Michailas Podoliakas
Kyjivas, gegužės 27 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas duodamas interviu britų leidiniui „The Guardian“ atskleidė, kad Ukraina pradėjo parengiamąsias operacijas prieš pereidama į kontrpuolimą prieš rusus okupantus.
„Tai sudėtingas procesas, tai ne vienos dienos, ne tam tikros datos ar valandos klausimas. Tai besitęsiantis deokupacijos procesas ir tam tikri veiksmai jau vykdomi, pavyzdžiui, tiekimo grandinių naikinimas ar sandėlių sprogdinimas už priešakiniu linijų“, – M. Podoliakas sakė „The Guardian“.
„Intensyvumas didinamas, bet tam prireiks ganėtinai daug laiko“, – pridėjo jis.
M. Podoliakas taip pat prognozuoja, kad kontrpuolimui įgaunant pagreitį į Rusiją vis dažniau gali veržtis Ukrainos pusėje kovojančių rusų pajėgos, kaip tai įvyko Rusijos Belgorodo regione anksčiau šią savaitę.
Šeštadienį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas socialinėje žiniasklaidoje paskelbė, kad „atėjo laikas susigrąžinti tai, kas yra mūsų“, taip paskatindamas spėliones, kad netrukus gali prasidėti didelė operacija.
Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?
Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.
Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.
Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.
Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto
Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.
Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).
Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.
Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.
Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas
Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.
Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?
Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.
A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.
Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.
Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.
A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).
O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.
Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.
A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.
Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.
Amerikos ir Rusijos priešprieša
Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.
Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.
Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.
Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.
Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?
Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.
Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.
Pamuštos Rusijos ginkluotės paroda Kijeve Kyjivas, rugsėjo 7 d. (ELTA). Absoliuti dauguma karinių ekspertų ir analitikų mano, kad 2022 metų vasario 24 dieną Rusijos pradėtas didelio masto karas prieš Ukrainą jau seniai peržengė vidutinio intensyvumo vietinio konflikto sąvoką. Tą rodo erdviniai rodikliai, dalyvaujančių pajėgų skaičius ir įtikinamas ginkluotės bei kitos aukštųjų technologijų įrangos, būdingos šiai karinei konfrontacijai, sąrašas, rašo naujienų agentūra „Ukrinform“.
Analizėje, kurios autoriai – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnyj ir Ukrainos parlamento nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto pirmininko pavaduotojas generolas leitenantas Mychailas Zabrodskis, teigiama, kad karas, trunkantis jau daug mėnesių, 2022 metais tikrai nesibaigs. Todėl kyla praktinis poreikis pažvelgti į kitų metų perspektyvas neapsiribojant vien prognozėmis ir prielaidomis.
Kiek toli turėtų plėstis Ukrainos karinės ambicijos? Taip pat logiškas šio klausimo tęsinys – kokios konkrečiai pagalbos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia iš partnerių ateinančiais 2023 metais? Ir kokių tikslų gali siekti Rusija?
Pamušta rusų ginkluotė. Kijevas. Muziejus po atviru dangumi
Tam tikros puolimo perspektyvos matyti Iziumo ir Bachmuto rajonuose. Tikėtinu galutiniu Rusijos pastangų tikslu galima būtų laikyti Donecko regiono administracinės ribos pasiekimą.
Dar patrauklesnė priešui atrodo perspektyva pasistūmėti Zaporižios kryptimi. Tai užtikrintų galimybę judėti tolyn į šiaurę ir galbūt palengvintų Zaporižios ir Dniepro miestų užėmimą, o tai savo ruožtu reikštų, kad Ukrainos pusė praranda didelės dalies šalies kairiojo kranto (Dniepro upės – red.) kontrolę. Nereikėtų atmesti ir naujų bandymų užimti Kyjivą bei atnaujintos invazijos iš Baltarusijos teritorijos grėsmės.
Tačiau daugiausia galimybių atvertų tolesnis žygis Pietų Bugo kryptimi iš operatyvinio placdarmo dešiniajame Dniepro upės krante.
Sėkmė pietinėje Ukrainos dalyje, su sąlyga, kad ji bus greitai ir tinkamai išnaudota, gali duoti dvigubą efektą. Viena vertus, tai atvertų gana realias perspektyvas užimti Mykolajivą ir Odesą, kita vertus – sukurtų grėsmę Kryvyj Rihui, o paskui – ir centriniams bei vakariniams Ukrainos regionams.
Tačiau kartu nereikėtų užmiršti, kad Rusijai tokių atveju kiltų daugybė su tuo susijusių strateginių, taip pat ir globalių problemų – tarptautinė izoliacija, ekonominis spaudimas dėl tarptautinių sankcijų, visuotinės mobilizacijos problemos, modernių ginklų ir įrangos trūkumas, kuris laikui bėgant bus vis aštresnis.
Sudegusi rusų karo mašina. Paroda po atviru dangumi Kijeve
Be grynai karinės naudos, tokie strateginiai veiksmai Ukrainos rytuose ir pietuose atneštų Rusijai papildomų politinių ir ekonominių dividendų. Tarp jų – pasiskelbusių nepriklausomomis „respublikų“ saugumo užtikrinimas ir logiška, nors ir pavėluota, vadinamosios „specialiosios operacijos“ pabaiga, Ukrainos atkirtimas nuo Juodosios jūros, pagrindinio šalies energetikos sistemos elemento – Pietų Ukrainos AE – kontrolės perėmimas ir kt.
Nesunku padaryti išvadą, kad tokia daug žadanti sėkmė Ukrainos pietuose ir iš dalies rytuose teritorijų prasme turi būti grindžiama patikima gynyba ir okupuoto Krymo kontrolės išsaugojimu. Išties Krymas buvo ir tebėra tiekimo kelių pagrindas pietiniame strateginiame Rusijos agresijos flange. Pusiasalio teritorija leidžia dislokuoti daug karių ir atsargų. Galiausiai Kryme yra pagrindinė Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, taip pat aerodromų tinklas, leidžiantis vykdyti oro antskrydžius beveik visoje žemyninės Ukrainos teritorijoje. Kai kurie analitikai linkę manyti, kad būtent Krymo pusiasalio teritorijos kontrolę Rusijos pajėgos laiko vykstančio karo svorio centru.
Ukrainos atsakomieji smūgiai: ko reikia, kad jie įvyktų?
Vienintelis būdas iš esmės pakeisti strateginę situaciją neabejotinai yra Ukrainos kariuomenei 2023 metais surengti kelis, ir geriausia – vienu metu, atsakomuosius smūgius.
Kokių pajėgų ir priemonių reikia šiam tikslui pasiekti? Jei 2023 metų kampaniją laikysime lūžio tašku, turime grįžti prie Rusijos svorio centro šiame konflikte apibrėžimo. Juk tik efektyvus poveikis priešo svorio centrui gali pakeisti karo eigą. Štai kas belikę iš rusiško šarvuočio. Paroda po atviru dangumi Kijeve
Jeigu toks svorio centras yra Krymo kontrolė, logiška būtų daryti prielaidą, kad 2023 metais turėtų būti planuojama viena ar kelios operacijos pusiasaliui susigrąžinti. Toks planavimas visų pirma turi būti grindžiamas prielaida, kad bus sukauptas reikiamas karių rezervas. Ir tai tikrai ne tie Ukrainos kariuomenės daliniai, kurie jau kariauja 2 500 km ilgio fronto linijoje nuo Chersono iki Kovelio.
Ruošiantis puolimui Ukrainai reikia sukurti vieną ar daugiau operatyvinių-strateginių pajėgų grupių, kurias sudarytų nuo 10 iki 20 jungtinių ginkluotųjų pajėgų brigadų, priklausomai nuo Ukrainos karinės vadovybės ketinimų ir užmojų.
Dabartinėje situacijoje tai būtų galima padaryti tik pakeičiant pagrindines jau esamų brigadų turimas ginkluotės rūšis modernia ginkluote, kurią suteiktų Ukrainos partneriai. Atskirai reikėtų pabrėžti poreikį įsigyti daugiau raketų ir šaudmenų, artilerijos sistemų, raketų paleidimo įrenginių ir kt. Visa tai pareikalaus konsoliduotų visų šalių partnerių pastangų, o tam prireiks nemažai laiko ir finansinių išteklių.
Jei okupantai ir praras Krymą
Tarkime, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos 2023 metais pasieks visišką sėkmę ir atgaus Krymo pusiasalio kontrolę.
Rusija netektų Juodosios jūros laivyno karinės bazės, aerodromų tinklo, didelių materialinių išteklių atsargų ir, tikėtina, patirtų didžiulius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius. Kartu niekas negali užkirsti kelio skausmingam, tačiau gana realiam Juodosios jūros laivyno perkėlimui į Novorosijsko karinio jūrų laivyno bazę rytinėje pakrantėje, taigi Rusijos karinis buvimas regione išliks kartu su raketų smūgių grėsme. Kijevo centre demonstruojama sunaikinta rusų technika
Tą patį galima numanyti ir apie Rusijos karo lėktuvų naudojimąsi Primorsko-Achtarsko ir Jeisko aerodromais. Didelių materialinių išteklių atsargų praradimas Rusijos kariuomenę paveiks tik laikinai. Prarastą žmonių skaičių ir sunaikintą techniką, bent jau skaičių požiūriu, taip pat būtų galima ilgainiui atkurti.
Apibendrinant visa tai, kas buvo išdėstyta, apie 2023 metus galima kalbėti tik kaip apie naują konfrontacijos etapą. Tai bus ilgas konfliktas, atnešiantis žmogiškųjų nuostolių ir didžiules išlaidas, be aiškaus galutinio rezultato.
Taigi dabar siūlomas šiek tiek kitoks požiūris į Rusijos pajėgų svorio centro nustatymą ir pačią vykstančio karo esmę.
Neproporcingi pajėgumai
Pagrindinis kovos su Rusijos kariuomene bruožas yra ne tai, kad Rusija stipriai lenkia Ukrainą gyvosios jėgos ir ginkluotės požiūriu, ir net ne tai, kad strateginė operacija, nukreipta prieš Ukrainą, yra didelės apimties. Lemiamas veiksnys yra gerokai neproporcingi pajėgumai.
Kalbant apie didžiausią naikinimo priemonių veikimo nuotolį, Rusijos sparnuotųjų raketų atveju jis siekia iki 2 000 km, o Ukrainos pajėgų pasenusių trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemų veikimo nuotolis realiai yra vos 100 km. Taigi nuo pat plataus masto agresijos pradžios Rusijos ginklai galėjo pataikyti į 20 kartų toliau esančius taikinius nei ukrainiečių. Kitaip tariant, Ukrainos ginkluotosios pajėgos geriausiu atveju gali panaudoti pasenusias paleidimo sistemas ir smogti ne toliau nei priešo operatyvinio užnugario gylis. Tuo pat metu priešas gali nebaudžiamas smūgiuoti taikiniams visame šalies teritorijos gylyje. Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas
Būtent šį pajėgumą kariniu požiūriu reikėtų laikyti Rusijos kariuomenės svorio centru. Kol išliks tokia padėtis, šis karas gali tęstis ne vienerius metus.
Kaip spręsti šią problemą?
Žinoma, neįmanoma iš karto atimti iš priešo tokio svarbaus pranašumo. Atsižvelgiant į Rusijos kariuomenės turimų išteklių apimtį, galimybė jį visiškai eliminuoti yra labai abejotina. Tačiau visiškai įmanoma atremti priešą savais pajėgumais, veikiant panašiu būdu ir panašiu atstumu.
Kalbame, žinoma, apie Ukrainos partnerius, tiekiančius atitinkamas ginklų sistemas arba tam tikros rūšies šaudmenis su atitinkamu nuotoliu. Tai yra, pavyzdžiui, raketa MGM-140B ATACMS Block 1A, skirta M142 HIMARS. Tik tokiu atveju būtų galima diskutuoti apie įtaką faktiniam Rusijos svorio centrui šiame kare.
Jei Ukrainai pavyks gauti tinkamos ginkluotės, 2023 metais operatyvinės ir strateginės perspektyvos atrodys visiškai kitaip. Vien grėsmė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos gali panaudoti atitinkamo galingumo naikinimo priemones, privers Rusiją peržiūrėti vykstančios konfrontacijos pobūdį, eigą ir rezultatus.
V. Zelenskis patvirtino, kad Rusija pradėjo puolimą Donbase. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, gegužės 8 d. (ELTA). Šį sekmadienį Ukraina kartu su visu civilizuotu pasauliu pagerbia tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gynė planetą nuo nacizmo, tačiau šiemet šūkis „Daugiau niekada“ suvokiamas kitaip, skelbia Ukrainos nacionalinė naujienų agentūra „Ukrinform“.
„Šiemet „Daugiau niekada“ sakome kitaip. Ir kitaip girdime „Daugiau niekada“. Tai skamba skausmingai, žiauriai. Ne su šauktuku, o su klaustuku“, – sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo vaizdo žinutėje.
„Mes žinojome, kokią kainą mūsų protėviai sumokėjo už savo drąsą, žinojome, kaip svarbu ją išsaugoti ir perduoti savo palikuonims. Tačiau niekada neįsivaizdavome, kad mūsų karta taps piktnaudžiavimo žodžiais (…) liudininkais“, – pabrėžė Ukrainos vadovas.
Savo ruožtu šalies vyriausiasis kariuomenės vadas Valerijus Zalužnyj Ukrainos ginkluotąsias pajėgas pavadino pirmąja taikos armija.
„Niekada daugiau … Deja, taip nėra. Europos centre vėl verda kruvinas ir klastingas karas. Agresorius ciniškai naudojasi Antrojo pasaulinio karo atmintimi. Tačiau mes iškęsime. Esame stiprūs. Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra pirmoji taikos armija. Nugalėjome nacizmą ir nugalėsime rušizmą“, – V. Zalužnyj rašė savo „Telegram“ kanale.
