Kornelijus Platelis: „Yra tik vienas būdas – stoti į Lietuvos kultūros kariuomenę“


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos rašytojais, poetais, literatūros kritikais, filosofais.

Slaptai.lt pokalbių dėmesio centre – ne vien kultūrinės, kiek politinės aktualijos. Tokių interviu metu diskutuojama ir apie visuomenę įaudrinusius įvykius, ir apie propagandinius karus, ir apie Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis…

Šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Kornelijus Platelis, savaitraščio "Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius. Su rašytoju Kornelijumi PLATELIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

1. Savaitraštis "Literatūra ir menas" –  pirmoji redakcija, kurioje teko keletą metų intensyviai dirbti. 1987 – 1991-ieji, praleisti tarp rašytojų, poetų, literatūros kritikų, įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Juk tebuvau Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentas. Redakcijos vadovai iš manęs reikalavo kuo daugiau publicistinių pokalbių su skirtingų pažiūrų ir nusiteikimų intelektualais. Ne tiek apie literatūrą, kiek apie politiką. Anuomet plunksnos meistrai noriai diskutuodavo, polemizuodavo, tad mano reikalai klostėsi puikiai.  

Šiandien prakalbinti rašytojus politinėmis temomis – kebliau. Rašytojai vengia atvirauti, nes dabartis – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Daug nusivylimo, išdavysčių, nuovargio, apatijos, savanaudiškumo, klastos?

Sunku kalbėti už visus rašytojus, tad pasakysiu apie save. Į politines diskusijas vengiu kištis pirmiausia todėl, kad nesijaučiu pakankamai kompetentingas – esu pasirinkęs kitą veiklos sritį, kitą lektūrą ir nepajėgčiau nuosekliai domėtis politologija, viešojoje erdvėje skelbiamais tekstais ir komentarais. O reikšti mėgėjišką žinių klausytojo nuomonę apie tai, kas vyksta, droviuosi, nors kartais ir nesusilaikau. Dabartis sudėtingesnė ir painesnė, kaip jūs sakote. Norint ją analizuoti reikia tam tikro profesionalumo. Kartais apima ir apatija, bet ją stengiuosi vyti iš sąmonės.

2. Kaip nūnai gyvena savaitraštis "Literatūra ir menas"? Visuomenės susidomėjimas literatūriniais procesais tiek pat nusilpęs, kiek ir rašytojų domėjimasis politika?

Domėjimasis kultūra ir menu niekada nebūna masiškas. Sovietmečiu tais dalykais domėtasi labiau, nes per juos reiškėsi tam tikros politinės nuostatos – laisvės troškimas, vyko tokį bendrą vardiklį turinčių idėjų kaita. „Literatūra ir menas“ viršydavo 70 tūkstančių tiražą ne dėl skelbiamos poezijos ar meno kritikos, o dėl tokių su mūsų laisvės siekiu ir istorine atmintimi susijusių straipsnių, kokių dar kitoje žiniasklaidoje, išskyrus vieną kitą leidinį, nebūdavo.

Todėl nemanau, kad įmanoma įžvelgti priklausomybę tarp visuomenės domėjimosi kultūra ir rašytojų domėjimosi politika. Rašytojai politika domisi, bet kalbėti apie tai vengia gal dėl panašių priežasčių kaip aš, gal dėl kitokių. Šiaip ar taip, mūsų savaitraštis mielai spausdina publicistinius rašytojų straipsnius ir jais džiaugiasi. Norėčiau paminėti įžvalgius Giedros Radvilavičiūtės rašinius apie mūsų žiniasklaidos formuojamą visuomenės gyvenimo vaizdą, grynai kultūrinius Irenos Balčiūnienės straipsnius, savo aistra užgriebiančius kur kas platesnį visuomeninį kontekstą, bauginančias Juozapo Kazimiero Valaičio politines įžvalgas. Visi jie parašyti profesionaliai su neginčytinu savo srities išmanymu. O tai nėra dažnos, visiems būdingos, lengvai įgyjamos kompetencijos.

3. Lyg ir neturėtume skųstis dėl likimo – išsivadavome beveik be kraujo, mėgaujamės NATO teikiamomis saugumo garantijomis, naudojamės Europos Sąjungos skiriama finansine parama… Tačiau pamiršome pagrindų pagrindą – demografinius rodiklius. Mūsų ženkliai mažėja. Mes ištirpsime, išnyksime? Išsipildys Sovietų imperijos ideologų svajonė: Lietuva niekur neprapuls, tik egzistuos be mūsų, lietuvių?

Tenka priimti visą vieno ar kito pasirinkimo teikiamą komplektą. Jame nebūna vien patogių, visų vienodai geidžiamų dalykų. ES ir NATO man yra ne tik patys svarbiausi saugikliai, laiduojantys Lietuvos piliečių ateitį, bet ir veiksniai, integruojantys Lietuvą į Vakarų pasaulį. Alternatyva jiems – Rytų politinė-ekonominė erdvė.

Manymas, kad Lietuva gali būti nepriklausoma salelė tarp šių dviejų kontinentų – paprasčiausia utopija. Gaila tų dorų, Tėvynę nuoširdžiai mylinčių, tautos kultūrą puoselėjančių žmonių, Vakarų pasaulį tapatinančių su globalizacija ir įžvelgiančių vien grėsmę lietuvių kultūrai. Rytų pasaulio tvarką ir grėsmes esame patyrę savo kailiu ne metais, o šimtmečiais. Negi pamiršome?

Tuo tarpu karštus patriotų jausmus dabartine mūsų šalies politine orientacija nepatenkintos vidaus ir išorės jėgos savo tikslams pasitelkia kur kas efektyviau negu neskaitlingų atvirų rėmėjų kiauksėjimą.

Įstodami į ES gavome galimybę laisvai judėti, keltis gyventi ir dirbti ten, kur didesni atlyginimai ir tų valstybių piliečių dešimtmečiais ar net šimtmečiais kurtos socialinės saugos sistemos. O mūsų iš sovietinės į rinkos ekonomiką konvertuojamoje Lietuvoje ne viskas vyko sklandžiai. Ir negalėjo vykti. Klaidų padaryta privatizuojant (tiesa, nežinau šalies, kur jų padaryta nebuvo), teko apgraibomis rinktis verslo sritis bei rinkas.

Tačiau dėl emigracijos masto kaltinti vien Europos gerovę ar mums tekusius iššūkius taip pat būtų neteisinga. Ne vieną pilietį paskatino emigruoti mūsų naujųjų darbdavių trumparegiškas godumas, nesiskaitymas, visų lygių valdžioje klestinti korupcija ir abejingumas žmogui, verslą žlugdančios ir valstybės biudžetą ėdančios jos pačios priperėtų tikrintojų armijos, šalies perspektyvas juodomis spalvomis tapanti žiniasklaida.

Lietuva niekur neprapuls, bet kiekvienas turime stengtis, kad nepritrūktų jai lojalių piliečių. Štai estai savo artimiausių dešimtmečių strateginiu uždaviniu laiko pastangas išsaugoti estiškumą. Tą patį darome ir mes, bent jau žodžiais kultūrą vadindami prioritetine valstybės sritimi. Vadovaudamiesi šūkiu „Lietuva lietuviams“ tik pasuktume link izoliacijos. Demografinę padėtį taisyti reikia, bet dirbtinos ekonominės ar propagandinės priemonės jos apčiuopiamai nepagerins. Kai Lietuva daugumai žmonių taps gera šalimi gyventi ir kurti, šios problemos atkris savaime.

4. Šiandien, kai niekas nebedraudžia kalbėti lietuviškai, patys kažkodėl prarandame norą lietuviškai kalbėti, dainuoti, mąstyti. Draudžiamas vaisius visuomet saldesnis?

Sovietmečiu kalbėti lietuviškai taip pat niekas nedraudė. O dar planinio biudžeto išlaikomas Lietuvių kalbos institutas gana aršiai kovojo, kad tai darytume taisyklingai. Rusų kalba buvo brukama įvairiais būdais, bet draudžiamo vaisiaus sindromo nejaučiau. Ir spaudos draudimo laikais valdžia spausdindavo lietuviškas knygas, tik graždanka. Tiesa, mokyklos buvo draudžiamos.

Žinoma, mažai kalbėtojų turinčios kalbos visada yra pavojaus akivaizdoje. Šiais laikais intensyviai plintant informacinėms technologijoms, pavojus dar didesnės. Bet Lietuvių kalba graži. Tikiu, kad mūsų bendromis pastangomis ji atsilaikys.

5. Dabar, kai niekas nebedraudžia domėtis Lietuvos istorija, pagausėjo lietuviškosios praeities niekintojų. Savo karalius vadiname kunigaikščiais, patriarchams prikišame atsilikimą, partizanus kaltiname banditizmu, tautiškas dainas laikome primityviomis… Tokios tendencijos neišvengiamos, kai pasaulyje populiarus tapo globalizmas ir kosmopolitizmas? O gal šias antilietuviškas nuotaikas specialiai kursto mūsų nedraugai?

Kai domėtis istorija nebedraudžiama, randasi vis daugiau kritiškų jos vertinimų. Norą geriau ją suprasti ne visada galima laikyti lietuviškosios praeities niekinimu, tenka tik atsirinkti pasakojimus. Sovietinė valdžia, draudusi Šapokos istoriją ir brukusi savo falsifikatus, nenoromis padarė ją pagrindiniu istoriniu pasakojimu.

Dabar pasakojimų daugėja. Globalizacija ir kosmopolitizmas – jokia naujiena, praeityje jie buvo dar populiaresni. Jiems net nebuvo alternatyvos, nors kartais priešintasi gana karštai, sprendžiant iš Mindaugo nužudymo aplinkybių. Ką viduramžiais vadino karalium? Tą, kurį karūnuodavo Vakarų Bažnyčios galva. O kunigaikštis buvo šiaip valdovas, neįstojęs į anų laikų ES. Apsišvietusi visuomenė kalbėjo lotyniškai (ar įsivaizduotume didesnį kosmopolitizmą?) ir mokytis vietinių kalbų pradėjo gana vėlai. Tautos sąvoka apskritai niekas nesidomėjo, buvo tik luomai. O nedraugai, kaip minėjau, visada pasinaudos proga pakurstyti sau naudingas nuotaikas.

6. Nesu moderniosios literatūros gerbėjas. Užtat mielai skaitau šiandien išleistus tokius veikalus kaip literatūros kritiko Algimanto Bučio darbas "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija".

Algimanto Bučio veikalas įtikinantis. Bėda ta, kad mums, lietuviams, jo tiriamais laikais taip ir nepavyko išplėtoti nė vienos tų paradigmų, paversti savo kultūros savastimi. Gal pritrūkdavo taikos bei ramybės laikotarpių pastovioje teritorijoje (tai nuo jūros iki jūros, tai visai be jūros), gal valdovų supratimo, kad kalba ir ja paremtas visuomenės švietimas – patvaresni valstybės ramsčiai nei pilys ir jų įgulos tolimose provincijose. (Tai derėtų labai gerai įsisąmoninti ir dabarties politikams.)

Aš džiaugiuosi, kad vakarietiškoji paradigma įsitvirtino bent jau toje Lietuvos dalyje, kurioje gyvename šiandien. Tai, kad kova buvo nuožmi, liudija faktas, kad šiandien retai sutiksi lietuvį, išpažįstantį ortodoksų tikėjimą. Tačiau mes labiau buvome kovos laukas negu kovotojai. Į Liublino uniją atėjome be iškultivuotos savo kalbos ir švietimo sistemos.

Nors pakilus Reformacijos bangai, Mažvydas savo katekizmą išleido maždaug tuo metu, kaip ir kitos kaimyninės tautos pirmąsias knygas savo kalbomis, tai atsitiko ne mūsų aristokratijos valdomoje Lietuvoje ir didesnių pasekmių neturėjo. Nepradėta masiškai steigti lietuviškų mokyklų ir šviesti liaudies. Mūsų aukštuomenė perėmė lenkų kalbą – o kas jiems beliko daryti? Tačiau ir po to lietuvių kalba ir kultūra galėjo pasirūpinti labiau – sąlygų tam turėjo.

7. Kaip Lietuva turėtų žvelgti į šiandieninę Lenkiją? Lenkija – mūsų partneris ar oponentas? Man regis, Lenkija iki šiol puoselėja ekspansinius planus. Varšuvai būtų žymiai maloniau, jei Vilnius taptų lenkiškas miestas. Akivaizdus ir Varšuvos noras kuo greičiau asimiliuoti Punsko bei Seinų lietuvius. Šių tikslų oficialioji Varšuva siekia klastingai, rafinuotai, o mes ginamės – primityviai, nemokšiškai. Ar aš – neteisus?

Lenkija – mūsų partneris. Joje kaip ir Lietuvoje, yra įvairiai mąstančių žmonių. Jų negali nebūti, turint omenyje ilgą bendrą istoriją ir įvairias nuoskaudas. Tačiau sienų revizijos idėja bent jau šioje Europos dalyje, manau, nežavi nieko, o ypač netoleruotina ES.

Bet šaltasis kultūrų karas vyksta visame pasaulyje ir nežino paliaubų. To karo grobis – nacionalinės žmonių tapatybės, ir šiais rinkimų bei referendumų laikais jos glaudžiai siejasi su geopolitika (Kosovo atvejis). Regionine ES politika, regis, siekiama šiuos karus sušvelninti. Ar sėkmingai, nesiryžtu spręsti. Lietuvos kariuomenė neblogai apginkluota: švietimo sistema, universitetų tinklas, kultūros ir meno institucijos, dvidešimt Didžiojo lietuvių kalbos žodyno pulkų.

Neblogiau ginkluotos ir kitų šalių kariuomenės. Tik, regis, propagandinį nematomo fronto karą pralaimime. Jo veiksmų mūsų pačių žiniasklaidoje pilna, o kitų šalių – ne. Tačiau juk ne Lenkija čia veikia, greičiau „lenkiška korta“ Rusijos rankose.

Žinoma, Lenkijoje yra radikaliai nusiteikusių piliečių bei organizacijų, tačiau jų lozungų nereikėtų tapatinti su Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu. Žinoma, kai kurie Lenkijos vyriausybės veiksmai (ta pati „korta“) peržengia pastangas remti vien tik lenkišką švietimą Lietuvoje. Mano manymu, santykiuose su Lenkija turime griežtai laikytis pariteto principo, ir išimtis daryti tik ten, kur situacija aiškiai jas suponuoja.

Ar daugelis mūsų veiksmų nemokšiški, man sunku pasakyti, tačiau tai, kad kai kuriose savivaldybėse ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos piliečiais besijaučiantiems lenkams sunku gyventi ir ugdyti savo vaikus, liudija, kad kažkas daroma ne taip. Gal trūksta suvokimo, o valstybė, jei apie tokią dar galima šiais laikais kalbėti, kaip apie vieną subjektą, per mažai klauso savo mokslo institucijų patarimų, teikia ekspertizės užsakymų? Gal trūksta nuo valdžių kaitos nepriklausančių strategijų ir vieningų linijų kai kuriais klausimais?

8. Ilgainiui Lietuva gali turėti sunkumų bendraudama su Baltarusija. Juk Baltarusijoje esama jėgų, kurios Vilnių traktuoja kaip baltarusišką miestą, o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kaip baltarusišką darinį. Tokių pretenzijų vargu ar išvengsime. Bet ar turime planą, kaip elgtis, susiklosčius nepalankioms sąlygoms?

Didžiausia jų bėda, kad niekas nepamena Didžiosios Baltarusijos kunigaikštystės ar karalystės. Tačiau Lietuvos statutai buvo parašyti senąja slavų kalba, ir šią pergalę kultūrų kare galima priskirti A. Bučio minimai Rytų paradigmai. Manau, bet kokie tolimos praeities įsivaizdavimai ir faktai neįstengtų pagrįsti jokių šiandieninių pretenzijų, bet jie grindžia žmonių tapatybes. Kultūrų karus reikia laimėti čia ir dabar. Tik tokios pergalės gali paveikti demokratinių rinkimų procesus. Nors manyti, jog tikrieji karai išnyko istorijos ūkuose, taip pat būtų naivu.

9. O štai rimtesnės brolybės su Latvija – nėra. Nors artimesnių brolių už latvius neturime ir niekad neturėsime.

O dar ir mūsų Maxima ant jų užgriuvo… Kalbos prasme artimesnių brolių neturime, bet mentalitetai gerokai skiriasi. Bijau net pagalvoti, kokia Lietuva būtų šiandien turėdama tokią demografinę gyventojų sudėtį kaip Latvija. Kita vertus, nelabai tikiu, kad valstybės gali tą brolybę ženkliai sustiprinti. Tai gali padaryti tik latviai ir lietuviai mokydamiesi vieni kitų kalbos ir bendraudami.

10. Lietuva susiskaldžiusi į priešiškas stovyklas ir, regis, nepajėgia susitarti net dėl pamatinių, gyvybiškai  svarbių projektų. Vieni – už atominę jėgainę, kiti – prieš. Vieni giria prezidentę Dalią Grybauskaitę, kiti – ją peikia. Turime lietuvių, kurie ragina priimti įstatymą, draudžiantį  užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Skaitlinga lietuvių grupė balsuoja už Darbo partiją, ne mažiau skaitlingas lietuvių būrys palaiko konservatorius, dar kiti peikia generalinį prokurorą, saugumo vadovą…

Yra politinės partijos, yra interesų grupės (kartais jos sutampa), vyksta propagandinis karas, kurį dėl valdžios ir pinigų kovoja savi prieš savus, o jį dar pakursto suinteresuotieji iš išorės. Piliečiui labai nesunku į jį įsijungti – vieniems reikšti simpatijas, kitus keikti ir kaltinti dėl savo asmeninių nesėkmių. O nematomo fronto strategai mikliai jį paima į rekrūtus ir pasiunčia į frontą reikšti „savo“ nuomonės.

11. Kaip susigaudyti, kas teisus? Kaip nepasimesti propagandinių, informacinių karų frontuose?

Yra tik vienas būdas – stoti į Lietuvos kultūros kariuomenę, mokytis, šviestis ir stengtis niekada neprarasti sveiko proto. Atminti, kad nebūna tobulai gerų pasirinkimų, tad jų niekas niekada nepasiūlys, visada iš dviejų blogybių teks rinktis mažesniąją. Rinktis protu, ne širdimi, juo labiau ne pykčio vedamiems ir ne vien paisant savo šiandieninių interesų, o galvojant ir apie savo vaikų, Lietuvos, ateitį. Pagaliau nepamiršti, kad gyvenimas yra gražus, ir visas tas „kalbančių galvų“ keliamas triukšmas – tai tik mažytė ir toli gražu ne pati vertingiausia jo dalis.

Petro Repšio nuotraukoje: rašytojas Kornelijus PLATELIS.

2013.12.03


Prisijunkite prie diskusijos