Vagnerio samdinių armija

Politinės intrigos

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kovo 6 d. Sirijoje sudužo Rusijos transporto lėktuvas An-26. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 33 keleiviai – Rusijos kariuomenės karininkai, tarp jų generolas majoras. Valstybinis televizijos kanalas „Rosija-1“ pokalbių laidoje „60 minučių“ šiai katastrofai skyrė 1 minutę. Laidos dalyviai puolė toliau aptarinėti Rusijos ir Ukrainos nesutarimų dėl dujų… Maskva labai nemėgsta komentuoti nemalonių naujienų. Ypač prieš  rinkimus.

Kosminėms pajėgoms padedant…

2016 metų pavasarį vienas Rusijos generalinio štabo viršininkų pranešė, kad Sirijoje veikia Specialiųjų operacijų pajėgos (kai kuriais duomenimis, pasirodė dar iki pradedant operaciją 2015-ųjų rudenį). Generolas pulkininkas valstybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ pasakė Neslėpsiu (Не буду скрывать) praėjus kelioms dienoms po to, kai mūšyje dėl Palmyros žuvo šių pajėgų vyresnysis leitenantas, žvalgęs taikinius karinių kosminių pajėgų atakoms.

Vasario 27 d. Rusijos aneksuotame Kryme, Simferopolyje, paminėta Specialiųjų operacijų pajėgų diena. Mitingo dalyviai padėjo gėlių prie paminklo „Mandagiems žmonėms“ (tiesą sakant, ten išlietas vienas žmogus, labiau panašus į kokį kosminį ateivį, ir katinas). Maskvoje ši diena praėjo be žmonių sueigų, bent jau žiniasklaida apie jas neužsiminė.

Calend.ru  paaiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2015 metų pradžioje būtent šią metų dieną paskelbė šventine, kitaip dar vadinama „Mandagių žmonių diena“. Būtent 2014 metų naktį į vasario 27-ąją Kryme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo vietas blokavo ir visus pusiasalyje esančius strateginius objektus užėmė nežinomi žmonės maskuojamąja uniforma be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų. Su vietos gyventojais jie elgėsi „labai mandagiai“. Po kelių savaičių Putinas paaiškino, kad mandagūs žmonės (anot Calend.ru, jis taip pavadino būtent Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų karius) garantavo Krymo gyventojams galimybę laisvai pareikšti savo valią referendume dėl Krymo statuso. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu kažin kaip ypatingai dialektiškai juos palygino su nesančia juoda kate, kuri protinga, drąsi ir mandagi.

Apie tokių pajėgų (SSO) sudarymą oficialiai paskelbta 2013 metų kovo mėnesį. Jų sudėtį sudaro išimtinai pagal kontraktą Rusijos kariuomenėje tarnaujantys kariai. Gynybos ministerijos išaiškinimu, specialiųjų operacijų pajėgos naudoja įprastoms pajėgoms nebūdingus kovinių veiksmų metodus ir būdus, tarp jų – ir partizaninius (разведывательно-диверсионные, подрывные, контртеррористические, контрдиверсионные, контрразведывательные, партизанские, антипартизанские и другие действия). Joms įsakinėja Vadovybė, pavaldi tiesiogiai Generalinio štabo viršininkui. Rusijos naujienų tarnyba „Novosti“savo ruožtu paaiškino, kuo nė jokiai Rusijos kariuomenės rūšiai nepriskiriamos Specialiųjų operacijų pajėgos skiriasi nuo specialiosios paskirties padalinių („Alfa“ ir „Vympel“): tai ne mažos iš aukšto lygio profesionalų sudarytos specialiosios grupės, o galingos tokių pat profesionalų kariuomenės pajėgos. Jos turi teisę, iškilus reikalui, pasitelkti karinių kosminių pajėgų ir karinio jūrų laivyno dalinius. Kai kuriais duomenimis, SSO tarnauja 14 tūkstančių karių, iš kurių 12 tūkstančių sudaro liūdnai pagarsėjusios Generalinio štabo vyriausiosios valdybos (anksčiau vadintos GRU) ugdytiniai.

Oficialiai, Alepo miestą 2016 metų pabaigoje užėmė Sirijos vyriausybinės pajėgos (Sirijos armija, SSA), padedamos Rusijos karinių kosminių pajėgų. Tarptautinė žmogaus teisių gynybos organizacija „Human Rights Watch“ pareiškė, jog šios operacijos negalima vadinti „Alepo išlaisvinimu“, nes tai buvo miesto sunaikinimas, lydimas kariavimo įstatymų pažeidimų, o gal ir karo nusikaltimų (Rusijos ir Sirijos aviacijos bombordavimų metu žuvo apie 3 tūkstančiai žmonių). “The Wall Street Journal” parašė, jog prie Alepo užėmimo labiausiai prisidėjo Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai (“Russian Special Forces Seen as Key to Aleppo Victory”). Daugelis jų žygių liko paslaptimi, tačiau sužinoja juos sėkmingai medžiojus sukilėlių vadus miesto rytinėje dalyje… 2017 metų pavasarį Palmyra, kaip pranešė Rusijos žiniasklaida, buvo pakartotinai išlaisvinta ir didžiausiu indėliu prie to prisidėjo specialiųjų operacijų bei karinės kosminės pajėgos.

Šešėliai dingsta vidurdienį

2017 metų rudenį leidinys„Vojenoje obozrenije“ pranešė, jog greičiau nei per mėnesį Sirijos kariuomenė išlaisvino didžiąją dalį Deir ez Zoro miesto, išbuvusio apsiaustyje trejus metus, ir persikėlė per Eufratą. „Islamo valstybės“ priešinimasis Sirijos rytuose baigiamas palaužti ir dabar, nesibaiminant atskleisti karinės paslapties, galima kalbėti apie pajėgas, kurios iki šiol buvo slepiamos šešėlyje. Nors pastarosios pergalės laurai oficialiai vėl teko Sirijos armijos generolo Suhelio vadovaujamiems elitiniams daliniams („Tiger Force“), pagrindinį darbą padarė Rusijos savanoriai, siejami su Vagnerio PKK.

Kaip rašoma „Vojenoje obozrenije“ tekste („Российские добровольцы: их вклад в успех сирийской операции“), savanoriai padėjo Sirijos armijai pasiekti ne vieną pergalę. Palmyra, Alepas, Deir ez Zoras, taip pat daugybė bevardžių aukštumų ir vietovių, kur Rusijos kariai-savanoriai kovojo dėl pergalės prieš terorizmą Sirijoje, visiems laikams įrašyti į PKK karinės šlovės metraštį. Beje, šiame tekste randame visiškai be patetikos parašyta: dabar Rusijos savanoriai saugo Sirijos kariuomenei prieigas verslovių išlaisvinimui kairiajame Eufrato krante (tai yra tose vietose, kur įvyko vasario 8-osios incidentas).

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, 2017 metų rugsėjo 2 d. strategiškai svarbų miestą Akerbatą išlaisvino vyriausybinės kariuomenės padaliniai, padedami Rusijos karinių kosminių pajėgų, tačiau žurnalistų pašnekovai tvirtino, kad paskutinįjį teroristų pasipriešinimo židinį ėmė vien Rusijos privačių karinių kompanijų brigados. Siriečiai įžengė po jų – mes dargi pasitraukėme į šoną, kad nenufilmuotų kartu su jais naujienoms.

Iš tikrųjų – apie Sirijos kareivius juos savo akimis mačiusieji atsiliepia nekaip. Pasak vieno „Vagnerio grupės“ nario, Sirijos kareivių darbą dirbo kiti: „Vagneris“, „ISIS-hunters“ (SAA elitinis specialusis padalinys, 2017 metų pradžioje sukūrė ir finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos, „medžiotojus“ apmokė Specialiųjų operacijų pajėgų instruktoriai), iraniečių specialieji padaliniai  (daugiausia “Hezbollah”, kai kada “The Islamic Revolutionary Guard Corps”), kai kurie Sirijos armijos daliniai; palaikė Rusijos karinės kosminės pajėgos, dar veikė specialiųjų operacijų pajėgos. Apie įsimintiną mūšį, kuriame teko dalyvauti, žurnalisto pašnekovas atsisakė papasakoti (nenorįs atskleisti nei vietos, nei aplinkybių): Galiu viena pasakyti, „Vagneris“ – tai patrankų mėsa, ten vykdant užduotį nuostolių ne itin paisoma.

Kitas pašnekovas prisiminė pirmąjį Palmyros išlaisvinimą, 2016-ųjų pavasarį: Iš pradžių dirba „Vagnerio“ vyrukai, po to eina Rusijos sausumos daliniai, vėliau jau arabai ir kameros. „Vagnerio grupę“ siuntė daugiausia į karščiausias vietas – kad mažesni būtų Sirijos reguliariųjų pajėgų nuostoliai. Dar du „Vagnerio grupės“ nariai 2016 metų vasaros pabaigoje britų televizijos kanalui „Sky News“ pasakė, kad samdinius suntė į savižudiškas misijas (самоубийственные миссии) – priešininkui apdoroti prieš Sirijos reguliariųjų pajėgų puolimą. Palmyros šturmo metu mes buvome kaip patrankų mėsa (Во время штурма Пальмиры нас использовали как пушечное мясо). Vieno „Sky News“ pašnekovų duomenimis, Sirijoje žuvo iki 500-600 samdinių, arba kas antras… O dar vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys, dalyvavęs mūšiuose Sirijoje, aiškino žurnalistams, kad pulti kaktomuša – mėgstama „Vagnerio“ taktika. Dėl to dideli nuostoliai – vos ne kas trečias virsta „kroviniu 200“ (žuvęs) arba „300“ (sužeistas). 

2017 metų rudenį buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Jo žodžiais, „Vagnerio grupę“ sudaro dviejų kategorijų kariai – „elitas“ (specialiosioms operacijoms vykdyti) ir „nurašomieji“. Į pastarąją kategoriją patenka suklaidinti ir viskuo nusivylę „Novorosijos“ savanoriai – utilizavimui. Tiesa, didelius nuostolius patiria ir „elitiniai“. Girkinas jų neužjaučia: iš savanorių eiti į samdinius ir žūti toliausiai nuo Tėvynės, kai tuo tarpu labai greitai prireiks kareivių jai pačiai ginti – tai ne išeitis, o išdavyste kvepiantis dalykas. Jam pritariama: Dalyvavimas Afganistano kare buvo baisu, tačiau šioji avantiūra – košmaras. Tiesiog žmonių utilizavimas. Dar vienas: Dabar su vyruku kalbėjau, sužeistas guli ligoninėje. Iš 300 vaikinų per du mėnesius gyvų liko 8…

Kadangi Specialiųjų operacijų pajėgų Rusijoje ir užsienyje vykdomos užduotys pernelyg neafišuojamos, o kariaujama kaip ir nesilaikant karo įstatymų ir papročių, tai galima manyti SSO pasitelkiant ne tik kosmines pajėgas (Kryme mandagūs žmonės veikė sykiu su jūrų pėstininkais, oro desanto ir motorizuotais šaulių padaliniais, „vietos savigyna“ ir dar visokiausio plauko ginkluotais asmenimis). Juk Putinas 2014 m. kovo 4 d. pasakė, kad Rusijos kariai stovės už žmonių nugarų, ne priekyje, o už nugarų – ir tegul tik pamėgina ukrainiečiai šaudyti į savus žmones… Tad kodėl vykdant ekspedicinę misiją pirma nepasiuntus į ugnį tų, kurios Girkinas pavadino nurašomaisiais (расходники), o tada tęsti specialiąją operaciją su visokeriopai brangintinu elitu? Juo labiau kad valstybė, kaip parašė Kremliaus propagandos flagmanas RT, neprivalo atsiskaityti dėl operacijų rezultatų ir patirtų nuostolių.

Kariuomenė. Pati tikriausia!

„Laisvės“ radijo apžvalgininkas, Ukrainos publicistas Vitalijus Bortnikovas netrukus po kalbamo incidento Sirijoje perspėjo: pasikliauti žiniasklaidos pranešimais, kad dauguma ten žuvusiųjų yra „Vagnerio grupės“ samdiniai, juo labiau – savanoriai, reiškia vėl pakliūti į Kremliaus apgaulės tinklus. Privačios karinės kompanijos, – pasak jo, – tam ir sukurtos, kad Rusijos aukščiausiajai valdžiai – politinei ir karinei – nereikėtų atsakyti už savo pavaldinių avantiūras. Tuo tarpu iš tikrųjų šios kompanijos – tokie patys Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų padaliniai. Publicistas primena daug triukšmo sukėlusią nuotrauką, kurioje Putinas pozuoja su ordinus prisisegusiais „Vagnerio grupės“ vadais Dmitrijumi Utkinu ir Andrejumi Troševu bei dar dviem jų bendrais (kalbama, Troševui „Rusijos didvyrio“ vardas suteiktas už Palmyros paėmimą). Rusijos didvyrio žvaigždė ir ordinas „Už narsumą“ – aukščiausi kariniai apdovanojimai ir už dalyvavimą kokiose privačiose operacijose, Portnikovo nuomone,  jie neteikiami.

Vadinamosios privačios karinės kompanijos niekur nevyksta pačios – jos atliekamos Rusijos vadovybės įsakymus. Tuo tarpu pati vadovybė neprisiima jokios atsakomybės. Todėl susitarti su ja dėl ko nors yra visiškai neįmanoma. Ir tai – Kremliaus gudrystės esmė. Donbase savanoriai gali padėti ginklus ir pasitraukti, tačiau „Vagneris“ liks. Ir toliau kontroliuos okupuotas teritorijas ne blogiau už reguliariąją kariuomenę. Tai todėl, kad „Vagneris“ ir yra reguliarioji kariuomenė, dar daugiau – parengta diversijų ir teroro vykdymui, – teigia Vitalijus Bortnikovas. – Todėl, kad po „Vagnerio“ kauke slepiasi Putinas.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Ukrainos saugumiečiai nustatė, kad aukščiausiu „Vagnerio“ globėju buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas Nikolajus Bogdanovskis, o tiesiogiai jam vadovavo generolas majoras Jevgenijus Nikiforovas. Ukrainos saugumiečiai  „Vagnerio PKK“ narius laiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariais (военнослужащими Вооруженных сил Российской Федерации). Mat sutinkamai su 2017-ųjų pradžioje įsiteisėjusiomis įstatymo dėl karinės prievolės pataisomis atsargos kariai laikomi einantys karinę tarnybą, kai, be kita ko, dalyvauja užkardant tarptautinę teroristinę veiklą už Rusijos Federacijos ribų. Ukrainos saugumo tarnyba su šio tyrimo išvadomis supažindino savo tarptautinius partnerius, nes Putino privati armija gali būti panaudota bet kurioje pasaulio vietoje.

Tarptautinės bendrijos „Inform Napalm“ tyrėjai su savo pagalbininkais (Ихтамнет_м0292, Ukrainian Cyber Alliace) neseniai paskelbė nustatę 25 „Vagnerio grupės“ samdinius – buvusius ir esamus tankų įgulų narius; kai kurie iš jų Rusijos prezidento įsaku apdovanoti medaliais už savo žygius Rytų Ukrainoje. „Inform Napalm“ padarė išvadą, kad Kremlius panaudoja „Vagnerio PKK“ kaip grandį Rusijos hibridiniame kare Ukrainoje, Sirijoje, o ateityje gali pasiųsti į Balkanus. Šios grupės branduolį sudaro Rusijos atsargos kariai, vykdantys Rusijos vadovybės įsakymus. „Vagnerio grupė“ pasitarnavo kaip Rusijos reguliariosios kariuomenės priedanga mūšiuose dėl Debalcevo miesto ir Luhansko oro uosto; viena jos užduočių buvo pašalinti separatistų lauko vadus, veikusius pernelyg savarankiškai.

Praėjusių metų pradžioje leidinys „Otkrytaja Rosija“ pranešė, jog Vagnerio privati karinė kompanija“ rengiasi naujiems mūšiams Sirijoje. S.Nikolajus papasakojo, kad su „Vagnerio grupės“ nariais susipažino 2014 metais „Luhansko liaudies respublikoje“ (skiriamasis ženklas ant uniformos ir technikos raidė „W“ – bene vienintelis toks liudijimas). Jie vykdė, kaip suprato Nikolajus, delikačiausias užduotis (наиболее щепетильные задачи). Saugojo nepripažintų respublikų vadovus, suimdavo arba likviduodavo neįtikusius „savanorių“ lauko vadus, nuginkluodavo nepaklusnius būrius (pavyzdžiui, ypatingosios paskirties brigadą „Odesa“). Tapęs „Vagnerio grupės“ nariu, Nikolajus keletą kartu pabuvojo su ja Sirijoje. Nieko privataus šiame būryje nėra. Grupė vykdo Rusijos karinės vadovybės užduotis. Tai pati tikriausia kariuomenė. O nevykusį „privačios karinės kompanijos“ pavadinimą sugalvojo žurnalistai – sakytum, mus galima būtų pasamdyti vasarnamiui ar jachtai saugoti.

Prancūzų žurnalas DSI (tarptautinis saugumas) 2017-iesiems baigiantis išspausdino straipsnį, kuriame pasakojama apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų sausumos operaciją Sirijoje („Le modele de l’intervention russe“). Rusijos specializuotam leidiniui „Novosti VPK“ (karinio pramoninio komplekso naujienos) pasirodė, kad netgi NATO priklausančios valstybės ekspertas buvo priverstas pripažinti didelius „Vagnerio PKK“ nuopelnus sutriuškinant „Islamo valstybę“ Sirijoje („Признание на Западе: ЧВК Вагнера получила высокую оценку во Франции“). Eksperto (Michel Goya) nuomone, rusai intervencijai galėjo pasitelkti 1-2 mechanizuotąsias arba oro desanto brigadas, o nutarė pasiųsti vieną jūrų pėstininkų batalioną bazėms ginti ir ne mažiau kaip 3 000 žmonių iš PKK, kurių nuostuoliai ne taip matomi ir juntami (PKK pavadinimai nenurodomi).

Viskas, eksperto galva, buvo padaryta palyginti nedidelėmis sąnaudomis. Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, žuvo 37 kariai. Tačiau šis skaičius, be abejonės, yra 2-3 kartus didesnis, skaičiuojant ir „nereguliariuosius“ dalinius. Net „devynių dienų“ kare prieš Gruziją oficialiai skelbiami nuostoliai buvo didesni. Apie „Vagnerio grupę“ prancūzas nerašo – „Novosti VPK“ apie ją prideda nuo savęs: sėkmę lėmė aukštas kovotojų profesionalumas ir naujausia materialinė-techninė bazė. Esą „Vagnerio grupė“, be kitų ginklų, turėjo net tankus T-72, todėl iš žvalgybos-šturmo grupės virto tikru motorizuotuoju pėstininkų padaliniu. Į rusų kalbą išverstas straipsnis susilaukė komentarų. Tai toks valstybės ėjimas žirgu,- paaiškino vienas komentantorius dėl privačių karinių kompanijų. – Valstybė kaip ir niekuo dėta, kariauja privati kompanija, sudaryta iš savanorių, todėl valstybė ne karo padėtyje, žūva ne kariai, o „laukiniai žąsinai“, patys tai pasirinkę.

Kovo 9 d., tai yra praėjus mėnesiui, sužinojome, kad JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų komiteto  pirmininkas ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas aptarė incidentą Sirijoje. Tai, kas įvyko, pasak NATO karinio komiteto vadovo čekų generolo Petro Pavelo, yra akivaizdus pavyzdys vis daugėjant atvejų, kai sukarintų organizacijų samdiniai panaudojami karinėms misijoms. Ir tai ateityje reikėtų rimtai apsvarstyti.

O jūs įrodykite, įrodykite!

Kai 2012 metais Valstybės dūmoje Vladimiro Putino, tuomečio Rusijos vyriausybės pirmininko, paklausė apie galimybę panaudoti privačias karines kompanijas įtakai užsienyje daryti, jis atsakė: Tai iš tikrųjų yra instrumentas įgyvendinti nacionalinius interesus be tiesioginio valstybės dalyvavimo. Manau, reikėtų apie tai pagalvoti, apsvarstyti. Po Krymo aneksijos 2014 metais, nepaskelbto karo Donbase, įsikišimo į Sirijos karą ir pastarojo triuškinamo amerikiečių kirčio ekspertai mėgina įsivaizduoti netrukus vėl prezidentu tapusio Putino minčių tėkmę. Ir spėti, kodėl Dūma nepritarė jau keliems tokių kompanijų įteisinimo projektams.

Veikti be tiesioginio valstybės dalyvavimo yra visokeriopai naudinga. Juo labiau kai tai neįteisinta: nereikia oficialiai atsakyti už Rusijos piliečių veiksmus Donbase ar kitur ir jų žūtį. Jeigu pastarąjį kartą būtų žuvę oficialūs Rusijos kariai, ketverius metus amerikiečių baubu gąsdinami žmonės būtų ėmę reikalauti nubausti JAV. O stoti su Amerika akis į akį mūšio lauke…

Praėjusių metų pradžioje Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“ jau kėlė klausimą, kodėl Rusijai naudingiau užsienyje kariauti nelegaliai; straipsnis taip ir vadinosi „Ichtamnetų armija“. Pradėjo net nuo Ivano Žiauriojo laikų: caras pasiuntė Sibiro užkariauti ne šaulių būrį, o kazokus, kuriuos ginklais ir viskuo aprūpino pirkliai (beje, atamanas Jermakas 1581 metais kariavo Lietuvoje). „Vagnerio grupė“, paaiškino vienas žinovas, visiškai ne privati karinė kompanija, o sukarinta organizacija be oficialaus statuso. Ją lengva ir paprasta panaudoti bet kuriais atvejais. Samdiniai padarys tai, ko negali daryti reguliarioji kariuomenė. Kam žuvus, nebus teisminių ginčų, nesukils žiniasklaida ir visuomenė. Be to, tai ir kainuoja gerokai pigiau. O jeigu kas – nuo jų visada galima atsižegnoti.

„The New Times“, pirmasis Rusijoje visuomeninis leidinys (taip jį vadina vyriausioji redaktorė, žinoma opozicijos veikėja Jevgenija Albac, nelikus savininkų) išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco komentarą. Autorius rašo, kad Rusijos politikos firminiu stiliumi tapo vadinamosios slaptosios operacijos, kurios nei vienam nėra paslaptis. „O jūs įrodykite“ – pastoviai kartoja Vladimiras Putinas ir Sergejus Lavrovas, kai kalbama apie slaptą karą Donbase, kišimąsi į kitų šalių, tarp jų ir JAV, vidinę politiką, sausumos operaciją Sirijoje. Jie tai daro žinodami, kad nėra tokio teismo su prisiekusiaisiais, kuriam galima būtų pateikti branduolinės valstybės kaltumo dėl tarptautinės teisės pažeidimo įrodymus. Antai Rusija, primena apžvalgininkas, blokavo pasiūlymą įsteigti tarptautinį teismą dėl Donbase numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo.

Vienas incidento Deir ez Zoro provincijoje dalyviu prisistatęs asmuo, dargi padalinio vadas, „Laisvės“ radijui pasakė: Tokia ir yra privačių karinių kompanijų esmė: už nieką neatsiskaitai ir nieko nepripažįsti. Kiti pritaria. Kas iš to, kad JAV paskelbė Private Military Company ‘Wagner’ ir jos vadui sankcijas – nėra tokio juridinio asmens, taigi nėra ir galimybės juos nubausti. Rusų žurnalistas Ilja Mečnikovas iš Bostono: Nesantis „Vagneris“ juk tuo ir naudingas, kad būdamas gyvas ir kariaudamas didina mūsų šauniosios kariuomenės šlovę, o kai žūva – tyliai virsta pelenais, tarytum jo niekada nė nebuvo.

Ar praregės mulkinamieji?

Rusijos nepriklausomo tyrimų centro „News ader“ ekspertų išvadoje apie „Vagnerio grupę“ sakoma tai, ką jau girdėjome. Prisidengdami privačios karinės kompanijos vardu (dar ir oficialaus statuso neturinčios) šios komandos kovotojai iš tikrųjų atlieka Rusijos kariuomenės vaidmenį tarptautiniuose konfliktuose. Kremliaus gudriai suregzta: šių kovotojų žūtys nelaikomos Rusijos armijos netektimis, be to, ši gudrybė leidžia iki apsiputojimo įrodinėti, esą Rusija nekariauja Donbase ir nevykdo sausumos operacijos Sirijoje (prisiminkime juodą katę tamsiame kambaryje). Visiems Kremliaus politinė afera (kitaip nepavadinsi) akivaizdi, tačiau pagauk už rankos ir įrodyk… Ir vis dėlto „News ader“ ekspertai, skirtingai nuo daugelio, dar ir pranašauja: šitai negali tęstis be galo.

Tas pats karinis apžvalgininkas Aleksandras Golcas pareiškė, kad sumanymas kariauti privačių karinių kompanijų rankomis (steigiame tokias kompanijas ir nusišaliname nuo atsakomybės dėl jų netekčių) nepasiteisino. Gynybos ministerija gali kiek nori aiškinti, kad jie niekuo dėti, tačiau visuomenės akyse jiems nepavyksta PKK atskirti nuo Rusijos armijos. Iš tiesų – nors nuo Kremliaus labiausiai priklausanti žiniasklaida glaisto savo ponų primindyta, tų pėdsakų apsčiai parodyta internete ir jie matyti iš toliausiai. Socialiniuose tinkluose Putinas lyginamas su Hitleriu, Rusijos didvyrio žvaigžde po mirties apdovanotas rusų lakūnas vadinamas karo nusikaltėliu, Rusijos ir Sirijos tautos raginamos reikalauti visų Kremliaus pajėgų išvedimo iš Sirijos; Rusijos politiniai ir kariniai vadovai turi stoti prieš teismą ir atsakyti dėl įvykdytų karo nusikaltimų…

Vasario 12 d. kandidatas į Rusijos prezidentus Grigorijus Javlinskis kreipėsi į dabartinį šalies vadovą, reikalaudamas aiškiai pasakyti, kas įvyko Sirijoje. Jo nuomone, valdžios tikinimai nieko nežinant apie privačių karinių struktūrų veiklą primena jos išsisukinėjimus dėl Rusijos kareivių žūties Čečėnijoje ir Donbase. Tai, kas atsitiko Sirijoje, turi būti svarstoma viešai. Jeigu iš tikrųjų žuvo daug Rusijos piliečių, tai valstybės pareigūnai, neišskiriant Ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado, turi apie tai pranešti visiems žmonėms ir nurodyti atsakingus. Būtina vieša Vladimiro Putino ataskaita apie Rusijos karių veiksmus Sirijoje dabartiniu metu, žuvusių Rusijos piliečių skaičių, nepriklausomai nuo to, kokia  buvo jų tarnybinė padėtis… Javlinskis taip pat pareikalavo viešos ataskaitos apie santykius su JAV, nurodydamas didėjančią atsitiktinio ar sąmoningo karinio susirėmimo tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų grėsmę. 

Kai kas papriekaištavo Javlinskiui, kad taip griežtai kalbantis tik prieš rinkimus. Netiesa. Šis politikas dar praėjusių metų pavasarį rašė: Sirija – tai spąstai, į kuriuos Rusija pakliuvo dėl trumparegiškos ir avantiūristinės Kremliaus užsienio politikos. Kremlius ten ne su terorizmu kovojo, o gynė klibantį Asado režimą. Rusijos žiniasklaida daugiau kritikavo ir smerkė JAV vadovaujamą koaliciją, o ne jos priešininką – „Islamo valstybę“. Kremliui būtina parodyti politinę valią, vadovautis jeigu ne išmintimi, taip bent sveiku protu: pripažinti klaidas ir atsisakyti dalyvauti karuose ir avantiūrose. Tada mažai kas išgirdo. Gal dabar išgirs?

Neseniai Jekaterinburgo naujienų tarnybos „Znak“ žurnalistas incognito pabuvojo „Vagnerio grupės“ stovykloje, esančioje 30 km nuo Krasnodaro, Generalinio štabo vyriausiosios valdybos anksčiau vadinosi) GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados pašonėje. Jis pakalbėjo su vietiniu gyventoju, buvusiu kariu, kuris irgi ten patenka (gal dirba kuo), tačiau visų paslapčių nežino. Samdinių nuostolius jis skaičiuoja autobusais: išvyksta penkiais-šešiais, grįžta dviem-trimis. Pasamdyta daug naujokų. Mažiausia išvykstančiųjų partija – 150 žmonių. Neseniai išvyko 5 autobusai.  Rengiami dar penki.

… Kaliningrade laukiama atgabenant Sirijoje vasario pradžioje žuvusio žemiečio kūną. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone. Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.

2018.03.14; 08:37

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas vos nesukėlė naujo pasaulinio karo. Ir dar: jis išskleidžia ir padeda ant kelių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui servėtelę, neša į stalą užkandžius ir gėrimus. Teikia kitas paslaugas. Iš arbatpinigių susikrovė milijardus (tiesa, dar rubliais). 

Kraujas mainais į naftą?

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, incidentas naktį iš vasario 7 į 8-ąją atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Vėliau Kremliui paklusni žiniasklaida paaiškino, kad Rusijos piliečiai kovojo kaip savanoriai su paskutiniais teroristais Sirijos respublikos teritorijoje ir žuvo nuo JAV aviacijos smūgių…. Apie amerikiečius galima manyti ką nori, bet savanoriai ten, kairiajame Eufrato krante, į rytus nuo Deir ez Zoro, kovoti su paskutiniais teroristais negalėjo, nes ten buvo irgi su „Islamo valstybe“ kariaujantys Sirijos kurdai bei arabai.

2017-ųjų pabaigoje miesto rytines apylinkes išlaisvino „Sirijos demokratinių pajėgos“ (SDF), padedamos Tarptautinės koalicijos ir Rusijos kariuomenės. Apie tai bendroje spaudos konferencijoje pranešė kurdų savigynos būrių (YPG) atstovas, dalyvaujant rusų generolui (turkų „Daily Sabah“ įdėjo jų nuotrauką abiejų pusių vėliavų fone). Kurdas pasakė, kad rajonai, kuriuos išlaisvinant jie dalyvavo ir kuriuos dabar kontroliuoja, taps demokratinės Sirijos dalimi: Mes raginame pasaulio valstybes, pirmiausia JAV ir Rusiją, tapti taikaus ir demokratiško Sirijos ateities kūrimo, išlaisvintų rajonų saugumo palaikymo garantais.

Rusijos ir JAV susitarimu Eufratas tapo skiriamąja linija tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų ir opozicinių „Sirijos demokratinių pajėgų“. Kurdai kontroliuoja ketvirtadalį Sirijos teritorijos ir kalba apie šių sričių autonomiją Sirijos federacinės valstybės sudėtyje (Sirijos Kurdistaną). Jiems tekusioje Deir ez Zoro provincijos žemėse esama didžiausių Sirijoje naftos ir dujų išteklių.

“The Washington Post” vasario 22 d. paskelbtas straipsnis (“Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops”) toje pačioje Rusijos žiniasklaidoje nesulaukė didelio atgarsio. Jame atskleidžiama kai kas iš to, ką apie susirėmimo ar incidento užkulisius sužinojo amerikiečių žvalgyba. Jos duomenimis, JAV ir jų sąjungininkų pozicijas atakavusius samdinius galimai kontroliuojantis Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas.

Amerikiečiai nustatė: sausio 24 d. Prigožinas pranešė Sirijos aukštam pareigūnui gavęs Rusijos ministro sutikimą greitam ir ryžtingam (fast and strong) žygiui vasario pradžioje ir dabar esą savo žodį turi tarti Sirijos vadovybė. Sausio 30 d. pasakė parengęs malonią staigmeną, kurios  Asadas sulauks vasario 6–9 dienomis; kitam pašnekovui pažadėjo už paslaugas mokėsiąs tiek ir tiek… Iš nuklausytų Prigožino pokalbių turinio žurnalistai padarė išvadą, kad oligarchas pats dalyvavo planuojant puolimą prieš amerikiečių palaikomą SFD ir aptarinėjo tai su aukštais Sirijos valdininkais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu. Prigožinas daug bendravo ir su Kremliaus pareigūnais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu ir jo pavaduotoju, tačiau jų pokalbių, vykusių iki vasario 5 d. ir pratęstų kitą dieną po atakos, turinys lieka nežinomas. Amerikiečių žvalgyba yra beveik tikra (almost certainly) tuo, kad Prigožinas kontroliuoja Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“…

“The Washington Post” skaitytojams priminė tai, kas jau buvo parašyta kai kuriuose Rusijos leidiniuose (RBK, Sant Peterburgo „Fontanka“). 2016 metų pabaigoje Sirijos naftos ir mineralinių resursų ministras lankėsi Maskvoje, tačiau rusų žiniasklaida apie tai nieko nepranešė. Tik kitų metų pavasarį Rusijos energetikos ministras Kuveito laikraščiui pasakė, kad tada, viešint Sirijos ministrui, svarstytas kai kurių didelių Rusijos kompanijų dalyvavimas naftos ir dujų žvalgybos bei gavybos projektuose Sirijos Arabų Respublikoje ir ypač tos veiklos saugumo garantavimas.

„Fontanka“ sužinojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų versloves, perdirbimo gamyklas, kitus naftos ir dujų infrastruktūros objektus, o išlaisvinus – juos saugoti. „Euro Polis“ dalis naftos ir dujų gavyboje – vienas ketvirtadalis, išlaidos išlaisvinimo veiksmams atlyginamos atskirai. Memorandumo veikimo trukmė – 5 metai. „Fontanka“ išnarpliojo, kad šią kompaniją valdančios uždarosios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

(Sirijos pusė pranešė, kad susitarimas buvo pasirašytas ir su dar viena akcine bendrove. (Стройтрансгаз).  Ši kompanija laikoma Genadijaus Timčenkos, vieno iš artimiausių Putinui oligarchų, nuosavybe. Manoma, jo bendrovė Sirijoje veikė jau nuo 2000 metų, turėjo tiesti daugiau kaip 300 km ilgio dujotiekį „South Middle Area“. Dabar rusų žurnalistai rado Sirijos geologinių ir mineralinių išteklių fondo svetainėje parašyta, kad „Strojtransgaz“ teiks dujų išgavimo, perdirbimo, apsaugos paslaugas. Timčenkai atiteko ir du fosfatų rūdynai prie Palmyros.)

Atamanas tai seniai žinojo

„The Washington Post“ paskelbė sensaciją? Kažin. Dvi dienos iki pasirodant amerikiečių straipsniui „Laisvės“ radijo korespondentė pakalbino vienos kazokų draugijos atamaną, Jevgenijų Šabajevą. Jis pabuvojo ligoninėje, kur asmeniškai matė gydomus aštuonis iš Sirijos atvežtus sužalotus „Vagnerio grupės“ narius. Ir pasakė turįs žinių, kad praėjusį savaitgalį buvo palaidotas penkioliktas iš ten žuvusiųjų. Kaip jie atsidūrė Sirijoje? Atamanas atsakė: Važiavo pagal kontraktą saugoti Jevgenijaus Prigožino naftotiekio. Jie, girdi, saugojo naftos versloves prie Palmyros ir jiems įsakė užimti dar ir šitą…

Vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys žurnalistams atskleidė, kas buvo parašyta jo kontrakte su darbdaviu (beje, pažeisdamas pasižadėjimą 5 metus tylėti). Į Siriją jie skrido kaip civiliai – naftos verslovių darbininkai, statybininkai, konsultantai. Kompanija įsipareigojo mirties atveju dėti visas pastangas kūno grąžinimui į tėvynę, tačiau visu šimtu to negarantavo. Žuvus apsaugos kuopos nariui artimiesiems išmokama 3 milijonų rublių kompensacija, šturmo būrio – 5 milijonų; atvykę atsiimti kūno ir kompensacijos giminaičiai irgi pasirašo pasižadėjimą neatskleisti… Užmokestis  pagal sutartį – 240 tūkstančių rublių, mokėjo grynaisiais po 150 tūkstančių plius 30-100% premijos, nelygu kaip įvykdyta kovinė užduotis. Tarsi tarp kita ko: kontraktas pasirašomas su firma „Euro Polis“.

„The New Times“ apžvalgininko akimis, atsitiko kaip kokiame Holivudo trileryje: buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas, o dabar oligarchas milijardierius (tiesa, dar rublinis), perdėm savanaudiškų paskatų vedamas stato pasaulį ant visuotinio karo slenksčio. Avantiūrai neišdegus, padedamas korumpuotos karo žinybų valdininkijos be sąžinės graužimo aukoja dešimčių tėvynainių gyvybes. Per tai net aukščiausiajai vadovybei teko pritilti. Nors karas Sirijoje, anot Kremliaus propagandos, buvo laimėtas bent tris kartus ir vasario 23 d. sukako 100 metų nuo Rusijos kariuomenės įkūrimo (Maskvoje daug ko pradžia laikomi bolševikiniai dekretai), tačiau šalis nesulaukė nei trankaus parado, nei oracijų. Išvakarėse daug kalbėta Rusijos prezidentą ketinant suteikti savo gynybos ministrui (nė dienos netarnavusiam kariuomenėje) maršalo laipsnį, tačiau šito neatsitiko; Sergejus Šoigu net nelindo į avansceną.

Oligarcho viena pravardžių – „Putino virėjas“

Jevegenijus Prigožinas laikomas Rusijos prezidento artimos aplinkos asmeniu, tačiau tai ne tas atvejis, kai sėdima prie vieno stalo. Tai – ne minėtasis Timčenka. Prigožinas pravardžiuojamas „Putino virėju“ – jis patarnauja aukštajam klientui. Išskleidžia ir padeda tam ant kelių servėtelę, visa kita. Prigožinas ne kartą gyrėsi, kad aptarnaujamas Putinas jį draugiškai pakalbina, pasiteirauja apie jo verslo reikalus, pajuokauja, patapšnoja per rankovę. Kai kurių pasišnekėjimų turinys ir kiti dalykai (pavyzdžiui, padavėjų ataskaitos apie valstybių vadovų ir kitų VIP personų užstalės pokalbius) išaiškėjo „Anoniminiam internacionalui“ 2014-aisiais paskelbus Prigožino susirašinėjimą su asmenine sekretore elektroniniu paštu.  

Praėjusių metų vasarą oligarcho sutuoktinė nupirko Sankt Peterburgo centre istorinį pastatą – XX amžiaus pradžioje pastatytus ir paskesnį dešimtmetį išgarsėjusius pirklių Jelisejevų prekybos namus. Tačau pirma Prigožinams pavyko patalpas išsinuomoti, dar 2010 metais, ir tam neprieštaravo tuometis Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas. Prigožinas padėkojo premjerui už potvarkį dėl „Jelisejevų“, kai šis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovais sėdo pietauti prie stalo jo restorane Peterburge. Putinas atsakė Nėra už ką ir pridūrė: o ji tavęs smarkiai nemėgsta (ji – greičiausiai tuometė Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko, šiuo metu – Federacijos tarybos pirmininkė, trečiasis pagal svarbą asmuo valstybėje). Na, tu juk ją a… (rusiškas necenzūrinis žodis, reiškiantis „apmauti“, „apmulkinti“). Pietums baigiantis jie vėl persimetė keliais sakiniais ta tema: Vladimirai Vladimirovičiau, aš jos ne… (tas pats žodis), aš ją pergudravau – ir paaiškino, kad nuomos konkurse dalyvavo trys firmos ir visos trys jo, Prigožino, kontroliuojamos. Putinas susijuokė: Tai aš ir sakau, kad a… („apmovei“).  

Kremliaus gyventojai Prigožiną laiko savu vaikinu, su kuriuo nėra reikalo varžytis (savi žmonės). Paprastai rašoma Prigožiną su Putinu radus bendrą kalbą 2001-aisiais, kai Rusijos prezidentas jo restorane vaišino Japonijos premjerą. Tačiau regisi juos susipažinus gerokai anksčiau. 1992 metais, kai Peterburgo miesto mero pavaduotojas Vladimiras Putinas vadovavo dar ir Nuolatinei kazino ir lošimų verslo priežiūros tarybai, tarp pirmųjų lošimo namų steigėjų, leidinio „Novaja gazeta“ duomenimis, buvo ir Jevgenijaus Prigožino pavardė.

Kitas žiniasklaidos Prigožinui suteiktas „titulas“ lietuviškai ne itin skamba – „valstybės užsakymų karalius“, kas kita rusiškai: „король госзаказов“. Jo kontroliuojamos bendrovės užgrobė (kai kuriuose baruose – žaibiškai) didelę dalį valstybės apmokamų viešojo maitinimo, patalpų valymo ir kitų paslaugų rinkoje: tiekia maistą mokykloms, kuopia kareivines, remontuoja ir stato naujas. 2015 metais Gynybos ministerija užsakė joms paslaugų, kurių vertė – 68,6 milijardo rublių, kai tuo tuo tarpu prieš metus buvo 575 milijonai. 2016 metų vasaros pabaigoje apie tai parašęs žurnalas „RBK“ čia pat pripažino neradęs įrodymų tas firmas teikus finansinę paramą privačioms karinėms kompanijoms. To klausiamas aukštas valdžios pareigūnas tik šyptelėjo ir atsakė:  Jūs turėtumėte suprasti, kad Prigožinas labai skaniai maitina…

Dar jį vadina „Putino mėsininku“

Prigožinas patarnavo prie stalo JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam 2002 metais, o štai Barakas Obama su Vladimiru Putinu 2013 metų pradžioje Sankt Peterburge (G20 susitikime) šnektelėjo ne ilgiau kaip pusvalandį; juos net sodindavo atokiau vienas nuo kito, tad Prigožinas neturėjo nė menkiausio šanso atsidurti vienoje nuotraukoje su jais. Nežinia, ar tuomečiui JAV prezidentui kas pranešė, kad svečius maitino kompanija „Konkord“ ir kad Jungtinių Valstijų delegacijos keliones per miestą sekė… tos pačios kompanijos šnipai. Tačiau Prigožino pavardę amerikiečiai išgirdo dar Obamai valdant. 2016-ųjų pabaigoje Jevgenijus Prigožinas susilaukė JAV finansų ministerijos sankcijų – už „trolių fermų“ finansavimą ir ryšius su Rusijos privačia karine grupe, kariavusia Ukrainoje ir Sirijoje. „Wall Street Journal“ dar parašė apie Rusijos prezidento Putino palankumą šiam restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų savininkui ir gerus oligarcho santykius su Gynybos ministerijos valdininkais.

2017 metų vasarą amerikiečiai paskelbė sankcijas Dmitrijui Utkinui – privačios karinės kompanijos „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui. JAV finansų ministerija šitaip apibūdino Private Military Company ‘Wagner: privati karinė kompanija, kuri verbuoja ir siunčia kareivius dalyvauti kare Ukrainos rytuose separatistų pusėje. Prieš pačią PKK „Vagner“ sankcijų imtasi dėl to, kad kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo veiksmuose ar politikoje, kurie gresia taikai, stabilumui, Ukrainos suverenitetui ar teritoriniam vientisumui.

Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“ prieš kelerius metus Prigožiną pavadino apsigimusiu politiniu provokatoriumi. Žurnalistai išaiškino oligarcho saugumo ir PR tarnybų agentus klastojus įrodymus, esą Kremliaus opozicijos veikėjai papirkinėjo 2012 metų pradžioje jų vykdomos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“  dalyvius, ir padėjus NTV kanalui sukurpti šmeižikišką filmą „Protesto anatomija“. Oligarchas finansavo provokacijas prieš žiniasklaidą (Новая газета, Форбс, МК, АиФ, Коммерсант): jo žmonės stengėsi įsidarbinti redakcijose ir prieiti prie jų paslapčių,  jo agentai sekė žurnalistus. 2013 metų rugsėjį išaiškėjo Prigožiną finansuojant Sant Peterburge „Internetinių tyrimų tarnybą“ – trolių fabriką. Jau vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre, Maidane, kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, Prigožino pinigais ir jo pavaldiniams vadovaujant pradėjo veikti „nacionalinė naujienų agentūra“, o Kryme – jos padalinys. Šie troliai Ukrainos socialiniuose tinkluose turėjo sudaryti masinio žmonių (liaudies) nepritarimo Maidano šūkiams regimybę.

Neseniai JAV Kolumbijos apygardos Didysis žiuri (prisiekusiųjų kolegija) pateikė kaltinimus trylikai Rusijos piliečių ir trims kompanijoms dėl nusikalstamo susitarimo paveikti JAV politinę sistemą. Nustatyta, kad pagrindinis visiems gerai žinomos Rusijos organizacijos (Агентство интернет-исследований; tas pats trolių fabrikas) vykdomo neteisėto veikimo finansavimo šaltinis buvo kompanija „Konkord“, kontroliuojama Jevgenijaus Prigožino. Tai buvo daroma platesnės šios kompanijos finansuojamos operacijos rėmuose (projektas „Lachta“). Tam, kad nuslėptų lėšų šaltinį, sakoma kaltinime, „Konkord“ tariamam programinės įrangos kūrimui skiriamas pinigines lėšas pervesdavo organizacijai maždaug iš 14 bankinių sąskaitų, atidarytų „Konkord“ filialų vardu.

Galiausiai – Prigožiną dar vadina „Putino mėsininku“. Mat manoma jį prisidėjus ir prie Sirijos kariuomenės specialiųjų dalinių (ISIS Hunters) telkimo, o šie samdiniai žudo itin negailestingai. Oligarchui priklausanti „Federalinė naujienų tarnyba“ (ФАН) parodė video kadrus, šlovinančius „medžiotojų“ žygį užimant Palmyros miestą. Po kurio laiko internete pasirodė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje filmuoti kadrai, kuriuose matyti „ISIS Hunters“ smogikus pribaigiant mūšio lauke tįsančius sužeistus priešininkus ir girdėti juos kalbant rusiškai (Свои, не стрелять! Ещё два «духа» здесь! Я вижу вас, я добиваю их!).

Ginkluoti ir pavojingi, kurių visur nėra

Per daugelį valdymo metų Putinas susilaukė daugelio pravardžių ir buvo visaip vaizduojamas, vienas jam suteiktų „titulų“ yra „Faraonas Ichtamnetas“. Jo kareiviai jau seniai vadinami ichtamnetais. Neseniai Rusijos žurnalistė ir filologijos kandidatė Ksenija Turkova leidinyje „Snob“ priminė, ką šis naujadaras reiškia – tai Rusijos karys, kariaujantis kitos valstybės teritorijoje. Radosi memas Rusijos-Ukrainos konflikto pradžioje, kai Maskvos valdininkai vienu balsu neigė Rusijos karių buvimą Ukrainos rytuose (iš rus. Их там нет – jų ten nėra).

Rusijos kariuomenės Donbaso teritorijoje nėra. Tačiau ten iš tikrųjų suburtos tam tikros karinės ir milicijos formuotės, kurios yra savigalės (самодостаточными) ir pasirengusios atremti bet kokias didelio masto karines akcijas prieš Donbasą, – pareiškė praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, atsakydamas į Ukrainos žurnalisto klausimą. – Mes manome, kad tai atitinka šioje teritorijoje gyvenančių žmonių interesus ir jeigu tokių galimybių nebus, nacionalistų batalionai gali sukelti skerdynes, ne mažesnes negu Srebnicoje (Bosnijoje, 1995). 2014–2015 metais Kremlius neigė Rusijos piliečius esant prieš Kijevą sukilusiose Donecko ir Luhansko srityse, esą ten kariauja, Putino žodžiais, buvę šachtininkai ir traktorininkai.

Kai 2014 metų pavasarį, jau paskelbus Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, pasipylė kaltinimai Ukrainoje veikiant Rusijos specialiųjų tarnybų atsiųstus šnipus, diversantus, provokatorius, taip pat reguliariosios kariuomenės karius (internetiniai detektyvai kaip mat nustatė žaliųjų žmogeliukų pavaldumą pagal įrašą ant vieno kareivio kuprinės: GRU), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tai kategoriškai neigė. Dėl GRU specialiosios paskirties būrio kovotojų, tai didele iškalba negarsėjantis ministras manė atkirtęs labai šmaikščiai: pasakysiu viena: sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jeigu jos ten nėra. Juo labiau kvaila tai daryti, jeigu ši katė protinga, drąsi ir mandagi. 2015-ųjų pabaigoje prasitarė ir pats Putinas: Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tačiau tai nereiškia, kad ten yra reguliarioji Rusijos kariuomenė. Vėliau jo spaudos sekretorius, girdėdamas kritiką, kad koks skirtumas – ar reguliarioji, ar kitokia, patikslino: prezidentas turėjo galvoje savanorius.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pranešė žurnalistams, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Į saugumiečių akiratį samdiniai pakliuvo 2014-ųjų pavasarį. Grupei vadovavo Rusijos pilietis, buvęs Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties būrio vadas papulkininkis Dmitrijus Utkinas. Nuo jo šaukinio „Vagner“ ir visą grupę imta vadinti „Vagnerio grupe“. Ukrainos saugumiečiai išaiškino jai priklaususius 1 587 asmenis. Iki 95% samdinių sudarė Rusijos piliečiai. Nustatyta, kad „Vagnerio grupė“ kartu su Rusijos specialiųjų operacijų pajėgu būriu dalyvavo okupuojant Krymą, vėliau su kitais „savanoriais“ veikė Luhanske, kariavo dėl Debalcevo miesto; jai reiškiamas kaltinimas numušus Ukrainos lėktuvą Il-76 su 49 kariais ir įgulos nariais. Pačių „Vagnerio grupės“ smogikų žuvo 67 žmonės. (Beje, buvo pasklidęs gandas „Vagnerį“ žuvus, ir ta žinia buvo pradžiuginusi pačius separatistus, nes „velionis“ negailėjo ir savų.)

Paprastai sakoma, kad „Vagnerio grupės“ žygiuose pirma buvo Luhanskas ir Donbasas (iki 2015 metų pavasario) ir vėliau – Palmyra ir kiti Sirijos miestai. Vis dėlto pats Utkinas ir daug kitų buvusių kariuomenės bei vidaus reikalų specialiųjų padalinių karių pirmiausia, dar 2013-ųjų rudenį, pabuvojo kaip tik Sirijoje – kaip specialistai, kuriuos Honkonge įregistruota kompanija „Slavonic Corps Limited” (valdoma iš „Moran Security Group“ biuro Maskvoje) pasamdė naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo objektų apsaugai. Tiesa, užtruko neilgai. Gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą vietos savanoriams Chomso provincijoje, pakliuvo į “Islamo valstybės” smogikų pasalą ir vargais negalais teišsigelbėjo kilusios smėlio audros priedangoje; šešis sužeidė. Teroristai mūšio vietoje surado pamestą planšetę ir visam pasauliui ištrimitavo: Sirijoje prezidento Asado pusėje kariauja rusai!

„Slavų korpusą“ skubiai atšaukė į Maskvą. Vnukovo oro uoste abu lėktuvus, kuriais atskrido per pustrečio šimto specialistų, apsupo FSB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kariai, visus sulaikė. Po profilaktinio pokalbio paleido, išskyrus du vyriausiuosius verbuotojus. Šiuos vėliau, rašyta, teisė pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį (samdinystė) ir skyrė po trejus metus laisvės atėmimo. Daugelį „Slavų korpuso“ specialistų prisiminė 2014-ųjų vasarą. Po mokymų Krasnodaro krašte, GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados poligone, jie išvyko į Ukrainą – du būriai („Луна“, „Степь“); Dmitrijaus Utkino vadovaujamą būrį ilgainiui imta vadinti  „Vagnerio PKK“.

Ne per seniausiai Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė dar vieną nuklausyto „Vagnerio  grupės“ vado Utkino pokalbio 2015 metų pradžioje įrašą. Jo pašnekovas – kažin kurios Rusijos žvalgybos bendradarbis „Igoris“ tikina „Vagnerį“ kuo palankiausiai atsiliepęs apie jo būrį generaliniame štabe: tik su juo ir su jo būriu galima turėti reikalą, o visi kiti… Dar „Igoris“ kalba apie Utkino šefą, kurį esą spaudžia kitos kompanijos… Ukrainos saugumiečių nuomone, Rusijos generalinis štabas 2015 metų vasario mėnesį svarstė sausumos operacijos Sirijoje planą: ar siųsti reguliariosios kariuomenės dalinius, ar samdinius, kurie jau kariavo Donbase. Pasirinko „Vagnerio PKK“ (ukrainiečiai ją vadina Rusijos specaliųjų tarnybų padaliniu) – dėl galimybės nuslėpti Rusijos karių žūtis karinių veiksmų Sirijoje metu ir išvengti visuomenėje bruzdesio.  2015 metų rudenį prasidėjo Rusijos karinių kosminių pajėgų operacija Sirijoje. O netrukus paaiškėjo rusus kovojant ir sausumoje.

Pamatyti verslovę ir numirti

Kelios dienos iki parašant „The Washington Post“ savo versiją paskelbė „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris („Разгром“). Jam pasirodė įtartina užuominos, kad tą naktį „Vagnerio grupės“ užnugaryje laukė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų (SSO) kariai. Jie greičiausiai spėjo atsitraukti ir išvengė amerikiečių aviacijos ugnies. Gali būti, – rašo šis autorius, – tikrasis operacijos tikslas buvo ne pati įmonė ir ne SDF kurdai kariai, o būtent Vakarų patarėjai ir specialiųjų pajėgų kariai (западные советники-спецназовцы) įmonėje.  Sirijos savanorių rankomis paimti į nelaisvę arba likviduoti amerikiečių specialiojo dalinio karius ir visiems parodyti jų lavonus – šito reikėjo. Tai būtų sudavę itin skaudų smūgį amerikiečių prestižui regione ir privertę Jungtines Valstijas visiškai išvesti savo pajėgas iš Sirijos. Kaip tik tokia, ko gero, yra Maskvos strateginės linijos dalis. Juk Amerikoje nelabai mėgsta, kai geriausi sūnūs žūva nežinia kur ir nežinia už ką. Antai 1984 metais JAV, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija išvedė savo pajėgas iš Libano po to, kai Beirute dviejų mirtininkų susprogdintas sunkvežimis su 5 tonomis trotilo nusinešė daugiau kaip 300 amerikiečių ir prancūzų karių gyvybes. 1993 metų rudenį Mogadiše nepavykusios operacijos metu žuvo 18 amerikiečių ir iki metu pabaigos JAV išvedė savo dalinius iš Somalio…

Kai viskas slepiama, galima manyti ir taip – juo labiau kad šiuo atveju viena kitam netrukdo. Sirijos savanoriai įsivelia į mūšį su kurdais, o padėti jiems niekas nė nesirengia (amerikiečiai ir nešaudys visiems susimaišius), nes tuo tarpu profesionalai patyliukais… O galima buvo ir tris zuikius iš karto nušauti. Kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas „Laisvės radijo“ korespondentei pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvęs „Donecko liaudies respublikos“ veikėjas, nuo 2015 metų rudens  – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkas) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie pasikėlė, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Tad tikslas, be naftos, buvo ir Donbaso veteranų utilizavimas. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų dar nepradėjus artilerinio parengimo… Atamanas neslepia, kad neatšauktas ir to paties į Maskvą sugrįžusio Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Tik ir šitai – nė jokia sensacija. Tarę, kad Putino režimo kritikai gali tirštinti spalvas, paklausykime lenkų eksperto: Maskva tikslingai, tolydžio (konsekwentnie) ir sėkmingai toliau šalina kareivių Donbase ir Sirijoje vykdytų karo nusikaltimų liudininkus. Jie žinojo Rusiją sukursčius karinį konfliktą Ukrainoje ir galėjo tai pasakyti būsimajame teisme Hagoje. Pasak lenko, labai daug ekspertų mano, kad Rusija atsisako nereikalingais tapusių smogikų: jau likviduota daugiau kaip dešimt Donbaso teroristų vadeivų („Givis”, „Motorola” ir kiti).

O štai ne per seniausiai, kovo 7 d., „Laisvės“ radijas paskelbė pokalbį su trimis buvusiais „Vagnerio“ grupės nariais. Sklinda gandai, kad „Vagneris“ – tai projektas „Mėsmalė“. Kur dėti sukilėlius (Donbaso separatistų kariauną, ополчение). Pirmosios bangos idiotus, idėjinius? Tai baisūs žmonės, tai visuomenės audrintojai, jie gali kelti kaip mielės. O taip ir šalies interesai ginami, ir mielių mažiau lieka. Va toks variantas. Irgi gali būti. Vieno iš pašnekovų teigimu, nuo 2015 metų Sirijoje žuvo iki 400 Rusijos piliečių.

Galiausiai pačiam Prigožinui galėjo būti pasakyta: Marš atgal į virtuvę! Kalbama, kai užėmus Palmyrą Šoigu paskambino Putinui, šis atsakė: žinau, Prigožinas pranešė. Turėjo gynybos ministrą erzinti ir „Vagnerio grupės“ liaupsės žiniasklaidoje – visus miestus savanoriai ima, visada savanoriai priekyje. Dar vienas akibrokštas – „Vagnerio grupės“ vadas su bendrais prie vaišių stalo iškilmingame priėmime Kremliuje Rusijos didvyrių dienos proga 2016 metų pabaigoje! Tai kas, kad du – Rusijos didvyriai, o per visus – gal dešimt ordinų „Už narsumą“. Juk samdiniai – kriminaliniai nusikaltėliai… Beje, Rusijos kareivinėse grindis vėl plauna patys kareiviai – Prigožino paslaugų atsisakyta. Apskritai, Gynybos ministerijos užsakymų su juo siejamoms bendrovėms 2018 metais katastrofiškai sumažėjo… Bet tai prasidėjo dar gerokai prieš naktį į vasario 8-ąją…

Vasario 27 d. Rusijos naujienų tarnyba “Interfax“ atpasakojo tai, ką paskelbė kolegos iš turkų „Anadolu”: Sirijos vyriausybės pusėje kariaujančios pajėgos vėl mėgino prasiveržti prie naftos ir dujų radimviečių Der ez Zoro provincijoje, tačiau po kelių dienų atsitraukė smogus JAV karinėms oro pajėgoms. Turkų pranešimu, puolė iraniečių grupuotės. Jos apšaudė iš raketinių pabūklų „Conico“ dujų radimvietę, o vėliau užėmė 22 naftos versloves. „Sirijos demokratinės pajėgos“ savo ruožtu apšaudė objektus Sirijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Korespondentai priminė, kad pirmą kartą Sirijos vyriausybinės pajėgos mėgino užimti verslovių rajoną vasario pradžioje, tačiau to nepasisekė padaryti smogus toms pačioms JAV oro pajėgoms. Dėl teisybės, tai Sirijos armija tai padaryti mėgino ir praėjusių metų rugsėjo antroje pusėje. Tada žuvo Sirijos armijos vadavietėje buvęs Rusijos karinių patarėjų grupės vyriausiasis, generolas leitenantas Valerijus Asapovas. Tada, kaip prisimename, „Sirijos demokratinių pajėgų“ vyriausioji vadovybė apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas:  Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone.

Apie Prigožiną – nieko. Kaip į vandenį dingo. Tačiau gal dar išnirs?

2018.03.13; 08:53

SkaitomiausiosŽvalgyba

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30