Eilinį kartą kyla beviltiškas klausimas: nejau užtikrinti viešąjį interesą, o ypač ginti nacionalinį interesą (t. y. neleisti sunaikinti lietuvių kalbos, kaip ir LIETUVIŲ TAUTOS) nėra privaloma Lietuvos valdymo institucijoms ir valstybės įstaigoms/įmonėms? Juk konstitucinė teisė suteikta ne vien visuotiniam balsui (atsiprašau – aikčioti, šūkauti, reikalauti)!
Iš kur gali būti stiprybės ir kantrybės matant, kaip ilgus metus šaipomasi, tyčiojamasi iš Konstitucijos, Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu? Neginčytina tiesa – valstybinės kalbos apsaugos pamatas griaunamas tų, kurie to įstatymiškai neturėtų daryti?
Continue reading „Apie spėriai naikinamą lietuvių kalbą viešojoje erdvėje”
