Ukrainos Aukščiausioji Rada ketvirtadienį patvirtino įstatymą, kuriuo remiantis, ukrainiečių kalbai suteikiamas specialus statusas. Pagal įstatymą, ukrainiečių kalba pripažįstama vienintele valstybine kalba šalyje, ir jos vartojimas yra privalomas viešojo sektoriaus darbuotojams, valstybės įstaigoms ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, informuoja „Reuters“.
Įstatymas patvirtintas, nepaisant gana didelės rusakalbių mažumos pasipriešinimo. Jų manymu, įstatymas yra diskriminuojantis.
Kadenciją baigiantis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka teigė pasirašysiąs įstatymą. Birželį P. Porošenka užleis prezidento postą naujam išrinktam prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
„Ukrainiečių kalba yra mūsų žmonių, mūsų valstybės ir tautos simbolis“, – po parlamento balsavimo feisbuke rašė P. Porošenka.
Šis įstatymas įpareigoja visus šalies piliečius mokėti ukrainiečių kalbą, ir jos vartojimas privalomas valstybės tarnautojams, kariams, gydytojams ir mokytojams.
Po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos kalbos klausimas tapo itin jautrus Ukrainoje, kur didžioji dalis žmonių sklandžiai kalba tiek ukrainiečių, tiek rusų kalbomis.
Remiantis Kijevo tarptautinio sociologijos instituto atliktos apklausos rezultatais, ukrainiečių kalbą vartoja 32,4 proc. ukrainiečių šeimų, rusų kalbą – 15,8 proc. Apytikriai ketvirtadalis ukrainiečių vartoja abi kalbas.
Visus, kam nors kiek rūpi Lietuvos gerovė, dabartis ir ateitis, turėjo ištikti bent jau lengvas šokas nuo to, ką audito metu atskleidė Valstybės kontrolė. Ji nustatė, kad valstybė iki šiol nežino, kiek ir kokias paslaugas turi teikti tik viešojo sektoriaus institucijos. Todėl steigiamos vis naujos, nors tiek ši, tiek Algirdo Butkevičiaus bei dar ankstesnė – Andriaus Kubiliaus – Vyriausybė žadėjo priešingus procesus: įstaigų skaičiaus mažinimą.
Deja, pasirodo, per laikotarpį nuo 2015 m. pradžios iki 2017 m. I ketvirčio pabaigos atsirado dar 46 naujos įstaigos.
„Lietuvoje yra per 4 tūkst. iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaikomų viešojo valdymo institucijų, kurios vykdo valstybės valdymo funkcijas ir užtikrina viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą“, – tokia citata iš audito ataskaitos negali nešokiruoti.
Valstybėje, kurioje nebėra nė 3 mln. gyventojų – per 4 tūkst. iš biudžeto išlaikomų kontorų. Ir jų vis daugėja. O baisiausia, kad niekas nežino, ar jos visos reikalingos, ką jos veikia, ar nedubliuoja viena kitos funkcijų! Visos išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais, kai dalį jų galėtume skirti pensijų, mokytojų algų padidinimui ir pan.
Valstybė turi būti valdoma kaip gerai valdoma įmonė. Ūkiškai, racionaliai. Įsivaizduokite, kas būtų, jei kokia nors naujienų agentūra ar laikraščio redakcija nežinotų, ką veikia jos darbuotojai. Darbuotojas Vardenis Pavardenis sugalvotų parašyti straipsnį apie tai, kaip Seimas ketina didintis algas, o jo kolegė Vardenė Pavardenytė rašytų apie tą patį. Dviejų straipsnių ta pačia tema į laikraščio numerį juk neįdėsi, o honorarus reikia sumokėti abiem. Taip dirbant ir bankroto ilgai laukti nereikėtų.
O valstybėje iš esmės vyksta tas pats. Institucijos dubliuoja viena kitos funkcijas arba, kitaip tariant, rašo tuos pačius straipsnius į tą patį laikraščio numerį. Ir dar steigiamos vis naujos įstaigos net nesigilinant, ar jos reikalingos, ar tik siurbs mokesčių mokėtojų pinigus. Matyt, tik tam, kad būtų įdarbinti savi.
Pavyzdžiui, kaip atskleidė Valstybės kontrolė, Palangos miesto savivaldybė įsteigė uždarąją akcinę bendrovę. Oficialus tikslas – geriau ir lengviau organizuoti kokybiškus masinius renginius. Tačiau juos šiuo metu organizuoja Palangos kultūros ir jaunimo centras. Tai kam reikia dar vienos tą patį darančios kontoros?
Auditoriai nustatė, kad savivaldybės naujus juridinius vienetus steigia, jų steigimo tikslingumą vertindamos tik formaliai, nors Vietos savivaldos įstatymas įsakmiai nurodo, kad savivaldybės steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Vadinasi, spjaunama į įstatymą. O kokios pasekmės? Jokių. Kodėl eiliniai piliečiai, nesilaikantys įstatymų, arba apdalinami baudomis, arba susilaukia dar baisesnių pasekmių.
Deja, tai ne pirmas Valstybės kontrolės nustatytas grandiozinis neūkiškumo pavyzdys. Valstybė per 27 metus net nesugeba susiskaičiuoti, kiek turi turto, viena ministerija nežino, ką valdo kita. Todėl, pavyzdžiui, daug nereikalingų patalpų turinti ministerija jas pigiai nuomojasi iš verslo, o trūkumą jaučianti iš verslo brangiai nuomojasi vietoj to, kad nuomotųsi viena iš kitos. Raskite bent vieną įmonę, bent vieną šeimą, nežinančią, kiek turto turi. Nerasite.
Vyriausybė pritarė siūlymui taikyti visišką materialinę atsakomybę viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims, kurie tyčiniais veiksmais padarė turtinę žalą valstybei.
„Yra ne vienas atvejis, kuomet dėl neteisėtų valstybės institucijose dirbančių asmenų veiksmų, pavyzdžiui, statybos leidimo išdavimo, valstybei teko skirti didžiulius pinigus žalos atlyginimui. Už tai jie nesulaukdavo pakankamos atsakomybės. Tai reiškia, kad tenkinti tam tikrų asmenų, grupių interesus, jiems tiesiog būdavo palanku. Šiuo sprendimu sudarysime teisines galimybes valdžios institucijų padarytą žalą privalomai išieškoti iš nusižengusių darbuotojų“, – sako Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Iki šiol valstybė galėjo teismo tvarka reikalauti atlyginti iš dirbančiųjų tiek, kiek ji sumokėjo žalos kompensavimui. Tačiau išieškoma suma negalėjo būti didesnė kaip 9 vidutiniai šių asmenų darbo užmokesčiai.
Ministrų kabinetas nusprendė atsisakyti tokio žalos išieškojimo apribojimo. Sutarta, kad valstybė, atlyginusi dėl tyčinių ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros, teismo pareigūno, teisėjo, kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų tyčinių veiksmų atsiradusią žalą, įgis teisę teismo tvarka visą ją išieškoti iš šių asmenų.
Minėtas žalos išieškojimo apribojimas galios tik tuo atveju, jei valstybės institucijų darbuotojai žalą padarys netyčiniais veiksmais. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme ir Darbo kodekse šiuo metu 9 vidutinių darbo užmokesčio apribojimas jau nebetaikomas valstybės tarnautojams ir pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims.
Šiuo nutarimu siekiama ne tik tobulinti materialinės atsakomybės taikymą viešajame sektoriuje, bet ir užtikrinti valstybės biudžeto apsaugą.
Dėl materialinės atsakomybės taikymo kilusius ginčus nagrinės administraciniai teismai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Kaune įvyko Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) organizuotas renginys „Kodėl verta kurti korupcijai atsparią aplinką viešajame sektoriuje?“, kurio metu pristatytas Antikorupcinės aplinkos kūrimo ir įgyvendinimo viešajame sektoriuje vadovas.
Renginyje dalyvavo apie 90 Kauno, Marijampolės ir Alytaus apskričių valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovų ir atstovų, kuriems pavesta užtikrinti antikorupcinės politikos įgyvendinimą įstaigoje.
Antikorupcinės aplinkos kūrimo ir įgyvendinimo viešajame sektoriuje vadovas – pirmasis Lietuvoje susistemintas dokumentas, kuriuo siekiama kurti tvarią antikorupcinę aplinką viešajame sektoriuje, parengtas STT bendradarbiaujant su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Teisingumo bei Švietimo ir mokslo ministerijomis.
Renginio metu STT atstovai kartu su kolegomis iš „Transparency International” Lietuvos skyriaus, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Vytauto Didžiojo universiteto aptarė rizikingiausias viešojo sektoriaus sritis ir pagrindinius korupcijos rizikos veiksnius viešajame sektoriuje, antikorupcinio švietimo galimybes, naudą ir problematiką, pristatė korupcijos problemų diagnostinius – sociologinius tyrimus ir jų rezultatus.
Taip pat buvo aptarta teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo nauda, asmenų patikrinimo probleminiai aspektai, viešųjų ir privačių interesų konflikto valdymo, turto ir pajamų deklaravimo, pranešėjų apsaugos ir kiti aktualūs antikorupcinės aplinkos kūrimo viešajame sektoriuje klausimai.
„Džiaugiamės galintys pristatyti susistemintą metodinį dokumentą, kuriame pateikta patogaus formato informacija, susieta su praktiniais pavyzdžiais. Tikimės, kad Antikorupcinės aplinkos vadovas bus naudinga priemonė viešojo sektoriaus vadovams ir kitiems valstybės tarnautojams bei darbuotojams, padėsianti ne tik kurti korupcijai atsparią aplinką, bet ir ją palaikyti“ – sakė STT direktoriaus pavaduotojas Egidijus Radzevičius.
Antikorupcinės aplinkos viešajame sektoriuje vadovas parengtas atsižvelgiant į Nacionalinę kovos su korupcija 2015–2025 metų programą, jo leidyba finansuota iš Europos socialinio fondo lėšų pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą.
Šiais metais Antikorupcinės aplinkos kūrimo ir įgyvendinimo viešajame sektoriuje vadovo pristatymai planuojami ir Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose bei Panevėžyje.
Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) derina su visomis valstybinėmis institucijomis ir savivaldybėmis antikorupcinės aplinkos kūrimo ir įgyvendinimo viešajame sektoriuje vadovo projektą. Antikorupcinės aplinkos vadovas – Lietuvoje pirmasis susistemintas dokumentas, kuriuo siekiama kurti tvarią antikorupcinę aplinką viešajame sektoriuje.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Projektas parengtas STT bendradarbiaujant su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Teisingumo ir Švietimo ir mokslo ministerijomis.
STT direktoriaus pavaduotojo Romo Zienkos teigimu, galioja nemažai įvairių teisinio reguliavimo nuostatų, rekomendacijų, ką turėtų daryti viešojo sektoriaus įstaigų vadovai, kad korupcijos apraiškos nepasireikštų.
Tačiau ši informacija nebuvo susisteminta, susieta su praktiniais pavyzdžiais ir pateikiama naudotis patogiu formatu. Tikimės, kad sukurtas Antikorupcinės aplinkos vadovas bus patogus įrankis, pirmiausia, viešojo sektoriaus vadovams ir kitiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, ir padės sukurti korupcijai atsparią aplinką ir ją palaikyti.
STT nuomone, labai svarbu, jog būtent šiame derinimo etape viešojo sektoriaus atstovai aktyviai išsakytų, kokios informacijos jiems labiausiai trūksta, pasidalintų gerosios praktikos pavyzdžiais, kad tai galėtų būti vėliau prieinama ir naudojama kasdieniame darbe.
STT, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Švietimo ir mokslo ir Ūkio ministerijos per trejus metus suteiks viešojo sektoriaus atstovams reikalingų žinių antikorupcinei aplinkai kurti, ypač tose srityse, kuriose korupcijos pasireiškimo tikimybė yra didžiausia.
Su institucijomis suderintą Antikorupcinės aplinkos viešajame sektoriuje vadovą planuojama patvirtinti iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Antikorupcinės aplinkos viešajame sektoriuje vadovo projektas parengtas atsižvelgiant į Nacionalinę kovos su korupcija 2015–2025 metų programą.
Pastabų ir pasiūlymų dėl projekto tobulinimo laukiame iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. el. paštu giedrius.budvytis@stt.lt.
Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo gegužės 20-ąją.
Tai simbolinė diena, kai mes galime ištarti: “mokesčius valstybei mokėti baigėme. Nuo šiandien uždirbtus pinigus leisime savo poreikiams”!
Jei grynąsias nacionalines pajamas sąlyginai prilyginsime kalendoriniams metams, o per valstybės viešąjį sektorių perskirstomą jo dalį išreikšime dienų skaičiumi metuose, tai tų dienų skaičius nuo metų pradžios ir parodys Laisvės nuo mokesčių dienos datą.
Įsivaizduokime, kad visas dienas iki Laisvės nuo mokesčių dienos, įskaitant sekmadienius, dirbome tam, kad sumokėtume mokesčius, o nuo šios dienos tapome laisvi nuo mokesčių ir dirbsime tik savo naudai. Laisvės nuo mokesčių diena – tai tam tikras bendros mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią mūsų visų sukuriamų grynųjų nacionalinių pajamų dalį valstybė perskirsto per įvairius valstybinius biudžetus ir fondus. Remiantis šiuo rodikliu lengva palyginti mokesčių naštą skirtingose šalyse arba kaip mokesčių našta kinta laike.
“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau” – teigė populiarus XVII a. prancūzų valstybės veikėjas Žanas Batistas Kolberas. Lietuvoje tai daroma meistriškai – mokesčių našta po truputį auga, o gagenimo beveik nėra!
2012 metais Lietuvos valstybės viešasis sektorius išleis virš 35 milijardų litų. Tai yra iš kiekvieno Lietuvos žmogaus, įskaitant senelius ir naujagimius, planuojama per metus vidutiniškai surinkti maždaug po 11,100 litų. Kiekvienais metais valstybė išleidžia daugiau negu surenka mokesčių, tai yra gyvena ne pagal išgales, ateities kartų skolon. Todėl Lietuvos valstybės skola jau viršija 41 milijardą litų. Kiekvienam iš mūsų tenka virš 13,100 litų skolos.
Surinkti mokesčiai dažnai panaudojami neskaidriai ir neefektyviai, todėl Valstybės lėšų sirstymo skaidrumu abejoja du iš trijų Lietuvos gyventojų.
Valstybėje kuriama vis daugiau įvairių apribojimų ir draudimų, kurie varžo asmens laisves ir teises (Iš Liberalų ir centro sąjungos ir jaunųjų liberalcentristų lankstinuko, vakar dalinto velkant mokesčių naštos akmenį).
