III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose


Print

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Galbūt klystu, bet manau, jog šimtmečiais ugdytas priešiškumas kitatikiams ilgainiui suaugo pirminiais kiekvieno žmogaus instinktais, pašauktais saugotis „kito“ ir „kitokio“.

Kaip dailiai beslėptume ir bedangstytume tarptautinio etiketo retorikomis žmonių ir žmonijos konfliktus, vis vieną jų gelmėje kristalizuojasi archetipinės žmogaus bei genties savivokos koordinatės su pamatinėmis geografinės ir dvasinės žmogaus orientacijos dualinėmis struktūromis: Aš  – Kitas, Savas – Svetimas, Suprantamas – Nesuprantamas, Toks pat – Kitoks, Švarus – Nešvarus, Prijaukintas – Laukinis, Sukultūrintas – Nekultūringas, Civilizuotas – Barbaras, Tikratikis – Klaidatikis, Sąjungininkas – Priešas, Vertingas – Mažavertis, Reikšmingas – Bereikšmis, pagaliau, jei pasitelksim M. Fuko terminiją, Normalus – Nenormalus etc.

Grubesniuose politiniuose ir ideologiniuose diskursuose pirmapradės dualinės struktūros apsinuogina gana laisvai ir ciniškai naudojamais „dvigubais standartais“, subtilesniuose – užretušuojamos vienspalve „visuotinės lygybės“ retorika.

Tačiau ir vienu, ir kitu atveju išlieka pamatinis politinis ir ideologinis dualizmas  –  turi egzistuoti „Centras“, kur susikaupė ir privalo toliau kauptis visi pliusai (Aš, Toks pat, Savas, Suprantamas, Švarus, Prijaukintas, Sukultūrintas, Civilizuotas, Tikratikis, Sąjungininkas, Vertingas, Reikšmingas, Normalus etc).

Ir lygiai taip kažkur toliau aplinkui egzistuoja „Periferija“, kur savo ruožtu per amžius kaupėsi visi dualizmo minusai (Kitas, Kitoks, Svetimas, Nesuprantamas, Nešvarus, Laukinis, Nekultūringas, Barbaras, Klaidatikis, Priešas, Mažavertis, Bereikšmis, Nenormalus etc).

Toks yra žmogaus psichinės orientacijos pamatas ir principas, bent man jau taip atrodo. Laimė, istorija liudija, kad dualinė, o tiksliau – poliarinė būties struktūra niekados nebūna ir negali būti statiška sistema, tai yra – amžinai ta pati ir nesikeičianti.

Priešingai – poliarinė struktūra žmogaus dvasioje išgyvena nuolatinę kaitą, kurią akumuliuoja ne kas kita, o nuolat kintanti įtampa tarp dviejų instinktyviai supriešintų „polių“. Taigi visiškai aišku, kad abu poliai yra ir gali būti tik reliatyvios atskaitos taškai. Kiekvienas polis atskirai paimtas gali būti ir „centras“, ir „periferija“ vienas kito atžvilgiu.

Kitaip sakant, kiekvienas „centras“ gali tapti „periferija“, o kiekviena „periferija“ gali pavirsti „centru“, ir visa žmonijos istorija demonstruoja staigesnę arba sulėtintą „centrų“ ir „periferijų“ tarpusavio kaitą,  žlungant imperijoms bei civilizacijoms vienuose „centruose“ ir kylant imperijoms bei civilizacijoms kituose „centruose“, kurie anksčiau buvo tik „periferijos“.

Suprantama, kad kartu su „centro“ statuso kitimu į „periferiją“, o „periferijos“ statuso virtimu į „centrą“, savaime kinta ir visos poliarinės sistemos įtampų bei iššūkių vertybiniai ženklai. Kiekvieną revoliuciją ar evoliuciją neišvengiamai lydi strateginių vertybių staigus ar sulėtintas pasikeitimas.

Vaizdžiai tarus, „pliusai“ virsta „minusais“, o „minusai“ – „pliusais“.

Žlungančio ir savo hierarchinės viršenybės statusą prarandančio „centro“  linksta virsti Kitu, Toks pat stengiasi atrodyti Kitoks, Savas tampa Svetimu, Suprantamas Nesuprantamu, Švarus vadinamas Nešvariu, Prijaukintas vėl atvirsta į  Laukinį, Sukultūrintas atrodo Nekultūringas, Civilizuotas virsta Barbaru, Tikratikis paskelbiamas Klaidatikiu, Sąjungininkas – Priešu, Vertingas tampa Mažaverčiu, Reikšmingas – Bereikšmiu, Normalus –  Nenormaliu etc.

Ir atvirkščiai – iškylančios ir naujo „centro“ statusą įgaunančios „periferijos“ Kitas ima atrodyti kaip Aš, Kitoks vis dažniau atrodoToks pat, Svetimas darosi vis labiau Savas, Nesuprantamas darosi Suprantamas, Nešvarus pasidaro Švarus, Laukinis pasirodo jau esąs Prijaukintas, Nekultūringas pasirodo jau seniai buvęs Sukultūrintas, Barbaras pademonstruoja esąs visai kitaip ir net labai rafinuotai Civilizuotas, Klaidatikis įrodo esąs toks pat Tikratikis, Priešas virsta Sąjungininku, Mažavertis pasidaro Vertingas, Bereikšmis – Reikšmingas, Nenormalus – dabar jau Normalus etc.

Abu poliariniai procesai, kurie nuolat vyksta permanentiškai keičiantis vietomis Aš ir Tu, atrodo, vienintelė paguoda kruvinų religinių karų epochoje, kuri, kaip matome, atsitęsė ir į XXI šimtmetį.

Kartais atrodo, kad mūsų dienomis vyksta tie patys dalykai, kaip viduramžiais. Ir ne tik vyksta, bet ir įvairiomis retoriškomis yra teisinami įvairiuose kraštuose savo naudai. Kaip kitados, taip dabar monoparadigminė pasaulėjauta gimdo milžinišką propagandinę literatūrą (politinę, teologinę ir istoriografinę), kuri iš esmės teisina ir aukština šimtmečiais trukusias kitatikių, klaidatikių ir pagonių žudynes, jų gimtųjų kraštų grobuoniškus nukariavimus, kolonizaciją ir nutautinimą, retoriškai žeminant tautinę nukariautos šalies tikybą, paveldėtas teises, etninę kultūrą, dvasines tradicijas ir  žmoniškąjį orumą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.08.28


Prisijunkite prie diskusijos