Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.
Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.
Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).
Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose”
