Vieną dieną buvau bepaklausiąs savęs, kur dingęs seimo narys Gediminas Kirkilas. Gal kur šiltuose kraštuose, o gal kalbos dovaną prarado. Juk anksčiau jo būta visur ir daug, nors ir tuščiais šoviniais šaudančio.
Na, gal ir ne visai tuščiais: kurį laiką buvo karo ministru, o vėliau ir premjeru. Kūrė liūtą, nors iš to tegavosi visiškas šnypštas; aš, kaip ir tikriausiai daugelis kitų bendrapiliečių, pavyzdžiui, įsiminiau tik pypkę, o veido, nors užmušk, – niekaip negaliu rekonstruoti to žmogaus veido, kažkaip kiti išlieka, o šis ne.
Tik fragmentai, kažkokios mažareikšmės nuotrupos.
