Konservatoriai šiandien labiau primena „košę, nei solidžią partiją“?


Print

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, jei konstatuosiu, esą jau šiandien daugeliui politinių jėgų rūpi būsimųjų Seimo rinkimų rezultatai. Tiesa, iki naujųjų parlamentinių rinkimų dar likę dveji metai.

Tačiau tie, kurie nori laimėti 2012-ųjų politinėse batalijose, jau dabar, matyt, intensyviai skaičiuoja savo galimybes bei intensyviai svarsto, kokia politinė jėga būsimąjame Seime gali iškovoti daugumą. O diskutuodami dėl šiandieninių parlamentinių partijų galimybių išsilaikyti valdžioje neišvengiamai analizuoja, kokia ateitis laukia dabartinių daugumiečių – konservatorių su krikščionimis demokratais.

Todėl su įdomumu stebėjau prieš keletą dienų per LRT rodytą Ritos Miliūtės debatų laidą “Teisė žinoti”. Joje apie Lietuvos dešiniąsias partijas ir jų likimą diskutavo parlamentarai Vilija Abramikienė – Aleknaitė, Eligijus Masiulis, Algis Čaplikas ir žurnalistai, leidėjai Algimantas Šindeikis, Vladimiras Laučius bei Valentinas Mitė.

Kas labiausiai įsiminė? Man regis, ir viena, ir kita pusė pateikė įdomių, konkrečių, svarių argumentų. Tačiau pradėti norėčiau nuo nedidelės smulkmenos, kuri man vis dėlto atrodo esanti … reikšminga, iškalbinga, svarbi. Omenyje turiu Seimo narės Vilijos Abramikienės – Aleknaitės netaktą. Ginčydamasi su konservatorius nūnai vis aštriau kritikuojančiu žurnalistu Vladimiru Laučiumi ji leido sau pareikšti, girdi, žurnalistas šiandien turįs asmeninių problemų, todėl tendencingai pykstąs ant jų, dešiniųjų. Išties V.Laučius dabar jau nebevadovauja žurnalui “IQ”. Išties V.Laučius iš šio žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pareigų pasitraukė ne savo noru. O sprendžiant iš kai kurių viešų šaltinių, galima įtarti, jog vyriausiojo redaktoriaus kėdės V.Laučius neteko būtent dėl konservatorių intrigų – primityvaus keršto už kritiką. Tad parlamentarės V.Aleknaitės – Abramikienės pikto džiugesio gaidelių kupina replika apie “asmenines problemas” man pasirodė itin ne vietoj ir itin netaktiška.

Be abejo, redaktoriaus pareigų netekimas – menkas malonumas. Ypač kai esi priverstas pasitraukti iš solidaus leidinio. Bet ar V.Laučius kritikuoja konservatorius tik todėl, kad neteko žurnalo vadovo posto? Ar konservatoriai yra šventesni už Popiežių, ar jie nėra verti nė vieno kritiško pastebėjimo? Ir, galų gale, kodėl konservatorių – krikščionių demokratų partijai priklausanti V.Aleknaitė – Abramikienė leidžia sau džiūgauti, ir dar – viešai džiūgauti, kad įtakingo posto neteko būtent jos partijai nepalankus žurnalistas? Toliaregiškas politikas elgtųsi kitaip: stengtųsi nuoširdžiai įsiklausyti į reiškiamas pastabas. O labai įžvalgus politikas stengtųsi … dar ir patraukti savo pusėn kritiškai nusiteikusį žiniasklaidos atstovą. Bet konservatorių – krikščionių demokratų nesugebėjimas dalykiškai bendrauti su žiniasklaida – visiems seniai žinomas. Ir greičiausiai – amžinas. Kaip sakoma: kuprotą tik karstas ištiesins.

Apart to primityvaus akibrokšto parlamentarė V.Abramikienė – Aleknaitė pateikė vertingų įžvalgų. Ji tvirtino, tikiuosi – nuoširdžiai, kad šiandien visai nesvarbu, kiek konservatorių dirbs būsimąjame Seime. Ji teigė, jog “mes išsigelbėjome iš finansinės katastrofos, o ginčijamės dėl švarkelio, kurį nešiojame, spalvų”. Parlamentarė akcentavo, kad įtakingi užsienio leidiniai giria šiandieninės Vyriausybės pastangas gelbėti Lietuvą nuo finansinio kracho. Pasak V.Abramikienės – Aleknaitės, pasaulyje pripažinti ekonomistai bei mokslininkai giria Baltijos valstybes už tai, kad joms pavyko išvengti nacionalinių valiutų devalvacijos. Nors egzistavo realus pavojus, kad gali tekt nuvertinti litą. Taigi nacionalinės valiutos devalvavimas būtų atnešęs sunkiai prognozuojamas socialines pasekmes. Tačiau šią problemą pavyko likviduoti tik ryžtingų ir tuo pačiu nepopuliarių sprendimų dėka.

V.Aleknaitės – Abramikienės žodžiais tariant, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo vykdyti daug ir iki šiol ilgai atidėliotų projektų: uždaroma Ignalinos atominė elektrinė, rūpinamasi alternatyviais energetiniais resursais… Pasak parlamentarės, tik dabar, valdžioje esant konservatoriams, prasideda reali kova su kontrabanda, korupcija. Pasiekti konkretūs rezultatai: korupcijos lygis Lietuvoje jau atitinka europietiškus standartus. Tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, “Transparency International”, mus jau laiko šalimi, kuri gali įveikti korupciją. Argi tai – ne laimėjimas?

Pasak parlamentarės, kažkodėl įsikalama sau į galvą, kad konservatoriai nėra dešinieji, nes jie, matot, pakėlė mokesčius. Ji prisiminė Didžiosios Britanijos pavyzdį: ar dabartinis premjeras Kameronas, taip pat pakėlęs mokesčius, nėra dešinysis? O tie premjerai, kurie kels moksečius Airijoje ar Japonijoje, irgi nebus dešinieji? A.Kubiliaus uždavinys – veikti konkrečioje ekonominėje situacijoje, o ne dairytis į 18-ojo ar 19-ojo amžiaus apibrėžimus, kas yra tikras dešinysis ir kuo jis privalo skirtis nuo tikrojo kairiojo. Parlamentarės teigimu, konservatoriai nesivadovauja klišėmis. Pragmatizmas dabar tikrai dominuoja Europoje. Tad kodėl premjeras A.Kubilius negali žvelgti į realias, konkrečias šių dienų tendencijas?

Šiandien A.Kubilių dergia visi, kas tik netingi. Kai kas jį net vadino pamišėliu, kai buvo užsiminta, kad apie šio Ministro Pirmininko darbus bus palankiai rašoma ekonomistų vadovėliuose. Oponentai šaipėsi, esą apie A.Kubilių bus rašoma vadovėliuose, bet itin negatyviai, itin nepalankiai. Bet, V.Abramikienės – Aleknaitės pastebėjimu, kai kurie pasaulyje pripažinti ekonomistai jau išsamiai analizuoja A.Kubiliaus kaip premjero veiksmus. Ir teigia, jog šis Lietuvos Ministras Pirmininkas nepadarė klaidų. Užsienio ekspertai pastebi, kad Lietuva sugebėjo suvaldyti gręsiantį ekonominį chaosą, ir “tie, kurie buvo paskutiniai, artimiausiu metu taps pirmieji”. Lietuva jau pateikiama kaip puikus pavyzdys išlaidiesiems pietiečiams. Tad netrukus Lietuva ims kopti į viršų, o išlaidauti mėgusiems pietiečiams bus žymiai sunkiau išsiropšti iš duobės.

Parlamentarei V.Abramikienei – Aleknaitei pasirodė nesuprantamas nusiteikimas visur ir visada užsiimti savinieka bei akivaizdus nemokėjimas pasididžiuoti pasiektais laimėjimais?

Atsiliepdamas į tokius parlamentarės žodžius žurnalistas V.Laučius pareiškė, kad tai – tik Vyriausybės spaudos tarnybos sukurti pasigyrimai, ir nieko daugiau. Žurnalisto manymu, jei ir toliau tęsis tokia padėtis, tai kitame Seime tebus vos keletas konservatorių. Lietuvai reikia naujos dešinės, nes dabartinė dešinė pati sau kasa gilią duobę, tuo pačiu kasdama duobę ir Lietuvai. V.Laučius įsitikinęs, jog atėję į valdžią konservatoriai sukūrė ne finansinį stabilumą, bet mokesčių chaosą. Taip pat dešinieji visiškai nesugeba pažaboti monopolijų. Žodžiu, Lietuvai reikalinga nauja dešinė, nes šiandieninė dešinė tapo per daug ciniška, veidmainiška ir prisitaikėliška. Vaizdžiai tariant, dabartinė A.Kubiliaus Vyriausybė – dešinumo duobkasė. Žurnalisto V.Laučiaus žiniomis, pastaruoju metu atliktos gyventojų apklausos byloja, jog net 84 proc. respondentų mano, kad A.Kubiliaus sprendimai neigiamai paveikė jų gyvenimą. Ir tik apie du procentus apklaustųjų patenkinti šiandieninės Vyriausybės darbais, juos vertina teigiamai.

Pasak žurnalisto V.Laučiaus, Lietuvoje ilgokai vyravo nuostata, kad dešinieji – patriotai, nusiteikę ginti Lietuvą, o kairėje – buvę komunistai, kuriais, suprask, nėra ko pasitikėti, kurie Lietuvą gali parduoti Rusijai ar dar kam nors. Ši inercija išlieka ir šiandien. O iš tikrųjų dešinė persipynė su kaire. Tie, kurie balsuoja už socialdemokratus, vadovaujasi visai ne tais motyvais, kuriais reikėtų vadovautis, simpatizuojant kairiesiems. O tie, kurie per rinkimus balsuoja už konservatorius, irgi dažnai klysta, manydami, kad konservatoriai išpildys jų lūkesčius. Pavyzdžiui, už konservatorius neturėtų balsuoti pensininkai, nes pensininkų interesai ženkliai skiriasi nuo konservatorių programose įrašytų nuostatų.

Pasak žurnalisto V.Laučiaus, Tėvynės Sąjunga jau nepanaši į partiją. Ji greičiau panaši į košę, kur susimaišė daug pažiūrų: tautininkai, krikdemai, tremtiniai, politiniai kaliniai… Dabartinė TS sulipdyta iš įvairių smulkių partijėlių, įskaitant ir Vidmanto Žiemelio, ir Sauliaus Pečeliūno partijas. Ir vargu ar iš šio chaoso įmanoma išvirti skanią košę…

Paklaustas, ar Lietuva turi dešiniųjų partijų, leidėjas Algimantas Šindeikis pabrėžė į tokius klausimus visuomet atsakąs su didele ironijos doze: tikrieji Lietuvos dešinieji buvo tie ekskomunistai, kurie Nepriklausomybės pradžioje sėkmingai privatizavo įmones, žemes, viešbučius ir tapo itin turtingi žmonės. O visi kiti likusieji – kairieji, atstovaujantys pensininkų ir valstybės tarnautojų interesus. Didžiausia Lietuvos bėda ta, kad Lietuvoje nėra jėgų, kurios nuoširdžiai gintų privačiame sektoriuje dirbančiųjų interesus. Valstybės, kurioje mokesčius galima kardinaliai pakeisti per vieną naktį, negalima laikyti normalia valstybe. Toji mokesčių keitimo naktis akivaizdžiai parodė Lietuvos politikų požiūrį į lietuvius, kurie kuria individuales, personalines įmones, uždarąsias akcines bendroves ir patys kuria nuosavą verslą – stengiasi išgyventi iš to, ką užsidirba savo rankomis. Taigi A.Šindeikis šiandien Lietuvoje nematąs dešiniųjų. Lietuvos politinėje arenoje veikia, jo manymu, tik kairieji – nuo ryškiai raudonų iki blankesnių.

Parlamentaras Eligijus Masiulis tvirtino, kad 2008-ųjų situacija buvo ypatinga. Ir neįprasta, ir sudėtinga. Gal tos nakties sprendimai ir nesutapo su tradicinėmis dešiniųjų vertybėmis, bet juk reikėjo mažinti biudžeto išlaidas. Reikėjo mažinti kardinaliai. Galų gale taip elgėsi visa Europa. Kitos išeities neturėjo ne tik Lietuva, bet ir visa likusi Europa. Ir tos drastiškos priemonės padėjo išsaugoti valstybės finansinį stabilumą, išsaugoti bankus, solidų litą. Bet tai dar nereiškia, kad būtent drastiškai pasielgę Lietuvos dešinieji prarado savo deklaruojamas vertybes arba nuo jų nusisuko.

Replikuodamas žurnalistas A.Šindeikis pabrėžė, kad dešiniųjų pakelti mokesčiai puikiai parodė, ant kieno pečių užkraunama didžiausia mokesčių našta. Tas mokesčių pakėlimas – neproporcingas. Tiems, kurie patys užsidirba duonai ir nesiruošia prašyti iš valdžios jokių pašalpų, buvo smogta skaudžiausiai. Taigi lietuvių verslininkų, atstovaujančių smulkųjį ir vidurinį verslą, nuolat mažėja, o valdininkų – nė velnio.

Parlamentaras Algis Čaplikas apgailestavo, kad politikams šiandien kaip niekad sunku į spaudą pramušti dėmesio vertus pasiūlymus ir projektus, nes televizijos ekranuose bei pagrindinių leidinių pirmuosiuose puslapiuose dominuoja … šokėjai. Ne tie politikai, kurie siūlo konkrečias išeitis, bet tie, kurie moka pašokti arba padainuoti.

Žurnalistas Valentinas Mitė pateikė iškalbingą pavyzdį. Jis sutinkąs su liberalų nuostata, kad alkanam reikia duoti ne žuvį, o meškerę, kad alkanasis pats pasigautų sau maisto. Priešingu atveju sykį nemokamai gavęs žuvį jis žuvies už dyką prašys ir kitą kartą. Pats žuvauti tingės. Tačiau Lietuvos žmonėms kažkodėl liepta žuvauti tvenkinyje, kur nėra žuvų. Jo manymu, Lietuva primena būtent tą tuščią tvenkinį, kuriame žvejok nežvejojęs, o žuvies vis tiek nepagausi. Nei didelės, nei – mažos. Jis pabrėžė, kad keldami mokesčius mes išties galbėjome savo fiansus, bet tuo pačiu gelbėjome ir skandinaviškųjų bankų stabilumą. Ir dar nežinia, kas daugiau naudos turėjo iš tokio stabilumo. Taigi neatmestina versija, kad galbūt daugiau gelbėjome skandinaviškus bankus nei savo pinigines. Švedijos, Danijos ir Norvegijos bankų bankrotai nebūtų teigiamai paveikę Lietuvos ekonomikos, tačiau kad šie bankai nebankrutavo – didelis ir diržus skaudžiai susiveržusių lietuvių nuopelnas.

Pasak žurnalisto V.Mitės, Lietuva vis dar energetiškai priklausoma nuo Rusijos. Bet čia nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų kaltės. Nes tiesiog kol kas dar neturime alternatyvų. Premjeras A.Kubilius ieško išeičių. Bet ar Baltarusija, su kuria premjeras užmezgė kontaktus, – išeitis? Baltarusija bent kol kas nėra nei rimta, nei patikima valstybė.

Kova su kontrabanda turi, pasak žurnalisto V.Mitės, ir tamsiąją, ir šviesiąją puses. Šios grumtynės tautą stumia į šešėlinę ekonomiką. Nes nepasiūloma alternatyva. Be to, esama ir daugiau keistų paradoksų. Lietuva – žemės ūkio kraštas. O maisto produktai Lietuvoje nesiliauja brangti. Kaip paaiškinti šitą fenomeną? A.Kubilius giriasi, kad įsileisdami aukštųjų technologijų firmas sukursime daug darbo vietų. Daug darbo vietų tikrai nesukursime, nes aukštosioms technologijoms nereikia daug darbuotojų. O štai Slovakijoje išties padaugės darbo vietų, nes ten kuriasi automobilių gamyklos, kurios gamina atskiras detales užsienio automobilių gigantams. Taigi Lietuvoje padaugės darbo vietų keliomis dešimtimis ar šimtais, o Slovakijoje – tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių.

Be to, ir biurokratų mašinos mažinimas – ne išeitis, ne panacėja. Visi pašūkavimai apie biurokratų mažinimą primena populistinius lozungus, o ne realios naudos paieškas. Mat jokia valstybė negali išsiversti be biurokratų. Biurokratai reikalingi. Ir šiuo atveju svarbiau ne jų skaitlingumas, o jų veiklos efektyvumas. Bet dabartinė Vyriausybė viską daro mechaniškai, pamiršdamai pasidomėti, o koks gi bus galutinis rezultatas.

Tad klausimas, kuo iš tikrųjų derėtų laikyti šiandieninius konservatorius – dešiniųjų vertybių duobkasiais ar solidžia, perspektyvia partija, – lieka be konkretaus atsakymo.

Nuotraukoje: konservatorių – krikščionių demokratų partijos narė parlamentarė Vilija Abramikienė – Aleknaitė.

2010.11.19


Prisijunkite prie diskusijos