Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Today I would like to ask: what is journalism worth if it does not seek the truth? What are photo reports worth if their authors are not interested in justice? This journalistic activity is not only useless, it is dangerous. It can lead you down the wrong path: oppose countries, cause new military clashes, hurt a victim, provoke the aggressor to perform new attacks …

Is this path justified?

I do agree: sometimes it is difficult to find the truth, sometimes it is unsightly. But if one does not consciously strive for it, and even is proud of this – such a person is difficult for me to understand.

This bewilderment is addressed to the photojournalist Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh” on the website delfi.lt. On his page on the social network, this journalist, who has traveled a lot around the world and published valuable pictures, writes: “Perhaps that is why I never try to find out which side is right and which is not. And more often than not, there is no right answer. It is important for me to show how people who have fallen into this whirlpool live (…). Geopolitics is definitely not my sphere. (…) And therefore, it is difficult for me to understand people who, being thousands of kilometers from the war, broadcast their truth and explain who is right and who is wrong. ” This is how V. Balkunas philosophizes in social networks. And this is his right, his will. Moreover, V. Balkunas is really courageous – it is dangerous in Nagorno-Karabakh in nowadays.

Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh”

But what is this courage for? It is illegal to travel to Nagorno-Karabakh from Armenia and with an Armenian visa. Moreover, it is illegal from any point of view – Lithuania, the EU, NATO, the UN. International community considers Nagorno-Karabakh to be the territory of Azerbaijan. Even Armenia does not recognize Nagorno-Karabakh as its own territory. Therefore, every educated journalist must understand that if he wants to travel to Nagorno-Karabakh, he must obtain an Azerbaijani visa. If you are flying to Armenia, of course, you do not need an Azerbaijani visa. But if you go to Nagorno-Karabakh, you must get an Azerbaijani stamp in your passport, despite all the assurances of the Armenians that Nagorno-Karabakh is an ethnic Armenian territory.

By the way, Azerbaijan would hardly bless V. Balkunas’s trip to the Black Garden (this is how the name “Karabakh” is translated into Russian). Because if official Baku approved this visit, the journalist would most likely not have been admitted by Armenia, which controls Nagorno-Karabakh. Figuratively speaking, they would consider him a spy of Azerbaijan.

This is an important fact. In my opinion, if we do not follow the rules that secure respect for the territorial integrity of Azerbaijan (including Nagorno-Karabakh), real chaos may ensue, because there will be states that disregard, for example, the fact that Vilnius or Klaipeda regions belongs to Lithuania. Does Lithuania have the right to condemn Western and Russian singers, journalists, politicians who illegally, without the consent of Kiev, Chisinau or Tbilisi, travel to the occupied Crimea, Transnistria or South Abkhazia? We have our own „travelers” who do not know what respect for international rules that have legalized the borders between states is.

Guilt of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania

The fact that there are strange „tourists” in Lithuania is a huge fault of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania, which until now officially, publicly, has not clearly stated that it is not recommended to travel to Nagorno-Karabakh with an Armenian visa. It is impossible to prohibit Lithuanian citizens from traveling to Nagorno-Karabakh from Yerevan, and not from Baku. But they must be warned. And it was necessary to do so as soon as the first shots thundered. After all, it could have been predicted that Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan, residing in Lithuania, would feverishly seek curious people who would agree to visit suffering Armenians in Nagorno-Karabakh.

Our parliamentary Committee on International Affairs, and the leaders of parliamentary friendship groups with Armenia and Azerbaijan, and, ultimately, Lithuanian journalists’ organizations, could have explained to Lithuanian citizens why it is undesirable to travel to Nagorno-Karabakh with the blessing of Armenia. No bans, no threats – just a warning: it is not recommended. By the way, my conscience is clear: back in 2014 in my articles on the slaptai.lt. I urged not to send Lithuanians to Nagorno-Karabakh from the Armenian side.

If you ask who gave me the right to reproach brave journalists who travel to hot spots, I will answer: I have such a right. I have been working as a journalist for over 35 years and have seen some violent conflicts with my own eyes. Russian-Chechen, Ossetian-Ingush, Georgian-Abkhaz clashes – I saw all this and wrote about all this. But unlike V. Balkunas, I was worried first of all who was right, and not who was louder and more convincingly shouting.

I also cannot be silent, because I am well aware of the Armenian-Azerbaijani conflict – I have been interested in this topic for more than ten years. I cannot boast that I traveled far and wide across Azerbaijan, but I happened to be in the Khojavend, Terter, Barda regions and witnessed how Azerbaijanis who suffered from the Armenian shelling and who lost their loved ones live there. Most of all, I was shocked by a trip in 2016 to the Terter region – the villages of Gasangaya, Gapanly, Maraga, Shikar, which were subjected to increased artillery shelling. I saw ruined houses there, crippled children, women weeping at graves. I was in Ganja, which recently came under an artillery attack by the Armenians. I can give my head to be cut off – both Armenian and Azerbaijani women have equally clear tears. To make sure that everyone has red blood – both Armenians and Azerbaijanis – it is not necessary to go somewhere.

How many Azerbaijanis live in Yerevan?

Still, the difference between the shelling of Ganja and Nagorno-Karabakh is obvious. Azerbaijan is living in their homes in Ganja, Terter, Hasangay, according to international law, live in their own state – in Azerbaijan. And the Armenians who settled in Nagorno-Karabakh do not live in Armenia. They are located on the territory belonging to Azerbaijan. If they are law-abiding citizens, they should obey Baku.

The opponents of the author of these lines, of course, will argue with foam at the mouth that ethnic Armenians live in Nagorno-Karabakh and that there are no Azerbaijanis there. And it is true. But a journalist who is looking not only for impressive shots, but also for the truth, should ask a question:  where did all the Azerbaijanis who lived in Nagorno-Karabakh a few decades ago go? Did they leave of their own will, or were they cynically expelled?

Other inconvenient questions can be asked. For example, where did the Azerbaijani community that lived a hundred years ago in Yerevan disappear? Azerbaijanis in those days constituted the majority in Yerevan – they made about 75% of dwellers. One should be a fool to deny this statistical fact. There is not a single Azerbaijani in Yerevan today. Did they all leave the city of their own free will?

The lesson of Javakheti

And lastly, why does the large Armenian diaspora living in one of the regions of Georgia, Javakhetia, prove today (visit the Armenian portal armenianreport.com) that this is not a Georgian territory, but an Armenian one and therefore, you see, they need to secede from Georgia and create an independent state?! In Javakhetia a tactic, similar to the one that was tested in Nagorno-Karabakh, is used: they oust the locals, then they begin to propagandize the ideas of separatism more and more loudly and blackmail the Georgian authorities harder: if you do not support Yerevan, you will be punished – you will lose Javakheti.

If a Lithuanian journalist got into Nagorno-Karabakh, he should be worried about all the issues. For example, to what extent do American, French, Russian Armenians help the Armenians to fight the Azerbaijanis? It is obvious that Armenia with its three million population (three times less than in Azerbaijan) lacks soldiers. The fact that Armenian militants of all kinds helped the Armenians to attack Azerbaijan earlier (for example, a certain Monte Melkonyan once arrived in Nagorno-Karabakh from Lebanon; later he died), is not a secret to anyone, this information is accessible to those who looking for answers to all, even uncomfortable questions.

French smoke screen

And the tales that Turkey sends fighters, subordinate to Ankara and Istanbul, from Syria, Lebanon, Kurdish settlements to Azerbaijan to fight the Armenians are complete nonsense. I received this information from Ambassador of Turkey Gokhan Turan, whose residence is in Lithuania. And, by the way, his words sound quite convincing. Azerbaijan really has enough of its own soldiers to conflict with Armenia. If there was China instead of Armenia, then one would believe that Azerbaijan has too few defenders. But is not the case.

Ambassador of  Turkey Gokhan Turan. Slaptai.lt foto

Allegations that all sorts of militants controlled by Turkey are helping Azerbaijanis to offend Christian Armenians are a smokescreen that Yerevan needs to cover up its swindle.

Even French President Emmanuel Macron, who is entangled in Armenian intrigues, needs it today. A large, extremely influential Armenian community lives in France, which the French authorities cannot control. Yerevan via France (and not only via it) is recruiting fighters for the so-called Nagorno-Karabakh front. If everything that the French authorities turned a blind eye to will surface, the French president with his French intelligence and advisers would find himself in an unenviable position. So, the best defense is offense. Therefore, the French authorities began to blame others for what they themselves were to be blamed.

Official Paris makes a gigantic mistake – sooner or later the truth will surface and face the light.

I address these remarks to those who are not satisfied by sensational photographs alone, to those who are looking for the truth.

2020.10.22; 12:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00