Viduramžių Europa

Politinės intrigosSkaitomiausios

Esame karalių šalies paveldėtojai. Pirmasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas

Prieš atskleidžiant pamirštus Lietuvos istorijos puslapius pravartu buvo peržiūrėti labai senus žurnalo KARYS numerius. Įdomu tai, kad šį kartą rašome apie knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorių, literatūros kritiką, istoriką ir teoretiką, humanitarinių mokslų daktarą Algimantą Bučį, jo įžvalgas ir istorinės tiesos atkūrimo būtinybę, o prieš daugiau nei devynias dešimtis metų į KARIO žurnalą rašė jo tėtis – Lietuvos ulonas Anicetas Bučys. Šio straipsnio pradžioje – svarbi pažintis su Anicetu.

Lietuvos ulonas

Anicetas Bučys kilęs iš Žemaitijos. Jo likimas dramatiškas nuo pat vaikystės: teko išgyventi du pasaulinius karus (1914-1918 ir 1939-1945), o jo sūnui Algimantui Bučiui skirta dalia augti be tėvo. 1936 m. baigęs Sedos gimnaziją Anicetas tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir po būtinosios tarnybos pasirinko liktinio kelią. Gyveno Kaune, aktyviai reiškėsi Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Dar mokykloje rašęs eilėraščius, toliau kūrė ir skelbė poetinius kūrinius prieškario periodikoje. 1930-1931 m. ypač gausiai rašė žurnale KARYS.

Anot Algimanto Bučio, jo tėčiui tuomet buvo kiek per 20 metų. Jis rašė tekstus ulonams, eilėraščius, žygio dainas.

Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, 1940-aisiais Bučių šeima kartu su rinktine Kauno karininkija bei inteligentija patraukė į Lietuvos sostinę, tačiau II pasaulinis karas sutrikdė atkuriamąją veiklą. Besibaigiant karui Anicetas, dar Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, jau dirbo kariuomenės štabe ir turėjo trauktis iš tėvynės į Vakarus kartu su Lietuvos karių daliniais. Lietuvoje liko žmona, nes atsisakė palikti šalį, ir mažametis sūnus Algimantas.

„1944 metais tėtis atsiuntė sunkvežimį, kad aš su mama galėčiau išvykti iš šalies, bet mama kategoriškai atsisakė palikti Lietuvą. Taip ir likome su ja dviese. Apie tėtį ilgą laiką nebuvo jokios žinios, tik vėliau sužinojome, kad jis Vokietijoje. Sunkiausia buvo, kai aš ūgtelėjau, pradėjau lankyti mokyklą – reikėdavo atsakyti į klausimą, kur gi yra mano tėtis. Buvo tokia nebloga tuo metu formulė: dingo karo metu be žinios. Klausiantieji atstodavo. Bet vis tiek kažkas paskundė, kad mano mama – karininko žmona, o aš jo sūnus. Mamą ilgokai tampė po saugumą, o jis nuo mūsų namų buvo už 200 žingsnių. Būdavome susidėję daiktus, nes galėjome bet kada būti ištremti“, – prisiminimais dalijosi Algimantas Bučys.

Nepriėmė kitos pilietybės

1944 m. rudenį atsidūręs Vokietijoje Anicetas įsitraukė į kultūrinį gyvenimą lietuvių pabėgėlių vadinamosiose dipukų (angl. displaced persons, DP) stovyklose. Vėliau, atsikėlęs į Didžiąją Britaniją, dirbo Bradfordo tekstilės fabrikuose. Anicetas ne kartą buvo išrinktas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Tarybos nariu, pirmininku. 1974 m. Bradfordo lietuviai surinko iš įvairių pasaulio leidyklų ir įteikė centrinei miesto bibliotekai 68 lietuvių rašytojų ir kitataučių knygas apie Lietuvą ir lietuvius, kurios jau buvo iki to laiko pasirodžiusios anglų kalba.

Esame karalių šalies paveldėtojai. Antrasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas

Priklausydamas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungai, Anicetas Bučys aktyviai dalyvavo jos veikloje, prisidėjo prie Lietuvių namų Londone pirkimo ir tvarkymo, taip pat bendruomenei įgyjant prie Londono Lietuvių sodybą, kur įvairių švenčių proga susirenka lietuviai išeiviai.

Daugiausia jėgų ir laiko jis atidavė Bradfordo lietuvių klubui „Vytis“, kur dešimtmečiais eidamas įvairias pareigas buvo ir ilgametis klubo veiklos metraštininkas, svarbiausius įvykius aprašydamas „Europos Lietuvyje“ ir kt. Kultūrinė bradfordiečių veikla garsėjo ir kitų miestų lietuvių bendruomenėse.

Automobiliu jis apkeliavo Angliją ir Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, bet neturėjo teisės grįžti į savo gimtąją šalį (kelionių vizų dokumente buvo įrašas All Countries except Lithuania). Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę pagaliau galėjo sugrįžti į laisvą nuo rusų okupacijos tėvynę.

„Ilgai jokio ryšio su tėčiu neturėjau. Jau suaugęs kartu su Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjunga nuvykau į Jugoslaviją ir pasiteiravau apie galimybę susisiekti su savo tėčiu. Apie jį žinojau tik tiek, kad gyvas ir gyvena Didžiojoje Britanijoje. Sulaukiau kolegų pagalbos ir galimybės iš Belgrado jam paskambinti. Taip užsimezgė mudviejų ryšys. Vėliau gavau kvietimą į Londoną ir pagaliau – po 40 metų – susitikau. Kiek vėliau dėl eismo įvykio prikaustytą neįgaliojo vežimėlyje jį parsivežiau į Lietuvą. Tada jam buvo 87 metai. Čia jis buvo gydomas ir atsistojo ant kojų. Tačiau nepaprastai sunku buvo gauti asmens dokumentus, nes visi duomenys buvo sunaikinti. Esu radęs tik vienintelį tėčio algaraštį, – pasakojo Algimantas Bučys. – Tėtis buvo ir liko Lietuvos pilietis, niekados neprašęs ir nepriėmęs Didžiosios Britanijos pilietybės. Galiu tik apgailestauti, kad ilgą laiką jo nebuvo šalia manęs. Tėtis man būtų papasakojęs tiesą ir aš nebūčiau, remdamasis Petru Cvirka, kitais autoriais, parašęs knygų, kurias vėliau pats sudeginau, nes nenorėjau likti apsimelavęs.“

Sudegino savo knygas

1991-ųjų sausį, kai prie Lietuvos parlamento rūmų degė laužai, žmonės pleškino ir partinius bilietus, ir sovietinius apdovanojimus. Algimantas Bučys tuo metu gyveno kitoje Neries pusėje ir sumąstė, kad tą šlamštą – taip jis pavadino ankstesnes jo paties rašytas kritikos knygas – reikia sunaikinti: balkone sukūrė savąjį atgailos lauželį ir paleido jas dūmais, pasilikdamas tik romanus ir poezijos knygas.

„Tarp rašytojų kilo skandalas, nes sudeginau knygą, už kurią buvau gavęs premiją. Tačiau aš maniau, kad visi institutai, kurie 20 metų melavo ir niekalus rašė, turėjo taip pat pasielgti. Kažkodėl bijoma prisipažinti klydus. Aš to nesuprantu. Man taip pat neįmenama psichologinė mįslė, kodėl istorikai negali pripažinti, kad Lietuvą iki 1413 metų valdė karaliai“, – teigė knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius Algimantas Bučys.

Ar nemenkiname savo praeities

Minėtos knygos autorius, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras A. Bučys kartu su būriu intelektualų atviru laišku kreipėsi į aukščiausiuosius šalies vadovus, žiniasklaidą. Parašyti šį laišką paskatino artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške.

„Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?

Esame karalių šalies paveldėtojai. Trečiasis žurnalo KARYS publikacijos fragmentas

Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius.

Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“ (2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio rengėjas – Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?

Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai galėję daugiau vadovautis mandagumu vadindami Gediminą karaliumi arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias – illiustre ir pan.)“, – rašė būrys intelektualų.

Dvejojantiesiems laiške primenamas vienas gana iškalbingas epizodas, susijęs su plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsienyje. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus (1323 m. gegužės 26 d.) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.

Atvirame Lietuvos kūrybinių intelektualų laiške teigiama, kad imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323 m. gegužės 26 d.) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje.

„Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu: „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams ir t. t. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų“, – teigiama laiške.

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak A. Bučio, minėtas laiško epizodas parodo, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas ne tik laiškų autoriams, bet ir vertėjams, notarui. Ieškant atsakymo, kodėl Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio laipsnio valdovą – kunigaikštį, peržiūrėta didžioji dalis išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių. Filologas ir kultūros istorikas A. Bučys juos išnagrinėjo specialioje ir kol kas vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (3 leidimai 2018-2020 metais).

„Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams taikomi karališko rango titulai. Tuo metu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams taikomi titulai ksiąžęta ir pan., t. y. žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus. Paaiškinimas paprastas: karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo daug pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Okupantų tikslas – suskaldyti, o mūsų pačių – istorijos tęstinumas.

Apmaudu, kad šimtmečiais lietuvių vaikams mokyklose buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, valdžiusį vieną dešimtmetį XIII amžiuje“, – teigė A. Bučys.

Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius pripažįsta, kad ir pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išleido tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, vartodamas slavų kilmės titulus (kniazja = kunigaikščiai). Tačiau teigia nebijantis pripažinti padaręs klaidą.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Manęs nestebina nei sovietmečio, nei tarpukario istorikai, bet dabartinių, gyvenančių nepriklausomoje šalyje, aš negaliu suprasti. Jie, tarnaudami valstybinėse įstaigose ir priklausydami sistemai, bijo sakyti tiesą. Kita priežastis – daugelis jų yra parašę nemažai mokslinių veikalų, kuriuose Lietuvos valdovus vadina kunigaikščiais, todėl tektų tai paneigti. Ir visgi aš nesuprantu, argi sunku pasakyti, kad suklydo“, -sakė knygos autorius, primindamas kartu su būriu intelektualų rašytą atvirą laišką, kuriame teigiama:

„Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.“

Apie knygą

Knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius dr. A. Bučys teigė rašęs 5 metus. Jis apžvelgia įvairiakalbius rašytinius šaltinius nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kai 1413 m. du karaliaus Gedimino anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai įvardijo Lietuvos valstybę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, LDK). Anot dr. A. Bučio, pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. „Iki 1413 m. jokiuose šaltiniuose nėra tokio titulo kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Visi dokumentai rodo, kad čia buvo karalystė“, – akcentavo mokslininkas.

Kodėl reikia rekonstruoti titulus

„Gyvename XXI a. ir ne bet kur, o nepriklausomoje Lietuvoje, kur niekas oficialiai neverčia vartoti kažkada svetimų geopolitinių centrų įtvirtintus Lietuvos pavadinimus ir jos valdovų titulus.

Dar svarbiau, kad, XX a. pabaigoje ištrūkus Lietuvai iš Maskvos valdomos Sovietų Sąjungos sudėties, lietuviams atsivėrė Vakarų sienos, kurios buvo virtusios vadinamąja geležine uždanga tarp Rytų ir Vakarų. Tarp daugelio netikėtų istorinio perversmo padarinių bei naujovių lietuviams iškilo reikalas diplomatiškai prisistatyti pasaulio tautoms. Pirmiausia Europos Sąjungos tautoms, kurios apie Lietuvą tiek ir žinojo, kad tai kažkokia sovietinės Rusijos dalis.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”

Žlugus paskutinei mus visokeriopai „globojusiai“ imperijai, kritus geležinei uždangai, kuri Lietuvą skyrė nuo laisvojo pasaulio, mes neretai savo pačių nuostabai atsiduriame, švelniai tariant, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų po senovei vartoti slaviškos kilmės titulus“, – rašoma A. Bučio knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Autorius pasakoja apie sumišusius Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie bendrauja su aukšto rango NATO pareigūnais, kolegomis iš Europos Sąjungos (ES) šalių. Kol Lietuva nebuvo NATO ir ES narė, lietuviai manė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau užsienio šalių partnerių žinios yra kitokios. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas neprilygsta karaliui. Jiems tai tik submonarchas, o kunigaikštystė reiškia priklausomybę nuo kitos šalies. O mes, lietuviai, esame įsitikinę, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios nebuvo niekam pavaldūs. „Valdant Lietuvą įvairiems sąjungininkams bei okupantams Lietuvos valstybės pavadinimuose ir lietuvių valdovų tituluose per kelis šimtmečius susidarė paradoksali situacija, kuri netelpa į jokius pasaulio valdovų hierarchijos rėmus: suverenūs monarchai paverčiami pavaldžiais submonarchais…

O mėginant šią paradoksalią situaciją įjungti bent į europinę monarchijų ir jų valdovų sistemą neišvengiamai susiduriama su absurdu, nekalbant jau apie istorinės patirties iškraipymą.

Ir taip atsitinka nuolatos. Vos tik pabandoma išversti senovės Lietuvos valdovų titulus i Europos tautų kalbas, tarkim, į anglų kalbą, ir jie pavirsta… „princais“ (princes)“, – rašoma A. Bučio knygoje.

Autorius apgailestauja, kad 700 metų visiems buvo kalama į galvas, jog mes, lietuviai, turėjome vienintelį karalių Mindaugą, o istorijos mokytojų rankos surištos – jie taip pat negali sakyti tiesos, nes žinodamas ją, abiturientas istorijos egzamino neišlaikys.

Karys. Žurnalo viršelis

Tačiau dr. A. Bučys nenuleidžia rankų. Netrukus dienos šviesą išvys dar viena jo knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis iliustruotas žinynas“.

Informacijos šaltinis – žurnalas „KARYS” (2022 metai, Nr. 8)

2023.04.10; 07:00

AktualijosSkaitomiausios

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiomis dienomis pasirodė nauja dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве; iš lietuvių kalbos vertė G.Jefremovas; 428 p.). Rusų skaitytojai gauna progą susipažinti su specialiai sutrumpintu variantu lietuviškos A.Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė; 569 psl.), kuri Lietuvoje susilaukė trijų leidimų (2018; pataisytas ir papildytas – 2019; 2020 m.).

Dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве)

Rusų skaitytojams galiniame  knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje:

Dr. A. Bučio monografijoje argumentuotai įrodoma: Senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi turėti karalių titulai. Vertindami dr. A. Bučio monografiją, nežiūrint, kokius bepasitelktume aukštus kriterijus, prieiname prie išvados – sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija.

( Mokslo Lietuva, 2020).

Rusų skaitytojams galiniame knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje

Knygą galima pavadinti ir savotiška chrestomatija, mat joje yra ypač daug citatų, o ne tik nuorodų į senovės raštus įvairiomis kalbomis, kaip mėgsta elgtis istorikai. Tad oponentams teks ginčytis ne su knygos autoriumi, bet su metraščių, oficialių sutarčių, laiškų tekstais.

( Kultūros barai, 2019)

Knygos autorius remiasi ne tik senaisiais istoriniais šaltinias − kronikomis, metraščiais, visų pripažintais autoriais, jis  įtraukia į savąją orbitą ir šiuolaikinius praeities tyrinėtojus − istorikus, archeologus, kalbininkus, mitologus. Sunku pasakyti, kokį poveikį turės ši studija  tradicinei lietuvių istoriografijai − vyresnioji istorikų karta dažnai raukia kaktas, purto galvas, kabinasi už „tradicijos“, bet ji pamažu jau traukiasi, jaunesniajai istorikų ir literatūrologų (ir ne tik jų, apskritai intelektualų) kartai ši knyga gali tapti kertiniu modernaus mąstymo akmeniu, naująja evangelija, gairėmis ateities darbams.

 (Naujoji Romuva, 2019)

Slaptai.lt informacija

2020.06.07; 22:48

Aktualijos

Istoriografija de imagine – „karalienė Jadvyga Lietuvoje“

Istoriografija de imagine – mano naujadaras, tad reikėtų šiokio tokio paaiškinimo.

Įprasta manyti ir teigti, kad isroriogafija, istorijos rašymas remiasi istorinių šaltinių bei dokumentų teikiamais faktais. Iš čia galima išvesti elementarios historiografijos apibrėžimą – istorija pagal faktus, arba lotyniškai historia de facto, faktnė istorija. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau visi žinome, kad istorija, ypač seniausių laikų istorija, tik atskirais momentais gali remtis konkrečiais istoriniais šaltiniais, rašytiniais tekstais arba archelooginiais duomenimis (artifaktais), o visumoje ją tenka rašyti „iš vaizduotės“ (de imagine), tai yra – remiantis vaizduotės teikiamais vaizdais, kuriuos žmogus kuria, įsivaizduodamas, kaip galėjo arba, jo manymu, turėjo dėliotis bei rutuliotis istoriniai įvykiai viename ar kitame krašte vienu ar kitu laikotarpiu.

Sunku dabar pasakyti, kodėl savo kronikose Janas Dlugošas rašė, kad jaunoji karalienė Jadvyga po vedybų važiavo į Lietuvą kartu su Jogaila krikštyti lietuvių.

Šiandien istorikų jau yra dokumentiškai įrodyta, kad karalienė Jadvyga niekados nėra buvusi Lietuvoje. Jogaila yra vežęs į Lietuvą kitas savo žmonas, bet niekados nepakvietė Jadvygos arba Jadvyga visados atsisakydavo kvietimo. Visaip galėjo būti, bet rezultatas tas pats – Jadvyga Lietuvoje nėra buvusi.

Tuo tarpu Dlugošas rašė priešingai.

Kodėl?

Galbūt patikėjo kažkieno melagingais pasakojimais, klaidingais liudijimas?

O gal kažkas jam patarė arba jis pas sumanė, kad būtų gražu ir naudinga parašyti, esą Jadvyga važiavo kartu su Jogaila krikštyti lietuvių?

Visaip galėjo būti, tačiau ne tas svarbiausia.

Svarbiausia, kad Jano Dlugošo dėka visa ta viduramžių istoriko pramanyta karalienės Jadvygos kelionė į Lietuvą vėlesnių istorikų buvo suvokiama kaip neginčytinas faktas, o tūkstančiai žmonių Lenkijoje bei Lietuvoje dar ir šiandien šventai tiki, kad šv. Jadvyga asmeniškai buvo Lietuvoje krikštijant pagonis lietuvius…. Čia tai tikrai stebuklingas apsireiškimas: karalienė Jadvyga sugebėjo Vilniuje krikštyti lietuvius pagonis net nebuvusi Lietuvoje! Štai ką reiškia magiškoji istoriko plunksna, kuomet reikia kurti … legendą ad majorem Poloniae gloriam ( lot. vardan Lenkijos didesnės šlovės).

Tuo šventu reikalu galima netgi istorines datas falsifikuoti: idant karalienė Jadvyga galėtų pagal istoriko sumanymą dalyvauti Vilniuje krykštijant lietuvius 1387 m., Dlugošas minėtą jos karo žygį prijungiant kažkada atplėštas Raudonosios Rusios žemes prie Lenkijos karalystės nukelia į 1390 metus, nors iš tikrųjų žygis vyko kaip tik 1387 m. Kaip ten bebūtų, Dlugošas pakiliai rašo, kad karalius Jogaila, vykdamas krykštyti lietuvių

„neapsiriboja dvasininkais, pasiima su savimi kartu karalienę Jadvygą, idant jinai pamatytų naująją tėvynę, naują kraštą ir savo vyro tautą“.

Pasakojimo intonacija liudija, kad autorius nesijaučia nusidedąs tiesai ar meluojąs: juk Dlugošas čia ne pirmą kartą rašo „iš galvos“, remdamasis pramanais bei vaizduote (de imagine), kitaip sakant, rašo ne tai, kas iš tikrųjų buvo, o tai, kas turėtų būti pagal jo išmanymą.

Tai yra kertinis Dlugošo pasakojimo akmuo. Dėl to neteisūs yra lenkų istorikai ir Dlugošo  naujausių Raštų leidėjai, kuomet jie Dlugošo paklaidas apriboja tik atskirų faktų ar datų paneigimais bei patikslinimais, kronikos teksto komentaruose petitu pažymėdami, esą čia ar kitur Dlugošas nurodė klaidingą datą, supainiojo vardus, įvykių seką ir panašiai. Nors ir tokie komentarai yra geriau, negu nieko.

Deja, ir jų neretai vengiama.

Turiu galvoje mano cituojamą naujausią Dlugošo kronikų vertimo į lenkų kalbą leidimą (XX a. antroji pusė), kurio komentatoriai ties 1387 m. žinia apie Jadvygos kelionę į Lietuvą „naujai tėvynei pažinti“ nesiteikia net petitu pranešti, kad Jadvyga niekad į Lietuvą nevyko ir niekados ten nėra buvusi. Susidaro įspūdis, kad mokslinį leidimą imituodami lenkų leidėjai patys nesiryžta pateikti šiuolaikiniam lenkų skaitytojui Dlugošo ar jo anuometinių patarėjų išgalvotos žinios paneigimą…

Juk negalima griauti švento lenkų mito apie „Jadvygą – Lietuvos krikštytoją“! Tabu net šiuolaikiniam „moksliniam“ leidiniui…

Ir tai ne šiaip sau vienkartinis neapsižiūrėjimas.

Antai, keliais skirsniais vėliau Dlugošo pavedimu Jogaila „išsiunčia karalienę Jadvygą atgal į Lenkiją, o pats visiems metams pasilieka Lietuvoje“. Ir ką gi? Akademinio lenkiško leidinio komentatoriai ir šį kartą neimformuoja patiklių lenkų skaitytojų, kad neįmanoma išsiųsti karalienės iš ten, kur ji niekados nėra buvusi. Kyla įtarimas, kad šiuolaikiniams Dlugošo leidėjams mitas apie Jadvygos aktyvų dalyvavimą krikštijant lietuvius yra tiek pat svarbus ir saugotinas, kaip viduramžių lenkams.

Matyt, veikia mūsų aptariama galinga ilgaamžė istoriografijos de imagine tradicija. Dlugošo pateiktas pramanas apie Jadvygos kelionę į Lietuvą krikštyti „tamsybėse skendinčių lietuvių“ buvo amžiais ne tik pakartojamas, bet dar ir „apauginamas“ visokiomis pramanytoms detalėmis ir nenuilstamai puošiamas puošniausiu pusiau hagiografiniu stiliumi.

Istoriografija de dicto – „lietuvių Apaštalė Jadvyga Lietuvoje“

Antroji išsigalvojamos istoriografijos (de imagine) pakopa veda mus į tolimesnę virtualios istorijos erdvę, kur istorinių duomenų faktai dažniausiai net nereikalingi – čia užtenka ankstesnių istorikų autoritetingo žodžio. Atseit, taip yra pasakyta (de dicto), vadinasi, taip buvo iš tikrųjų ir tuo galima ir net būtina remtis. Kitaip sakant, ant smėlio pradėtas statyti istorinio projekto arba istorijos sintezės bokštas plėtojamas ir narsiai keliamas aukštyn.

Kad būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje, – mažas pavyzdėlis. Tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs bent trupinėlių iš gausingos Dlugošo interpretatorių kūrybos.

Štai XX a. pradžios interpretacija su visais romantiškų sentimentų priedais:

„Didžioji Lenkija nurimo [patvarkyta Jogailos – A.B.] ir karalius nusprendė patraukti į Lietuvą, idant ją pakrikštytų. Taigi susiruošė su karaliene, lydimi arkivyskupo Bodzanto, daugybės kunigų ir ponų, kurie mokino šventos tikybos, ir pats karalius jiems talkino, lietuviškai versdamas dvasininkų žodžius.

Karalienė pasiėmė su savimi daugybę apdarų, kailinių, karolių, kaspinų, idant pagonišką liaudį dovanomis paskatintų krikštytis. Be to ji paruošė puošnius ir gražius arnotus bažnyčioms, kai kurie jos pačios rankomis buvo pasiūti“.

Taip fantazavo lenkų rašytoja Emilija Cifrowniewiczuwna (Emilia Cyfrowniewiczowna), nors pati suskato pasirašyti savo „mokslinį“ tekstą “Jogailaičių giminė arba dinastija (1386 – 1572). Vladislovas Jogaila (Wladyslaw Jagiella; 1386- 1434) saugiu slavyvardžiu „Marijonas nuo Dniepro“ (Maryan znad Dniepra). Marijono nuo Dniepro tekstas buvo įdėtas į 1904 m. rinkinį daug žadančiu pavadinimu „Lenkijos istorija iki naujausių laikų, turiningai atpasakota ir 124 graviūromis paaiškinta“.

Užtat populiarus lenkų rašytojas, istorinių apysakų bei dramų kūrėjas Liucijanas Rydelis (Lucjan Rydel; 1870 – 1918), vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio veikėjų, nepasikuklino detaliai aprašyti, kaip keliavo į „tamsuolių pagonių“ Lietuvą karalienė Jadvygą su savo naujuoju vyru:

„Tiktai 1386 rudenį karališkoji pora galėjo išvykti į Lietuvą. Jeigu karalienė Jadvyga degte degė apaštališkąja dvasia, trokšdama lietuvių pagonių krikšte surasti sau atlygį už savąjį pasiaukojimą [ištekant už nemylimo „barbaro“ Jogailos], pats Jogaila važiavo ne mažiau karštai troškšdamas sėti Evangeliją tėvų žemėje“.

Sėti būtų nelengva, kadangi Lietuvos krikštas vyko viduryje žiemos, vasario mėnesį, o iš Dlugošo kronikos rašytojas turėjo žinoti, kad Lietuvoje didesnę metų dalį žemę kausto baisūs šalčiai ir net vasarą tenka laukuose kūrenti laužus, idant javai prinoktų.

Tačiau krikšto proga galima nesiskaityti net su dievinamu Dlugošu ir įkvėptasis „Jaunosios Lenkijos“ dainius eina daug toliau už Dlugošą. Pasak jo, atvykus karališkajai porai į Vilnių prasideda masinis lietuvių krikštas, ir 

„Nėries krantai, apimti pavasariškos žalumos [vasario mėnesį! – A.B.], baltuoja nuo sniego baltumo naujakrikščių aprangos; o toji krikšto apranga iš baltos gelumbės lietuvio prasčioko akyse tarsi poniškas neįkainojams aprėdas“.

Autoriaus valia, nebelieka jokio ledo nei ledokšnio viduržiemio upėje ir pusnuogiai naujakrikščiai su malonumu teškenasi vandenyje, dar iš viršaus pašlakstomi šventintu vandeniu:

„Dėl to žydra upės gelmė ypač tirštai knibžda nuo pusnuogių kūnų. Vienuoliai praskustais pakaušiais ištisomis dienomis paupyje ant gelsvo smėliuko sako pamokslus, moko ir krikštija Viešpaties Kristaus vardu; vyskupai, apsirėdę violetiniais drabužiais ir auksaspalvėmis kepurėmis, kelia aukštyn palaiminančią dešinę ranką, o tarp jų karalius – apaštalas su kryžiumi rankoje, su ugninga malda lūpose, ir čia pat jinai [Jadvyga], šventoji šitiekos sielų atpirkėja, Dievo pasiuntinė, beveik dangun pakilusi iš laimės, dalina naujakrikščių būriams baltuosius drabužius… ak, atsivėrė virš Lietuvos neišsenkančios Dieviškosios malonės ir Dieviškosios šviesos versmės; krikšto vandens šaltinio užliejamas baigė užgesti „paskutinysis Europoje pagonybės žiburėlis“ – kaip gražiai yra pasakęs Jadvygos ir Jogailos kronikininkas“[1] .

Baigęs krikšto aprašą istorikas mums praneša, vėlgi remdamasis Dlugošu pasakymu (de dicto), kad 

„karalius iš Vilniaus patraukė toliau į apaštališkąją kelionę po kraštą, kur užtruko bene visą vasarą, o Jadvyga jau nebekeliavo drauge su juo iki kelionės pabaigos; buvo reikalinga Lenkijoje, kur ją šaukė valdovės pareiga“ ir laukė skausminga žinia iš Vengrijos apie staigią motinos karalienės mirtį“ (ibidem)[2]

Gal kam nors atrodys, kad be reikalo cituoju senųjų laikų, XX a. pradžios lenkų tekstus apie Lietuvos krikštą, bet pasiteisindamas priminsiu, kad ir šiandien L.Rydelio knyga „Karalienė Jadvyga“ nuolat leidžiama ir perleidžiama Lenkijoje, neseniai pastatytas net baletas pagal L.Rydelio veikalą, o knygų rinkoje galite, jei pajėgsite, įsigyti 1910 metų leidinius aukso apdaila padabintus…

Istorijos de imagine ir de dicto, kaip matome, nesensta ir nemiršta…

Be abejo, gal kam nepatiko itin puošnus ir egzaltuotas pasakojimo stilius, kurį bandžiau kuo tiksliau perteikti savo vertimu, bet toks jau buvo L.Rydelis, ištikimas belgų simbolisto M.Meterlinko, romantiko J.Slovackio ir vokiečio G.Hauptmano pasekėjas. Jo populiarumas remiasi įvairiais istoriniais kūriniais (tarp jų – trilogija apie paskutinįjį Jogailaitį Žygimantą Augustą), nors atrodo, L.Rydelis ypač pagarsėjo tuo, kad jo vestuvėse pabuvojęs ketvirtasis „Lenkijos dainius“ (greta A.Mickevičiaus, J.Slovackio ir Z. Krasinskio) genialusis lenkų rašytojas ir dailininkas S.Vyspianskis (Stanisław Wyspiański; 1869 – 1907) parašė savo įžymiausią dramą „Vestuvės“ (Wesele, 1901).

Naivu būtų, kuo nors kaltinti L.Rydelį. Jis tebuvo savo amžiaus kūdikis, norėjęs būti „savo amžiaus didvyriu“ – savo išnykusios iš pasaulio žemėlapių Tėvynės, katalikiškosios Lenkijos dainiumi…

Ir ne vienas jis toks buvo Lenkijoje nuo XVIII a. pabaigos iki pat 1918 m., kada Lenkija vėl atgavo nepriklausomos valstybės statusą. Dešimtys istorikų, daugybė rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kėlė iš praeities didingos ir galingos istorinės Lenkijos viziją, idant paguostų ir dvasiškai palaikytų, įkvėptų lenkų tautą XIX šimtmetyje – tragiškų sukilimų ir tautinių pralaimėjimų amžiuje.

Bene didžiausi nuopelnai tarp jų priklausytų plačiai pasaulyje žinomam istorinės tapybos genijui Janui Mateikai (1838 – 1893 ). Čeko ir sulenkėjusios vokietės sūnus tapo turbūt pačiu garsiausiu lenkiškojo patriotizmo dainiumi, tautinio atgimimo šaukliu be žodžių, jei taip galima pasakyti, nes jo istoriniams paveikslams visame pasaulyje  nereikėjo ir iki šiolei nereikia jokių vertimų nei vertėjų.

Kitas dalykas, kad ir Janas Mateika galėjo tapyti savo istorinis siužetus, remdamasis tiktai de dicto, tiktai istorikų autoritetais. Dėl to nereikia stebėtis, kad jo istorinėje drobėje „Lietuvos krikštas“ (iš žinomo ciklo „Lenkijos civilizavimas“) mes galime pamatyti karalienę Jadvygą krikštijant lietuvius. 

Štai kaip pats J.Mateika nusakė paveikslo kompoziciją:

„Netoli Gedimino miesto, prie šventos giraitės, ties Nėries krantais – jau nugriauta Perkūno šventykla, stabo sklptūra nuversta; jos vietoje pastatytas kryžius Kristaus Atpirkimo simbolis; nuo pagonių altoriaus nublokštą šventą ugnį gesina dvasininkai – ginkluota sargyba traiško žalčius. Ant nuvalyto altoriaus bažnyčios tarnas pastato triptiką su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, gotiškųjų Vakarų atminimo dovana, kurią iš Lenkijos atsivežė Jadvyga kartu su karališkomis regalijomis. Pati Jadvyga, įsižiūrėjusi į Išganytojo atvaizdą, laiko rankose bažnytinę taurę, kurią įteiks naujai Jogailos paskirtam Vilniaus vyskupui Andriui (Jędrzejowi Wasylowi Jastrzębcowi), šv. Pranciškaus ordino vienuoliui, iškalbingajam pamokslininkui. Arkivyskupas Bodzanta liečia Jogailos siūlomo vyskpo lazdą, tuo parodyamas savo sutikimą.

Šalia vyskupo Jono Kropidlos už karališkosios poros po valstybs vėliava stovi: pakamaris[3] Jasko iš Tarnovo, vaivada Bartošas iš Visenburgo su kardu, pakancleris iš Moskožovo, Kristijonas iš Kozielgų ir lotynų [katalikų] bei graikų [pravoslavų] dvasininkai. Kunigaikštis Ziemovitas, kažkada pretendavęs vesti Jadvygą, stovi užsidėjęs povo plunksnomis išpuoštą šalmą ir šnekučiuojasi su kancleriu Zaklika, galimas daiktas, tariasi dėl karaliaus sesers Aleksandros kraičio, o pati Aleksandra  klupo prigludusi veidu prie žemės greta vyresnio amžiaus bajorės su nuometu.

Prie kryžiaus klupomis artėjančių, keliais einančių naujakrikštų ir perkrikštų [iš pravoslavų į katalikus] brolių eitynes veda priekyje keliais einantis kunigaikštis Vygandas Aleksandras, už jo Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugarduko, Švitrigaila, Borisas Korigiela, Narimantas su šeimomis ir savo dvariškiais bajorais.

Kunigaikštytę Danutę prie klupančios krikščionės Onos, Vytauto žmonos, veda Janušas Mazovietis.

Pranciškonų vienuolis laimina naujus ir senuosius tikinčiuosius Evangelijos knyga.

Du bendravaldžiai Lietuvos valstybėje, pusbroliai, Skirgaila iš Trakų ir Vytautas iš Gardino, kunigaikščiai, nuošalyje triukšmingai veda derybas dėl valdžios.

Šalia giraitės sakomi pamoksai ir parengiamieji pamokymai sutraukia vis naujus atvykėlius ir papildo būrelius tikinčiųjų, skubančių priimti krikštą iš kunigo, kuris aprūpina neofitus naujakrikštus naujais apdarais, baltais.

Vyskupas Radlichas, vadinamas Mažiu, stengdamasis palengvinti ir sutrumpinti didį ir dar ilgą atvertimo darbą, krikštyja žmones masinio krikšto aktu.

Karalienės Jadvygos ginklanešys, laikantis žirgą, stebisi atkakliu pagonės lietuvaitės tikėjimu, o jinai verkia ties našlaičiais žalčiukais, kuriems pieno likučius iš dubens atiduoda sėdintis ant žemės, atsirėmęs nugara į nukirstą ąžuolą amžinosios ugnies sergėtojas žynys.“ [4]

Jano Mateikos paveikslas, kaip matome, maža ką turi bendro su istorinių šaltinių teikiamomis žiniomis, o kronikų ir paleoistorigiografų pramanai, kuriais rėmėsi dailininkas, šiandien objektyviai paneigiami pačių lenkų istorikų. Beveik dėl kiekvieno aukščiau aprašyto epizodo galima būtų abejoti. Tas pasakytina ne tik apie karalienę Jadvygą, kuri niekad nebuvo Lietuvoje. Nebuvo Lietuvoje tuo metu nei arkivyskupo Budzatos. Negalėjo 1387 m. stovėti už karališkosios poros joks pakamaris, kadangi šią pareigybę (lenk. podkomorzy), tenkančią vienam aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų, pats Jogaila įsteigė Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje tiktai po gero dešimtmečio – apie 1398 m.

Tokių faktinių klaidų nemaža, tačiau, pasikartosiu, ne paskiri pramanai ar klaidingi datų, vardų bei įvykių vardinimai Dlugošo kronikoje turėtų mums rūpėti Lietuvos istorijos sintezės darbuose ir Lietuvos kultūros istorijos apmąstymuose.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.14; 06:19

[1] Lucjan Rydel. Królowa Jadwiga, 1910; mano cit. ir versta iš: http://www.laudate.pl/index.php?option=com_content&task=view&id=1259&Itemid=43

[2] Apie Elžbietos Bosnietės tragišką mirtį pasmaugiant jau minėjome (žr. poskyrį „Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae).

[3] Pakamaris (lenk. podkomorzy) – vienas aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų. Šią pareigybę Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje įsteigė Jogaila apie 1398 m.

[4] J. Mateikos tekstą pateikiu pagal L.Rydel. Krolowa Jadwyga . Žr. išnašą  48.

Aktualijos

Testamentinis Vytauto Didžiojo įspėjimas

Vytauto laiškuose atsakoma aiškiai: Lenkijos valdovas vis dažniau nustojo derinti savo politiką su Lietuvos valdovu, ir štai pasekmės Lenkijai tarptautinėje arenoje:

“Bet kas gero Jums ir karalystei iš to išeis, ak varge! pajusite!..“ (1429, gegužės 3 d.).

Lietuvos istoriografijoje, kiek pastebėjau, įprasta interpretuoti aptariamus laiškus daugiau emociniame, taip sakant, įžeisto Vytauto ir lietuvių bajorų pažeisto orumo lygmenyje, mielai cituojant sakinius apie tai, kad lietuvius ypač įžeidė

„tas skirsnis, kurį aptikome minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto [Romos karaliui Žygimantui I Liuksemburgiečiui] kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėti [lietuvių] bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lenkijos baronų…“.

Be abejo, Lietuvos karaliaus savarankiško rinkimo Lietuvoje teisė ypač rūpėjo lietuvių bajorams ir pačiam Vytautui, ir lietuvių pasipiktinimas suprantamas. Tačiau tai tik dalinis Vytauto keliamos problemos klausimas, kurį jis, beje, buvo numatęs išspręsti ir be jokio lenkų baronų sutikimo ar nesutikimo (žr. priedas 1). 

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vytauto testamentinių laiškų patosas ir tikslas, kaip man atrodo, ne titulai ir ne statusai, o judviejų su Jogaila valdomų valstybių likimas, kurio sėkmės garantas yra abiejų valdovų nuo seno puoselėtas bendras abiejų valstybių valdymas, nuolat asmeniškai tariantis ir priimant lemtingus sprendimus.

Laiškuose yra aiškiai išskirta vienos valstybės dviejų dalių terminija „Jūsų karalystė“ (Lenkija“ ir „Mūsų pusė“ (Lietuva). Dėl Lietuvos Vytautas ramus:

„Kitų naujienų neturime, išskyrus tai, kad mūsų pusėje didžiai ramu, taika, ir girdime vien gera“ (1429, gegužės 24).

Didžiausią nerimą Vytautui kelia dramatiški politiniai įvykiai Lenkijos kaimynystėje: husitų sukilimas Čekijoje ir karas žemėse aplink Lenkiją. Lietuvos valdovo nuomone, Jogaila nebesitaria su Vytautu aktualiausiais tarptautiniais klausimais, pasiduoda pašalinių patarėjų įtakai, vadinamajai „naujai Lenkijos tarybai“, kuri iš esmės pairusi ir nebeatlieka savo vaidmens Lenkijoje, pasidavusi vienos grupuotės (kanclerio Jano ir priešiško Vytautui Piotro Šafrancų) diktatui:

„…ko tik tie Šafrancai nori ar pataria, Jūs taip ir darote, ir jų patarimai nusveria, niekuomet neatmetami. Jie taip įprato elgtis, kad nepaiso visuotinių krašto susirinkimų, nenorėdami juose dalyvauti, o jei kada atvyksta, tai tik susirinkimo pabaigoje, kitiems prelatams ir baronams išeinant, ir tuomet visus prelatų ir įtakingesniųjų tarybos narių apsvarstytus ir nutarus sprendimus patys vieni pakeičia ir kitaip apverčia“.

Iš teksto akivaizdu, kad Vytautas turėjo Lenkijos ponų taryboje ir net karaliaus miegamajame savo patikimas „akis ir ausis“:

„O jei kartais [Šafrancai] į susirinimą atvyksta, nenori su kitais tartis, bet laukia, kol kiti išeis, tuomet tučtuojau žengia į Jūsų miegamąjį, pasiryžę su Jumis svarstyti taip, kaip jie nori. O jei, priešingai, jie atvyksta į tarybą, tai tasai pakambarinis sėdi atokiai, įsispraudęs į miegamojo kampą, niekam nepritardamas. Kitiems tarybos nariams iš miegamojo išeinant, jis, pirmiausia pripuolęs prie Jūsų, šnibžda į ausį tol, kol visa, kas tarybos narių buvo nuspresta, pakeičia ir kitaip apverčia. O Jūs paklūstate jų patarimams ir dedatės į širdį, tuos laikydami vertingiausiais, kurie privertė paniekinti mūsų ir ir baronų patarimus. Juk mes jums naudingiau galėtume patarti…“ 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Algimantas Bučys

Vertindamas Lenkijos politiką aktualiausių to meto įvykių kontekste (o Šafrancai buvo husitų, kovojusių su Žygimantu I ir visa katalikškąja Europa šalininkai, Lietuvos valdovas pateikia Lenkijos valdovui savo diagnozę:

“Visame krikščionių pasaulyje auga nemaža Jūsų ir Jūsų karalystės nešlovė“, stengiasi perspėtį Jogailą apie „Jums ir Jūsų karalystei iš to kilsianti pavojų“.

Kitaip sakant, Vytautui skaudu ir rūpi, kad tarp jo ir Jogailos didėja savitarpio nesupratimo plyšys.

Galima būtų manyti, remiantis tradiciniu Lietuvos istoriografijos lietuvišku kanonu, esą Vytautui rūpi tik kuo greitesnis Lietuvos atsiskyrimas nuo Lenkijos, tik Lietuvos valstybinės nepriklausomybės deklaravimas ir siekimas.

Tuo tarpu paskutinieji Vytauto laiškai Jogailai liudija, kad didžiausią nerimą Vytautui prieš mirtį kėlė rūpestis išsaugoti didingą Gediminaičių dinastijos idėją: plėsti Lietuvos valdas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, prijungiant prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, Lenkijos karalystę, ir bendromis lietuvių bei lenkų karinėmis pajėgomis sutriuškinti agresyvųjį Vokiečių ordiną, jau kelis šimtmečius nuožmiai puolusį ir kolonizavusį slavų ir baltų žemes.

Kuomet Vytautas rašė Jogailai savo paskutinius laiškus, Vokiečių ordino sutriuškinimas (1410 m.) jau buvo praeityje, dabar svarbiausias klausimas buvo dviejų lietuvių sutartinai valdomų dviejų valstybių likimas. Vytauto nuomone, sėkmingą likimą tuometinėje karų ir diplomatinių klastų draskomoje Europoje galėjo lemti tik glaudus, laiko išbandytas ir vienintelis patikimas abiejų valdovų bendradarbiavimas, neįsileidžiant jokių pašalinių poveikių ir įtakų.

Gediminaičių idėjos sužlugdymas

Deja, sprendžiamoji Valdžia jau slydo iš senstančio Jogailos rankų „Jo karalystėje“. Lemtingi sprendimai nebepriklausė nuo senuko karaliaus, kuris net apsiverkdavo žeminamas vyskupo Z.Olesnickio, net laiškai jo vardu, kaip jis atsiprašė Vytauto, būdavo parašomi be jo žinios…

Grandiozinis abiejų Gediminaičių projektas ėmė nebetekti vienijančios ir vieningos abiejų valdovų – Jogailos ir Vytauto – galios. Tarsi numatydamas Abiejų Tautų Respublikos žlugimą po kelių šimtų metų, Vytautas diagnozuoja grėsmingą situaciją:

„To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ir nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą taisyklę šito nepadarėte“ ( 1249, vasario 17).

Mums šiandieną būtų daugiau negu naivu norėti, kad kažkas po Vytauto ir Jogailos mirčių galėtų pratęsti ar bent išgelbėti dviejų genialių politikų Gedimno anūkų geopolitinį istorinį projektą.

O vis dėlto ir šiandien atsiranda norinčiųjų reanimuoti Gediminaičių idėją. Deja, dauguma politinių dabarties projektų primena greičiau nostalginius norus gyventi praeities didybės palaimoje ir viltyje. Tie bandymai nūnai įgauna tiesiog priešingas prasmes, kuomet šiuolaikinių  geopolitinių ir  politizuotų istorijos projektų (pvz., Intermarium[1]) kūrėjai nori žūtbūt išlaikyti Lietuvą ir Latviją slaviškos (lenkų arba  rusų) tradicinės geopolitinės įtakos  zonoje.

Vienas iš konkrečių dinastinės Gediminaičių idėjos padarinių Jogailos ir Vytauto veikloje buvo galutinis Lietuvos valstybės statuso pakitimas iš Lietuvos karalystės į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri tik XV a. įgavo savo titulinį vardą ir teisinį pamatą.

Kitaip sakant, savo tyrime mes nuėjome netrumpą kelią, apžvelgę Lietuvos valdovų titulatūrą rusinų, rusų, lenkų, vokiečių ir lotynų istoriniuose šaltiniuose, ir galime tik patvirtinti pradžioje (II knygos dalis) išdėstytą lenkų istoriko J.Adamso ir lietuvių istorikės Loretos Skurvydytės išvadas:

1) iki  Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J.Adamus išretintų žodžių, „Titulo „Wielkie Księstwo’ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaištystė” – A.B.] tais laikais iš viso neaptinkame… Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti”;

2) „Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ (L.Skruvydaitė).

3) „Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę”) anais laikais, tai yra – iki XV a. pirmųjų dešimtmečių“ (Jan Adamus).

Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome, sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupas Olesnickis ir jo intensyvios 1430 m. intrigos. Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: „Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“ Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae.“ (L.Skurvydaitė).

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.04; 06:00

[1] Intermarum (lot. – tarp jūrų; lenk. Międzymorze; Juzefo Pilsudskio po Pirmojo pasaulinio karo sumanyta federalinė ateities valstybė Centrinėje ir Rytų Europoje, kurioje turėjo dominuoti Lenkija. Pagal Pilsudskio sumanymą šią valstybę turėjo sudaryti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Ši federalinė valstybė turėjo būti naujas Abiejų Tautų Respublikos variantas, besitęsiąs nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

AktualijosSkaitomiausios

Genialus dviejų Gedimnaičių valstybės projektas

XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.

Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.

Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.

Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug  rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.

Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek  ginkluotais  užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.

Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.

Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.

Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:

„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].

Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti  Jogailai Lenkijos karūną“[2].

Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.)  toje pačioje Krėvos pilyje.

Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus  dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.

Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.

Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?

Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas

Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.

Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.

Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].

Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.

Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;

„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos]  kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.

Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.

„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.

Toliau Vytautas primena Jogailai, kad

„kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.

Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:

„Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.

Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.

Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai  nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.

Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.

Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.

Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…

Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.

Kodėl liūdnos Lenkijai?

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.01; 06:18

[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60

[2] Михайло Грушевський ІСТОРІЯ УКРАЇНИ-РУСИ ТОМ IV. XIV — XVI ВІКИ — ВІДНОСИНИ ПОЛЇТИЧНІ ; cit. ir versta iš: http://libclub.com/G/Grushevskiy/Grushevskiy-242-17.htm, p. 17

[3] Diplomatines intrigas dėl Vytauto karūnavimo ir įvykų Lucko suvažiavime žr. šios knygos I priede.

AktualijosSkaitomiausios

Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo  panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.

Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.

Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.

Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.  

Pratarmė

Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl taip manau?

Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).

Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).

Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.

Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.

Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.

To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.

Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).

2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.

Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….

Nekviečiu manimi tikėti  ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.

Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.

Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.

Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.

Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).

Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.

Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.

Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“),  naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t. 

Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.

Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.

Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių  šaltinių analizės šviesoje.

Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.

Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti  visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..

VII dalis

Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje 

Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.

Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu 

Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.),  o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.

Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji  kniaziai“, „carai“ ir pan.

Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.

Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].

Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?

Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.

Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.

Pasaulinėje  istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti  interregnum (lotyn.  pažodžiui –  tarp karalių).

Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.04.25; 05:55

[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti  mirusiojo (1378 m.)  popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba  ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi  nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.