Vasario 16-oji – ArgentinojeLietuvos valstybės atkūrimo dienos minejimas Argentinoje
Vasario 16-toji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Argentinoje, Berisso mieste įvyko 105 -sis Lietuvos nepriklausomybės metinių minėjimas.
Lietuvos ir Argentinos himnų pagerbimu prasidėjo minėjimo ceremonija. Sveikinimo kalbas pasakė, istoriniais faktais pasidalino bei išreiškė susirūpinimą šių dienų aktualijomis Ukrainoje praktikantės iš Lietuvos Agnė Čižiūtė ir Aistė Bakanauskaitė. Vokietijos, Vasario 16-osios gimnazijos atstovė Laima Lipšytė savo kalboje akcentavo ne tik tautos laisvę, bet ir asmens vidinę laisvę ir kokia svarbi situacija Ukrainoje šiame aspekte.
Ukrainos kultūros asociacijos “Prosvita” atstovas Eugenio Twerdy ukrainiečių bendruomenės vardu padėkojo lietuvių tautai Lietuvoje ir lietuvių bendruomenei Argentinoje už palaikymą ir pagalbą Ukrainos tautai karo akivaizdoje.
Berisso savivaldybės atstovas, ryšiams su visuomene Juan Pablo Holubyez pasveikino lietuvių bendruomenės narius su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minejimas Argentinoje
Ceremonijoje dalyvavo Berisso savivaldybės atstovas, ryšiams su visuomene Juan Pablo Holubyez, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos Pietų Amerikos atstovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijos “Nemunas” valdybos pirmininkas Alfredo Dulke, lietuviu draugijos “Mindaugas” valdybos pirmininkė Miriam Griszka, Ukrainu kultūros asociacijos “Prosvita” valdybos pirmininkas Eugenio Twerdy, Ukrainu kultūros asociacijos “Renacimiento” (Prisikelimas) valdybos pirmininkas Gabriel Pervanchuk, Buenos Aires provincijos kultūros ambasadorius Emanuel Giacoia, lietuvių bendruomenės kultūros atstovė Laima Griszka ir antroji lietuvių bendruomenės kultūros atstovė Luisina Allevato Saramskas.
Renginį organizavo Lietuvių kultūros ir savišalpos draugija “Nemunas” ir lietuvių bendruomenė “Mindaugas”.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, tradiciškai kalbėdamas Vasario 16-osios minėjime Signatarų namų balkone, teigė, kad Rusijai bandant įtvirtinti savo pasaulio tvarką, žmonija „velnėja“. Tačiau Vakarai „moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, apgailestavo profesorius. Todėl pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas paragino Vakarų demokratijų vadovus „prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“.
„Trumpas pastebėjimas būtų toks – žmonija velnėja. Tautų Europa klysta į žmogėdrų Euraziją. Taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo rusų pasaulio tikslą įsigalėti. Ir kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos? Kaip sustabdyti agresyvųjį rusofašizmą, nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą net pasimėgaujant? Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis?“ – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis.
„Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams. Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, – apgailestavo profesorius.
Signatarų namo balkone. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kas darytina? Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“, – ragino jis.
Palygindamas Rusiją su piranijomis, V. Landsbergis prisiminė šv. Antaną Paduvietį, kuris sakydavo pamokslus žuvims. Tačiau, pažymėjo jis, šv. Antanas „niekada nesakė pamokslų piranijoms“.
„Ir neskambindavo joms telefonu“, – pridūrė V. Landsbergis, leisdamas suprasti, kad bandyti kalbėtis su V. Putinu nėra prasmės.
„Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė – ne Jungtinių Tautų akvariumui ir ne žuvienei“, – sakė V. Landsbergis.
Visgi, politikas suabejojo, ar tokių „piranijų“ negali būti ir Lietuvos kaimynystėje.
„Piranijos mums, regis, toli – tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų, kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose“, – kalbėjo profesorius.
„Nesakykite, kad tai negalimas atvejis. Ukrainą jau užplūdo piranijos. O kas nors irgi manė, kad tai irgi negalimas atvejis“, – pridūrė jis.
Kritikavo V. Matijošaitį, G. Žiemelį: „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“
Besikreipdamas į susirinkusiuosius, V. Landsbergis pasidžiaugė lietuvių iniciatyvomis, kuriomis siekiama prisidėti prie paramos Ukrainai.
Pasak jo, visi „tie, kurie aukojo turkiškam Bayraktarui, Lietuvos padovanotam „Vanagui“, stovi tiesos ir šviesos pusėje. Visgi, V. Landsbergis sukritikavo tuos, kurie karo akivaizdoje „sustabėjo“ ir pasyviai stebi Rusijos Ukrainoje vykdomus žiaurumus.
„Ištiko stabligė. Jie stabėja ir stabėja. Iš to visuotinio stabėjimo, daug tarptautinių „stabėtojų“… Stabėjantys arba „stabėtojai“ nenori padėti užpultai Ukrainai gintis ir apsiginti. Šiek tiek, bet ne tiek kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti“, – ironizavo profesorius. Vasario 16-oji. Slaptai.lt foto
„Gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų arba jų kažkodėl delsiate net sau gamintis. (…) Bet privati auka – irgi ginklas. Lietuvių visuomenė parodė stebuklą – žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O jeigu turtingesnės visuomenės taip sukrustų – gal nereikėtų nei stabligės kankinamų vyriausybių. Ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių“, – sakė jis.
Profesorius tiesiogiai kreipėsi į Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir verslininką Gediminą Žiemelį – pasak jo, šie „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“ į Ukrainos paramos fondus. Tačiau, pažymėjo V. Landsbergis, imtis ryžtingų veiksmų dar nevėlu.
„Sudalyvavo kai kurios kompanijos, verslininkai, bet nei Matijošaitis, nei Žiemelis nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų – iškart prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, sutriktų lietuviškas verslas Rusijoje, bet nejau tai svarbiau nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus? Tačiau ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių, nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstels Astravo bomba“, – sakė jis.
Prisiminė S. Kudirką, A. Terlecką
Minėjimo pradžioje renginio vedėjas Alvydas Šlepikas dedikavo Jono Aisčio eilėraštį „Lietuva“ Vasario 16-osios naktį mirusiam disidentui Antanui Terleckui.
Savo kalboje V. Landsbergis prisiminė ne tik anapilin iškeliavusį disidentą, bet ir prieš keletą dienų mirusį jūreivį, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvį Simą Kudirką. Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Atsisveikinom prieš keletą dienų su neeiliniu, tyliu žmogumi Simu Kudirka, kuris kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį. O štai šiąnakt, lyg sekdamas Kudirką, iškeliavo Antanas Terleckas – niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį“, – sakė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, ketvirtadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 105 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga Prezidentą Gitaną Nausėdą ir visus šalies žmones sveikina užsienio valstybių vadovai, dalijasi prezidentūra.
Popiežius Pranciškus siunčia nuoširdžius sveikinimus Lietuvai bei linkėjimus visiems jos žmonėms ir meldžiasi, kad Dievas palaimintų Lietuvą taikos ir gerovės dovanomis.
Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis sveikina Lietuvą su 105-osiomis valstybės atkūrimo metinėmis. „Linkiu Lietuvai taikos ir klestėjimo. Ukraina yra dėkinga Lietuvai už visą pagalbą, tvirtą solidarumą ir tikėjimą bendra pergale prieš agresorių. Stipresni drauge!” – rašoma Ukrainos Prezidento sveikinime, skelbia prezidentūra.
Jungtinės Karalystės Karalius Karolis III perduoda Lietuvos žmonėms šilčiausius sveikinimus. „Tikiuosi, kad šilta draugystė ir stipri partnerystė tarp mūsų šalių ir toliau tęsis šiais sudėtingais laikais“, – rašoma Karaliaus Karolio III sveikinime.
Pridedama, kad nuoširdžiausius sveikinimus Lietuvai taip pat siunčia Nyderlandų Karalius Willemas Alexanderis ir linki gerovės visiems šalies žmonėms.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vokietijos Prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris sveikindamas Lietuvą šventės proga linkėjo lietuviams kuo geriausios kloties ir sėkmės bei akcentavo, jog Lietuvos ir Vokietijos santykiai pasižymi didele politinių, ekonominių, mokslinių ir kultūrinių ryšių įvairove, kurie grindžiami abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir draugyste. Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tęskime šį puikų, daugiau nei 100 metų istoriją menantį mūsų valstybių bendradarbiavimą, – rašoma Vokietijos Prezidento sveikinime. – Brutalus Rusijos išpuolis prieš Ukrainą mums dar kartą aiškiai parodė demokratijos, laisvės ir Europos vienybės vertę. Kartu tvirtai remiame Ukrainą.“
Vasario 16-osios proga sveikinimo laiškus atsiuntė Japonijos Imperatorius, Švedijos, Ispanijos, Saudo Arabijos, Maroko Karaliai. Taip pat Lietuvą pasveikino Latvijos, Estijos, Islandijos, Austrijos, Italijos, Portugalijos, Singapūro ir kitų šalių vadovai.
Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.
Ar lengva susitarti
Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?
2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.
Vokietijos ir Prancūzijos laikysena
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?
Budapešto išdavystė
Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?
Atominė bomba
Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.
Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.
Įspūdinga Azerbaidžano pergalė
Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.
Šušos išlaisvinimo diena
Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.
Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.
O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.
Karabacho klanas tebesiautėja?
Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.
Karabacho klanas
Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.
Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.
Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.
Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.
Valdžios požiūris į tautą. Pagal Juozą Erlicką. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Sausio 13-ąją jau išniekinome – savo pačių rankomis. Šitaip sakydamas omenyje turiu tuos, kurie vos prieš mėnesį, susirinkę prie Seimo, trukdė deramai prisiminti 1991-ųjų Sausio 13-ąją.
Šiandieniniai parlamentarai ir ministrai man nepriimtini. Šių eilučių autoriui jie atgrasūs pirmiausia dėl to, kad entuziastingai pataikauja svetimiems, visiškai pamiršdami lietuviškuosius akcentus. Visur, kur tik pretenzijomis ima taškytis Lenkija, Izraelis ar Europos Sąjungos vadovybė, mūsų valdantieji klusniai tarsi dresuoti šunyčiai atsiklaupia ant kelių ir nusižeminę aikčioja: esame kalti, labai kalti…
Už tokius pataikavimus Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nusipelno pikčiausių vertinimų. Bet tik ne Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją mitinguotojams buvo privalu elgtis solidžiau. Kas galima vestuvių ar gimtadienio proga, tas netinka minint lemtingas Valstybei dienas.
Todėl nerimauju, kad šitaip nenutiktų ir šių metų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Nenorėčiau, kad vieni kitus iš pykčio net apsiputoję koneveiktume, pamiršdami pagrindinę temą – Nepriklausomybės Aktą.
Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.
Šiek tiek vilčių teikia delfi.lt televizijoje pradėtos transliuoti laidos „Iš esmės“, kuriose Daiva Žeimytė – Bilienė prie vieno stalo bando susodinti skirtingas nuomones turinčius oponentus. Omenyje turiu, sakykim, diskusiją, kurioje ginčijosi du intelektualai – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir filosofijos prof. Alvydas Jokubaitis. Įsiminė ir prof. V. Landsbergio diskusija su humoristu, aktoriumi Artūru Orlausku. Štai tokie pasikalbėjimai – pagirtini, toleruotini, sveikintini. Laida ilgokai trunka, priešininkai vienas kito nepertraukia, todėl kiekviena pusė turi galimybę išguldyti viską, kas susikaupė širdyje.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kuo daugiau tokių kultūringų ginčų, tuo geriau … Lietuvai.
Deja, susitarti tarpusavyje – labai sunku. Lietuviams susitarti keblu buvo visais laikais, mat Lietuva maža, o aplink – daug stipresnių, įžūlesnių, atkaklesnių tautų. Mus stumdo į visas puses, tad atlaikyti visus stumdymus – sudėtinga. Neturiu iliuzijų, girdi, tarp lietuvių įmanomas bent kiek gilesnis dialogas, susikalbėjimas ar santarvė. Riejamės kaip šuo su kate dėl visko – galimybių paso, skiepų, santykių su Baltarusija, Kinija, valdžios arogancijos, šilumos ir elektros kainų, karinės įtampos Ukrainoje…
Viena vertus, tokie ginčai – nieko blogo. Visose valstybėse – daug nesutarimų, priešpriešų. Nemanykime, kad vieni mes susiskaldę. Tačiau man neramu, kad tie, kurie kaltina mūsų politikus arogancija ar neišmanymu, pamiršta kitą medalio pusę. Jau sykį esu rašęs, jog demokratija – nuodėminga, nes rinkimuose vienodomis sąlygomis dalyvauja ir aukštojo mokslo ragavę, ir tie, kurie šiaip ne taip užbaigė vidurinę. Neleistina aukštojo mokslo paversti šventa karve, nes ir tarp docentų, vaizdžiai tariant, rastume kvailių. Bet kai į mitingą prie Seimo suguža keli šimtai ar keli tūkstančiai nežinančiųjų, kas yra Universitetas, vyrų bei moterų, kai jie visi ima mokyti seimūnus ir ministrus, kaip privalu teisingai valdyti valstybę, – man plaukai šiaušiasi ant galvos. Nejaugi jie, protestuotojai, nuoširdžiai įsitikinę, jog išmano, kaip tarp valstyių kuriami santykiai, kaip organizuojama kariuomenė ar funkcionuoja ekonomika? Valstybės valdymas – labai sudėtingas užsiėmimas.
Tą patį derėtų pasakyti ir apie parlamentarus, ministrus, prezidentus. Neturite aukštojo išsilavinimo, į Seimą, Vyriausybę, Prezidentrą – neikite.
Aukštojo mokslo argumento įsitvėręs štai kodėl: kuo dažniau, ką nors viešai pareikšdami, klauskime savęs, ar išmanome reiškinius, kuriuos vertiname. Kuo protingesnis, kuo gilesnis žmogus, tuo dažniau jis sako: nežinau to, neišmanau ano. Ir tik didžiausias kvailys garsiai šaukia viską suprantantis.
Prieš keletą dienų gatvėje sutikau pažįstamą vyriškį. Iškart puolė tardyti, ką rašiau apie Galimybių pasą. Jei jau pasiteiravo, tai ir atsakiau: Galimybių pasas man niekad netrukdė. Tikrai nesijaučiau pažemintas. Tikrai nebijojau pasiskiepyti. Kaip liepė valdžia, taip ir pasielgiau – tris kartus važiavau į skiepų centrą prie Litexpo.
Pažįstamas kaimynas iškart puolė kvailinti: nejaugi neskaičiau internete paskelbtos kažin kokios medikų deklaracijos, nežinau apie skiepų keliamą šalutinį poveikį, nesidomėjau verslininkų pelnais pardavinėjant skiepus, medicinines kaukes? Mane užkalbinusiam vyriškiui atkirtau, jog neturiu tvirtos nuomonės, kas šioje situacijoje teisus. Kad susidaryčiau savąją nuomonę, turėčiau, kalbant atvirai, penketą – septynetą metų studijuoti mediciną. Tada tikriausiai įgyčiau teisę vertinti tiek valdžios, tiek jos oponentų pareiškimus dėl koronaviruso. Dabar gi – prikąsiu liežuvį.
Kelias į biblioteką. Slaptai.lt foto
Likau nesuprastas. Nueinantis koronaviruso „žinovas“ net spjaudėsi, pasibaisėjęs, koks esu primityvus. Jo manymu, būtų užtekę pusvalandžio panaršyti internete jo nurodytais adresais, ir būčiau viską sužinojęs…
Ar įmanoma diskusija su lietuviu, kuris dedasi viską išmanąs? Ar neva viską žinantis „išminčius“ turi teisę nurodinėti, kaip reikia sukioti valstybės vairą?
Tokie „galvočiai“ man atrodo kur kas labiau arogantiški ir pasipūtę, nei mūsų arogantiški pasipūtėliai politikai.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas”
Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip ir kiekvieną Vasario 16-ąją, iš Vilniaus Signatarų namų balkono sveikinamąjį žodį tarė Lietuvos Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Šįkart savo kalboje gausiai Pilies gatvėje susirinkusius žmones jis ragino telktis ir vienytis.
Politiko kalbą dažnai lydėjo Vilniaus Pilies gatvėje buvusių protestuotojų šūksniai „Gėda“, „Seimą lauk“ ir „Ozolas“, kuriuos likusi susirinkusiųjų dalis mėgino užgožti plojimais bei skanduotėmis „Ačiū“ ir „Lietuva“.
„Gerai, kad susirinkome, tikiuosi, kad visada čia rinksis mylintys Lietuvą žmonės. Taip ir darykite – telkitės ir vienykitės, gerosios valios žmonės. Supraskite ir atjauskite vienas kitą. Brolis broliui nestatykite tų užmaršties kartuvių. Mes esame vieno tėvo vaikai“, – kalbėjo V. Landsbergis, taip pat raginęs susirinkusiuosius „melstis taikos ir gėrio“.
„Nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą. Ne toks didelis skirtumas, ar žmoniją išmarins virusų pandemijos, ar sudegins karo beprotybė, ar panaikins pačios planetos maištas prieš žmogų per kintantį klimatą, lemties vandenynų naujasis tvanas. Kur čia dar vieta žmogui? Viską nulems širdis“, – savo kalbą tęsė jis.
Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas savo kalboje akcentavo dabartinio pasaulio beširdiškumą ir pabrėžė pačių Lietuvos žmonių susiskaldymą bei iš to kylančius pavojus.
„Beširdis pasaulis neišliks. Jis žus baimės ir įniršio kančiose. Širdies ligonė Lietuva prie Baltijos ir Astravo, per mažai mylinti savo vaikus, nors šiandien jūsų čia iš tiesų tiek daug, vargu bau išliks, jei nesusivoks, jeigu nesikeis. Nebent liks prisiminimas, kad buvo graži šalis (…), kuriai svaigintis pykčiu kartą tapo svarbiau, nei gyventi kaip broliams ir seserims“, – tęsė V. Landsbergis.
V. Landsbergis taip pat pabrėžė kilusią karinio konflikto riziką ir kovą, į kurią gali tekti stoti Ukrainos žmonėms.
Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Pasaulis, kuriame godulio daugiau nei proto, juolab širdies ir sąžinės, yra atslinkęs jau prie naujo karo bedugnės krašto. Ir tempia mus, Lietuvos vargšus. Tai šaukimas atsikvošėti. Šiandien Ukraina jau atvirai užpulta, o pažadėtas puolimas didžiulės armijos būtent vasario 16 d. Ukraina stoja į savo Tėvynės karą, grumtynėse su Kremliaus fašizmu“, – sakė jis, kartu pasidžiaugęs, kad penki Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai „nuskrido į Kijevą, kad lemtingą gynybos valandą būtų kartu su broliais ukrainiečiais“. Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
„Mes turėtume visi iki vieno būti kartu su jais“, – pabrėžė V. Landsbergis.
Kartu savo kalboje jis akcentavo apie Lietuvai kylančią „rusofašizmo“ grėsmę, kylančią daliai visuomenės veikėjų viešai reiškiant prielankumą Rusijos vykdomai politikai.
„Godus pagiežingas rusofašizmas bet kurią dieną pasitrainiojęs pasieniais atsiris ir į Lietuvą. Vilniaus gubernatorius Paleckis (Algirdas Paleckis – ELTA) gal jau paskirtas? Mažiausiai, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir peštynių, bet nejaugi atsisakysime to malonumo patriukšmauti kaimyno gryčiai jau degant. Verčiau dainuokime, broliai, kurių širdys laisvos“, – kvietė V. Landsbergis.
Kalbos pabaigoje jis kritikavo valstybinę šventę savo nepasitenkinimui reikšti pasirinkusius protestuotojus.
„Neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo skelbti džiunglių laisvę, yra nakties klastūnas. Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. Turėk širdį ir žvelk į širdį. Atjausk suklydusį brolį. Tepabunda ir tvirtėja mūsų širdys, težadina jas Vilniaus varpai“, – kalbą užbaigė V. Landsbergis.
Vasario 16-oji. Slaptai.lt foto
Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentą Gitaną Nausėdą ir visus šalies žmones sveikina užsienio šalių vadovai. Sveikinimuose reiškiamas solidarumas ir palaikymas Lietuvai įtemptu laikotarpiu bei linkima sėkmės, santarvės ir vienybės, pranešė Prezidentūra.
Popiežius Pranciškus Lietuvai siunčia nuoširdžius sveikinimus ir meldžiasi, kad mūsų šalies žmones Dievas palaimintų taika ir vienybe.
„Lietuva yra svarbi lyderė NATO rytiniame flange ir viena artimiausių JAV sąjungininkių. Mūsų įsipareigojimas užtikrinti Lietuvos saugumą, kad ir kokia grėsmė kiltų, išlieka labai tvirtas“, – rašoma JAV prezidento Joe Bideno sveikinime. Laiške ir JAV prezidento lūkestis tęsti glaudžią šalių partnerystę ir puoselėti demokratines vertybes, kuriomis dalijasi mūsų tautos.
„Tvirta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga labai svarbi, ypač dabartinėje situacijoje, kai bendradarbiavimas saugumo srityje yra toks svarbus taip pat ir NATO bei Europos Sąjungos lygmeniu. Iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria Europa ir mūsų regiono šalys, reikalauja mūsų solidarumo ir veikimo išvien“, – rašoma Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos sveikinime Lietuvai.
Savo ir visų Vokietijos žmonių vardu sveikindamas Lietuvą prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris pabrėžė, kad mūsų šalis nuo seno sieja pasitikėjimu paremtas bendradarbiavimas ir glaudi partnerystė. „Užtikrinu Jus, kad Vokietija yra solidari su Lietuva ir ją palaiko. Tikiu, kad ir ateityje mūsų valstybes ir tautas sies geras ir glaudus bendradarbiavimas“, – savo sveikinimo laiške teigia Vokietijos vadovas.
Vasario 16-osios proga sveikinimo laiškus taip pat atsiuntė Švedijos, Nyderlandų, Ispanijos ir Bahreino karaliai, Japonijos imperatorius.
Lietuvą ir jos žmones sveikina valstybių lyderiai iš Suomijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos ir kiti.
Policija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vasario 16-osios išvakarėse policija teigia, kad dėl gautos informacijos priimtas sprendimas šventės metu stiprinti pasirengimą, didinti pareigūnų skaičių, patikros punktuose tikrinti atvykstančiuosius į Vilnių.
„Turime tam tikros informacijos, kurią analizuojant vis tik mes priėmėme sprendimą sustiprinti mūsų pasirengimą, didinti pareigūnų skaičių vykdant konkrečias priemones, kurios yra numatytos Policijos įstatyme, Susirinkimų įstatyme“, – žurnalistams antradienį teigė policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
„Mes planuojame pradėti darbą ryte ir, atsižvelgiant į informaciją, kurią mes turime, dėl gyventojų saugumo planuosime tam tikras patikras turbūt atvykstančio tam tikro transporto iš kitų Lietuvos miestų. Yra patikros punktai prie įvažiavimo į Vilniaus miestą“, – pridūrė jis.
R. Požėlos teigimu, didžiausias policijos dėmesys bus skiriamas Pilies gatvėje vyksiančiam renginiui.
„Ir čia mes esame numatę papildomas priemones. Bet vėlgi akcentuoju, kad tai yra viskas daroma dėl gyventojų saugumo, dėl viešosios tvarkos ir viešosios rimties užtikrinimo“, – informavo jis. Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Policijos generalinio komisaro teigimu, kai kuriose vietose ketinama statyti ir fizinį barjerą.
„Bet vėlgi tas barjeras bus įrengtas ne tam, kad kažką skirtų, bet kad jungtų ir kad padėtų žmonėms užtikrinti saugų praėjimą į renginio vietą ir žmonių išvykimą iš renginio vietos“, – patikino jis.
Taip pat, pasak R. Požėlos, policija pasilieka teisę tikrinti atvykstančių į renginį asmenų kuprines.
„Pastebėjus, kad jie turi su savimi tam tikrų įrankių, kuriais galima kelti triukšmą, kas yra iš esmės draudžiama Administracinių nusižengimų kodekso 48 straipsnyje, tai tokiais atvejais mūsų pareigūnai gali paprašyti gyventojų nesinešti būgnų, nesinešti kitų vizualiai matomų triukšmo kėlimo instrumentų būtent į renginio vietą, kad būtų užtikrinta viešosios rimties prevencija“, – sakė policijos generalinis komisaras.
Jo teigimu, policija pasilieka teisę esant būtinumui riboti asmenų patekimą į renginio vietą dėl asmenų skaičiaus.
„Tikrai policija neturi įgaliojimų ir tikrai nedraus žmonėms vienaip ar kitaip išreikšti savo nuomonę, galbūt dainuoti, giedoti. Tačiau reaguosime į tokius atvejus, kai matysime, kad piktybiškai yra naudojami galbūt garso instrumentai“, – patikino R. Požėla.
Paklaustas, ar policija turi duomenų apie galimas provokacijas arba rengiamas akcijas, kurios turėtų būti užkardytos, generalinis komisaras akcentuoja, kad pagrindinis tikslas, jog renginio dalyviai jaustųsi saugiai.
„Mūsų priemonių kompleksas yra orientuotas, kad mūsų žmonės, kurie ateis į renginį su taikiais ketinimais, jaustųsi saugiai. Kad politicija disponuoja tam tikromis informacijomis – tai vieša paslaptis“, – pabrėžė jis.
Esant poreikiui viešąją tvarką padės užtikrinti Viešojo saugumo tarnyba
Generalinis komisaras taip pat sakė, kad viešąją tvarką užtikrinti, jei bus toks poreikis, padės Viešojo saugumo tarnyba.
„Yra kreiptasi ir viešąją saugumo tarnybą, jei iškiltų būtinumas, kad jie mums padėtų. Bet iš esmės viešąją tvarką ir gyventojų saugumą užtikrins policijos pajėgumai. Dirbs ir savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus padaliniai“, – teigė R. Požėla.
Jo teigimu, trečiadienį Vilniuje pareigūnų kiekis bus didesnis nei įprasta.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tačiau tikslaus pareigūnų skaičiaus neatskleisiu, mūsų vertinimu, pareigūnų bus tiek, kiek bus būtina užtikrinti visuomenės saugumą“, – teigė generalinis komisaras.
Savo ruožtu Vilniaus apskrities policijos viršininkas Saulius Gagas atkreipė dėmesį, kad Vasario 16-ąją gyventojai į renginį prie Signatarų namų galės patekti tik Pilies gatve nuo Katedros aikštės, arba leidžiantis gatve žemyn nuo Didžiosios ir Bokšto gatvių sankirtos.
„Policijos pareigūnai vykdys prevencines priemones ir bus dislokuoti Šv. Mykolo ir Pilies gatvių sankirtoje, taip pat Bokšto ir Didžiosios gatvių sankirtoje ties Pilies gatve. Patekimas į Pilies gatvę Šv. Jono gatve nebus galimas, ta gatvė bus palikta specialiųjų tarnybų transportui, medicinos transportui“, – informavo S. Gagas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Pilies gatvė nėra pritaikyta masiniams renginiams.
„Jeigu žmonių susikaups tiek, kad nebus galima laisvai stovėti ir tas žmonių srautas didės, tuomet informuosime atvykstančius į renginį, kad jau vietos nėra ir susidaro nepatogumai susirinkusiems žmonėms, gali kilti spūstis“, – sakė S. Gagas.
Apsnigtas policijos automobilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nuogąstaujant dėl galimų provokacijų trečiadienį sostinėje organizuojami Vasario 16-osios minėjimai vyks patruliuojant sustiprintoms policijos pajėgoms. Kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo išvakarėse teigė generalinis policijos komisaras Renatas Požėla, taip pat bus tikrinamos atvykstančiųjų į Vilnių transporto priemonės.
Nors Vilniaus miesto savivaldybė leidimų mitingams Vasario 16-ąją nėra išdavusi, tačiau Valstybės saugumo departamento (VSD) vertinimu, trečiadienį per oficialius minėjimo renginius yra tikėtinos provokacijos.
VSD teigimu, protestais gali bandyti pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios neramumus visuomenėje.
„Tiesiogiai arba užuominomis provokacijoms, ypač socialiniuose tinkluose, ragina prokremliškai nusiteikę veikėjai, su COVID pandemija susijusių sąmokslo teorijų platintojai, visuomenės nuotaikų radikalizavimu bei padėties valstybėje destabilizavimu suinteresuoti asmenys“, – antradienį pranešė VSD.
Kaip antradienį teigė R. Požėla, didžiausias policijos dėmesys bus skiriamas Pilies gatvėje vyksiančiam oficialiam Vasario 16-osios minėjimui.
Pasak jo, šioje gatvėje kai kuriose vietose ketinama statyti ir fizinį barjerą, taip pat policija pasilieka teisę tikrinti atvykstančių į renginį asmenų kuprines bei esant būtinumui riboti asmenų patekimą į renginio vietą dėl asmenų skaičiaus.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Vasario 16-ąją gyventojai į renginį prie Signatarų namų galės patekti tik Pilies gatve nuo Katedros aikštės, arba leidžiantis gatve žemyn nuo Didžiosios ir Bokšto gatvių sankirtos.
ELTA primena, kad leidimų Vilniaus centre Vasario 16-ąją rengti mitingus prašė Šeimų sąjūdis bei Algirdas Paleckis.
Minint Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.
Šio renginio metu įvyko ir Lietuvos šeimų sąjūdžio protestas prieš pandemijos politiką. Mitingo dalyviai šūksniais ir švilpimu sudrumstė Nepriklausomybės aikštėje vykusį oficialų Laisvės gynėjų dienos minėjimą.
Protestuotojai nušvilpė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės sakytas kalbas. Švilpti minia ėmė ir kalbant vienai iš „Kronikos“ bendradarbių Bernadetai Mališkaitei. Būtent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiams per vykusį minėjimą buvo įteikta Laisvės premija.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kijevas, vasario 12 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, šeštadienį bendraudamas su žurnalistais, paprašė pateikti įrodymų apie vasario 16 d. planuojamą Rusijos įsiveržimą, jeigu tokių esama. Kartu jis pabrėžė, kad informacinėje erdvėje yra pernelyg daug pranešimų spėjamo įsiveržimo tema.
„Jeigu jūs ar kažkokie žmonės turi papildomos informacijos apie šimtaprocentį Rusijos Federacijos įsiveržimą į Ukrainą vasario 16-ąją, prašom pateikti mums tokią informaciją“, – pareiškė V. Zelenskis.
Paklaustas apie Rusijos įsiveržimo į Ukrainą grėsmę, V. Zelenskis sakė negalįs patvirtinti to, kas dar neįvyko, ir priminė, kad „kol kas plataus masto karas dar nevyksta“. Jis pabrėžė, kad pasitiki Ukrainos žvalgyba, taip pat deda viltis į diplomatiją. „Mes manome, kad diplomatijos kelias – vienintelis kelias į deeskalaciją ir deokupaciją“, – teigė jis. Kur važiuoja šie rusų tankai
Penktadienį JAV prezidentas Joe Bidenas per vaizdo konferenciją su sąjungininkais pareiškė, jog žvalgybos duomenys rodo, kad Rusija gali užpulti Ukrainą vasario 16 d.
Pastaruoju metu Rusija prie Ukrainos sienos sutelkė dešimtis tūkstančių kareivių, o tai verčia nerimauti, kad Europoje gali prasidėti didelis ginkluotas konfliktas.
Sulaukę baltų Kalėdų, vieni kitiems palinkėję sveikatos, ištvermės, pradėjome naujuosius 2022 – ius metus su viltimi, kad bus sutramdyta pandemija, kad šiemet bus daugiau šviesos ir tiesos. Gal buvo ir tokių, kurie klausė savęs kuo džiuginau per praėjusius metus savo artimuosius, ar kuo nors buvau naudingas savo kraštui, kur klydau…
Nuo žiemos lig žiemos bėga mūsų dienos, įprasmintos mokslu, savo pašaukimo ieškojimu, džiuginančios darbo vaisiais, dovanojančios Būties džiaugsmo akimirkas. Toje kasdienybėje būna ir šventinių dienų: religinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai ir vardadieniai. Atrodė, kad kiekvienam lietuviui ypač reikšminga ir svarbi Sausio 13 – oji. Tą dieną prisimename kovos už laisvę kainą, pagerbiame žuvusius, užjaučiame kentėjusius sužeidimus, praradusius sveikatą, daugelis atminties akimis regime ir save budinčius prie parlamento rūmų ar televizijos bokšto, sėdinčius darganotą naktį prie laužo, geriančius kažkieno atneštą arbatą, valgančius įduotus sumuštinius. Matome save dainuojančius, einančius pasitikti tankų… Visi mes broliai ir sesės, visi Lietuvos vaikai.
Aš matau dar ir garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, dabar jau šviesios atminties Domicelę iš nuošalaus kaimo, nežinia kaip pasiekusią Vilnių, jau antrą parą budinčią prie parlamento. Pastebėjusi mano nuostabą jinai paaiškino:
Menka iš manęs gynėja, bet aš galiu užstoti jaunesnį, Lietuvai reikalingesnį žmogų.
Nėra abejonės, kad dauguma tada tenai buvusių, kaip ir Domicelė, buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Taigi, toji pasiaukojimo dvasia siekiant laisvės jungė ir vienijo, neleido pabėgti iš baimės, palūžti. Sausio 13-osios esmė šiandien daugeliui mūsų yra įgavusi sakralinį atspalvį.
Tai, ką pamatėme ir išgirdome šiemet Nepriklausomybės aikštėje minint Sausio 13 – osios metines, įteikiant Laisvės premiją pogrindinės „Katalikų kronikos“, leidėjoms vienuolėms, šiurpino, piktino, skaudino. Kas gi tie, kurie nuo pykčio iškreiptais veidais šaukė, švilpė, baubė, visaip trukdė jiems neįtikusiems kalbėtojams? Žema, šlykštu, koktu… Įsižiūrėkime į šią publiką žurnalistų užfiksuotuose kadruose. Kai kurių moterų ir vyrų veidai liudija apie jų gyvenimo būdą. Nereikia būti psichologu, kad nepastebėtum tų ženklų. Apranga, bendra išorė nerodo, kad šitie rėksniai būtų apskurę, nuskurdę, badaujantys. Kai kuriuose veiduose piktdžiugiškos šypsenos. Kas tai, kerštas, pavydas ar tiesiog malonumas kitą žeminti, skaudinti? Šitame neva teisybės ir lygybės ieškotojų būryje matome ir pajautusių gėdą, nenorinčių, kad būtų atpažinti. Gal jie jau suvokia, kad buvo suklaidinti, pateko į kompaniją, kur negalioja jokios moralės normos, nieko nėra švento. Jie nori būti vadinami žmonėmis, bet kas užmiršta, kad žmogiškumas neįmanomas be padorumo, tasai tik žmogėno vardo vertas.
Šie žmogėnai savo elgsena ir „kultūra“ žeidė minėjimo dalyvius, žuvusių artimuosius, visus tuos, kurie anuo metu budėjo prie parlamento, televizijos bokšto, skaudino ir visus geros valios žmonės. Išniekino jie ir tautinę atributiką, mūsų trispalvę vėliavą. Virš jų galvų kur kas labiau būtų tikę plevėsuoti kitokios spalvos vėliavoms.
Šis nemalonus įvykis verčia susimąstyti, kodėl yra manančių, jog galima laisvė ir demokratija be pareigos, atsakomybės, be pilietiškumo ir santarvės? Demokratija pykčiui, melui, šmeižtui, bukumui!?
Mes, lietuviai, parodėme pasauliui Baltijos keliu ir Sausio 13 –tąja, kokia jėga yra vienybėje ir santarvėje. Sustabdė tankus, privertė nešdintis okupantus. Sunerimo tamsos jėgos, ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti panorusius eiti į šviesą, į tiesą. Įsitikino, kad pasitelkus melą, šmeižtą, patyčias sukiršina, supriešina visus visuomenės sluoksnius, ardo vienybę ir santarvę.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Kokia trapi žmonijos esatis, kokie visi mes laikini byloja globaliu mastu išplitusi pandemija. Regis, akistata su šia baisia nelaime, belaikės mirties grėsmė, skaudžios netektys turėjo žmones vienyti, sužadinti atjautą. Deja… Užuot visi džiaugęsi, jog mokslininkai nedelsiant sukūrė vakciną, išgelbėjusią milijonus gyvybių, atsirado taip vadinamų antivakserių, kurie nenori skiepytis ir kitus ragina ignoruoti medikų pagalbą ir net maištauti, kad valstybė nori gelbėti, perka vakciną, skelbia karantiną. Koks paradoksas, kone visų šalių visuomenėse yra nemažai žmonių, kurie it vaikai tėvų vedami pas gydytoją ar nenorintys gerti karčių vaistų aikštijasi, reikia juos masinti saldainiais arba varu varyti. Keista, kad patikima tais, kurie dedasi protingesniais už virusologus, nemato statistinių duomenų ir nepamąsto, kiek iš tų tūkstančiais susirgusių būtų mirusių, jei ne skiepai. Natūralu, jog miršta vienas kitas ir pasiskiepijęs, šimtaprocentinio veikimo vakcina dar neišrasta. Nenorintiems skiepytis nė motais, kad jų užgaida palengvina galimybę plisti užkratui. Net ir kai kurie katalikai nesiskiepija, praleidžia pro ausis popiežiaus užuominą, kad tie, kurie skiepijasi, gelbsti nuomirties ne tik save, bet ir kitus, yra artimo meilės akcijos dalyviai. Žinant šias kovos su pandemija peripetijas peršasi ironija: tebūnie ramybėje bijantys skiepų labiau negu mirties su ilgai trunkančia agonija.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar grįžkime prie Vilniaus Nepriklausomybės aikštės herojų. Jau svarstoma, kokią kiaulystę jie iškrės Vasario 16 –osios proga. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovaudamasis Kristaus žodžiais „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ žada už juos melstis. Tačiau šitie žino, ką daro ir iš kur rėmėjų pinigai kvepia. Neleiskim iš mūsų ir iš to, kas mums šventa, tyčiotis. Argi nėra pas mus kam tramdyti chuliganizmo? Ar nevertėtų teisėsaugai pasidomėti sumaišties iniciatoriais?
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniaus televizijos bokšte, iškelta didžiausia šalyje Trispalvė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kovo 11-osios rytą Vilniaus TV bokšte – aukščiausiame Lietuvos statinyje suplazdėjo iškelta Trispalvė. Lietuvos radijo ir televizijos centras praneša, kad sutemus bokštas bus apšviestas tautinės vėliavos spalvomis.
Iškeltos vėliavos išmatavimai yra 18×30 m, bendras plotas – 540 kv. metrų. Vėliavos pakėlimo aukštis – 150 metrų, keliama ji buvo apie 15 min.
Vėliava kasmet keliama per svarbiausias valstybines šventes Vasario 16, Kovo 11 ir Liepos 6 dienomis arba švenčių išvakarėse.
Lietuvos nepriklausomybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda Nacionalinių premijų laureatų pagerbimo ceremonijoje pabrėžė, kad nėra joks atsitiktinumas, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Jono Basanavičiaus premija yra įteikiamos Vasario 16-osios proga. Kadangi taip kaip kultūra suteikia prasmės žmogaus gyvasčiai, taip ji kuria ir nematomus saitus, mus, piliečius, buriančius į vieną valstybę.
Kreipdamasis į Nacionalinių premijų laureatus, komisijų narius, visus kultūros ir meno kūrėjus ir mylėtojus, sakė, kad šiuo priverstinio pasaulinio sąstingio metu kreipiantis į juos galima daug kalbėti apie tai, ko nėra, ko trūksta. O nėra įprastos premijų teikimo ceremonijos, nėra salę užliejančių plojimų, nėra jaukios kolegų ir bičiulių šventės. Taip kaip nėra koncertų, spektaklių, renginių ar parodų.
„Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra ir bus tol, kol mes būsime.
Apie tai, kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų, parodo blogio ir gėrio kovą, aistrų galią, apie meistrišką jo romanų ir apsakymų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams.
Apie Jono Vitoldo Tomaševičiaus vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusią Lietuvos kino atpažinimo ženklu.
Apie Reginos Šaltenytės vaidmenis, sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą.
Apie Rūtos Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, jos knygas, straipsnius ir pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę.
Apie poetiškai praktišką Gintaro Balčyčio architektūrą kaip erdvinės kultūros reiškinį.
Apie daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiose Eglės Ridikaitės drobėse.
Apie Jono Rudzinsko mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius.
Apie visa tai, kas, nepaisant karų, marų ir krizių, nuolatos pildo mus estetiniais atradimais, prasmingomis istorijomis, sudėtingais klausimais, giliomis įžvalgomis – visais tais gyvybės syvais, be kurių, ko gero, nebūtume visaverčiai žmonės. Nes kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtume lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio. Už šią didžiulę dovaną Jums, gerbiami laureatai, ir Jums, visi kuriantys, didžiulis ir nuoširdus ačiū“, – pažymėjo valstybės vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad laureatai pasakoja pasauliui apie tai, kas ir kokie mes esame, kuo panašūs ir kuo skirtingi, kokia mūsų praeitis ir apie ką mes svajojame. „Perleidę gabalėlį Lietuvos per savo jautrų vidinį filtrą, įkūniję aukštinančiomis ar provokuojančiomis formomis, padedate giliau ją suprasti – tiek sau patiems, tiek mūsų nepažįstantiems. Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Tuo pačiu Jūs mus kaip valstybę nuolatos kuriate ir perkuriate, neleisdami suprastėti, sustabarėti ir prarasti kūrybinės galios. Kuo veržlesnis šalyje kultūrinis gyvenimas, tuo didesnė ir tautos vidinė energija, besiskleidžianti naujomis idėjomis įvairiausiose gyvenimo srityse. Be Jūsų indėlio neturėtume kūrybingo verslo, inovatyvaus švietimo, aktyvių bendruomenių ir dvasios stiprybės toliau kurti savo ateitį“, – sakė prezidentas G. Nausėda.
Prezidentas palinkėjo jiems neišsenkančio įkvėpimo, sveikatos ir kūrybinės sėkmės, o mums visiems – kuo greitesnio grįžimo prie taip trūkstamo ir pasiilgto bendravimo, visavertiško mėgavimosi menu ir kultūra.
Sveikindamas su artėjančia Lietuvos valstybės atkūrimo diena prezidentas paragino matyti rasmę ją kurti kasdien.
ELTA primena, kad 2020 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė rašytojas Saulius Tomas Kondrotas – už pasaulį be ribų literatūroje, kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius – už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas, aktorė Regina Šaltenytė – už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę, muzikologė Rūta Stanevičiūtė – už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą, architektas Gintaras Balčytis – už miestui ir žmogui atvirą architektūrą, dailininkė Eglė Ridikaitė – už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.
Vasario 16-osios išvakarėse Raudondvaryje iškilo ledinis Vytis. Kauno r. sav. nuotr.
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Raudondvario dvaro parke, Kauno rajone, iškilo maždaug 4 metrų aukščio Vyčio skulptūra.
Kompoziciją iš 15 tonų ledo luitų sukūrė įmonės „Ledo meistrai” komanda, pranešė Kauno rajono savivaldybė.
Dvi dienas prie Vyčio kūrimo Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus kieme plušėjo Pauliaus Orlovo vadovaujama „Ledo meistrų” komanda – penki vyrai. Vienas menininkas – I Made Sutama Ramia – atkeliavo iš tolimojo Balio. Jis ypač džiaugėsi gausiu sniegu ir pozavo fotografams, nugriuvęs į pusnį.
Pirmadienį Raudondvaryje iki sutemų vyko baigiamieji meninės instaliacijos darbai.
Kūrinį apžiūrėjęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas sakė: „Karantino apribojimai neleidžia organizuoti masinių švenčių, todėl Vasario 16-ąją nusprendėme paminėti meniniu akcentu”.
Pasak viešosios įstaigos „Raudondvario dvaras” direktorės Snieguolės Navickienės, šią idėją jai „pasufleravo” šaltuku nustebinusi žiema ir daugybė sniego lipdinių Raudondvario gyventojų kiemuose.
Buvusio grafų Tiškevičių žirgyno kieme ant pakylos iškilęs Vytis šiek tiek stilizuotas ir kuria šiuolaikiškumo įspūdį. Raitelį iš visų pusių supa ledo luitai su užšaldytomis gėlėmis.
Visą kompoziciją vakarais apšvies spalvoti prožektoriai ir deglai, o iš garso kolonėlių sklis Raudondvario apylinkėse gimusio lietuviškos muzikos patriarcho Juozo Naujalio muzika.
Kompozicija bus galima gėrėtis, kol leis oro sąlygos. „Šiemet žiema atkakli, todėl tikėtina, kad Vytis atsilaikys gal net iki Kovo 11-osios”, – šypsojosi S. Navickienė.
Menininkų kolektyvo „Ledo meistrai” nariai dalyvauja žiemos festivaliuose, organizuoja šventes ir teikia įvairias „ledines” paslaugas. Įmonė įsikūrusi Vilniaus rajone, Arvydų gyvenvietėje. Menininkų produktai – ne tik skulptūros, bet ir lediniai barai, užšaldytos gėlės, kiti objektai.
Komanda rengia teatralizuotus pasirodymus: žiūrovų akivaizdoje kuriamos kompozicijos iš ledo, o į meninį procesą įsilieja muzika, šokis, akrobatika.
Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.
Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.
Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?
Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime
Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?
Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.
Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?
Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?
Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.
Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…
Baltarusiški akcentai
Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.
Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?
Ką žinome apie Aleksejų Navalną?
Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?
Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.
Kada bus įvertina ASALA veikla?
Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.
Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.
Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.
Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).
Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?
Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.
Kas slepiama armėniškuose archyvuose?
Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.
Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.
O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.
Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.
Donaldas Trampas ir cenzūra
Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.
Donaldas Trampas (Donald Trump)
Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.
Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.
Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.
Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.
Čikagoje iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Organizatorių nuotr.
Sekmadienį JAV, Čikagoje, iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-oji.
Šventę istoriniame Čikagos lietuvių Marquette parko rajone esančioje lietuvių katalikų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje surengė Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje kartu su JAV lietuvių bendruomene ir Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, sakoma Generalinio konsulato Čikagoje pranešime.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas pradėtas šv. Mišiomis už Lietuvos laisvę, po kurių į bažnyčią buvo iškilmingai įnešta 30 metrų trispalvė. Vėliavą pašventino parapijos kunigas Jaunius Kelpšas. Susirinkusius sveikino Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Giedrė Knieža, Jaunimo centro tarybos pirmininkas Antanas Rašymas ir JAV Lietuvių bendruomenės Marquette parko apylinkės pirmininkė Auksuolė Marciulevičienė.
Muzikinę renginio programą atliko iš Niujorko atvykusi lietuvių džiazo vokalistė, kompozitorė ir kanklininkė Simona Smirnova. LMTA ir prestižinio Berklee College of Music Niujorke absolventė prieš mėnesį išleido savo antrąjį albumą „Joan of Arc, for String Quartet“, kuriame skamba jos kompozicijos styginių kvartetui, balsui, kanklėms ir pianinui. S. Smirnovos muzikoje persipina džiazas, kamerinė orkestrinė muzika, kanklių skambesys ir populiariosios muzikos melodijos. Renginio metu S. Smirnova atliko lietuvių liaudies dainų bei šiuolaikinių autorių kūrinių interpretacijas.
Čikagos lietuviai taip pat prisijungė prie pasaulio lietuvių Trispalvių jūros akcijos. Nepabūgę šiaurietiško Čikagos žiemos speigo, lietuviai Marquette parke supylė sniego kalnelį, ant kurio per šventę pražydo lietuviškos trispalvės.
Tą patį vasario 14-osios rytą Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Čikagos miesto centre surengė šventinį bėgimą, kurio metu išbėgo žodį „Lietuva“.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vasario 16-osios – politinės laisvės simbolio prasmė net ir sovietmečiu nebuvo pamiršta. Kai kam tai buvo nieko nereiškianti diena, bet daug kas tą dieną jautė ryšį su Laisva Lietuva.
Svarbiausias šventės atributas
Neatskiriamas Vasario 16-osios atributas yra Lietuvos trispalvė. Kaip žinia, abu šie simboliai sovietmečiu buvo uždrausti. Užėjus sovietams, mano seneliai „smetoninę“ trispalvę išardė į tris atskiras skiautes ir jas visas laikė atskirai, lyg tris bombos sudedamąsias dalis, kurios būdamos kartu galėjo išsproginti šeimos saugumą, pasmerkti ją tremčiai, o vaikams užkirsti kelią į mokslus ir sugadinti gyvenimus. Šios skiautės buvo stropiai saugomos ir kasmet, atskirai po vieną, naktimis vėdinamos. Taip trispalvė sulaukė 1988-ųjų, kai vėl buvo susiūta. Kiek sudūlėjusi, bet liudijanti nė akimirkai neišnykusį tikėjimą, kad okupacija nėra amžina.
Pirmą tikrą savadarbę trispalvę sovietmečiu teko pamatyti Kelmėje, kai ji viešai suplevėsavo 1972 metais vasario 16-ąją ant Kelmės aštuonmetės mokyklos pastato. Ją iškėlė mano bendraklasis aštuntokas Kęstutis Uosis. Suprantama, vėliavos neliko labai greitai, o pasekmės buvo griežtos. Mokyklos direktorius buvo perkeltas į kaimą, o mūsų klasė išformuota. Vėliau kiekvienais metais šios klasės moksleiviai būdavo kilnojami iš kasės į klasę, kad nesusiformuotų jokių nuolatinių kontaktų. Tie, kas organizavo tokias „prevencines“ priemones, bijojo, kad neplistų Laisvės idėjos, tuomet vadinamos „buržuazine – nacionalistine ideologija“.
Laisvės gūsis pogrindyje
„Mes esame tiek laisvi, kiek sugebame nusikratyti mus kaustančius vidinius ir išorinius pančius. Išorinė priespauda nebūtinai pavergia“, – teigia garsus psichoanalitikas Viktoras E. Franklis. Jis net įkalintas nacių koncentracijos stovykloje turėjo pasirinkimo laisvę: tapti nusikaltimo bendrininku ir nedaryti nieko, ar priešintis nusikaltimui ir skleisti viltį bei paramą aplinkiniams. Išorinės priespaudos išnykimas, nebūtinai išlaisvina, nes gyvenimo prasmes galime susikurti tik mes patys, o ne, kaip kai kas mano, valdžia, kokia gera ji bebūtų.
Vasario 16-oji Kaune. 2012-ieji. Vytauto Visocko nuotr.2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1981 metų vasario 16-ąją, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, sutikau pas savo būsimą žmoną studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Ankštame kambarėlyje, būryje tarp kitų penktakursių psichologių, kartu besirengiančių „mokslinio komunizmo“ egzaminui. Merginos buvo sunerimusios, nes nei viena iš jų nebuvo skaičiusi to meto komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo „trilogijos“. O tuo metu L. Brežnevas jau buvo tapęs pagrindiniu anekdotų herojumi. Netrukus į kambarį įvirto komisija, kuri, kaip įprasta tokiomis dienomis, vaikštinėdavo bendrabučiuose ir tikrindavo, ar kur nors nešvenčiama uždrausta šventė. Pribloškę savo įsiveržimu, tikrintojai apžiūrėjo patalpas, lindo po stalu, po lova ir į spintą, tačiau šventimo požymių nerado. Tik ant stalo „raudonavo“ komunistinės literatūros viršeliai… Situacija buvo komiška, kvatojomės raitydamiesi. Nevykėlių partinių seklių komisijai pasitraukus, susipratome, kad tokia proga verta išsivirti arbatos ir iš tikrųjų paminėti Vasario 16-ąją!
Idėja virto jėga
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškiliausias 1987 metų politinis įvykis Lietuvoje buvo Rugpjūčio 23-osios mitingas. Pirmą kartą viešai buvo prisimintas ir pasmerktas Molotovo – Ribentropo paktas. Idėjos virto jėga, kai jos ėmė sklisti viešai ir užvaldė milijonų protus. Artinosi 1988-ųjų vasario 16-oji. Komunistinė Lietuvos vadovybė ėmėsi priemonių. Į visas įstaigas buvo siunčiami pranešėjai, kurie juodino Vasario 16-osios aktą ir aukštino sovietinį režimą. Toks propagandinis minėjimas vyko ir Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kuriame tuo metu aspirantūroje rengiau disertaciją. Į Institutą įgriuvęs akademikas Juozas Bulavas visuotiniame darbuotojų susirinkime skaitė pranešimą, kuriame įrodinėjo, kad 1918 metų Vasario 16-osios aktas yra bereikšmis, o tikrasis gėris buvo Vinco Mickevičiaus–Kapsuko veikla, 1918 metų pabaigoje Lietuvoje nesėkmingai bandant organizuoti sovietų valdžią. Ėmiau ir viešai paklausiau: „Ar galite palyginti pažadus, kuriuos Lietuvai siūlė Vasario 16–osios akto signatarai su dr. J. Basanavičium ir ką siūlė V. Mickevičius-Kapsukas?“ Salė nuščiuvo, buvo įžūlu, o akademikas supyko: „Į provokacinius klausimus neatsakinėju“. „Moksle provokacinių klausimų nebūna!“ – atkirtau mirtinoje tyloje. Tuo metu buvau ir Mokslų akademijos diskusijų klubo vadovas, tad nutariau, kad Vasario 16–osios prasmę, būtent vasario 16-ąją, verta išnagrinėti viešoje diskusijoje. Iškabinau skelbimus. Tačiau… skubiai buvau iškviestas į karinius mokymus ir savaitę praleidau kariniame dalinyje Šiaurės miestelyje.
Švenčiame Nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grįžęs iš mokymų idėjos neatsisakiau ir vėl organizavau diskusiją, kuri šįkart turėjo vykti Mokslų akademijos bibliotekos kavinėje, o prelegentu sutiko būti istorikas Antanas Kulakauskas. Tačiau ir šį kartą diskusija neįvyko, nes bibliotekos pastatą apsupo sovietinė milicija. Į pastatą diskusijos dalyvių neįleido, o istoriką A. Kulakauską pakeliui perėmė komunistiniai funkcionieriai ir liepė grįžti namo. Aš pats buvau iš bibliotekos kavinės išprašytas ir nusiųstas pas patį Mokslų akademijos prezidentą Jurą Poželą, kur turėjau klausyti jo pamokymų, kad „yra tokių tiesų, kuriomis negalima abejoti. Yra nesvarstytinų temų“.
Laisvės idėjai pareikšti reikia drąsos. Tuo metu tokios drąsos Lietuvoje atsirado vis daugiau ir daugiau. Kūrėsi nauji klubai, garsėjo diskusijos ir plėtėsi laisvo veikimo erdvės. Artėjo Sąjūdžio valanda. Būtent Sąjūdis, kaip pavasario polaidis nuplovė visas likusias baimes ir galutinai išvadavo Laisvės šventę – Vasario 16-ąją ir jos simbolį – Trispalvę. Su Vasario 16-ąja! Tegyvuoja Laisva Lietuva!
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje, už atsidavimą jai kasdieniu prasmingu darbu įteikė valstybinius apdovanojimus žmonėms, vertiems didžiausio pagerbimo.
Šią svarbią Lietuvos istorijai dieną šalies vadovas pasirėmė signatarų pavyzdžiu ir priminė, kiek daug per trumpą žmogišką gyvenimą gali nuveikti iškilios asmenybės, vedinos talento, darbštumo, kilnių idėjų ir ryžto, kurie iš pažiūros neįmanomus dalykus paverčia įmanomais.
„Šiandien mes žinome, kad yra daug būdų dirbti Tėvynės naudai, ir nė vienas iš jų nėra vienintelis įmanomas. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi šiandien čia matydamas gausų būrį Lietuvai nusipelniusių, šviesių žmonių. Kiekvienas, kuriam šiandien įteikiamas apdovanojimas, nuveikė kur kas daugiau, nei įpareigoja profesinė ar pilietinė pareiga”, – ceremonijos metu kalbėjo prezidentas.
Šalies vadovas nuoširdžiai dėkojo tiems, kas kuria Lietuvos mokslą, rūpinasi jos saugumu, buria išeivių bendruomenes, puoselėja lietuviškąją kultūrą. Taip pat tiems, kurie į dienos šviesą iškėlė 1863-iųjų sukilimo didvyrių palaikus ir taip grąžino mums svarbią turtingos istorijos dalį. Prezidentas išreiškė dėkingumą ir svečiams iš užsienio, nepaliaujantiems tiesti draugiškas tautas jungiančius tiltus.
„Nuoširdžios padėkos žodį siunčiu visiems, kurie negailėdami laiko ir jėgų dirba, siekdami mūsų šalies ir jos žmonių gerovės. Jūs esate pagrindiniai valstybės pamatų kūrėjai, kuriais visi pagrįstai galime didžiuotis. Leiskite mums sekti Jūsų pavyzdžiu”, – teigė valstybės vadovas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Didįjį kryžių prezidentas įteikė Kauno valstybinio choro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Petrui Bingeliui ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Gintarui Rinkevičiui.
Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanoti Remigijus Bridikis, Tomas Galius ir Aidis Meželis – Valstybės saugumo departamento pareigūnai, kuriems apdovanojimai bus perduoti.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiumi apdovanoti akademikai, Mokslų akademijos tikrieji nariai Vladas Algirdas Bumelis, Henrikas Žilinskas, Gintautas Žintelis. Taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas.
Šis Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius taip pat skirtas keturiems užsienio piliečiams, kurie apdovanojimo atsiimti atvykti negalėjo, todėl jis bus įteiktas kitą kartą: generolui majorui Timothy Johnui Hilty – buvusiam JAV Pensilvanijos gvardijos ir Lietuvos kariuomenės ryšių stiprintojui; Davidui Johnui Hobbsui – buvusiam NATO Parlamentinės Asamblėjos generaliniam sekretoriui, reikšmingai prisidėjusiam remiant Lietuvos poziciją regioninio saugumo klausimais; atsargos generolams Jamesui Normanui Mattisui ir Herbertui Raymondui McMasteriui, reikšmingai prisidėjusiems stiprinant JAV ir Lietuvos strateginį gynybinį bendradarbiavimą.
Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas Jonui Šilinskui – aktyviam antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidėjui sovietų okupacijos metais.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanoti Gytis Grižas, Arūnas Kalėjus ir Valdas Steponaitis – Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, archeologai, aktyviai dalyvavę surandant Lietuvos istorijai išskirtinės reikšmės 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikus. Šis ordinas įteiktas ir rašytojui, vertėjui Teodorui Četrauskui bei profesorei, Rytprūsių istorijos tyrinėtojai Ruth Margarete Christine Leiserovitz.
Šalies vadovas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžių įteikė poetui, žurnalistui, Punsko „Aušros” leidyklos direktoriui ir vyriausiajam redaktoriui Sygitui Birgeliui, aktyviam lietuvių istorijos paveldo puoselėtojui Lenkijoje; Carmen Caro Dugo – Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbos katedros docentei, profesorei, aktyviai lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo plėtotojai bei Lietuvos vardo skleidėjai Ispanijos Karalystėje; Kęstučiui Kasparavičiui, grafikui, knygų vaikams autoriui ir iliustruotojui; Markusui Oskarui Roduneriui, vertėjui, publicistui, aktyviam lietuvių literatūros ir jos istorijos skleidėjui vokiškai kalbančiose valstybėse; Gunčiui Ivarsui Smidchensui – Vašingtono universiteto Sietle docentui, aktyviam lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros skleidėjui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžius skirtas, bet jo atsiimti atvykti negalėjo Davidas Alanas Harrisas – Amerikos žydų komiteto vykdomasis direktorius, aktyvus Lietuvos interesų rėmėjas tarptautinėse organizacijose (JAV); Richardas Davidas Hookeris, Jr. – buvęs JAV prezidento specialusis patarėjas ir nacionalinio saugumo vyriausiasis direktorius Europai ir Rusijai, aktyvus Lietuvos saugumo ir gynybos interesų rėmėjas, daktaras (JAV); Gražina Theresa Ignė Marijošius – Šv. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo Vargdienių seselių kongregacijos vyresnioji sesuo, aktyvi lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų ugdytoja ir rėmėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose valstybėse gyvenančių lietuvių bendruomenėse; Katsuhiro Ochiai – Japonijos Hiracukos miesto meras, aktyvus dvišalio Lietuvos Respublikos ir Japonijos kultūros, sporto ir jaunimo mainų bendradarbiavimo skatintojas ir plėtotojas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu apdovanoti Dovilė Gimberienė – rašytoja, aktyvi literatūros ir teatro meno skleidėja; Birutė Karčauskienė – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė; Daiva Kirtiklienė – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė ir Vidas Kavaliauskas – Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas.
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties) skirtas Mykolui Karpavičiui-Milonui, Dainavos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos partizanų ryšininkui.
Ceremonijoje dalyvavo ir anksčiau skirtų apdovanojimų tuomet atsiimti negalėję žmonės: Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanotas Kostas Pranas Rimsa (Kanada), Sausio 13-osios atminimo medaliu – Mykola Polishchukas (Ukraina).
