aleknaite_tvs

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, jei konstatuosiu, esą jau šiandien daugeliui politinių jėgų rūpi būsimųjų Seimo rinkimų rezultatai. Tiesa, iki naujųjų parlamentinių rinkimų dar likę dveji metai.

Tačiau tie, kurie nori laimėti 2012-ųjų politinėse batalijose, jau dabar, matyt, intensyviai skaičiuoja savo galimybes bei intensyviai svarsto, kokia politinė jėga būsimąjame Seime gali iškovoti daugumą. O diskutuodami dėl šiandieninių parlamentinių partijų galimybių išsilaikyti valdžioje neišvengiamai analizuoja, kokia ateitis laukia dabartinių daugumiečių – konservatorių su krikščionimis demokratais.

Todėl su įdomumu stebėjau prieš keletą dienų per LRT rodytą Ritos Miliūtės debatų laidą “Teisė žinoti”. Joje apie Lietuvos dešiniąsias partijas ir jų likimą diskutavo parlamentarai Vilija Abramikienė – Aleknaitė, Eligijus Masiulis, Algis Čaplikas ir žurnalistai, leidėjai Algimantas Šindeikis, Vladimiras Laučius bei Valentinas Mitė.

Continue reading „Konservatoriai šiandien labiau primena „košę, nei solidžią partiją”?”

kar_0

Pasisotinęs pederastų ir lesbijiečių eitynėmis, ignoravęs sovietinių “išvaduotojų”, apsikarsčiusių ordinais ir medaliais, žygiavimą nuo Arkikatedros Antakalnio kapinių link, nutariau atsigaivinti Lietuvos kariuomenės ir visuomenės vienybės švente. Nors sinoptikai žadėjo lietingą, apsiniaukusį šeštadienį, šventei Vingio parke dar neprasidėjus, dangus pragiedrėjo, buvo vasariškai šilta. Geras ženklas. Tačiau gal ne tik dėl to susirinko daug žmonių. Labai daug. Viliuosi, kad visuomenei rūpi, kaip laikosi, kuo turtingi tėvynės gynėjai. Jeigu į patriotinius renginius paprastai renkasi pagyvenę žmonės, tai į vienybės šventę atėjo labai daug vaikų, jaunų tėvų su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose. Džiuginantis faktas. Tai gal netiesa (remiuosi sociologinėmis apklausomis), kad tik nedidelė piliečių dalis gintų Lietuvos nepriklausomybę? Manau, daugumai kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės dalyvių ir žiūrovų pirmiausia rūpėjo pamatyti, pačiupinėti ne kasdien matomus ginklus, nusifotografuoti su “tamsiaveidžiu” kariu, užlipti ant šarvuočio. Ir tai, žinoma, ne pro šalį. Kariškose palapinėse galėjai pajusti, koks įvairus, sudėtingas visuomenės, valstybės gynimo mechanizmas, kiek jis skiriasi nuo Vytauto Didžiojo laikų.

Continue reading „Nuo Žalgirio iki Vingio parko”

zydu_gyvenimas

Neseniai Livejournal.com kolega užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme, labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė: „Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas“. Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką visavertį tekstą, paskelbiamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.

Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V. Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge. Juolab kad ir pats gerbiamas Valentinas mano, kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.

Continue reading „Danų kiaulės, vokiečių pupos, o kalti – lietuviai?”