Nusivylusi Lietuva


Print

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­na Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus. Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją, at­sky­rė nuo mū­sų juo­da ban­ga.

Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­so­je su ap­si­spren­di­mu tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jau­ti­mu, jog tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš Že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to. Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me „Ru­bi­ko­ną“, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha.

Ši­tuos bur­tus iš­sklai­dė pra­au­šęs rūs­tus ry­tas su au­ko­mis, ki­vir­čais, ne­san­tar­ve, prieš­ta­rin­ga, sun­kia vals­ty­bės kū­ri­mo kas­die­ny­be, su klai­do­mis – ne­iš­ven­gia­mo­mis, pa­da­ry­to­mis iš ne­pa­si­ren­gi­mo val­džiai ir ty­čia.

Ko­ne mi­li­jo­nas pa­li­ku­sių­jų Lie­tu­vą – be de­šim­ta­da­lio lai­min­gų­jų at­riek­tos rie­kės, ki­ti – su sa­vo dra­mo­mis, il­ge­siu ir nuos­kau­do­mis, ne­pri­ta­pę, at­stum­ti. Ko­ne pir­mau­jan­ti pa­sau­ly­je pa­gal sa­vi­žu­dy­bes ša­lis, kraš­tas su tur­tin­gų­jų pra­ban­ga ir nu­skur­du­sių­jų ne­vil­ti­mi, se­niai ba­jo­ri­ją, aris­tok­ra­tus per­spjo­vu­sių ir de­gra­da­ci­jos liū­nuo­se be­si­murk­dan­čių, su vi­sais – kal­tais ir ne­kal­tais, per­mal­tais teis­mų ir vie­nų su ki­to­mis kon­ku­ruo­jan­čių slap­tų­jų tar­ny­bų ma­lū­nais ir kol kas dar ne, bet jau esan­čiais pa­ke­liui į teis­mus. Kaip čia ko ne­pa­mir­šus, juk vi­si mes ly­giai Tė­vy­nės sū­nūs ir duk­ros.

Čia, šiuo­se rū­muo­se, po Sau­sio 13-osios, ap­gul­ty, ka­ro są­ly­go­mis, kuk­lus Do­ku­men­tų sky­riaus ben­dra­dar­bis, ma­no stu­di­jų bi­čiu­lis, dzū­kas nuo Kap­čia­mies­čio Al­gis Pra­pies­tis nak­ti­mis re­da­ga­vo Kon­sti­tu­ci­ją: ar vi­si šio tau­raus kal­bos my­lė­to­jo, pat­rio­to kal­bos lo­bių si­dab­ru nu­glu­din­ti jos prin­ci­pai šian­dien per­smel­kę mū­sų tik­ro­vę? O jei ne­ar­ti­mi, tai ko­dėl toks dai­lus pa­ro­do­ma­sis Kon­sti­tu­ci­jos eg­za­mi­nas? Ir jei rei­kia to­kio eg­za­mi­no, tai gal klau­si­mai tu­rė­tų bū­ti ki­ti – la­biau­siai tik­tų au­di­to­ri­jai iš val­džiu­sių­jų ir nu­val­džiu­sių šią vals­ty­bę. O prieš eg­za­mi­ną de­rė­tų per­skai­ty­ti Mai­ro­nio „Kai kam“. Pa­gel­bė­tų ge­res­niam ver­ti­ni­mo ba­lui.

Čia, ap­žiū­ri­nė­jant vals­ty­bės pa­slap­tį, pir­muo­sius li­to ban­kno­tų es­ki­zus, aš iš­gir­dau, jog da­bar to li­to gar­bei mes sko­lin­si­mės, ir kuo dau­giau sko­lin­si­mės, tuo mū­sų vals­ty­bei, esą, bus ge­riau. Tą sko­lą iki pas­ku­ti­nio cen­to grą­žins ne Vil­nius, ku­riam jau aiš­ku, kad sko­la, net vals­ty­bės – ne ro­na, ne­už­gis, o tie gra­žūs iš­tuš­tė­ję Lie­tu­vos mies­te­liai, ku­riuos taip įsta­biai po­eti­zuo­ja sa­vo pui­kia­me lai­dų cik­le są­jū­die­tė Ni­jo­lė Bau­žy­tė, nie­kaip (kaip ir žy­miau­sias mū­sų dra­ma­tur­gas są­jū­die­tis Ka­zys Sa­ja už kū­ry­bą sce­nai ar Do­na­tas Ba­nio­nis) ne­gau­nan­ti Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos. Pas­ku­bė­ki­me: Eu­ge­ni­ja Pleš­ky­tė gy­ve­no ša­lia mū­sų be Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ir pen­si­jos.

Be­je, ki­tos ša­lys ir­gi mums sko­lin­gos už iš­moks­lin­tus aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos žmo­nes, gal ka­da bent kiek pa­leng­vins sko­lų naš­tą. Ne to­kia gi­li vilk­duo­bė at­ro­dys.

Pir­mą kar­tą sa­vo is­to­ri­jo­je re­mia­mės tvir­tu su­si­vie­ni­ju­sios Eu­ro­pos pa­ža­du ne­pa­lik­ti mū­sų vie­nų iš­ti­kus ka­ro ne­gan­dai. Gra­žiai, darbš­čiai Lie­tu­vai to la­bai rei­kia. Juk vi­sa, kuo šian­dien ga­li­me di­džiuo­tis, – jos dė­ka, mū­sų žmo­nių ge­ru­mo ir kan­try­bės dė­ka ir mįs­lės, iš kur vis dar ran­da­si tas ge­ru­mas, dė­ka. Ta Lie­tu­va, ku­ri mū­sų šir­dy­se da­bar ir iki pas­ku­ti­nio šir­dies tvinks­nio, vis dėl­to ski­ria­si nuo ofi­cia­lios re­a­ly­bės, ku­ri for­ma­li, reg­la­men­tiš­ka, be­dva­sė.

Ši for­ma­liai pa­vyz­di­nės re­a­ly­bės ša­lis nuo­sta­biai gra­žiai pir­mi­nin­kaus Eu­ro­pos Są­jun­gai. Jo­je vis­ką sle­pia gra­žios for­mu­luo­tės, tarš­ki, ap­ta­ki fra­ze­o­lo­gi­ja, vik­riai apei­nant es­mę vis to įvaiz­džio dė­lei, ir nie­kas čia ne­pa­mirš­ta (ir­gi for­ma­liai ir gra­žiai), net to­kia smul­kmė, kaip kul­tū­ros pro­jek­tai, ir kaip gra­žiai pa­vaiz­duo­ti, kad bib­lio­te­ko­se nu­per­ka­mos ir pas­kui ne­skai­to­mos kny­gos.

To­je mo­der­naus biu­ro­kratizmo vieš­pa­ti­jo­je la­bai rū­pi­na­ma­si žmo­gu­mi, kad val­džia bū­tų kuo ar­čiau jo, ir šis rū­pes­tis įvel­ka­mas į vis ra­fi­nuo­tes­nį rū­bą. Žvel­gi į šią for­ma­laus biu­ro­kratizmo ir pai­naus at­seit de­mo­kra­tinio di­le­tan­tiz­mo ša­lį, ste­bie­si ir nie­kaip ne­ga­li su­tik­ti, kad tai ir yra Lie­tu­va, mū­sų vals­ty­bė, ir kad mes su­tin­ka­me, jog tik to­kia ji ir te­tu­rin­ti bū­ti. Jei toks ide­a­lu­mas, tai ko­dėl to­kie bjau­rūs re­ci­dy­vai re­gi­mi už tos po­pie­ri­nės har­mo­ni­jos ir tvis­ke­sio, pa­val­du­mo tik pi­ni­gui ir tur­tin­gie­siems, su­si­skal­dy­mo ir pa­si­kly­di­mo, įta­ru­mo ir pa­vy­do, nu­si­vy­li­mo ir su­sve­ti­mė­ji­mo, be­si­dar­kan­čių­jų nie­kin­gu­mo ir gy­vy­bės nu­ver­ti­ni­mo, var­to­to­jiš­ku­mo „šven­to­vių“ ir ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­čių?

For­ma­lus biu­ro­kratizmas su­ka no­sį nuo šių reiš­ki­nių, nes „po­li­ti­nės ko­vos gro­žis“ ir „dės­niai“ šluo­te nu­šluos šias nei­gia­my­bes mums nuo ke­lio. Pa­gal šią lo­gi­ką są­ži­nės nė­ra (se­na­ma­diš­ka, at­gy­ve­nu­si), do­ro­vę, mo­ra­lę rei­kia pa­lik­ti Baž­ny­čiai, be to, jau kva­to­jo­mės su­si­rie­tę iš tie­siai švie­siai iš­klo­to pa­sa­ky­mo, kas – šio, o kas – ir „ne šio pa­sau­lio di­men­si­jos“.

Štai ir iš­len­da lyg yla iš mai­šo šios for­ma­lios re­a­ly­bės es­mė, nu­si­pel­niu­si aukš­čiau­sio or­di­no, to­dėl dar iki gar­bin­giau­sių sve­čių iš ben­drų Eu­ro­pos na­mų su­gu­žė­ji­mo į Vil­nių šią iš­min­tį rei­kia iš­kal­ti ant ko­kio dai­les­nio fa­sa­do, o krei­viau­siam la­biau­siai ir tik­tų! Ir kuo gra­žes­nius di­ti­ram­bus gie­do­ti de­mo­kra­tijai ir jos ide­a­lams, juk tik nuo for­mos, o ne nuo ge­ra­no­riš­ku­mo, hu­ma­niz­mo ir pa­kan­tos ki­taip ma­nan­čiam, ne nuo dis­ku­si­jų kul­tū­ros, po­le­mi­kos gi­lu­mo, in­te­lek­ti­nės min­ties, įžval­gų drą­sos pri­klau­so de­mo­kra­tijos tu­ri­nys ir es­mė!

Žmo­gus, iš­ka­lęs de­šim­tį abė­cė­li­nių de­mo­kra­tijos tie­sų, yra pi­lie­tiš­ka as­me­ny­bė, o pri­si­tai­kan­tis prie po­li­ti­nės kon­junk­tū­ros, jau­čian­tis, iš kur vė­jas pu­čia, ir sa­kan­tis, ką iš jo ti­ki­ma­si iš­girs­ti, yra kil­ni, per­spek­ty­vi as­me­ny­bė. Tik­tai tam, ku­ris ieš­ko tie­sos ir ke­lių vi­suo­me­nei, vals­ty­bei, iš­drįs­ta plauk­ti prieš sro­vę, ne­plo­ja ka­tu­čių ir ne­jau­čia eks­ta­zės, prieš ko­rek­tiš­ku­mą de­rė­tų už­si­čiaup­ti – juk jo min­tys ne­ati­tin­ka eti­ke­to ir tai­syk­lės „pa­sa­kant vis­ką ne­pa­sa­ky­ti nie­ko“ pa­to­gu­mo, kar­je­ros, ru­ti­nos ir, aiš­ku, jo ka­ra­liš­ko­sios niek­šy­bės įvaiz­džio var­dan.

Šven­tai ti­kiu, jog mū­sų Lie­tu­va ki­to­kia. Ir jos žmo­nės ki­to­kie. Jie ski­ria grū­dus nuo pe­lų, pui­kiai su­vo­kia, kas tik­ra gy­ve­ni­me, o kas ap­me­luo­ta ir pri­mes­ta. Jie ne­si­lanks­to, ne­ke­liak­lups­čiau­ja prieš var­to­to­jiš­ku­mą, ma­si­nę kul­tū­rą, žvaigž­džių kul­tus, prieš nie­ka­lą, ku­rio tiks­las de­mo­ra­li­zuo­ti jau­ni­mą, už­krės­ti jį ci­niz­mu ir pra­žu­dy­ti iliu­zi­jų ža­ban­go­se. Jie ver­ti­na žmo­giš­ku­mą ir ne­su­tin­ka su žmo­gaus pa­nie­ki­ni­mu, ku­rio tiek daug mū­sų gy­ve­ni­me, lig pra­keiks­mo daug.

Tik­ro­ji na­cio­na­li­nė kul­tū­ra ke­lia dva­sią, įpras­mi­na jaus­mų gro­žį, ne­pa­tai­kau­ja ydoms ir sil­pny­bėms, pri­mi­ty­vu­mui, ug­do ir vie­ni­ja, kū­ry­ba – vi­sa­dos sa­vi­tas kū­rė­jo san­ty­kis su žmo­gu­mi ir lai­ku. To­kia ir ri­ba. Ma­ty­ki­me ją ir žmo­nes, ku­rie pe1no­si iš an­ti­kul­tū­ros, pa­ty­čių, cha­miz­mo ir tam­su­mo. Jų pel­nai pri­klau­so nuo mū­sų po­žiū­rio. Te­bū­na jis nei­gia­mas jiems ir pa­lan­kus kiek­vie­nam dai­gui, kiek­vie­nam žie­dui kul­tū­ros dir­vo­je ar sa­vai gies­mei iš sa­vo, kol kas dar ne­im­plan­tuo­to ma­din­go sna­po.

Iš­drįs­ki­me ir pa­sva­jo­ki­me: mū­sų vie­ny­bės dė­ka vie­ną gra­žią die­ną iš­nyks­ta vi­si an­gliš­ki už­ra­šai, ver­giš­kas at­si­sa­ky­mas po­zi­ci­jų, ku­rias mums tes­ta­mentu pa­li­ko anks­tes­nės kar­tos, bež­džio­niš­kas mo­te­riš­kų pa­var­džių iš­krai­py­mas (kaž­ko­dėl la­biau su­eu­ro­pė­ju­sio­je tra­di­ci­jo­je Do­ne­lai­čiui ne­šo­vė gal­von sa­vo bū­res per­krikš­ty­ti Do­čėm, Slun­kėm, Pe­lė­dėm!), vi­sos dar­kan­čios mū­sų kal­bą sve­ti­my­bės, ku­rioms rei­kia jau ne­ži­nia pa­gal ko­kius prin­ci­pus su­da­ry­tų žo­dy­nų, juk mū­sų kal­bi­nin­kų žyg­dar­bio dė­ka ka­dai­se at­si­spy­rė­me ir ap­gy­nė­me sa­vo kal­bos gry­nu­mą, kin­tan­čias nor­mas pa­ti­kė­da­mi au­to­ri­te­tams ir jais pa­si­klio­vė­me. Ne­bu­vo­me „sie­ve­ro-za­pad­nyj kraj”, ne­ta­po­me „Lie­tu­va be lie­tu­vių“, ne­tap­si­me ir šim­tu an­gliš­kų žo­džių sno­bau­jan­čia, sve­tim­var­džių pri­daigs­ty­ta te­ri­to­ri­ja.

Lie­tu­vių kal­ba – mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės po­li­ti­nė, dva­si­nė, kul­tū­ri­nė sie­la, jos di­džio­ji pras­mė. Be har­mo­nin­go san­ty­kio su ja kaip ir be kul­tū­ros, są­ži­nės, gė­dos žmo­gus pra­ran­da sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias ir tam­pa ins­tink­tų ver­gu, o vals­ty­bė iš­si­gims­ta net su to­bu­lais įsta­ty­mų brūz­gy­nais ir mo­der­niau­siais graž­by­lia­vi­mais. Pa­gar­ba sa­vo kal­bai ne­reiš­kia ki­tų kal­bų nie­ki­ni­mo, at­virkš­čiai, tik iš­ryš­ki­na jų svar­bą, vie­tą ar ne­pa­grįs­tas pre­ten­zi­jas mū­sų tau­tai, ku­ri vi­sa­dos bu­vo ir iš­liks to­le­ran­tiš­ka ki­toms Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čioms tau­toms.

Vi­sų lau­kia tos pa­čios, vi­lia­mės, sa­vaip de­mo­kra­tinės dau­sos pa­lei de­be­sė­lius, žvaigž­dy­nus ir be Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo iš­aiš­ki­ni­mo pro­ga su ben­dra­min­čių sie­lo­mis re­gė­ti, kaip nyks­ta lyg dū­mas gai­via­me ore for­ma­lus, reg­la­men­ti­nis, biu­ro­kratinis ūkas, ir vėl at­gims­ta­me. O da­bar lai su­skam­ba var­pas, ir te­pa­si­girs­ta ai­das įkan­din Lai­mo­no No­rei­kos bal­so: iš­gir­do­me. Su šven­te, su pa­va­sa­riš­ku at­si­nau­ji­ni­mu, su mū­sų bro­ly­be iš­li­kus svei­kiems po re­for­mų griū­ti­mis, su vis­kuo, kas ne­ža­da skan­da­lo ar sen­sa­ci­jos! Su šven­te juk kol kas dar mū­sų, o ne kom­piu­te­rio kla­vi­šų ser­ve­rių va­lio­je mū­sų Lie­tu­vos li­ki­mas!

Ko­kios men­kos mū­sų aist­ros, men­ku­čiai žo­džiai, kaip men­ka vis­kas iš­ro­do Tau, mū­sų Tė­vy­ne, ir ko­kia Tu at­lai­di sa­vo vai­kams!

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas, Kovo 11-osios Akto signataras Romas Gudaitis, šio teksto, perskaityto Kovo 11-ąją iškilmingame Seimo posėdyje, autorius.

2013.03.23


Prisijunkite prie diskusijos