ir kurie partijoje dirbs ir nebus tik nariais sąraše. Klausimas, ar yra tas aktyvus partijos branduolys, kuris galėtų reikiamai veikti. Jeigu ne, konservatoriams labai čia nerimauti dėl jų nereikėtų. Tuo labiau, kad R. J. Dagys niekad nebuvo vertinamas kaip pirmojo ryškumo politinė žvaigždė“, – sakė ji.
ELTA primena, kad šeštadienį įvyko „Krikščionių sąjungos“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininku tapo R. J. Dagys. Partiją įsteigė 2210 žmonių, tarp kurių yra dar vienas Seimo narys, buvęs „valstiečių“ frakcijos narys Egidijus Vareikis bei Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Jonas Šimėnas.
VDU profesorius Lauras Bielinis ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Eltos nuotr.
Antradienį Seime bus sprendžiami du prezidentui Gitanui Nausėdai itin svarbūs klausimai: svarstoma Jaroslavo Narkevičiaus ateitis susisiekimo ministro poste ir balsuojama, siekiant atmesti šalies vadovo veto dėl rinkimų kartelę mažinančio įstatymo.
Politologai įsitikinę, kad valdantiesiems nusprendus nepaisyti griežtos prezidento pozicijos, santykiai tarp G. Nausėdos ir valdančiųjų tik dar labiau paaštrėtų, kas, pabrėžia jie, neigiamai paveiktų ir „valstiečių“ potencialą artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad Prezidentūra siunčia gana aiškią žinutę, jog G. Nausėda pozicijos susisiekimo ministro klausimu nežada keisti.
„Prezidentas per savo patarėją leido suprasti, kad ministro klausimas nebus patrauktas iš darbotvarkės, o ministrui išlikus savo poste, panašu, kad prezidentas ne tik neatsitrauks nuo savo pozicijos, bet dar papildomai transliuos rinkėjams, ką mano apie tai ir kokią išvadą atitinkamai turėtų apie tai padaryti rinkėjas“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Ekspertės teigimu, prezidentas tokios pat griežtos pozicijos laikosi ir kartelės mažinimo klausimu. Anot R. Urbonaitės, valdantiesiems nusprendus atmesti šalies vadovo veto, valdančiųjų ir prezidento santykius tai paveiktų neigiamai.
„Prezidentas turi pakankamai aiškiai išdėstęs argumentus, kodėl kartelė neturėtų būti leidžiama iki 3 procentų. Jeigu valdantieji atmes veto, tai reiškia, kad jie negirdės ne tik prezidento, bet ir ekspertų argumentų, kurie yra išdėstyti jau ne vieną ir ne du kartus. Tuomet atitinkamai mes vėlgi turėsime dar vieną momentą, kuris tarp prezidento ir šitos valdančiosios daugumos santykių pozityvo tikrai neįneš“, – sakė MRU politologė.
R. Urbonaitės įsitikinimu, valdančiųjų sprendimas susisiekimo ministrą palikti poste ir atmesti prezidento veto nebūtų didelės krizės tarp valdančiųjų ir Prezidentūros pradžia. Visgi, anot politologės, tai lemtų dar didesnę takoskyrą tarp prezidento ir valdančiosios daugumos.
„Svarbiausia yra, ar politikai geba vieni kitus girdėti ir ar geba kalbėti argumentų kalba. Šiuo atveju tai bus testas ne tik santykiams, bet ir politikos kokybei“, – savo nuomonę išsakė ekspertė, akcentuodama, kad valdančiųjų žingsniai parodys, kuo vadovaujantis yra priimami sprendimai.
Susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Vis dėlto R. Urbonaitė labai abejoja, kad premjeras Saulius Skvernelis nuspręs susisiekimo ministrą atstatydinti. Anot politologės, premjero retorika aiškiai rodė, kad ministras pirmininkas J. Narkevičių palaiko.
„Man būtų didelė nuostaba, jeigu (premjeras. – ELTA) išeitų ir pasakytų, kad vis dėlto bus teikimas atleisti ministrą. Arba netgi jeigu švelnindamas situaciją pats ministras sakytų: „gerai, norėdamas įtampas pašalinti aš priėmiau sprendimą ir atsistatydinu“, – abejojo R. Urbonaitė.
Ekspertė taip pat akcentuoja valdančiųjų pareiškimus, kad prezidentu yra manipuliuojama. Anot politologės, taip yra daroma bandant susilpninti prezidento įvaizdį.
„Prezidento nuomonė ir žodis vis dar gali būti svarus ir būtent dėl to, manau, kad jie šiuo metu vykdo tam tikrą akciją, norėdami susilpninti prezidentą ir jo įvaizdį, kitaip tariant, nemanau, kad yra visiškai atsitiktiniai pareiškimai, apie tai, jog prezidentu yra manipuliuojama“, – svarstė R. Urbonaitė.
Visgi, pasak politologės, valdančiųjų bandymai vaizduoti prezidentą kaip politiškai silpną gali skaudžiai atsiliepti 2020 metų Seimo rinkimuose.
„Manau, kad bandymas rodyti prezidentą kaip silpną gali vis dėlto neduoti jų siekiamo rezultato. Priešingai, kaina gali būti ta, kurią valdantieji sumokės jau 2020 metų rinkimuose. Jie žino, kad konfrontacijos taktika gali būti labai rizikinga ir kainuoti daug, todėl bando dabar prezidentą paveikti savo retorika. Bet finale mes galime matyti, kad konfrontacija vis dėlto atsisuks prieš juos pačius, ir tokia tikimybė, manau, yra gana didelė“, – apibendrino R. Urbonaitė.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Lauras Bielinis teigia, kad antradienį Seime vyksiantis balsavimas dėl rinkimų kartelės ir valdančiųjų sprendimas dėl J. Narkevičiaus gali būti veiksnys, nulemsiantis valdančiųjų ir prezidento tolesnę santykių eigą.
„Savotiškai tai bus tam tikras rodiklis, kuris apibrėš santykius. Kita vertus, suvokiant, kad rinkimai ne už kalnų, bandymas taikytis, ypač iš prezidento pusės, būtų paprasčiausiai nereikalingas dalykas. Dabar prezidentas paprasčiausiai turi privalumą reikalauti iš tų politinių jėgų, kurios valdo, konstruktyvaus veikimo, o ne kažkokių antro plano veiklų“, – Eltai kalbėjo L. Bielinis.
Visgi, pasak VDU profesoriaus, mažai tikėtina, kad prezidentas dėl valdančiųjų sprendimų reaguotų emocingai.
Kita vertus, L. Bielinis yra įsitikinęs, kad konfliktas su šalies vadovu valdantiesiems kainuotų labai brangiai, nes tai būtų konfrontacija ir su didelį visuomenės palaikymą turinčiu prezidentu. Politologas įsitikinęs, kad tai toks valdančiųjų sprendimas paskatintų visuomenę dar labiau nusisukti nuo valdančiųjų.
„Ko gero, valdantiesiems viskas kainuos labai brangiai, nes prezidento žodis labai dažnai gali nulemti jų veiksmų efektyvumą. Tai yra, kai jie priims sprendimą, – prezidentas kritikuos arba vetuos, o tai yra labai blogai viešajame lauke. Plius, valdančiųjų atviras konfrontavimas su prezidentu iš esmės būtų konfrontavimas su milžinišku visuomenės palaikymu prezidentui, o tai reikštų viena – visuomenė dar labiau nusisuktų nuo valdančiųjų. Todėl konfrontuoti su prezidentu reikštų prarasti paramą iš visuomenės“, – sakė L. Bielinis.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Profesoriaus teigimu, labai tikėtina, kad valdančiųjų sprendimas neklausyti prezidento raginimų dėl J. Narkevičiaus likimo ir rinkimų kartelės mažinimo būtų dar vienas smūgis „valstiečių“ reitingams.
„Labai tikėtina, nes didžioji visuomenės dalis palaiko prezidentą, o tai reiškia – laukia ir iš kitų, kad jie bent jau neprieštarautų prezidentui arba konstruktyviai su juo diskutuotų“, – sakė L. Bielinis.
Po virtinės viešojoje erdvėje dėmesio sulaukusių skandalų, kuriuose figūravo J. Narkevičius, prezidentas G. Nausėda susisiekimo ministrui pareiškė nepasitikėjimą ir kelis kartus baigiantis 2019-iesiems paragino trauktis iš einamų pareigų.
Savo ruožtu valdantieji į prezidento pareikštą nepasitikėjimą reaguoti neskubėjo ir nutarė, kad susisiekimo ministro likimą spręs 2020 m. sausio 14 d. valdančiosios koalicijos išplėstiniame posėdyje.
ELTA taip pat primena, kad prezidentas G. Nausėda 2019 metų pabaigoje vetavo parlamente pritarimo sulaukusias įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę partijoms ir koalicijoms iki 3 ir 5 procentų. Sausio 14 d. Seime įvyks balsavimas, siekiant atmesti šį prezidento G. Nausėdos veto.
Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė įvertino antradienį iš politikų Lietuvos bankui (LB) skriejusius priekaištus dėl nebendradarbiavimo atliekant krizės priežasčių tyrimą. Pasak politologės, istorija kol kas yra palankiausia ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui.
Politologė pabrėžė, kad didžiausia problema šioje istorijoje yra tai, kad tema yra sudėtinga, o jai kritiškai įvertinti reikia specifinių ekonominių ir finansinių žinių.
Tuo naudojasi politikai, kurie, remdamiesi sunkiai suprantamais argumentais, gali pasiųsti paprastas, įtaigias, tačiau nebūtinai teisingas žinutes.
„Pinigai yra labai jautri tema, ir tai yra ta tema, kuri visada patraukia žmonių dėmesį. Iš kitos pusės, tai yra ne tik paveiki, bet ir sunkiai suprantama tema. Gebėti suprasti, kas yra kas, visas finansines bei ekonomines subtilybes, gali ne kiekvienas. Tam reikia specifinės kompetencijos ir specifinių žinių. Kitaip tariant, žmonėms užteks kai kurių raktinių žodžių. Mes jau dabar girdėjome kalbas apie galbūt 500 mln. eurų permokėjimus, tam tikrus neskaidrius veiksmus, palūkanų kėlimą ir panašius dalykus. Iškart yra sukuriamas tam tikras stiprus negatyvus fonas, o Stasys Jakeliūnas ir kiti imasi to vaidmens, kad štai mes išsiaiškinsime kaltus ir juos nubausime. Tokia yra žinutė“, – komentavo politologė.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr. R. Urbonaitė teigė, kad dar anksti spręsti, ar visa ši istorija yra specialiai konstruojama taip, kad būtų palanki kandidatui į prezidentus Sauliui Skverneliui, kaip ją mato opozicija, bet tvirtino, kad tai sufleruojančių požymių įžvelgti galima.
„Turėkime omenyje, kad krizė yra konservatorių valdymo laikotarpis, o viena pagrindinių kandidačių Prezidento rinkimuose yra Ingrida Šimonytė, kuri tuo metu buvo finansų ministrė. Tyčia ar netyčia, ta situacija rutuliojasi taip, kad, žiūrint per rinkimų prizmę, ji yra visiškai palankiai dėliojama Sauliui Skverneliui. Logiška, kad jie (Sauliaus Skvernelio komanda. – ELTA) sakys, kad šie dalykai tikrai neturi nieko bendro, bet laike visa tai sutampa. Be to, tema yra tokia, kur ne kiekvienas žmogus gali labai kritiškai įvertinti visus teiginius, ypač kai kalbama apie finansus. Tam reikia specifinių žinių. Bet paprastą žinutę, kad iš jūsų kažkas paėmė beveik pusę milijardo ir tai padarė bankai, o bankai tai kartu yra ir Nausėda, mes galime matyti. Tai yra žinia, kurią gali suprasti rinkėjas“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.
Politologė prognozavo, kad, nepriklausomai nuo to, kokias išvadas trečiadienį paskelbs krizės priežasčių parlamentinio tyrimo komisija, pagrindinė žinutė jau buvo pasiųsta antradienį.
„Pagrindinė žinutė buvo pasiųsta šiandien. Ne be reikalo tame sudalyvavo komisijos vadovas, ne be reikalo tame dalyvavo ir Saulius Skvernelis bei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Aš tų išvadų jokiu būdu nenuvertinu, tai tikrai dar nėra pabaiga, bet tos žinutės, kurios yra pasiųstos šiandien, veikiausiai jau sukėlė norimą efektą. Išvados nebus lengvas „skaitalas“, todėl labai svarbu, kokias lengvai suprantamas žinutes pasiunčia politikai. Kiek bus žmonių, skaičiusių tas išvadas? Turbūt labai nedaug, ir tai nebus plačioji visuomenės dalis. Pačios išvados gali nekelti tokio efekto, kaip šiandien politikų pasiųstos žinutės, kurios buvo paprastai ir aiškiai sudėliotos“, – sakė politologė.
Antradienį Seime konferenciją kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu surengęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas apkaltino Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską nuteikus visą LB kolektyvą prieš parlamentinį tyrimą, nepagarbiai atsiliepiant apie jį per visuotinį LB darbuotojų susirinkimą. Tą pačią dieną S. Jakeliūnas surengė spaudos konferenciją kartu su premjeru S. Skverneliu.
Ministras pirmininkas tvirtino, kad dėl LB veiksmų parlamentiniame krizės tyrime gali būti kreiptasi į Generalinę prokuratūrą, prašant išaiškinti, ar tinkamai atstovaujami valstybės ir žmonių interesai.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. ELTA primena, kad BFK atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tirta, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo Lietuvoje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai.
Komisijos nariams į klausimus atsakinėjo buvęs SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Raštu į pateiktus klausimus atsakė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Opozicija priekaištauja, kad S. Jakeliūno vadovaujamo tyrimo pirminis tikslas yra menkinti į prezidento postą nusitaikiusius ekonomistą G. Nausėdą bei Seimo narę I. Šimonytę.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Išvadinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku buvo Viačeslavo Titovo politinis žaidimas bei įsiteikimas savam rinkėjui, diskusijoje „Žinių radijuje“ teigė politikos apžvalgininkai. Pasak politologės Rimos Urbonaitės, V. Titovas tikriausiai numanė, kad žaidžia jautria tema, kuri iškilusi į viešumą gali duoti impulsą didesniam supriešinimui tarp rusų ir lietuvių tautybės žmonių.
Pasak politologės, su auditorija, į kurią taiko V. Titovas, yra sunku diskutuoti. Jie, anot MRU dėstytojos, yra kelerių metų Rusijos propagandos padarinys.
„Jie (V. Titovui pritariantys gyventojai, – ELTA) yra šioje valstybėje, bet su tokia distancija. Jie žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje, beje, patys gyvena su didžiule panieka, ir jie bando tarsi čia susirasti tą savo erdvę ir ją išsikovoti. Tai man tos diskusijos rodo, kad mes tikrai su šita tautinių mažumų integracija turime labai rimtas spragas. Diskusijos su žmonėmis rodo, kad jie jaučia padidėjusį diskomfortą nuo 2014 metų. Tu niekaip negali jiems įrodyti, kad tai susiję su Krymo aneksija. Kitaip tariant, nei dažniausiai faktai, nei skaičiai tokiose diskusijose nebepadeda. Nes tų kelerių metų intensyvi Rusijos propaganda padarė tai, kad tie žmonės šiandien jaučiasi pakankamai izoliuoti“, – „Žinių radijui“ teigė R. Urbonaitė.
Anot politologės, Lietuva turėtų pradėti rimčiau žiūrėti į tautinių mažumų integraciją bei pasistengti šiuos žmonės paversti piliečiais.
„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.
Tuo tarpu dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad su tokia V. Titovo pasekėjų auditorija dialogas nėra įmanomas. Taip pat, pasak apžvalgininko, tikėtina, kad V. Titovas savo tokį išstojimą yra su kažkuo paderinęs.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
„Neįmanoma jų integruoti, neįmanomas dialogas. Jeigu tu dialogu bandysi kažkokį taikingumą demonstruoti, tai jie supras kaip silpnumą. Faktas, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, tai yra mūsų valstybės piliečiai, bet taip pat ir mūsų valstybės priešai. Jie yra nelojalūs tai valstybei ir nusiteikę prieš vakarietišką, nepriklausomą, NATO narę – Lietuvos valstybę. Tai yra imperialistinės, agresyvios, diktatūros pavaldiniai, agentai, ir V. Titovas yra tipiškas jų atstovas. (…) Labai neatmestina, kad su kažkuo tai yra ir paderinta, dažnai už tokių veikėjų nugarų kažkas stovi. Tai tokie „titovai“ mums primena žiaurų ir liūdną dalyką. Su tokiais kalbėti yra beprasmiška“, – sakė V. Bruveris.
Apžvalgininkas taip pat įspėja, kad, jei Lietuva labai stipriai sureaguos, Rusijai to ir reikia, kad galėtų toliau plėtoti propagandą, kaip Lietuvoje ribojama tautinių mažumų laisvė. V. Titovą apmėtyti miltais galėtų duoti impulsą Rusijos „propagandiniam vaizdeliui, kokia Lietuva iš tiesų yra agresyvi “kitai nuomonei“, kaip jie sako, „diskusiniam klausimui nepakanti visuomenė“.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas.
Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.
Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės. Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.
Seimas antradienį patvirtino didžiulį ažiotažą Lietuvoje sukėlusias Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo išvadas dėl verslo struktūrų poveikio politikams.
Politologai sutaria, kad šiuo Seimo sprendimu taškas istorijoje dar nėra padėtas, tačiau jau dabar kalba apie svarbias klaidas, kurios buvo padarytos aiškinantis valstybės užvaldymo peripetijas.
Politikos ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad NSGK tyrimo teigiamo poveikio mastą sumažino nutekinta tyrimo medžiaga ir NSGK narių komentarai, dar iki paskelbiant oficialias komiteto išvadas. Politikos ekspertai taip pat skeptiškai įvertino ir vienas kitam žarstytus politikų kaltinimus, kurie nuolat lydėjo NSGK tyrimo procesą.
Nors politologai pripažįsta, kad dėl NSGK kilusios aštrios diskusijos yra normalus ir neišvengiamas dalykas, vis dėlto neslepia nerimo, kad kilęs triukšmas ir politikų nesugebėjimas mąstyti valstybiškai gali neleisti priimti racionalių sprendimų.
Politologų nuomone, kaltinant oponentus lazdą perlenkę politikai galėjo apskritai diskredituoti NSGK tyrimą.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius neskubėjo apibendrinti NSGK tyrimo. Politologo nuomone, visas procesas yra tik pusiaukelėje, ir jis ragino laukti konkrečių sprendimų, kuriuos politikai šiame kontekste pasiūlys ir įgyvendins.
„Mes esame tik pusiaukelėje, tiriant valstybės užvaldymą bei politikų, verslo ir žiniasklaidos ryšius“, – sakė A. Krupavičius.
VDU profesorius pozityviai įvertino tai, kad NSGK tyrimas prisidėjo prie viešumo didinimo. Pasak A. Krupavičiaus, Lietuvoje dar nebuvo taip plačiai ir viešai analizuoti politikų ir verslo struktūrų santykiai.
„Tokio viešumo, aiškinantis verslo ir politikos santykį, Lietuvoje nebuvo. Netgi jei nusikeltume į 2003-2004 metus, kai vyko „paksogeitas“, ten istorija buvo kur kas mažesnės apimties ir kur kas siauresnė“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Politikos ekspertas labai nesureikšmino apsižodžiavimų ir aštrių diskusijų, kurios kilo svarstant NSGK išvadas. Anot politologo, tokie ginčai yra tiesiog neišvengiami, susidūrus su tokiu sudėtingu procesu, kurį atliko NSGK.
„Tokie apsižodžiavimai tokiuose įvykiuose tarp politikų yra, sakyčiau, normalus, beveik neišvengiamas reiškinys. Jie ginčijasi, jie diskutuoja, jie svarsto. Kartais jų pasisakymai būna kategoriški, gali būti per griežti. Bet tai yra labai įtempto, sudėtingo proceso dalis“, – apibendrino profesorius.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tačiau Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė buvo kur kas skeptiškesnė, vertinant NSGK išvadas ir politikų debatus, kurie piką pasiekė pastarąją savaitę.
Politologė pasigedo politikų sugebėjimo tokiose procesuose, kaip NSGK tyrimas, galvoti valstybiškai, atsiribojant nuo asmeninių ir partinių interesų. Pasak jos, galima sakyti, kad kai kurie politikai šio egzamino tiesiog neišlaikė.
„Panašu, kad kai kurių NSGK narių rankomis buvo diskredituota tai, kas šiame tyrime buvo gero“, – kalbėjo R. Urbonaitė, akcentuodama, kad pats tyrimo tikslas – atskleisti visuomenei plačiau verslo ir politikos santykius – yra sveikintinas.
MRU politologei užkliuvo Dainius Gaižausko pastarosiomis dienomis išsakyti komentarai, kuriuose politikas nevengia kaltinti opozicijoje esančių konservatorių, išskirdamas tik juos.
Jos nuomone, NSGK narys D. Gaižauskas savo pasisakymais prisidėjo diskredituojant NSGK atliktą darbą, nors gera komunikacija, svarstė R. Urbonaitė, galėjo tyrime esančias spragas šiek tiek net užglaistyti.
Politologė atkreipė dėmesį, kad tai, jog D. Gaižauskas akivaizdžiai perlenkė lazdą, rodo ir Vytauto Bako išsakyta kritika bendrapartiečiui.
MRU dėstytoja nebuvo tikra, ar, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, Seimui pavyks priimti reikiamus įstatymus, kad politinės korupcijos apraiškos ateityje mažėtų.
„Reikės ir labai rimtos kompetencijos, ir profesionalumo, ir politinės valios. Tai yra dvi dedamosios, kurios dabartiniam Seimui, kaip ir daugeliui ankstesnių Seimų, nėra labai lengvai pasiekiamos“, – samprotavo R. Urbonaitė, pridurdama, kad „valstiečių“ dalis kol kas yra labiau linkę kalbėti apie tyrimų tęstinumą, bet ne apie konkrečių sprendimų priėmimą.
Apibendrindama politologė pažymėjo, kad šio tyrimo teigiamos pasekmės bus tada, kai matysime ne tik problemų išviešinimą, bet ir priimamus sprendimus joms spręsti.
Pasak jos, nors pati tyrimo iniciatyva yra sveikintina, tai, kaip ji buvo atliekama ir kokius atspalvius įgavo, didelio optimizmo kol kas nekelia.
„Seimas turėjo galimybę parodyti, kad jie geba profesionaliai atlikti parlamentinę kontrolę ir naudotis jiems suteikiamomis galiomis, tačiau kol kas daugiau keliamo triukšmo nei konstruktyvių pasiūlymų. Politinis procesas be šito niekada nevyks, tačiau vis dėlto pažanga įmanoma tik priimant racionalius ir apgalvotus sprendimus“, – pabrėžė R. Urbonaitė.
Profesorius A. Krupavičius taip pat išskyrė kelis didžiulį ažiotažą sukėlusio tyrimo trūkumus.
Politikos eksperto nuomone, į akis krinta du dalykai, kurie NSGK tyrimo procesą komplikavo ir sumenkino jo rezultato bei poveikio svorį.
Pirmiausia, A. Krupavičius išskyrė nutekintas tarpines NSGK išvadas bei NSGK komentarus, pačiam tyrimui dar nepasibaigus.
„Manau, kad netinkama praktika yra tai, kai tarpines išvadas pradeda komentuoti atskiri komiteto nariai. Kad ir kas tai darytų, to būti neturėtų demokratinėje valstybėje. Tol, kol išvados nėra oficialios, tol jokių išvadų projektų nutekėjimo negalėjo būti.
Procedūriniu požiūriu, tokios praktikos neturėtų būti“, – aiškino A. Krupavičius ir pridūrė, kad politikų susilaikymas galėtų padėti mažinti politinius ginčus, kurie lydėjo NSGK tyrimą.
Antra NSGK atlikto tyrimo silpnybė, pasak profesoriaus, yra interesų konfliktai, kuriuose atsidūrė NSGK nariai.
A. Krupavičius, suabejojo, ar konservatoriai gerai pasielgė komitete palikdami Lauryną Kasčiūną, kurio pavardė figūruoja tarp asmenų, per kuriuos galėjo veikti koncernas „MG Baltic“.
Antradienį už Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako pateiktą nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms, balsavo 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė.
NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams. Pateiktose siūlymuose NSGK pateikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.
Tarp NSGK išvadose pateikiamų siūlymų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.
Taip pat keliama iniciatyva atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios verslo įmonės. NSGK pasiūlymuose yra raginimas atsisakyti į NSGK atlikto parlamentinio tyrimo akiratį patekusių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.
Tarp NSGK pasiūlymų yra iniciatyvos pasiūlyti priemones, kurios leistų efektyviai kovoti su nelegaliu politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių finansavimu, ir pateikti pasiūlymus, užtikrinančius politinės reklamos skaidrumą.
Atkreipiamas dėmesys į būtinybę koreguoti lobistinės veiklos įstatymą, tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo tvarką bei iš naujo įvertinti, ar kuriant LEO LT nebuvo padaryta nusikalstama veika.
Paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją apie galimai neskaidrius politikų ir verslo struktūrų ryšius, užvirė tikras viešųjų ryšių karas bei įtakingiausių politikų politinių sąskaitų suvedinėjimas.
Nors niekas iš politikų nestojo ginti politine korupcija kaltinamo „MG Baltic“ koncerno, neatsirado ir tokių, kurie mėgintų iš esmės pasižiūrėti į kilusio skandalo priežastis ir teiktų konkrečius siūlymus, kad panašių korupcinių santykių tinklai nebūtų taip sėkmingai mezgami ateityje.
Kilęs triukšmas šiuos klausimus, kaip ir diskusijas dėl svarbių reformų, nustūmė į šešėlį.
Politologai pažymi, kad politinės korupcijos skandalas tapo ne tiek apsivalymo, kaip mėgina parodyti kai kurie politikai, kiek politinės komunikacijos ir sąskaitų suvedinėjimo įrankiu.
Įtakingos Lietuvos politikos personos, pasak politologų, eskaluoja politinės korupcijos situaciją vien tik tam, kad pakeltų savus reitingus. Užuot mobilizavęsi ir susitelkę spręsti korupcijos problemą, politiniai lyderiai, ignoruodami akivaizdžius faktus, visuomenei kalba apie tai, kokios, jų nuomone, partijos yra susitepusios, o kokios ne.
Politologų nuomone, tai labai apsunkina galimybes sistemiškai išspręsti egzistuojančias problemas.
Todėl ir pasirodžiusios iniciatyvos spręsti politinės korupcijos priežastis yra paviršutiniškos. Politikai prakalbo apie konkrečių žiniasklaidos kanalų sankcionavimą ar tai, kad pats verslas turi prisiimti atsakomybę ir, pavyzdžiui, atsisakyti verslo ryšių su susitepusiu koncernu.
Anot politologų, tai rodo, kad politikai ne tik menkai susigaudo, kokios yra kilusios politinės krizės priežastys, bet ir tai, kad politikai apskritai nėra linkę į jas gilintis.
Tuo tarpu „Transparency International“ ekspertės Rugilės Trumpytės nuomone, receptas pasiekti, kad tokių politinės korupcijos skandalų tikimybė ateityje bent jau sumažėtų nėra labai sudėtingas. Reikia tik politinės valios, skaidrinti įstatymų priėmimą ir noro aiškiau reglamentuoti politikų ryšius su interesų grupėmis.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė, vertindama, ar kilęs politinės korupcijos skandalas padės apsivalyti politinei sistemai, nebuvo labai optimistiška.
Politologė, žvelgdama į tai, kaip politikai reaguoja į paviešintą VSD ataskaitą, sako nematanti politikų rodomos atsakomybės ir realių sprendimų, neleidžiančių, kad panašios korupcijos situacijos nebepasikartotų ateityje.
„Politikai, užuot kovoję su esama problema, iš tikrųjų ieško galimybių, kad jie patys būtų vaizduojami gražesni ir geresni nei iš tikrųjų yra. Be to, tai dažniausiai vyksta juodinant politinius oponentus“, – samprotavo R. Urbonaitė.
Pasak jos, iš pastarųjų skandalų galime spręsti, kad kilęs politinės korupcijos faktas buvo tiesiog įtrauktas į tarpusavio kovas.
„Visas šis procesas niekada nebus tikras apsivalymas, kol politikai tai išnaudos tarpusavio kovai. Kol kas tai tik bandymas pasidžiaugti, kad kitų dėmės ryškesnės. Ramūnas Karbauskis šioje situacijoje yra tipinis purvus drabstančio ir dvigubus standartus taikančio politiko pavyzdys. Galima jo paklausti, jei jis iš tikrųjų skaidrus it krištolas, kodėl mes nesulaukėme Seimo tyrimo komisijos dėl žemės reikalų. Kodėl jį pričiupome ne kartą meluojant, vengiant deklaruoti interesus. Ar galime skaidrumu vadinti tai, kai matome R. Karbauskį, turintį savo prioritetinius žurnalistus“, – retoriškai klausė MRU politologė.
R. Urbonaitė, vertindama įsiplieskusį skandalą dėl korupcinių verslo ir politikų santykių, apgailestavo, kad tiek valdantieji, tiek opozicijoje esantys politikai nepakyla virš primityviausių poreikių, kurie apsiriboja tiesiog valdžios išlaikymu ir populiarumo reitingo taškų gainiojimųsi.
„Niekas iš politinių lyderių nekalba, kas bus toliau, kaip galėtume išvalyti esamą pelkę. Kaltinimų vienas kitam yra, tačiau gilesnių diskusijų, idėjų ir vizijų, kaip šią problemą spręsti, mes iki šiol nematome“, – apibendrino R. Urbonaitė.
Kitas MRU politologas Virginijus Valentinavičius taip pat akcentavo, kad politikai nerodo nei pakankamai pastangų, nei valios siekiant realiai spręsti politinės korupcijos problemą.
Politologas pabrėžė, kad vien Premjero pareiškimai, kad trys partijos Lietuvoje yra švarios, o visos kitos susitepusios, labai apsunkina galimybes sistemiškai išspręsti egzistuojančias problemas.
Kartu V. Valentinavičius aiškino, kad politikai, tam tikra prasme, patys „pripratino“ verslininkus žaisti ne pagal sutartas taisykles.
„Verslininkams, kai politikai taip lengvai parsiduoda, natūraliai kyla mintis tuo pasinaudoti. Kitas dalykas, – kalbėjo V. Valentinavičius, – prie to priprantama. Vieną kartą pabandžius ir pamačius, kad politikus galima supirkinėti urmu ir labai pigiai, verslo struktūrose ir atsiranda labai ciniškas požiūris, kuris dabartiniame skandale labai gerai matomas. Įsivaizduojama, kad politikai skirti tik tam, kad pasakytų savo kainą ir teiktų paslaugas verslui“, – kalbėjo MRU docentas.
Pasak V. Valentinavičiaus, galima kalbėti apie tam tikrą psichologiją, kurią susitepę politikai suformavo konkrečioms verslo struktūroms.
„Kai tu bendrauji vien tik su prostitutėmis, išsivysto savotiška psichologija ir tu pradedi galvoti, kad visas pasaulis yra viešnamis ir atitinkamai elgsis. Tai šioje vietoje reikia ne tik visuomenės, bet ir politinių lyderių pastangų pasakyti, kad tai yra netoleruotina, kad taip negalima, taip nėra ir pradėkime gyventi padoriai“, – kalbėjo politologas. Jo nuomone, „MG Baltic“ vadovo Dariaus Mockaus atsakymai tarsi ir rodo, kad jis paprasčiausiai nebesupranta, jog vyko dalykai, kurie yra aiškiai nusikalstami.
Politologas pabrėžė, kad siekiant išgyvendinti šias valstybei ir visuomenei žalingas praktikas yra būtinas ne tik politinių jėgų konsensusas, bet ir lyderystė.
MRU docentas išskyrė Prezidentės Dalios Grybauskaitės indėlį kovojant su neskaidriais politikų ryšiais. Pasak V. Valentinavičiaus, D. Grybauskaitės lyderystė kovoje su korupcija yra akivaizdi, nepaisant to, ką sakytų kaltinamųjų korupcija advokatai ar valdančiųjų lyderis R. Karbauskis.
Tuo tarpu „Transparency International“ projektų vadovės R. Trumpytės nuomone, dėl neskaidrių politikų ir verslininkų ryšių kilusios politinės krizės yra susijusios su tuo, kad šalyje nėra nei įstatymo, kuris aiškiai apibrėžtų verslo ir politikų santykius, nei susiformavusių tradicijų viešai diskutuoti ir priimti politinius sprendimus.
„Transparency International“ ekspertė sako, kad susidaro įspūdis, jog tokių santykių neapibrėžtumas politikus kol kas tenkina.
Nors, anot R. Trumpytės, už skaidrius santykius atsako tiek politikai, tiek verslas, kol kas ryžtingų sprendimų, galinčių prisidėti užkardant, kad panašūs korupciniai skandalai nepasikartotų, iš politikų pusės nėra.
Ekspertė pažymėjo, kad neskaidrių verslo ir politikų santykių problema Lietuvoje yra sena problema. Pasak jos, Lietuvoje piliečiai realiai nežino, kas daro įtaką politikams ir kas stovi už jų sprendimų ar kodėl atsiranda konkretūs teisės aktai. R. Trumpytė pabrėžė, kad šalies įstatymai neįpareigoja politikų pranešti apie savo santykius ar susitikimus su verslo atstovais ar kitomis interesų grupėmis.
„Lietuvoje yra tokia problema, kad politikai susitikinėja neoficialiai ir mes nežinome, kas daro realią įtaką“, – akcentavo ekspertė.
„Politinės partijos ir politikai turėtų deklaruoti susitikimus, ypač tuomet, kai jiems yra siūlomi tam tikri teisės aktų pakeitimai. Dabar mes nežinome, su kuo susitinka politikai. Jeigu pasižiūrėtume į oficialias Seimo narių darbotvarkes, pamatytumėte vos kelis deklaruotus susitikimus“, – aiškino R. Trumpytė.
Ji pabrėžė, kad patys savaime politikų santykiai su verslu nėra blogai. Kenkėjiškais politikų ir verslo santykiai tampa tuomet, kai pradedama žaisti ne pagal nustatytas taisykles.
„Su interesų grupėmis susitikinėti yra gerai ir net būtina. Nes sunku tikėtis, kad patys politikai išmanys tiek daug sričių ir tiek daug klausimų. Jiems būtina susitikti su žmonėmis, kurie dirba tam tikrose srityse. Tačiau mes turime apie tai žinoti, galbūt užduoti klausimus, kodėl buvo susitikta su vienais, o ne su kitais verslininkais, kodėl politikai priėmė vienus pasiūlymus, o ne kitus“, – samprotavo „Transparency International“ projektų vadovė.
Anot ekspertės, norint sumažinti tikimybę, kad ateityje pasikartos panašūs atvejai, kaip „MG Baltic“ koncerno politinės korupcijos skandalas, privalu šalyje taisyti ne itin gerai veikiantį Lobizmo įstatymą.
Pasak jos, Lobizmo įstatymą reikėtų siaurinti, įpareigoti politikus viešinti savo susitikimus su lobistais, suteikti galimybę lobistais užsiregistruoti ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.
„Transparency International“ ekspertė taip pat pažymėjo, kad turėtų keistis ir Seime priimamų įstatymų principai. R. Trumpytė akcentavo, kad šiuo metu labai trūksta paaiškinimų, kodėl priimamas vienas ar kitas įstatymas.
„Nuėjus į Seimo interneto svetainę ir susiradus teisės aktus, įstatymus arba jų projektus, kada jie yra svarstomi, turėtume nesunkiai suprasti, kodėl konkretūs pasiūlymai atsirado. Deja, Lietuvoje dažniausiai į tokį klausimą neatsakysime, nes įstatymų aprašymai yra labai šabloniški, nėra įvertinamos neigiamos įtakos, kaštų naudos analizė“, – pasakojo R. Trumpytė ir stebėjosi, kodėl Lietuvoje taip greitai siekiama svarstyti net sudėtingiausius teisės aktus.
