Buvusio moterų vienuolyno sieną papuošė ugnies neofreska. P. Kupčinsko nuotr.
Ant pastato Užupyje, Malūnų gatvėje, sienos menininkas Povilas Kupčinskas nutapė vienuolio Bernardino Sieniečio neofreską. Per šešias dienas gimęs kūrinys – naujausias „Kuriu Vilnių“ projektas.
Menininkas vienuolį įamžino siurrealistine meno technika („Fumage“), kai vaizdas kuriamas žvakės ir žibalo lempos dūmais. Paveikslas ant statinio sienos atsirado pasitarus su gyventojais.
P. Kupčinskas sako, kad vieta neofreskai ypač tinkama, nes čia vakare ant sienos krisdami saulės spinduliai kuria sakralų įspūdį, o naktį netikėtai užsidegantis langelis kūrinį dar labiau mistifikuoja.
Vienuoliai Bernardinų sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Pastato architektūra ir vietovė idealiai tiko idėjai ugnies technika įamžinti vienuolį ant buvusio vienuolyno sienos įgyvendinti. Kadangi neseniai atsikrausčiau į sostinę ir studijuoju Dailės akademijoje, galimybė kurti Vilniui leido man įprasminti savo kūrybą ir pristatyti save pasauliui“, – sako „Kuriu Vilniui“ projekto laimėtojas.
Prieš kuriant eskizą, vienuoliai menininkui parodė Bernardino Sieniečio nuotraukų. Tapydamas neofreską, autorius interpretavo Pietro di Giovanni D’Ambrogio 1410–1449 m. viduramžių tapybos darbą.
Šiemet savivaldybės inicijuotame konkurse „Kuriu Vilnių“ dalyvavo net 188 dalyviai. Komisijos nariai atrinko 12 projektų, kuriems įgyvendinti buvo paskirstyta 500 tūkst. eurų. Bernardino Seniečio neofreskai sukurti skirta – 9 300 eurų, teigiama savivaldybės pranešime.
Penktadienį visas pasaulis ima ruoštis Dievo gailestingumo šventei
Šventė, kurią viso pasaulio katalikams švęsti nurodė popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą švęsta Vilniuje prieš 85-erius metus.
Tai Dievo Gailestingumo sekmadienis, minimas sekmadienį po Šv. Velykų. Jau šį – Didįjį penktadienį, balandžio 10 dieną, prasideda devynių dienų budėjimas su malda, kuris atves į Dievo Gailestingumo šventę.
1935 metais Vilniuje Atvelykio sekmadienį Aušros Vartų galerijoje buvo iškabintas iki tol viešai nematytas Dievo Gailestingumo paveikslas ir švęstas Dievo Gailestingumo sekmadienis.
Nuo to laiko šio paveikslo kartotės plačiai pasklido po pasaulį, o šv. popiežius Jonas Paulius II prieš dvidešimt metų visoje Bažnyčioje antrąjį Velykų sekmadienį paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu.
Jonas Paulius II tuomet, skelbdamas sesę Faustiną šventąja, sakė: „Kristus mums parodė daug gailestingumo kelių, pasilenkė prie žmogaus materialinio ir dvasinio skurdo. Kenčiančiam žmogui ištiesta jo ranka visų laikų žmonėms skelbia gailestingumo žinią.“ Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.
Garsusis Dievo Gailestingumo atvaizdas dabar gerbiamas Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje, kurioje visą savaitę po Velykų bus švenčiama Gailestingumo savaitė. Žmonės kviečiami nuotoliniu būdu jungtis į maldą šv. Mišiose, kalbėti Gailestingumo vainikėlį, adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, klausyti skaitomo Faustinos dienoraščio.
Norintieji gali surašyti savo artimųjų vardus, už kuriuos meldžiasi, – vardai bus sudėti prie Gailestingumo paveikslo. Šv. Mišios aukojamos kasdien 10.00, 12.00, 18.00 ir 20.00 valandomis. Lenkų kalba šv. Mišios – 16.00 val. Gailestingumo sekmadienį 17.00 val. vyks šv. Mišios anglų kalba, kurios bus transliuojamas EWTN kanalu daugeliui anglakalbių šalių.
Iš Antakalnyje esančio šv. Faustinos namelio, buvusio seserų vienuolyno, nuo penktadienio devynias dienas, 15 valandą, vadinamą Gailestingumo valanda, bus internetu transliuojamos devyndienio maldos. Visi kviečiami jungtis į maldą „Vilnius piligtim center“ feisbuko puslapyje. Atsinaujinęs šv. Faustinos namelis lankytojams ir piligrimams duris atvers pasibaigus karantinui. Gailestingumo novena nuo penktadienio bus meldžiamasi ir Dievo Gailestingumo šventovėje. Vienuoliai Bernardinų sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vilniuje, Antakalnyje, vienuolyne gyvenusi Šventoji s. Faustina, patyrė regėjimus, kuriuose Jėzus prašė melsti gailestingumo visam pasauliui. Pagal Šv. Faustinos regėjimus dail. E. Kazimirowskis nutapė Dievo Gailestingumo paveikslą, buvo užrašyta Jėzaus padiktuota malda – Dievo Gailestingumo vainikėlis, maldų devyndienis (novena) prieš Gailestingumo sekmadienį, įkurta Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, visame pasaulyje pradėta melstis Gailestingumo valandą (trečia valanda po pietų), taip pagerbiant Jėzaus mirties laiką.
Faustinos dienoraštyje įrašyti tokie Jėzus žodžiai apie devynias maldos dienas prieš Gailestingumo šventę: „Trokštu, kad per šias devynias dienas vestum sielas prie mano gailestingumo versmės, idant jos pasisemtų jėgų ir atgaivos bei visų malonių, reikalingų gyvenimo sunkumuose, o ypač mirties valandą. Kiekvieną dieną atvesi prie mano širdies vis kitą sielų būrį ir panardinsi jas mano gailestingumo jūroje. O aš visas šias sielas nuvesiu į savo Tėvo namus.“
Visą parą transliaciją iš Dievo Gailestingumo šventovės galima stebėti internetu (Youtube kanalas „Dievo Gailestingumo šventovė“). Ne pamaldų metu šventovė yra atvira asmeninei maldai.
Sakartvelo vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos darbuotojai nesuderintame Sakartvelo ir Azerbaidžano sienos ruože sulaikė vyrą, kuris paleido ugnį ir mėgino paimti įkaitu Sakartvelo pasienietį.
Tai antradienį pranešė Sakartvelo VRM spaudos tarnyba.
„Šių metų sausio 14 d. Sakartvelo pilietis G. I. buvo pasienio zonoje. Jis, grasindamas šaunamuoju ginklu ir rankine granata, privertė Sakartvelo pasienietį eiti prie nesuderinto sienos ruožo. Incidento metu G. I. paleido kelis šūvius“, – sakoma pranešime.
Nusikaltimo priežastys ir aplinkybės nepatikslinamos. Sakartvelo VRM padėkojo kolegoms azerbaidžaniečiams už efektyvų bendradarbiavimą sureguliuojant incidentą.
Sulaikytajam iškelta baudžiamoji byla. Jam gresia kalėjimas nuo devynerių iki 14 metų.
Azerbaidžano ir Sakartvelo valstybinės sienos ilgis – 480 kilometrų, jos delimitavimo darbai vyksta nuo 1996 metų. Iki šiol suderinti 314 kilometrų. Vienas iš ginčijamų ruožų yra Kešikčidago (David Garedži) vienuolynų kompleksas dviejų šalių pasienyje. Jį sudaro uolose iškirstos olos. Dalis komplekso yra Azerbaidžano teritorijoje, dalis – Sakartvelo. Dėl to vis kyla teritorinių ginčų.
Nustačius pradinio teksto parašymo vietą ir apytikrį laiką, tenka imtis tolesnio kruopštaus „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ restauracijos darbo, kadangi mūsų išskirtas pirmasis teksto blokas tebuvo branduolinė didesnio kūrinio pradžia.
Viena vertus, jis liudija, kad Vaišvilko įsteigtas vienuolynas turėjo dar įkūrėjui gyvam esant literatūriškai išprususį raštininką, kuris mokėjo ir gebėjo pagal nusistovėjusį viduramžių literatūrinį etiketą parašyti ktitoriaus gyvenimo aprašą.
Kita vertus, galime konstatuoti, kad naujojo vienuolyno raštininkui proginis ktitoriaus hagiobiografijos rašymas nebuvo atsitiktinis vienkartinis darbas.
XIII a. viduryje ar kiek vėliau, kol aplink Lietuvą vyko žūtbūtiniai krikščionijos karai su pagonija dėl Prūsijos vakaruose ir vadinamosios Marijos žemės šiaurėje Vaišvilkas savo tėvo valdose įkūrė pirmąjį tame krašte vienuolyną ant Nemuno kranto netoli Naugarduko. Žinome, kad vienuolyne buvo įkurtas ir skriptoriumas, knygų perrašinėjimo centras, kuris vėliau pagarsėjo toli už Lietuvos ribų.
Tačiau mes dar neturėjome progos pasižiūrėti, koks gi pirmasis ar vienas iš pirmųjų tekstų buvo sukurtas šiame vienuolyne.
21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne
Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:
Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).
Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?
Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.
Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.
Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr. Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.
Jeigu paieškosite Google sistemoje Liudmilos Putinos vardo, tuojau pamatysite žodžius „vienuolynas“ ir „skyrybos“. Tokia “The Times” pozicija.
„Rusų carai turėjo tradiciją ištremti įgrisusias žmonas į vienuolynus, o Vladimiro Putino valdžia tokia stipri, kad daugelis Rusijos gyventojų samprotauja taip: Liudmilos Putinos beveik nematyti viešai todėl, kad jos vyras atgaivino tą paprotį“, – rašo žurnalistas Tonis Helpinas. Ar L.Putina vėl pasirodys viešai, kai V.Putinas vėl pradės eiti prezidento pareigas?
