Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paryžius, vasario 5 d. (AFP-ELTA). Vandalai Vidurio Prancūzijoje apgadino Alžyro karo didvyrio, kuris priešinosi Prancūzijos vykdomai šios Šiaurės Afrikos šalies kolonizacijai, skulptūrą, likus vos kelioms valandoms iki jos atidengimo šeštadienį, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.
Apatinė plieninės skulptūros dalis Ambuazo mieste, kur 1848–1852 m. buvo kalinamas emyras Abdelkaderas, buvo smarkiai apgadinta per išpuolį, surengtą vykstant rinkimų kampanijai, per kurią dominuoja griežta retorika dėl imigracijos ir islamo.
Ambuazo meras Thierry Boutard‘as pareiškė, kad jam „gėda“ dėl asmenų, kurie už tai atsakingi, ir jis nusprendė tęsti inauguracijos ceremoniją. „Man buvo gėda, kad kas nors taip gali pasielgti su meno kūriniu ir menininku“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Policija pranešė tirianti įvykį.
Skulptūra buvo užsakyta minint 60-ąsias Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos metines. Ji buvo iškovota po žiauraus aštuonerius metus trukusio išsivadavimo karo, kuris ir toliau nuodija abiejų šalių santykius. Paminklą pasiūlė istorikas, prezidento Emmanuelio Macrono įpareigotas pamąstyti, kaip būtų galima išgydyti prisiminimus apie karą ir 132 Prancūzijos valdymo Alžyre metus.
Abdelkadero, islamo mokslininko, tapusio kariniu lyderiu, kuris priešinosi prancūzų valdymui, bet Prancūzijoje buvo laikomas didvyriu už tai, kad vėliau gynė krikščionis Artimuosiuose Rytuose, skulptūra žvelgia per Luaros upę į pilį, kurioje jis buvo įkalintas. Alžyro vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Alžyro ambasadorius Prancūzijoje Mohamedas Antaras Daoudas pasmerkė išpuolį kaip „neapsakomą niekšybę“ ir sakė esąs įsitikinęs, kad susitaikymo procesas tarp dviejų šalių tęsis.
XIX amžiaus pabaigoje „pikčiausiu Prancūzijos priešu“ pramintas emyras Abdelkaderas laikomas vienu iš šiuolaikinio Alžyro įkūrėjų dėl jo vaidmens mobilizuojant pasipriešinimą Prancūzijos valdymui. Tačiau jo vadovaujamas maištas žlugo, ir jis pasidavė prancūzų pajėgoms, kurios jį nugabeno į Prancūziją, ten jis su šeima ketverius metus praleido saugomas Ambuazo pilyje. Vėliau persikėlė į Siriją, kur pelnė tarptautinį pripažinimą už krikščionių gynimą per sektantų išpuolius. Jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu už pastangas nutraukti persekiojimą.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis laiko vandalizmo aktais veiksmus tų asmenų, kurie naktį į trečiadienį apkabinėjo svarbiausius Varšuvos paminklus vaivorykštinėmis vėliavomis ir pavadino savo akciją kova prieš homofobiją ir tolerancijos stoką. Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo poziciją Lenkijos vyriausybės vadovas išdėstė trečiadienį feisbuke.
„Mes Lenkijoje nepadarysime Vakarų klaidų. Mes visi matome, kur veda besąlygiškas pakantumas tariamai intelektualiam barbariškumui. Tolerancija reiškia ir abipusiškumą. Negerbdamos daugumos idealų, mažumos, užuot įgijusios šalininkų, tik įgyja priešų“, – pabrėžė jis.
Pasak M. Morawieckio, akcijos rengėjai peržengė tam tikras ribas.
„Kiekviena pusė, dalyvaujanti dideliame ideologiniame mūsų laikų ginče, kuris stiprėja visame pasaulyje ir kurio padarinius jaučiame ir Lenkijoje, turi suvokti, kad yra tam tikros agresijos lygio ribos, kurių negalima peržengti. Ir čia mes kalbame ne tik apie fizinę agresiją, bet pirmiausia apie žiniasklaidos ir verbalinę agresiją kultūros, simbolių ir ideologijos sferoje, nes šiandien šios rūšies agresija daro kur kas didesnį poveikį visuomenei“, – parašė M. Morawieckis.
Kaip patikino Lenkijos premjeras, milijonai lenkų siekia gyventi tolerantiškoje visuomenėje, ir jis pats remia žodžio ir minties laisvę. Bet pastarieji vandalų veiksmai, jo manymu, tik skaldo visuomenę. „Aš to neleisiu“, – pabrėžė jis.
Naktį į trečiadienį ant kelių svarbiausių Varšuvos paminklų, tarp jų – ant Jėzaus statulos, buvo pakabintos vaivorykštinės vėliavos. Šios akcijos rengėjai internete paskelbė manifestą, kuriame pavadino savo veiksmus šturmu. „Tai ataka. Mes nusprendėme veikti“, – konstatavo jie, žadėdami tęsti savo provokacijas, „kol iš gatvių dings paskutinis homofobiškas furgonas“. „Šis miestas – mums visiems“, – pareiškė naktinės akcijos dalyviai.
PAR: vandalai suniokojo politiko ir pramonininko C. Rhodeso biustą. EPA-ELTA nuotr.
Pietų Afrikos Respublikoje vandalai suniokojo žinomo britų politiko ir pramonininko, vieno iš kasybos industrijos Afrikos pietuose kūrėjų Cecilo Rhodeso bronzinį biustą. Tai trečiadienį pranešė PAR televizijos kanalas ENCA.
„Nudaužta ir pavogta C. Rhodeso bronzinio biusto, esančio jo memorialiniame komplekse Keiptauno priemiestyje, galva“, – pareiškė istorikas Gabrielis Brownas, kuris išvakarėse aptiko nusikaltimo pėdsakus. Kol kas nežinoma, kas konkrečiai įvykdė šį vandalizmo aktą.
Memorialinis kompleksas buvusio C. Rhodeso dvaro, kurį jis įsigijo 1893 metais, teritorijoje buvo pastatytas 1912 metais. Jo centrinis objektas yra pastatas su antikinio stiliaus portiku, kuriame ant granito postamento stovi C. Rhodeso bronzinis biustas. Postamente iškaltos jo artimo draugo, britų rašytojo ir poeto Rudyardo Kiplingo eilės.
2015 metų pavasarį C. Rhodeso bronzinė statula buvo pašalinta iš Keiptauno universiteto teritorijos.
Teksaso policija. EPA-ELTA nuotr.
JAV vidaus saugumo departamentas ketina liepos 4-ąją, Nepriklausomybės dieną, nusiųsti specialiuosius būrius saugoti paminklų nuo vandalų. Tai trečiadienį pranešė laikinasis žinybos vadovas Chadas Wolfas.
„Artėjant liepos 4-ajai aš daviau nurodymą iš anksto komandiruoti greitojo dislokavimo grupes, kad visoje šalyje per Nepriklausomybės šventę būtų apsaugoti monumentai ir statulos“, – sakė pareigūnas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas birželio 26 d. pasirašė potvarkį dėl paminklų apsaugos, numatantį griežtas laisvės atėmimo bausmes vandalams.
Masinės riaušės ir protesto akcijos prieš rasinę nelygybę ir policijos savavaliavimą kilo daugelyje šalies valstijų po policijos sulaikyto afroamerikiečio George`o Floydo mirties Mineapolyje. Protestuotojai taip pat ėmė griauti paminklus įvairioms istorinėms asmenybėms, tarp jų – Amerikos atradėju laikomam Kristupui Kolumbui.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prisipažinsiu: prieš keletą metų pritariau Lietuvos ketinimams per dvejus metus priimti daugiau kaip 1100 pabėgėlių iš užsienio. Argumentas istorinis: juk ir lietuvių „dipukai“ kažkada – prieš šimtmetį ar daugiau, taip pat karo ir pokario laikais – buvo priglausti Vakaruose, ir šiandien mūsų krikščioniška pareiga teikti prieglobstį bėgantiems pas mus iš kitų varganų šalių.
Kaip globėme pabėgėlius…
2015 m. Lietuva įsipareigojo priimti pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas, Eritrėja. Jose siaučia karai, terorizmas, nestabili politinė situacija. Šventas Raštas moko ne tik tokius vargetas užjausti, bet ir visokeriopai jiems padėti. Kilnus demokratinės šalies bruožas. Priglaudėme, kiek galėjome: per ketverius metus tokių buvo apie 490. Vieni pasiliko, kitiems Lietuva buvo tramplynas į Vakarus, į turtingesnius kraštus. Neprieštaravome.
Laikinam apsistojimui mūsų šalyje įrengėme stovyklą Rukloje, paskirstėme užsieniečių šeimas į naujus butus. Skandinavijos šalių pavyzdžiu atvykėlių vaikus mokėme lietuvių kalbos. VLKK ragino savivaldybes sukurti valstybinės kalbos mokymo tinklą ir rengti įvairių sričių pedagogus. Vien tik Ruklos pabėgėlių priėmimo centre 2015 m. organizuoti 190 valandų kalbos kursai ir 40 valandų mokymai pažinti Lietuvos kultūrą.
Migrantai. EPA – ELTA nuotr.
Kai kas mokėsi su didžiausiu noru, kai kas ignoravo ir, vos gavę išmoką, išsinešdino svetur. Buvo ir tokių, kurie Lietuvos valdžią apskundė teismui, kad mūsų valstybė neužtikrina normalių gyvenimo sąlygų. Tai numato JT priimta Konvencija dėl pabėgėlių statuso. Taip 2016 m. pradžioje viena irakiečių šeima kreipėsi į teismą dėl negauto pabėgėlio statuso, bet neįrodė, kad Irake ji buvo persekiojama dėl religinių priežasčių.
Atvyksta visokių. Antai, paaiškėjo, kad 2017-ųjų sausį Į Lietuvą kaip prieglobsčio prašytojai perkelti irakiečiai esantys paprasčiausi ekonominiai migrantai. Migracijos departamentas atsisakė suteikti jiems prieglobstį ir norėjo išsiųsti iš Lietuvos. Tačiau migrantai nusprendė kreiptis į teismą – esą mūsų specialistai nesuvokia, koks pavojus jiems gresia tėvynėje, nors ekspertai sako tiesiai šviesiai – nei karo, nei kitų susirėmimų ten nėra… Nežinau, kaip baigėsi ši byla.
Turkai, ukrainiečiai ir… kiti
Bet štai pastaraisiais metais, beje, kaip ir buvo prognozuota, vietoj didžiulės bangos emigravusių lietuvių į mūsų šalį plūstelėjo vadinamieji ekonominiai migrantai – sveiki, stiprūs jauni žmonės, ieškantys geresnio gyvenimo. Jų nepavadinsi politiniais pabėgėliais ar prieglobsčio prašančiais. Tiesiog jie nori daugiau užsidirbti, į savo šalį parsivežti pinigėlių, o galbūt praleisti svetur tą metą, kai ten vyksta neramumai ar karai.
Viskas tvarkoje. Dažnai tai neblogi specialistai, uolūs, lojalūs darbininkai. Juk žinome, kokie turkai geri statybininkai, ukrainiečiai garsėja meile Lietuvai ir darbštumu, baltarusiai – artimomis mums šaknimis. Tačiau pastaruoju metu vis girdime: įsileisk gyvatę į užantį… Su tuo srautu atvyksta visokių, galbūt netgi keliančių pavojų mūsų nacionaliniam saugumui. Štai keletas precedentų.
Prieš pat Naujuosius metus sukilo būrys turkų, stačiusių Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Spaudoje ironiškai buvo rašoma, kad greičiausiai Kaunas patirs Vilniaus stadiono statybos epopėją: ištisus dešimtmečius stovės tik jo griaučiai…
Apie pusšimtis plakatais apsiginklavusių turkų darbininkų susirinko ąžuolyne šalia stadiono ir reikalavo, kad darbdaviai jiems atlygintų skolą už pusmetį – nuo 8 iki 12 tūkst. eurų. Anksčiau skelbta, kad 5 turkai dėl to pradėję bado streiką. Streikininkai apeliuoja ne tiek į savo darbdavius – Turkijos bendrovę „Kayi Construction“, kiek į Lietuvos valdžią. Girdi, kodėl Lietuva neįveda tvarkos… Paskui jie susirinko prie Kauno savivaldybės ir ėmė reikalauti, jog ji „imtųsi visų priemonių, kad su darbuotojais būtų atsiskaityta“.
Kai jiems buvo patarta ieškoti teisybės savo šalyje (juk bendrovė yra turkiška), vienas iš darbininkų profsąjungos lyderių „Kauno dienai“ pareiškė: „Iš esmės mes nelabai ir pasitikime Turkijos teisine sistema, nes ten kas stipresnis, tas teisingesnis. Dėl to norime čia išsikovoti savo teises, nes jei grįšime į Turkiją, žinome, kad neaišku, kiek metų užtruks, kol atgausime savo pinigus…“
Va taip. Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos ant sveikos… Gal tai ir menkas Lietuvos skaudulys, tačiau kas gali garantuoti, kad taip nekuriamas precedentas, kai tokių opų mūsų šalyje padaugės.
Bosnija ir Hercegovina uždarė džiunglėmis pramintą migrantų stovyklą. EPA-ELTA nuotr.
Žinome mūsų simpatijas Ukrainos laisvės kovotojams, Maidano gynėjams. Bet pastaruoju metu Lietuvą užplūdo šios šalies ekonominiai migrantai, nes, kaip skelbia toks portalas Hirelabas.lt, jau ketveri metai vykdoma darbuotojų paieška ir atranka, Ukrainoje atidaryta darbuotojų atrankų agentūra. Pernai pavasarį Lietuvos vyriausybė parengė įstatymo projektą dėl kvotų nustatymo Lietuvoje ketinantiems dirbti užsieniečiams. Vien 2018 m. Lietuvos įmonėse įsidarbino daugiau nei 52 tūkst. užsieniečių. Dauguma jų atvyko iš Ukrainos, bet tik maža dalis oficialiai kreipėsi dėl darbo vizos.
Reikia tikėti, kad dauguma tų nelegalų – puikūs specialistai, geri darbuotojai. Bet žiniasklaida nurodo, kad su imigrantais atkeliauja…ligos, nes antai policijos suvestinėse paplito Ukrainos moterų, atvykusių į Lietuvą teikti intymių paslaugų, pavardės. Tos plaštakės juk darbo sutarčių neturi…
Tai dar pusė bėdos. Tačiau atvykę ukrainiečiai jau reikalauja tokių pačių darbo sąlygų, kokias turi lietuviai, nes tai esą numato dvišalė pernai liepą ratifikuota Lietuvos ir Ukrainos sutartis. Profesinės sąjungos įspėjo, kad susidursime su tomis pačiomis problemomis, kokias prieš 5-7 metus turėjo Airija ir Norvegija: nepatenkintųjų protestais, nusikalstamumu, nelegalų pertekliumi ir prasta jų kontrole. „Migracijos ir leidimų dirbti procedūros yra per daug sudėtingos ir painios, procesai per ilgi, egzistuojanti tvarka nėra pritaikyta įvertinti skirtingų rinkos aspektų ir poreikių. Esama migracijos politika ne tik apsunkina Lietuvoje veikiančių įmonių veiklos ir plėtros galimybes, bet ir neprisideda prie šalies konkurencingumo, siekiant pritraukti tiesiogines užsienio investicijas“, – priėmus šią sutartį aiškino Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vykdomasis direktorius R. Sartatavičius.
2018 m. pabaigoje FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo tarpininkavimo agentūrose, įdarbinant 39 Ukrainos piliečius. Faktas, kad ėmė plisti bendrovių, kurios įdarbina nelegalus ir taip didina šešėlinės ekonomikos dalį, kuri Lietuvos ūkiui yra tarsi akmuo po kaklu.
Vandalai iš Kinijos
Kitas imigrantų akibrokštas niekaip netapatinamas su turkų ar ukrainiečių keliamomis problemomis. Vėlgi prieš pat Naujuosius (kad įvykis per šv. Kalėdas nebūtų per didelis iššūkis katalikiškai Lietuvai) grupelė turistų (?) iš Kinijos išniekino Kryžių kalną. Vandalizmo aktu kinai pasirinko vietą, kuri yra sakralinė krikščionims ir niekaip nesuderinama su politinėmis intencijomis. Po šio vandalizmo akto prisimintas ir nesenas susidūrimas Katedros aikštėje Vilniuje, kai Kinijos ambasados darbuotojai susikibo su Honkongo protestuotojų rėmėjais. Tai buvo iššūkis visai Lietuvai: esą, didžiulė Kinija sutraiškys liliputišką Lietuvą… Politologai išsakė prielaidą, kad visi šie nedraugiški aktai yra organizuojami Kinijos atstovybėje.
Kryžių kalnas žiemą. Vytauto Visocko nuotr.
Ar tai nereiškia, kad, įsileisdami į mūsų šalį gausią užsieniečių minią, mes rizikuojame savo valstybingumu ir nacionaliniu saugumu – nesvarbu, per kokias sferas jis pasireikštų? Mūsu meilė, simpatijos ir tolerancija vieną kartą gali išaugti į aklumą, kuris atneš žalą Lietuvai ir jos nepriklausomybei. Gal nereikės minėti nei kokių nors Rusijos grėsmių, kai nekontroliuojama imigrantų invazija pasiglemš vos tris dešimtmečius atkurtą laisvę. Tai šliaužiantis pavojus, kurį stebėti ir kuriam priešintis turi visa visuomenė.
Rahumiajės žydų kapinės Taline buvo išniekintos pirmą kartą per jų 110 metų istoriją. Tai antradienį pranešė portalas ERR, remdamasis Estijos žydų bendruomene.
Gautomis žiniomis, naktį į birželio 23-iąją kapinėse buvo rasti penki nuversti antkapiai. Vėliau tą pačią dieną ant akmenų prie Lilės visuomeninio transporto stotelės buvo pastebėta dažais nutepliota didelė svastika. Informacija buvo perduota policijai, kuri pradėjo tyrimą.
„Tokie vandalizmo aktai primena tuos tragiškus istorinius įvykius, kurie, kaip mes tikimės, niekada nepasikartos, – sakoma bendruomenės pareiškime. – Nei pas mus Estijoje, nei jokioje kitoje šalyje“.
Estijos žydų bendruomenės pirmininkė Alla Jakobson atkreipė dėmesį į tai, kad šiais metais Talino žydų kapinėms sukanka 110 metų, ir šis vandalizmo atvejis yra pirmas jų istorijoje – kapinės nebuvo išniekintos netgi nacistinės okupacijos laikotarpiu.
Niekšų ištepliota Vilniaus naujamiesčio gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniuje esančio Pranciškonų vienuolyno ansamblio ir kitus miesto statinius grafičių užrašais darkę jaunuoliai laukia teismo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje penki asmenys kaltinami turto sunaikinimu ar sugadinimu bei viešosios tvarkos pažeidimu. Vienas iš jų kaltinamas ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta 70 nusikalstamos veikos epizodų, baudžiamojon atsakomybėn patraukti šeši asmenys. Vieno asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas, baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama teisme.
Tyrimo metu nustatyta, kad grupė jaunuolių ant Pranciškonų vienuolyno tvoros 2016-2018 metais aerozoliniais dažais piešė bei purškė užrašus, taip vandališkais veiksmais niokodami vienuolyno ansamblį. Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblis yra Lietuvos istorinio ir kultūrinio palikimo dalis, todėl jo pastatų kompleksas yra įtrauktas į Kultūros vertybių apsaugos departamento Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Tokie gerai vilniečiams žinomi užrašai kaip „Hardcoras NX”, „Quaz“, „Kree“, „Ifoe“ ir kiti aerozoliniais dažais buvo purškiami ant įvairių sostinės pastatų. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, jog asmenys sistemiškai savo vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą tiek aplinkiniams, tiek aplinkai.
Vilniaus miesto savivaldybė yra numačiusi leistinas grafičių piešimo vietas daugelyje sostinės vietų, tačiau grafičių užrašai bei piešiniai purškiami ir tam neskirtose vietose, taip padarant materialinę žalą Vilniaus miesto savivaldybei ir sostinės pastatų savininkams.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daug procesinių veiksmų, identifikuoti asmenys, Vilniaus mieste ir apskrityje užsiimantys grafičių piešimu, įtariamųjų bei su jais susijusių asmenų gyvenamosiose vietose atliktos kratos. Jų metu buvo rasta tyrimui reikšmingos informacijos: grafičių eskizų, piešinių, nuotraukų, užrašų, pas kelis iš jų – ir narkotinės medži
Idiotų ištepliota sostinės senamiesčio gatvelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dauguma kaltinamųjų savo kaltę pripažįsta, du iš jų iš dalies atlygino padarytą žalą.
Ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Taip išniekintos azerbaidžanietiškos kapinės. Facebook.com nuotr.
Kiekviena civilizuota visuomenė supranta, jog kapai – šventa vieta. Jie – neliečiami. Visas kapines, net jeigu ten palaidoti tavo priešai, – privalu gerbti. Atėjus į amžinojo poilsio vietą nevalia keiktis, šiukšlinti, negalima mindžioti žolės, neleistina ropštis ant paminklinio akmens, trinti akmens luituose iškaltus užrašus. Jei nutarta mirusiųjų palaikus perkelti į kitą vietą, – tai šią ceremoniją privalu atlikti laikantis visų pagarbos principų.
Tačiau socialiniuose tinkluose karts nuo karto paskelbiama nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota, kaip besišypsantis vyriškis sėdi užsiropštęs ant paminklinio akmens.
Iš pradžių į tokias foto nekreipiau dėmesio. Susidomėjau vėliau, perskaitęs paaiškinimą. Pasirodo, tas nuotraukoje užfiksuotas paminklinis akmuo – Azerbaidžanui priklausančiame, tačiau šiuo metu Armėnijos karinių pajėgų okupuotame Kalnų Karabache. Paminklinis akmuo mena azerbaidžaniečio kapą. Bet ką tada veikia, pagrįstai paklausite, ant paminklinio akmens demonstratyviai atsisėdęs vyriškis (nuotrauka pirmą kartą socialiniuose tinkluose paskelbta 2016-aisiais metais)? Pasirodo, ant azerbaidžaniečio amžinojo poilsio vietą ženklinančio akmens užlipęs kažkoks Sergejus Davojanas. Parašas po nuotrauka skelbia: „čia azero palaikai“.
Socialiniuose tinkluose suradus minėtą pavardę intriga tampa akivaizdi: taip linksminasi armėnų separatistai, džiūgaudami, matyt, kad Kalnų Karabachas vis dar priklauso jiems (nors priimdami keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas Vakarai aiškiai liepė Jerevanui nešdintis iš užgrobtų žemių).
Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis, linksmintis, šėlioti. Tačiau tai daryti privalu solidžiai, mandagiai, nepažeidžiant kito žmogaus orumo. Juolab – kitos tautos orumo. Ar taip reikšti džiaugsmą, kaip pasielgė S.Davojanas, – solidu, civilizuota, galų gale – krikščioniška? Mano supratimu, sėstis ant paminklinio akmens gali tik liguistos fantazijos vandalas. Juolab barbariška tokio pobūdžio nuotraukas skelbti socialiniuose tinkluose. Taip pat keista, kad bedžiūgaujančio S.Davojano nepasmerkė Armėnijos inteligenija. O gal aš pražiopsojau, nepastebėjau?
Socialiniuose tinkluose jau esama pranešimų, bylojančių, kad armėnų separatistai išvežė iš Agdamo (armėnų okupuotas azerbaidžaniečių miestas) kapinių nacionalinio Azerbaidžano didvyrio Alachverdi Bagirovo paminklinį akmenį ir jį sunaikino. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir nuotrauka, demonstruojanti armėnų separatistų nepagarbą azerbaidžaniečių kapams prie Agdamo. Nejaugi galima šiuos faktus nutylėti, praleisti negirdomis?
Kas tai – vandalizmas, barbariškumas, liguistos fantazijos?
Žurnalisto Gintaro Visocko publikacijoje „Tikri vyrai taip nesielgia“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikri-vyrai-taip-nesielgia/) rašoma, kaip Amerikoje teisiamas Armenas Simonianas begėdiškai melavo JAV migracijos tarnyboms, esą jis yra iš maišytos armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, esą jį persekiojo kaip neva netikrą azerbaidžanietį, esą jo tėvus nužudė. Be abejo, manipuliuoti tėvų gyvybėmis (pasirodo, abu tėvai yra armėnai, jie gyvi ir sveiki, jų niekas neskriaudė, jie gyvena Armėnijoje), – šventvagiška. Toks elgesys netoleruotinas dar ir dėl to, kad bėda dėl neva persekiojimo tautiniu pagrindu suversta niekuo dėtiems azerbaidžaniečiams. Tad sutinku su straipsnio autoriumi: šitokį melą būtina ir demaskuoti, ir pasmerkti.
Tačiau manau, kad laipiojimas ant kapus ženklinančių paminklinių akmenų, – ne mažiau niekingas. Tokie „alpinistai“ verti griežčiausio pasmerkimo. Ir pasmekti juos pirmiausia turėtų Armėnijos šviesuomenė.
Vienas populairiausių Vokietijos internetinių laikraščių www.faz.netkovo 30 dienos numeryje paskelbė Lorenzo Jägerio straipsnį apie stambesnio masto vandalizmo aktus, kurie buvo atlikti per keturias kovo mėnesio savaites keliuose nedideliuose Vokietijos miesteliuose ir apie kuriuos paprastai praneša tik vietinė spauda. Pasidomėję tos vietinės spaudos puslapiais, aptikome stulbinančių faktų.
2009 metų kovo mėnesį Saro krašto Kveršydo (Querschied) bažnyčioje baltais dažais buvo ištepta Kristaus statula. Tą patį mėnesį buvo išdaužti trijų Passau miestelio (Bavarija) bažnyčių langai ir vienos Oberbantenbergo (Šiaurės Reinas Vestfalija) bažnyčios langas. Kriminologų nuomone, Kristaus statula buvo išniekinta sąmoningai, o langus veikiausiai išdaužė girti vandalai.
