Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VI )


Print

7. Pravardė vietoje vardo?

Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardo rašymas istoriografijoje įgavo dvejopą tradiciją. Viena tradicija – rytietiška, paremta rusų kalba rašytais metraščiais, kai linkstama naudoti iškraipytą (surusintos transkripcijos) vardo formą – Vaišelga (nors ir rusų metraščiuose dažnai randame tikslesnių transkripcijų – Voišelk). Antroji tradicija – vakarietiška, paremta vokiečių ir lenkų kronikomis, jos atstovai nuo seno vartojo daug artimesnes lietuvių kalbos tarčiai formas – Woysalk (Rocznik kapitulny) Wesenwylto (S. Grunau.Prūsiška kronika).

Jos taip pat pakankamai iškraipytos ir tuo nereikėtų stebėtis, nes viduramžiais vakarietiškai, ypač germaniškai, klausai ir rašybai nemaža keblumų sudarė kone visų Vaišvilko vardo priebalsių – „Š“, „V“ ir „K“ tarimas bei užrašymas.

Neatsitiktinai „Rimuotosios Livonijos kronikos“ (Livlandische Reimchronik) autorius, XIII a. pabaigoje tiek daug parašęs apie karalių Mindaugą, jo žmoną Mortą, vaikus, giminaičius ir tą patį Vaišvilką, vis dėlto nesiryžo (o ir sunkiai galėjo!) įkomponuoti pastarojo vardą į trumpą rimuotą savo eilutę, tad visai jo neįvardija, nors nemažai rašo apie jo, „Mindaugo sūnaus“, žygius po tėvo mirties.

Mūsų didžiojo kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, kurią jau citavome, vienintelis Mindaugo sūnus, nenužudytas kartu su tėvu, galėjo vadintis Vaiš(a)vilkas, nors kalbininkas pastebėjo, kad „kamieną -vilk- aš terandu tik dviejuose varduose: 1) Erž-vilkas, miest. Raseinių apskrities; 2) Berž-vilko kalnas netoli Lūksto ež. […] Naugardo kronikos Вoишелгъ (ir kartąВыишелгъ) be nerodo, kad Vaiš(a) -vilkas ne visoje Lietuvoje buvo vadinamas vienu vardu. Galėtų būti Vaiš-algas. Вoишелгъ rusai skaitė kaipo Вoишолгъ;plg.шелк = шолкъ, нашего = нашого“  [1].

Neatmestina, kad artimiausias lietuviškam vardynui ir net autentiškiausias variantas galėtų būti istoriko Tomo Baranausko siūlomas ir vartojamas Vaišialgas. Nors ir T. Baranausko teiginys [2], esą rusinai (būsimieji ukrainiečiai ir baltarusiai), neturėdami priebalsio „g“ (raidę „g“ jie taria kaip „h“), užrašydavo Воишелкъ, ir šitaip atsiradusi „k“ vietoje „g“, neįtikina. Tie patys rusėnų (būsimųjų ukrainiečių ir baltarusių) metraštininkai puikiai užrašydavo ir Миндовгъ, ir Миндовг (Haličo-Voluinės metraštis), tad keista būtų, jeigu jie norėdami nesugebėtų užrašytiВoишелгъ ar Вoишелг, bet vietoje to dažniausiai rašydavo Воишелкъ.

Mano manymu, tikrasis Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardas buvo Vaišvilas. Populiarus viduramžių lietuvių vardas, kurį turėdavo ir didžiųjų kunigaikščių sūnūs. Čia nesu vienišas, kadangi daug anksčiau kalbininkai K. Kuzavinis ir Br. Savukynas taip pat teikė vakarietišką vardo hipotezę teigdami, kad šio kunigaikščio vienas iš dviejų vardų buvo Vaišvilas [3].

Neketinu leistis į kalbininkų diskusijas, tačiau, turėdamas galvoje visą Vaišvilko gyvenimo būdą, o ypač minėtą akibrokštą karinės dinastijos tradicijai, esu linkęs manyti, kad ironiškas amžininkų požiūris į keistą jaunąjį kunigaikštį, iškeitusį kario šarvus į vienuolio ilgaskvernį rūbą, skatino keistuolį Vaišvilą vadinti… Vaišvilioku.

Štai ir viskas. Šiek tiek ironiška ir net pašiepianti, gal ir menkinanti pravardė ilgainiui prigijo tarp lietuvių ir jų kaimynų. Kaimynai Rusioje kartais taip ir užrašydavo iš klausos, neretai suglausdami ikiВоишелкъ. Kitais atvejais, galbūt išsiklausinėję dėl tokio keisto vardo kaimynus lietuvius ir suvokę pravardės ironiją, ėmė patys taikyti kunigaikščio vardui niekinamąsias priesagas, sukurdami pravardes Вoишелгъ, Выишелгъ ir pan. Iš čia kai kurie lietuviai „rekonstravo“ savo naudojamus „Vaišelga“, „Vaišialgas“, nors akivaizdu, kad nesunkiai galima atsekti niekinamąją slavišką priesagą – „ga“ (plg. rus. brodiaga, zveriuga, padliuga, bandiuga, lenk. włóczęga, niedołęga ir pan.). Lietuvių kalboje, kaip žinome, ši priesaga išlaikė tą pačią niekinamąja ir menkinančią prasmę, pvz.: vertelga, t. y. – suktas, apsukrus žmogus.

Ir niekinamasis, menkinamasis atspalvis toks akivaizdus, jog man atrodo, kad jis slavų kalbos priemonėmis tiesiogiai atspindi minėtą Mindaugo sūnaus pravardę Vaišviliokas. Be abejo, kai lietuviai patys pradėjo rašyti Lietuvos istoriją lietuviškai, jiems teko šią pravardę iš naujo paversti lietuviškai skambančiu vardu, tad Vaišviliokas pavirto Vaišvilku, paversdamas Mindaugo sūnaus vardą nelengva mįsle lietuvių kalbininkams.

Jei kas manytų, kad menkinamoji priesaga žodyje neturi jokios didesnės reikšmės, siūlyčiau atkreipti dėmesį į mano pastebėtą statistinį rodiklį. Bene visi be išimties istorikai, kurie vartoja asmenvardį Vaišelga, savo tekste gana neigiamai vertina Mindaugo sūnaus veiklą, o niekinamasis vardas ar pravardė tarsi suteikia jiems dar didesnio pasitikėjimo ar malonumo nuvertinant žmogų.

Ir priešingai, tie autoriai, kurie anaiptol nevienareikšmiškai vertina vyriausiąjį Mindaugo sūnų, visados vartoja vardą Vaišvilkas. Įsidėmėtina, kad mūsų išeivijos istoriografijoje viešpatauja Vaišvilkas, o menkinamosios reikšmės vardo Vaišelga beveik neaptiksime jokiame rimtesniame veikale.

Nemanau, kad mano pateikta hipotezė nenuginčijama. Abejoju, ar iš viso kada nors pavyks rekonstruoti buvusį tikrąjį vyriausiojo Mindaugo sūnaus vardą. Tačiau esu tikras, kad šiuo atveju, kaip ir visais kitais panašiais atvejais, pageidautina mūsų literatūroje vartoti kurį nors vieną sutartinį vardą. Nors pastaruoju metu dažniau imta vartoti forma Vaišelga, neverta atsižadėti lietuvių istoriografijos tradicijų. Nūdienis asmenvardžio Vaišelga plitimas neturėtų stebinti, nes Edvardo Gudavičiaus parašytus tekstus atkakliai per spaudą ir švietimo programas mėginama pateikti kaip „naujausią istorijos mokslo žodį“, o to „naujausio žodžio“ atgarsiai automatiškai plinta per įvairiausias mėgėjiškas interneto svetaines ir internetines „enciklopedijas“.

Propagandiniam mados spaudimui pasiduoda ir rimtų mokslinių leidinių autoriai arba redaktoriai. Net A. Dubonis, dar taip neseniai visuose tekstuose rašęs Vaišvilkas, naujausioje savo knygoje apie Traidenį (2008) naudoja pakaitalą Vaišelga. Priėjome iki to, kad, leisdami garsiąją Teodoro Narbuto „Lietuvos istoriją“, Mindaugo sūnaus vardą verčiame Vaišelga, nors pats T. Narbutas, nei jo amžininkas ir konsultantas S. Daukantas, savo istoriniuose veikaluose nenaudojo vardo Vaišelga. T. Narbutas, tęsdamas vakarietiškos istoriografijos tradiciją, rašė „Wojsielk“, o S. Daukantas – „Vaišvilkas arba Valstininkas“. Dabar tiesiog tapo madinga rašyti Vaišelga, nors kartais, padoresniais atvejais, dar paminima (skliausteliuose!), kas čia turimas galvoje: Vaišelga (Vaišvilkas).

Bet labiausiai įsidėmėtinas faktas, kad nė vienas lietuvių rašytojas, nei Lietuvoje, nei išeivijoje, savo kūriniuose, skirtuose vyriausiajam Mindaugo sūnui, nevartoja menkinančio asmenvardžio ar pravardės, bet visados rašo Vaišvilkas. Net Vincas Kudirka, versdamas XIX a. pabaigoje, lietuvių literatūrinės kalbos tapsmo laikais, didžiojo lenkų poeto Juliaus Slovackio (1809–1849) eiliuotą istorinę dramą „Mindaugas, Lietuvos karalius“ („Mindowe, krol Litewski“; par. 1829, išl. 1832 m. Paryžiuje), pažymi veikėjų („ypatų“) sąraše „Vaišvilkis, minikas, Mindaugo sūnus“. V. Kudirka visur rašo Vaišvilkis, nors vietoje dar nesančio lietuviško žodžio „vienuolis“ vartoja slavišką žodį „mnich“ su lietuviška priesaga „-kas“. V. Kudirkos keliu ėjo mano jau minėti išeivijos prozininkai J. Kralikauskas, V. Alantas, K. Almenas, šiuolaikiniai Lietuvos poetai Sigitas Geda ir Vladas Braziūnas…

Manyčiau, kad kūrybinė rašytojo intuicija, linkusi įsismelkti į keistuolio Vaišvilko vidinį pasaulį, negali susikirsti su savo įgimtu ir profesijos dar padidintu gimtosios kalbos pojūčiu. Rašytojas intuityviai negali pasirinkti niekinamo atspalvio asmenvardžio ar pravardės, jeigu jo kūrinys ne satyra ar parodija. Tuo tarpu istorikas taipogi intuityviai linkęs iš dviejų galimų variantų pasirinkti ir, matyt, pasirenka būtent tą variantą, kuris labiau atitiktų istoriko piešiamą – labiau teigiamą ar labiau neigiamą – Vaišvilko vaidmenį mūsų istorijoje.

8. Iškraipytų asmenvardžių ir vietovardžių restauravimas

Būtinybė patikrinti senovėje užrašytų vardų atitikimą tautinei kultūrai ir atstatyti tikrąją vardo formą – gyvybinis tautos poreikis.

Vos tik įsisiūbavo lietuvių tautinio atgimimo judėjimas ir ypač po to, kai Lietuva atgavo spaudos laisvę leisti knygas lotyniškais rašmenimis, kai buvo panaikinta kitataučių valstybių cenzūra spaudai (truko nuo 1863 m. iki 1905 m.) ir lietuvybės idėjoms, kai tauta atgavo valstybinę nepriklausomybę, iškiliausi lietuvių kalbos žinovai ėmėsi tirti ir nuolat plėtojo kruopščią lietuviško vardyno rekonstrukciją.

Kantriai rinkdami iš įvairiakalbių senųjų metraščių ir viduramžių kronikų lietuviškus vardus, vietovardžius, upėvardžius, atidžiai lygindami svetimkalbius užrašymus su lietuvių kalbos dėsniais ir tarmėmis, žymiausieji lietuvių kalbininkai nuo K. Būgos iki Z. Zinkevičiaus padėjo nemaža pastangų, kad būtų atstatytas lietuviškas Lietuvos valdovų ir istorijos veikėjų vardynas, kuriuo mes ir šiandien sėkmingai naudojamės. Tam reikėjo žinoti ne tik lietuvių kalbos, bet senovės raštininko vartotos kalbos fonetiką, artimesnę ar tolimesnę lietuvių kalbai.

…seniausieji lietuvių asmeniniai vardai, – rašė jų atkakliausias restauratorius K. Būga, – randami yra XIII–XV šimtmečių šaltiniuose. Geriausieji vardų šaltiniai – tai rusų kalba rašytosios Lietuvos kunigaikščių gromatos ir viena kita kronika. Rusai, tiek Lietuvos kunigaikščių kanceliarijos raštininkai (dijokai), tiek rusų šalies kronikų rašytojai, lietuvių vardus – asmenų ir vietų – užrašinėjo gana gerai, kur kas geriau nei vokiečių kronistai. XIII, XIV, XV ir, dalimi, XVI šimtmečio rusai raštininkai tardami arba rašydami lietuvišką žodį, lietuviškus garsus, svetimus jų ausiai, pakeisdavo tam tikrais, artimiausiais lietuviškiems, savais garsais. Ta garsų pakaita (substitutio) nebuvo daroma aklai, bet pagal tam tikrų taisyklių.[4]

Čia specialiai pacitavau ne K. Būgos „Raštus“, o amžiaus pradžios brošiūrinį leidinį (apimtis – 50 psl.). Tokiais nedideliais tęstiniais leidiniais (sąsiuviniais) Vilniuje buvo spausdinami (1907–1936) Jono Basanavičiaus iniciatyva 1907 m. įkurtos, bet 1938 m. lenkų okupacinės valdžios uždraustos „Lietuvių mokslo draugijos“ tekstai, idant kuo plačiau tautoje pasklistų lietuvių mokslo žmonių darbo vaisiai. Cituotoje brošiūroje K. Būga aukščiausiu kalbotyros lygiu atstatė daugybę lietuvių vardų ir pavardžių, tarp jų – ir Lietuvos valdovų.

Jam turime būti dėkingi, kad iš daugybės kitakalbių įvairiai užrašytų vardų šiandien turime K. Būgos restauruotus ir mūsų naudojamus valdovų vardus – Mindaugas (op. cit., p. 23–24), Vaišvilkas (p. 24–25), Treniota (p. 25–27), Vytenis (p. 27–28), Jogaila (p. 28–34), Lengvenis (p. 35–36), Vytautas (p. 36–39), Švitrigaila (p. 39) ir kt. Puslapių skaičių nurodau, kad lengviau būtų įsivaizduoti, kiek lingvistinės analizės teksto reikėjo, kad iš daugybės iškraipytų užrašymų mokslo pagrindais būtų atstatytas autentiškas lietuvio asmens vardas.

Todėl keista ir gaila, kad vis dar atsiranda lietuvių istorikų bei žurnalistų, kurie klasikinę K. Būgos analizę mėgina papildyti savo mėgėjiškais pakaitalais, tarkim, rašydami vietoje „Vaišvilkas“ aiškiai suslavintos priesagos pravardę „Vaišelga“ (arba Vaišialga, Vaišalga ir pan.). Jie mėgina remtis jau cituota K. Būgos pastaba, kad „Vaiš(a)-vilkas ne visoje Lietuvoje buvo vadinamas vienu vardu. Воишелгь galėtų būti Vaiš-algas. Воишелгь rusai skaitė kaipo Воишолгь; plg. шелкь = шолкь, нашего = нашого“ (op. cit., p. 25). To jiems užtenka, kad atsisakytų „Vaišvilko“.

O juk atidžiau paskaitę K. Būgos tekstus rastų analogišką pastabą ir apie asmenvardį „Jogaila“, kur kalbininkas taip pat įspėja, kad „ne visi lietuviai Jo-gailą vadino vienu vardu. Buvo tokių, kurie vietoje Jogaila tarė arba Jo-gėla(s) ir Jo-gėlis, arba Jo-gilas“ (op. cit., p. 32). Argi dabar turėtume, remdamiesi retesniais lietuviško asmenvardžio variantais, rašyti istorijos veikaluose ar populiarioje spaudoje vietoje „Jogaila“ – koks nors „Jogilas“, „Jogėla“ ar „Jogėlis“? Kam būtų naudinga tokia painiava? Tuo tarpu „Vaišvilko“ atveju, deja, iki šiolei neretai laimi kalbinė saviveikla arba pavienio autoriaus savivalė.

Pastaraisiais metais ir užsienio mokslo darbuose ima plisti lietuviškų vardų tikslioji transkripcija, nors procesas itin lėtas ir kai kuriems mūsų kaimynams, matyt, nelabai mielas. Antai lenkų istorijos studijose ir vadovėliuose tik labai retais atvejais rasime užrašyta „Mindaugas“ arba „Vytautas“, „Vilnius“ ir t. t., dažniausiai tebenaudojama apytikrė viduramžiška transkripcija Mindowg, Witold  ir nostalgiškai sulenkintas Vilniaus pavadinimas Wilno.

Verčiant kolegų lenkų tekstus šiai knygai teko ne sykį taisyti klaidingą nusenusią lietuviškų vardų ir vietovardžių rašybą. Kitų Europos Sąjungos šalių istorikai jau senokai ir vis dažniau vartoja lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius ne tik skliausteliuose.

Betgi yra dar vienas, sakyčiau, asmenines ambicijas pranokstantis kriterijus: tradicijos saugojimas ir tęsimas. Nematau priežasties, vardan kurios derėtų nutraukti seną lietuviškos istoriografijos ir literatūros tradiciją rašant Vaišvilkas. Norint pabrėžti savo neigiamą istoriko požiūrį ar intuityvią antipatiją vyriausiajam Mindaugo sūnui vertėtų remtis gilesne analize, o ne menkinamojo asmenvardžio su slaviška priesaga linksniavimu.

Taigi šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, iš pagarbos tradicijai laikausi senojo lietuviško varianto: Mindaugo sūnus – Vaišvilkas. Tradicija iš prigimties yra ne kartą patikrintų vertybių saugojimo instinktas, ir kažin, ar verta šį gyvybiškai svarbų transcendentinės atminties „geną“ eliminuoti ar ignoruoti eilinės mados vardan, nors kažin, ar „mada“ čia tiksliausias žodis.

Juk nutraukiama ar bent nuvertinama tautinės atminties gija, kurią kitos tautos, sakykim, anglai sergsti daug atidžiau už nuolat krebždančią „būtinybę pataisyti“ tradicinius vardus. Lietuvių tautos istorija, ne kartą atėjūnų brutaliai pertraukta ir mėginta perrašyti, reikalauja, mano supratimu, dešimteriopos pagarbos ir pastangų išsaugant tūkstantmetį vientisumą ir tęstinumą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.23


[1]   K. Būga. Apie lietuvių asmens vardus. Iš „Lietuvių Tautos“, Vilnius, Martyno Kuktos spaustuvė, 1911, p. 25.

[2]   Томас Баранаускас. Древние литовские имена. (http://viduramziu.istorija.net/ru/names.htm)

[3]   K. Kuzavinis, B. Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mintis, 1987, p. 360.

[4]   K. Būga. Apie lietuvių asmens vardus. Iš „Lietuvių Tautos“, Vilnius, Martyno Kuktos spaustuvė, 1911, p.19


Prisijunkite prie diskusijos