Robertas Duchnevičius. Karolinos Gudžiūnienės (ELTA) nuotr.
Naujai išrinktas Vilniaus rajono meras, socialdemokratas Robert Duchnevič sako, kad kol kas derybos dėl darbo organizavimo savivaldybėje su lenkų rinkimų akcija vykti negali, mat, kaip jam paaiškino dabartinė rajono merė, partijos viduje šiuo klausimu dar nėra sutarimo.
„Merė šiandien sakė, kad partija nespėja suorganizuoti kažkokio valdymo organo pasitarimo, o ji nėra iki galo įgaliota viena (dėl darbo savivaldybėje – ELTA) tartis, nes, turbūt, reikia iš aukščiau, iš pačios partijos dėl savivaldybės derybų kažkokį įgaliojimą gauti“, – Eltai trečiadienį sakė R. Duchnevič.
R. Duchnevič sako kol kas iš dabartinės merės negavęs tikslios datos, kada LLRA-KŠS planuoja vidinį susitikimą šiam klausimui aptarti. Visgi jo, kaip mero, priesaikos data yra balandžio 21-oji, tad jis sako besitikintis atsakymą iš daugumą rajono savivaldybėje turinčios LLRA-KŠS gauti bent jau iki šio mėnesio pabaigos.
„Matau, kad truputį yra delsiama su tais oficialiais atsakymais. Jeigu žmogus neįgaliotas, tai aš suprantu, kad reikia sulaukti to, kas bus įgaliotas, bet kada partija sušauks vieną ar kitą organą (pasitarimui – ELTA), tai, suprantate, ne nuo manęs priklauso. Kontaktas kaip ir yra, bet rezultato, kol kas, nėra. (…) Jeigu partija to valdymo organo nesukviečia per tiek laiko, tai, turbūt, problematiška kažkas yra“, – dalijosi R. Duchnevič.
Pasak išrinktojo rajono mero, jam norėtųsi, kad darbo organizavimo savivaldybėje procesas vyktų greičiau.
„Pagal įstatymus mes viską spėjame, tikrai daug yra dar laiko dėl paskyrimo tam tikrų žmonių, tik man norėtųsi gal, kad procesas judėtų greičiau ir kad administracija ateitų greičiau dirbti“, – sakė R. Duchnevič.
ELTA primena, kad išrinktasis Vilniaus rajono meras socialdemokratas R. Duchnevičius planuoja daugumą savivaldybės taryboje turinčiai LLRA-KŠS siūlyti susitarti dėl 3 vicemerų pozicijų, taip pat ir dėl LLRA-KŠS dominuojamos savivaldybės tarybos bei naujojo mero atsakomybių valdant rajoną pasiskirstymo klausimus.
Primenama, kad antro turo mero rinkimus Vilniaus rajone laimėjo Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas R. Duchnevičius. Tačiau daugumą Vilniaus rajono taryboje turės LLRA-KŠS. Pastaroji taryboje turi 18 vietų iš 31. Socialdemokratai – 7, o centro dešinės koalicija – 6.
Vilniaus rajono opozicijos spaudos konferencija „Vilniaus rajono valdžia ir toliau didina atskirtį nuo bendros Lietuvos vykdomos politikos“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dėl buvusio Seimo nario Zbignevo Jedinskio skandalingų pasisakymų iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pasitraukęs Robertas Komarovskis trečiadienį savo noru pasitraukė ir iš Vilniaus rajono vicemero pareigų.
Savivaldybės tarybai priklausantys konservatoriai apgailestauja dėl R. Komarovskio pasitraukimo iš pareigų ir mano, kad įtaką politiko apsisprendimui galėjo padaryti LLRA-KŠS spaudimas. Opozicijai priklausantys tarybos nariai taip pat atkreipia dėmesį, kad tai ne vieninteliai pokyčiai savivaldybėje. Pasak jų, prieš keletą savaičių savivaldybėje merės Marijos Rekst patarėju buvo įdarbintas Z. Jedinskio sūnus Edvardas Jedinskis.
„Šiandieną svarstėme vicemero R. Komarovskio atleidimą jo paties prašymu. Braunasi tam tikros abejonės, kad galbūt jam buvo gelbstima apsispręsti, kadangi jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie ganėtinai neigiamai atsiliepė apie buvusio LLRA-KŠS nario Zbignevo Jedinskio pasisakymą, pasiūlymą kolegoms lenkams išstoti iš Europos Sąjungos ir NATO“, – naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje trečiadienį teigė Vilniaus rajono tarybos narys konservatorius Vaidas Augūnas.
Pasak Vilniaus rajono savivaldybės TS-LKD frakcijos nario, nors tikrosios R. Komarovskio pasitraukimo aplinkybės liko neaiškios, tačiau opozicijai priklausantis politikas mano, kad tikroji priežastis buvo LLRA-KŠS partijos spaudimas.
„Ne jis vienas, bet ir dar keletas žmonių traukėsi iš partijos: ir Seimo narė B. (Beata Petkevič – ELTA), ir ilgametė Vilniaus miesto tarybos narė Renata Cytacka, ir kiti žmonės. Tai iš principo, matyt, matome, kad įvyko tam tikras valymas“, – sakė V. Augūnas.
„Šiandieną per posėdį sakiau pats ir man antrino nemažai kolegų, kad Robertas buvo vienas iš tų kelių žmonių, kurie buvo konstruktyvūs, su kuriais turėjome gerus darbinius santykius. Iš tikrųjų gaila, kad išeina žmogus, kuris geba dirbti. Kas bus skiriamas vietoje jo, galime svarstyti, bet pakankamai liūdna situacija bet kokiu atveju“, – pridūrė jis.
Merės patarėju įdarbintas Z. Jedinskio sūnus
Politikas pažymi, kad tai ne vieninteliai pokyčiai Vilniaus rajono savivaldybėje. Pasak jo, savivaldybėje atsirado ir naujas mero patarėjas – skandalingais pareiškimais pasipiktinimą visuomenėje sukėlusio Z. Jedinskio sūnus E. Jedinskis.
„Prieš keletą savaičių buvo įdarbintas Z. Jedinskio sūnus, pagarsėjęs tuo, kad gyveno savo tėvo viešbutyje keletą metų, kol dar tėvas buvo Seimo narys. Nežinia, kokiais klausimais jis patarinėja, nežinia, kur jis yra ekspertas be neteisėto valstybinio turto naudojimo, bet žiūrėsime. Tai yra merės politinis sprendimas, jos politinė atsakomybė suteikti prieglobstį visiems, kurie patys nesugeba susirasti darbų“, – sakė opozicijai priklausantis Vilniaus savivaldybės tarybos narys.
„Tai, kas liūdina dabartinėje situacijoje, tai kad rajone netenkame žmonių, kad ir kiek nedaug jų buvo, kurie yra darbingi, ir gauname vis daugiau ir daugiau politinių išlaikytinių, kurie vargiai prisidės prie rajono gerbūvio“, – taip pat pažymėjo jis.
Politikas teigia, kad savivaldybės tarybos narių niekas neinformavo apie Z. Jedinskio sūnaus įdarbinimą. V. Augūno teigimu, kadangi tarybos nariams dar neteko su naujuoju merės patarėju susitikti, neaiškios ir E. Jedinskio geopolitinės pažiūros.
„Nežinomos pono Jedinskio jaunesniojo geopolitinės kryptys. Sunku būtų tikėtis, kad jis yra proatlantiškas ir proeuropietiškas, tačiau niekaip jis to nėra deklaravęs, iš tikrųjų būtų įdomu tai sužinoti“, – sakė jis.
Savo ruožtu spaudos konferencijoje dalyvavęs TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas Gediminas Kazėnas atkreipė dėmesį, kad anksčiau E. Jedinskis buvo Švenčionių rajono mero patarėjas.
„Matomai, po tėvo kalbų neapsikentė dabartinis Švenčionių rajono meras ir (E. Jedinskis – ELTA) turbūt buvo atleistas. Tai kad žmogus neliktų be darbo, o matomai Z. Jedinskis yra partijai ir V. Tomaševskiui artimas žmogus, tai tokių nepalieka“, – spėja politikas.
ELTA primena, kad kovo pabaigoje Z. Jedinskis savo feisbuko paskyroje pareiškė, kad Lenkija turi palikti NATO ir ES ir sukurti sąjungą su Rusija.
„Lenkija turi kuo skubiau palikti NATO ir ES ir sukurti sąjungą su Rusija. Tai bus stipriausia slavų šalių sąjunga, paremta krikščioniškomis ir šeimos vertybėmis, kuri bus naudinga Lenkijos piliečiams, o ne kažkam iš kitos vandenyno pusės“, – asmeninėje feisbuko paskyroje teigė Z. Jedinskis.
Visgi viešos kritikos sulaukęs Z. Jedinskis apsisprendė stabdyti savo narystę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungoje. Apie tai feisbuke informavo LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Verslininkai, statantys jau antrą gamyklą Naujoje Akmenėje, paskelbė apie planus mieste vystyti naują daugiabučių namų kvartalą su 500 butų. Tai yra tikroji regionų politika. Nykstantis mažas miestelis pritraukė investicijų, atsirado naujos darbo vietos, perspektyvos, galimybės, o tada jau prireikė naujų butų, reikės naujų paslaugų ir prekių. Tokioje perspektyvoje nebereikia kalbėti apie mokyklų uždarymą ir vietos pašto skyriaus išsaugojimą.
Regionų atkūrimas
Kai kurie populistai politikai vaizduodami, kad rūpinasi regionais, šaukia, kad reikia daugiau pinigų naujoms trinkelėms regionuose, reikia naujų baseinų ir vaizdžiai kalba apie mažų mokyklų uždarymą. Tai tėra apsimetinėjimas. Nauja infrastruktūra tik didina išlaidas vietos biudžetui, bet nepritraukia naujų gyventojų. Žmonės išvyksta iš mažesnių miestelių, nes nemato perspektyvų, nors į infrastruktūrą yra nemažai investuojama.
Dar metams atidėtas mažos mokyklos uždarymas ar sienų apšiltinimas nesprendžia problemos. Nepaisant įdedamų finansų tokios įstaigos ateitis tik tamsėja. Po metų, ar po dviejų mokinių bus dar mažiau.
Tikroji regionų politika yra pirmiausia galimybių sukūrimas vietoje, kaip atsitiko Naujoje Akmenėje. Yra labai gerų pavyzdžių, kai naujos gamyklos regionuose teikia viltį apie viso krašto atsigavimą, bet ne verslo įmonė yra didžiausias valstybės darbdavys. Daugiausiai darbuotojų Lietuvoje įdarbina Lietuvos valstybė. Per 300 tūkst. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje ir didžioji dauguma su geriausiais atlyginimais Vilniuje.
Privati valda. Slaptai.lt nuotr.
Jau 10 metų kaip viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius šalyje traukiasi, bet ne sostinėje. Čia darbuotojų daugėja. Vykstant įstaigų centralizacijai, naikinami įstaigų skyriai regionuose ir veikla koncentruojama Vilniuje. Tai neišmintinga politika. Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje taip pat vyksta centralizacija dėl el. paslaugų plėtros, bet įstaigos nekoncentruojamos sostinėse, priešingai, iškeliamos į mažesnius miestus. Lietuvoje tokia praktika nepopuliari.
Valstybinės miškų urėdijos centrinė būstinė po didelių abejonių ir diskusijų visgi bus iškelta iš Vilniaus į Vievį. Tai nėra pats geriausias atvejis, nes Vievis yra pakankamai arti sostinės, todėl darbuotojai gali pasirinkti važinėti į darbą iš Vilniaus. Taip neįvyks tikras vietovės ekonominis proveržis. Iš Vilniaus galėtų būti iškeliamos ir kitos valstybinės institucijos ir įmonės.
Kaip verslininkai investavo Akmenėje, o nepasiliko Klaipėdoje ar Kaune, taip ir valstybė savo institucijas neprivalo laikyti išimtinai sostinėje. Kokia nors „Sodra“ sėkmingai galėtų veikti Panevėžyje, o Ligonių kasos vaistų kainas skaičiuoti Šiauliuose.
Ar priemiesčiai yra kaimai?
Kai Lietuvoje kalbama apie regionus, tai pasitelkiamas svarus argumentas, kad regionuose gyvena labai daug šalies gyventojų. Ir iš tikrųjų, Eurostato ar EBPO renkamoje statistikoje, kuri gaunama iš Lietuvos institucijų, atvaizduota, kad Lietuvos kaime gyvena per 50 proc. šalies gyventojų. Tai yra didžiausias rodiklis tarp visų Europos valstybių. Ar iš tikrųjų taip yra? Tikrai ne. Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nerenkama informacija apie priemiesčių gyventojus. Visi priemiesčių gyventojai užskaitomi, kad tai kaimo gyventojai.
Avižienių kaimas Vilniaus rajone yra vienas didžiausių šalyje. Gyventojų jame kaip Ignalinoje ar Lazdijuose. O visoje Avižienių seniūnijoje per 14 tūkst. žmonių ir toliau sparčiai auga. Tokios seniūnijos negalima nė lyginti su Dzūkijos ar Aukštaitijos seniūnijomis, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas. Ir visgi valstybės dėmesys neproporcingai mažas tokiai priemiestinei teritorijai. Avižienių infrastruktūra, švelniai kalbant, yra apgailėtina. Urbanistinis planavimas minimalus, paslaugų beveik jokių, o gyventojų daugėja.
Siena. Slaptai.lt foto
Valstybės dokumentuose iki šiol nei priemiesčių politikos, nei pačių priemiesčių nebuvo. Užtat yra aktyvi kaimo politika, bet jos neįmanoma pritempti iki Avižienių, kur nesigano gyvuliai, nevystomi tradiciniai amatai ir nėra melioracijos problemų. Vadinasi ir adekvataus finansavimo priemiesčiai iš valstybės nesulaukdavo. Seime pradėjome diskusijas dėl priemiesčių išskyrimo, kaip tarpinės teritorijos tarp miesto ir kaimo. Apibrėžus kas yra priemiesčiai, kiek juose gyvena žmonių, kokios pagrindinės problemos, galima būtų vykdyti ir efektyvią politiką, kuri atlieptų vietos žmonių rūpesčius.
Vilniaus rajone dar prisideda ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybė tendencingai atsisako rinkti mokesčius ir neinvestuoja į priemiesčių infrastruktūrą. Nors garsiai kaltina Vyriausybę, kad neduoda pinigų, tačiau savivaldybės išleistuose teisės aktuose daugybė miglotų mokesčių lengvatų ir abejotinų dotacijų kai kurioms išskirtinėms visuomenės grupėms.
Efektyvi regionų politika, kai sukuriamos galimybės ir perspektyvos bei atskira priemiesčių politika. Tai du svarbūs tikslai, kad valstybės ir ES ištekliai pasiektų kiekvieną žmogų, nesvarbu kur jis gyvena.
Vilniaus r. savivaldybės tarybos opozicija piktinasi LLRA-KŠS narių taryboje vangumu: diskriminuojami lietuviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Diskusijos netyla po pastarąją savaitę įvykusios konferencijos, kuomet Vilniaus opozicijai priklausantys rajono savivaldybės tarybos nariai pareiškė nepasitinkinimą, esą rajone dominuojantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikai nesprendžia esamų problemų švietimo srityje.
Rajono opozicija prieš savaitę surengtoje konferencijoje tvirtino, kad Vilniaus rajone yra nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos ir, nepaisant esamų poreikių, LLRA-KŠS dominuojama savivaldybė tiesiog ignoruoja paraiškas organizuoti darželius ir mokyklas valstybine kalba.
Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė ir jos merė Marija Rekst tuomet suskubo opozicijos priekaištus paneigti, deklaruojant, kad visos sąlygos vaikus ugdyti nacionaline kalba yra sudarytos. Antradienį į savivaldybės deklaruotą pareiškimą, neigiantį opozicijos keliamas problemas, opozicija sureagavo vėl.
„Deja, tenka konstatuoti, kad, kaip ir ankstesniais kartais, toliau ciniškai ir atkakliai kartojami teiginiai, kuriais bandoma apmulkinti viešąją informacinę erdvę. Savivaldybės administracija yra puikiai įvaldžiusi demagogiją ir manipuliacinius mechanizmus, kuomet su realia padėtimi nesusipažinę asmenys ir gali pagalvoti, kad čia vyksta puolimas prieš lenkų tautinę mažumą“, – rašoma Vilniaus rajono opozicijos išplatintame pranešime.
Pasak rajono opozicijos nuomonę pareiškusio Centro dešinės frakcijos seniūno Gedimino Kazėno, Vilniaus rajono savivaldybės teiginiai apie atidarytas naujas grupes ar pastatytas naujas švietimo įstaigas dar nereiškia, kad rajono opozicijos keliamos problemos realiai sprendžiamos.
„Faktas yra tas, kad tai nelabai atliepia ugdymo valstybine kalba poreikius (…), dažnai nutylima, kad ten ugdymas vyksta lenkų kalba. Tuo metu ten, kur jau seniai yra milžiniškas poreikis (Riešė, Avižieniai, Sudervė, Mickūnai ir kt.), užsispyrusiai ir ciniškai ignoruojami tėvelių prašymai“, – pabrėžia G. Kazėnas.
Jo teigimu, rajone augant gyventojų skaičiui, poreikis ugdymo įstaigų, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba, tik didėja.
„Sudervės seniūnijoje iki šiol nėra savivaldybės ugdymo įstaigos valstybine kalba (veikia tik ŠMSM įsteigtas Buivydiškių mokyklos skyrius, kuriame yra ir darželis, ir pagrindinė mokykla su apie 180 vaikų). Tuo metu Sudervės M. Zdziechovskio pagrindinės mokyklos Rastinėnų skyriuje (kuriame beliko vos keletas darželinukų), niekaip nepavyksta prisiprašyti, kad būtų papildomai įsteigtos grupės valstybine ugdomąja kalba. Vietoje to, artimiausiame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdyje bus patvirtinta, kad ten atidaromos spec. poreikių grupės lietuvių ir lenkų kalbomis“, – teigiama pranešime.
Vilniaus rajono savivaldybė, reaguodama į opozicijos mestus priekaištus, teigė, kad iš viso 2019-2020 metais Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigose sukomplektuotos 118 ikimokyklinio (iš jų 42 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k. ir 2 proc. – rusų k.) ir 61 priešmokyklinio ugdymo grupės (iš jų 41 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k., 3 proc.– rusų k.), kuriose ugdomi 2 858 vaikai.
Tuo metu, pasak opozicijos, remiantis ŠMSM duomenimis, jau nuo 2008 m. įvyko savotiškas lūžis, kuomet poreikis mokykloms, kuriose būtų ugdoma lietuvių kalba, ėmė labai sparčiai augti.
„Valstybine kalba ugdomų mokinių skaičius yra apie 30 proc. didesnis nei tautinės mažumos kalba. Ši tendencija nuolat auga. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kitokios tendencijos yra su ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu“, – opozicijos nuomonę deklaravo G. Kazėnas.
ELTA primena, kad pastarąją savaitę surengtoje spaudos konferencijoje Vilniaus rajono opozicija pareiškė, kad Vilniaus rajone itin opios švietimo problemos – trūksta darželių, mokyklų, nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos. Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė neigia šiuos mestus kaltinimus.
Vilniaus rajono opozicija vienijasi prieš V. Tomaševskį. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus rajono opozicinės partijos rodo solidarumą prieš kovo mėnesį vyksiančius savivaldos rinkimus. Pasipiktinimas Valdemaro Tomaševskio vadovaujama ir Vilniaus rajoną valdančia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vykdoma politika suvienijo ir nacionaliniu lygmeniu konfrontuojančius opozicijos bei valdančiųjų politikus.
Vilniaus rajono politikai neslepia, kad įtampoje gyvenančių partijų solidarumo demonstravimas savivaldoje kyla „ne iš gero gyvenimo“, problemos, kurių LLRA-KŠS nėra linkusi spręsti savivaldoje, pasak opozicijos politikų, yra kur kas svarbiau nei nesutarimai tarp partijų lyderių.
„Rajone politikos mes bandome nedaryti. Dabar svariausia yra mūsų rajono žmonės ir jų interesai. Šiandien svarbiausi interesai – vaikų darželiai, mokyklos, infrastruktūra, apšvietimas, pėsčiųjų takeliai, stadionai. Kai esame savo partijose, mes savo ideologiją vystome, tačiau rajono lygmeniu mes nematome politinio skirtumo“, – naujienų agentūroje ELTA Vilniaus rajono opozicinių partijų surengtoje konferencijoje teigė Vilniaus rajono Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) skyriaus pirmininkas Algis Šatas.
Vienas iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos opozicijos atstovų konservatorius Jonas Vasiliauskas tvirtino, kad iš savo atstovaujamų partijų vadovybių pagyrų dėl rodomos vienybės su ideologiniais oponentais nesulaukia. Tačiau kito kelio, tvirtino jis, tiesiog nematąs. Jo nuomone, opozicijos tarpusavio konkurencija rinkimuose iššūkio LLRA-KŠS mesti tikrai neleis.
Politikai pabrėžia, kad pagrindinės problemos Vilniaus rajone – lietuvių ugdomąja kalba veikiančių darželių stygius, nesprendžiamos susisiekimo ar gyventojų vietos deklaravimo problemos.
„Vilniaus rajoną nuo pat Lietuvos nepriklausomybės valdo viena ir ta pati politinė jėga, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Vilniaus rajonas vis labiau atsilieka nuo kaimynystėje esančių regionų. Dabartinė rajono valdžia, siekdama siaurų savo politinių interesų, visiškai nesistengia vienodai dirbti visų gyventojų labui“, – spaudos konferencijoje sakė TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas ir kandidatas į Vilniaus rajono merus Gediminas Kazėnas.
Opozicijos skaičiavimais Vilniaus rajone trūksta apie 600 vietų lietuvių kalba ugdančiuose darželiuose. Jų teigimu, LLRA-KŠS šios problemos nesprendžia tikslingai, nes bijosi gyvenamąją vietą Vilniaus rajone deklaruojančių naujakurių. Pastarieji, tvirtina rajono valdžia nepasitenkinę politikai, LLRA-KŠS rinkimuose tikrai nepalaikytų.
„Gyventojų rajone daugėja, tačiau (deklaruotų gyvenamųjų vietų Vilniaus rajone. – ELTA) rezultatai nesikeičia. Daugeliui atsikrausčiusių žmonių yra reikalingi darželiai ir mokyklos, kadangi jų nėra – jie yra priversti deklaruoti gyvenamąją vietą mieste“, – sakė J. Vasiliauskas. Dėl to, antrino G. Kazėnas, politinė situacija rajone primena užburtą ratą.
„Esame užburtame rate. Žmonės gyvenamųjų vietų nedeklaruoja, nes nėra darželių, kadangi nėra darželių, gyvenamąją vietą deklaruoja mieste. Todėl ir turime situaciją, kad gyvenamąją vietą deklaravę mieste negali balsuoti Vilniaus rajone“, – sakė opozicinės TS-LKD partijos skyriaus pirmininkas.
Liberalų sąjūdžio Vilniaus rajone skyriaus pirmininko Artūro Želnio teigimu, dėl to Vilniaus rajonas praranda politiškai aktyviausius visuomenės narius, kurie rinkimų metu tikriausiai balsuotų kitaip nei dauguma savivaldybės gyventojų.
Socialdarbiečių, liberalų ir konservatorių lyderiai Vilniaus rajone sakė besibaiminą ir dėl kovo mėnesį vyksiančių savivaldos rinkimų skaidrumo. Pasak jų, LLRA-KŠS daro spaudimą rinkimų komisijų nariams ir, pabrėžė politikai, įtarimų kelia tai, kad rinkimų metu neįprastai didelė dalis gyventojų Vilniaus rajone balsuoja paštu ar namuose.
„Vilniaus rajone mes turime tokią situaciją, kai balsavimas paštu ir namuose yra neproporcingai didelis, lyginant su kitomis Lietuvos savivaldybėmis“, – teigė G. Kazėnas. Jo manymu, tai galėtų būti vienas iš LLRA-KŠS daromo spaudimo gyventojams įrankių bei priežasčių, kodėl rinkimuose opozicinėms partijoms yra sunku laimėti.
Konservatoriui antrino ir socialdarbietis A. Šatas. Pasak jo, esama atvejų, kai valdžia, išnaudodama administracinius išteklius, per rinkimus daro spaudimą vietos gyventojams.
Opozicijos teigimu, apie fiksuojamus pažeidimus jie ne kartą informavo ir Vyriausiąją rinkimų komisiją, tačiau ši, tvirtino politikai, pabrėžusi, kad nusižengimai neturėjo lemiamos įtakos rinkimų rezultatams, jokių priemonių taip ir nesiėmė.
Apibendrindami esamą situaciją Vilniaus rajone, opozicinių partijų atstovai pabrėžė, kad politinių jėgų vienijimasis savivaldoje, neatsižvelgiant į nacionaliniu lygmeniu esamą priešpriešą, nėra iš gero gyvenimo.
„Centriniai politikai tikrai per mažai žino, kas vyksta Vilniaus rajone, kokia yra padėtis, kaip čia dirbama, kokios yra sąlygos. Todėl koalicijų klausimas nėra iš gero gyvenimo, mes neturime kitos išeities, jei norime kažkokį rezultatą pasiekti“, – apibendrino spaudos konferenciją G. Kazėnas.
Lietuvoje veikia Žemės ūkio ministerija su būriu pavaldžių institucijų, kuriose dirba per 2 tūkst. darbuotojų, taigi žemės ūkio sektorius ir ūkininkai tikrai negalėtų skųstis, kad yra palikti be valstybės dėmesio. Žemės ūkio veikla Lietuvos verčiasi tik apie 100 tūkst. žmonių, tačiau veikia ministerija su daug pavaldžių institucijų.
Visai kitokia situacija yra su Lietuvos urbanistika, miestų planavimu ir ypač su priemiesčiais. Miestuose gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o priemiesčiuose dar keli šimtai tūkstančių, tačiau nei valstybinių institucijų, nei efektyvios miestų politikos mūsų šalyje nėra. Miestų savivaldybės galynėjasi su stichiška miestų plėtra ir chaosu, o labiausiai kenčia gyventojai.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Vilniaus rajonas jau didesnis už Panevėžį
Valstybės lygiu mažai kas domisi, kaip keičiasi Lietuvos gyventojų koncentracija ir jų poreikiai. Per paskutinius 25 metus labai daug žmonių iš kaimo vietovių ir mažesnių miestelių persikėlė gyventi į didžiuosius miestus. Jau daugybę metų statistikai fiksuoja kaip beveik visose savivaldybėse mažėja gyventojų. Vos keliose matomas gyventojų prieaugis – Vilniaus rajono, Kauno rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. Vilniaus rajono savivaldybė savo gyventojų skaičiumi oficialiai jau peržengė 100 tūkstančių, nors tikrasis skaičius gali būti iki trečdalio didesnis. Tai daugiau, nei yra registruota gyventojų Panevėžyje ir panašiai kaip Šiauliuose. Ar į tai reaguoja Vyriausybė?
Aktyvi plėtra vyksta ir Kauno bei Klaipėdos priemiesčiuose. Daugiausiai pastebima, kad neradę galimybės statytis individualaus namo mieste, tolimesnes teritorijas renkasi miestiečiai. Ši plėtra vyksta chaotiškai, neplanuotai ir neorganizuotai. Pavyzdys Klaipėdoje – Dituvos sodai, kur labai prastai išvystyta infrastruktūra, o gyvena per 4 tūkst. žmonių. Daugiau nei Lazdijuose! Tai, pirmiausia, yra Vyriausybės nesugebėjimo vykdyti urbanistikos politikos, rezultatas. Lietuva stulbinamu greičiu virsta vieno didesnio miesto ir dviejų mažesnių miestų valstybe. Padėtis gal geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur tik po vieną miestą, bet ar tai pasiteisinimas?
Priemiesčių problemos niekam nerūpi
Formaliai už miestų politiką atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kadangi ministerijai sukrauta daugybė funkcijų, nuo gyvosios gamtos ir miškų iki statybų ir atliekų, tai miestams dėmesio neužtenka. Panašiai yra ir su regionų politika, kurią, neva, kuruoja VRM, bet vėlgi rūpinantis policija, valstybės tarnybai ir regionams laiko nebelieka.
Trūkstant valstybinio reguliavimo, savivaldybės nenori, o norinčios ir nepajėgia, vienos pačios formuoti kryptingos miestų planavimo politikos. Ypač tai liečia didžiuosius miestus, kur dėl sparčiai besikeičiančių urbanistinių problemų lyg ir turėtų susitarti miesto savivaldybės su rajono savivaldybėmis. Bet ar susitaria? Dėl tokios betvarkės, plėtra vyksta chaotiškai. Namai statomi bet kur, visai nekreipiant dėmesio į gatvių tinklo ir infrastruktūros trūkumą. Neužtikrinamas geras patogus susiekimas viešuoju transportu, nesukuriamos viešosios rekreacinės erdvės, parkai, nepastatomi darželiai, mokyklos, poliklinikos ir kita miesto infrastruktūra. Dėl to, labiausiai kenčia patys gyventojai, kurie negali gauti normalių paslaugų. Taip stichiškai plečiantis miestų teritorijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigos nepajėgia užtikrinti pakankamo finansavimo viešajai infrastruktūrai. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tankumas jau keliolika kartų nusileidžia kitų Vakarų Europos miestų gyventojų tankumui, o tai kelia, ir ateityje dar labiau kels, rūpesčius, kaip išlaikyti didelę ir plačią infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui.
Ar priemiesčiai yra kaimai?
Vilniaus rajono, kaip ir kitų priemiestinių savivaldybių, gyventojai valstybės dokumentuose priskiriami „kaimo gyventojams“. Štai Skaidiškių kaime gyvena 4,3 tūkst. kaimiečių, Rudaminos kaime 3,9 tūkst., Pagirių kaime 3,5 tūkst. Tai biurokratų popieriuose vadinami „kaimai“, kuriuose daugėja gyventojų, o štai „miestai“, pasak biurokratų, yra Pagėgiai, Kavarskas, Pandėlys, Subačius, Vabalninkas ir kiti. Akivaizdu, kad tai nesąmonė ir tik iliustruoja Lietuvos miestų politikos neįgalumą.
Vilniaus priemiesčių gyventojai iš Nemėžio ar Skaidiškių yra vilniečiai ir su kaimo reikalais – žemės ūkiu, miškininkyste, tradiciniais amatais – nieko bendro neturi. Tai supranta ir žemės ūkio politikos planuotojai bei vykdytojai. Tačiau jie apsimeta, kad to nemato, o pamatyti reiktų, nes nuo to priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Parama iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. kaimo plėtrai (beveik 2 mlrd. eurų), kurią gauna Lietuva, tenka tikrai kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, o priemiesčių bendruomenės į ją pretenduoti negali, nes nesiverčia amatais.
ES skiria paramą ir miestų plėtrai per programą „Urban“. Tam 2014–2020 m. numatyta apie 140 mln. eurų. Papildoma finansų eilutė yra mažesniems miesteliams. Priemiesčiai į šias programas vėl nepatenka, nes formaliai tai „kaimai“.
Politikai ir ekspertai kalba, kad po 2020 m. labai sumažės ES parama Lietuvai. Iki šiol pinigai buvo finansuojami pagal prioritetus, kurie sudėlioti 1990–2000 m., bet nuo to meto daug kas pasikeitė. Žmonės nori gyventi miestuose, tačiau valstybė apsimeta, kad to nemato. Neturime nei regionų, nei miestų politikos. Vyriausybė nežino kokią Lietuvą nori matyti po 10 ar 20 metų, o kai nėra vizijos, nėra ir priemonių. Daug mažesnė Estija ieško sprendimų, kaip stabdyti šalies susitelkimą tik Taline. Lietuvoje palikus viską savieigai, turime chaotišką plėtrą, nepatenkintus gyventojus ir valstybės virtimą vieno – trijų miestų šalimi.
Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso V. Toporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja Pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai įsikalbėjus, sakė, kad jo seneliai kalbėjo, dainavo lietuviškai. Žmonių pavardės daugiausia čia lietuviškos, kai kurios jų sulenkintos tiek, kiek bažnytinėse knygose lenkų kalba jos būdavo suslavinamos ir kitur. Kad ir šių eilučių autoriaus, kurio šaknys iš Anykščių krašto, metrikose prosenelis Jurgis buvo užrašytas Jurijumi, o pavardė vietoje „Karosas“, buvo rašoma „Karas“. Straipsnio autoriaus senelės bajoraitės namuose, kaip ir tarp kitų to meto kilmingųjų, buvo kalbama lenkiškai. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kuri kalba buvo vartojama, tie žmonės visada buvo ne lenkai, o lietuviai. Lietuva, išskyrus Lenkijos okupuotus šalies pietryčius ir Palenkę (vadinamus Suvalkais), buvo restauruota arba atvalstybinta 1918 m. atkūrus nepriklausomybę. Kada restauruosime Pietryčių Lietuvą?
Kalbant apie architektūrą, jei pastatas senas, yra daug perstatymų, pakeitimų, daromi tyrimai ir siekiama nustatyti pirminį jo charakterį, struktūrą, detales. Remiantis tyrimais, dažnai pasirenkamas grįžimas į pirminį, autentišką pastato variantą. Manau, panašiais principais turėtume vadovautis ir integruodami į valstybę savo teisėtas žemes ir piliečius. Tarpukario Lietuva, vykdydama Vasario 16-osios deklaracijos principus, restauravo šalį į lietuvišką valstybę. Pietryčių Lietuva tuo metu buvo okupuota Lenkijos, todėl dėl objektyvių priežasčių tarpukariu atvalstybinimo procesas dalyje Lietuvos nutrūko. Keliolika tarpukario metų Pietryčių Lietuvoje buvo įgyvendinama Lenkijos politika – krašto lenkinimas, gyventojų bauginimas, kryptinga ideologinė sklaida. Tačiau Lenkijos atvykėliai maždaug iki 1947 m. vėl grįžo į savo šalį, kaip matome iš išties gausaus grįžusiųjų skaičiaus, pasilikti Lietuvoje galėjo labai nedaug lenkų.
Suslavėję Pietryčių Lietuvos vietiniai lietuviai ir gudai iš esmės ir sudaro vadinamąją lenkų populiaciją. Lenkai be etninio pagrindo kaip medis be šaknų – šios tautinės bendrijos pavadinimas, kuris, turint tokią galingą, patriotiškai nusiteikusią ir ambicingą kaimynę Lenkiją, pasiliks mums – kartu su pietryčių Lietuvos vietiniais gyventojais – nereikalinga problema ateičiai ir takoskyra.
Šiuo metu su Lenkija esame partneriai, tarpatlantinės NATO ir Europos Sąjungos nariai. Gražūs kaimyniniai santykiai – tai didelis pasiekimas, kuris džiugina abiejų šalių gyventojus. Be jokios abejonės, reikėtų siekti bendradarbiauti ir ateityje. Turime ko iš Lenkijos ir pasimokyti, to, ką kiekviena valstybė turėtų sugebėti, – ginti savo esminius interesus.
Lenkijos valstybė naudoja vadinamąsias minkštąsias galias savo įtakai už Lenkijos ribų siekti. Pietryčių Lietuvoje kaimynei puikiausiai sekasi, palyginti su kitais interesų objektais – Latvija, Baltarusija ir Ukraina. Lietuva, panašu, yra nusiteikusi labai idealistiškai (mano, kad kitos šalys, išskyrus Rusiją, neturi interesų mūsų šalies atžvilgiu), neturi suformavusi valstybingumo stiprinimo politikos ir atitinkamai tokios funkcijos nėra deleguotos jokiai įstaigai jas įgyvendinti. Idealizmas yra puiku, tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, kurios ignoruoti nereikėtų, sėkmingos valstybės būna apdairesnės, analizuoja procesus ir, žvelgdamos giliau, nepasiduoda spaudimui.
Gintaras Karosas, šio komentaro autorius
Norėčiau tik atkreipti dėmesį į kaimyninėje Lenkijoje veikiantį ir kultūrinę įtaką skleidžiantį institutą, kurio kryptingai veiklai vykdyti skiriami didžiuliai valstybės asignavimai. Lietuvos esminis interesas – būti integraliai, nepažeidžiamai, lietuviškai. Mūsų valstybei būtinas, Lenkijos pavyzdžiu, Lietuvos institutas, turintis stuburą bei atitinkamus išteklius ir dirbantis Lietuvos valstybės įtakos stiprinimo kryptimi, ypač Pietryčių Lietuvoje. Čia išties daug darbo, o bendro tikslo šalies pietryčiuose galima siekti keliais veiksmingais būdais: pasitelkus valstybinės spaudos ir radijo transliacijas, leidinius, supažindinančius su šiuo kraštu, jo istorija, skaitant paskaitas, rengiant kitų Lietuvos vietovių kolektyvų pasirodymus, bendrus projektus ir kt.
Teko skaityti lenkų autoriaus straipsnį, kuriame jis atskleidžia, kaip jo šalis daro įtaką Lietuvai. Pasirodo, ką ir mes kiekvienas puikiai galime pastebėti, mūsų šalyje sėkmingai plėtojamas metodas, kai mūsų autoritetingi žmonės, dažniausiai istorikai, savo viešais pasisakymais ar publikacijomis atstovauja Lenkijos vykdomai ekspansionistinei politikai užsienyje. Lietuvos piliečiai, kurie pasitiki autoritetais (labiausiai tinka istorikai, nes jie yra ekspertai ir nekvestionuotini savo srities žinovai), yra veikiami prolenkiškos propagandos, be jokios abejonės, žalingos Lietuvai, kai piliečiai ir valdžios atstovai ja patiki. Apgailėtina ir nekilnu savo šalies atžvilgiu, tokie „autoritetai“ paprastai yra pagerbti įvairiais Lenkijos apdovanojimais už indėlį Lenkijos valstybei.
Kai kurie mūsų istorikai, valstybei nesikišant, eina dar toliau: prieš keletą metų vienas jų ėmė kvestionuoti net Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos 1923 metais. Tai reiškia, istorikas pradėjo revizuoti vieną iš Lietuvos valstybės pamatų – teritorinį vientisumą. Įdomu, ar už mūsų valstybės saugumą atsakingos tarnybos bent bandė aiškintis tokio drąsaus ir radikalaus (!) mąstytojo istorinių interpretacijų motyvus. Demokratijos teikiami privalumai neatleidžia nuo atsakomybės savo šaliai, antraip demokratija virsta betvarke, o valstybės nevalingumu savo įtakos sklaidai pasinaudoja kitos šalys. Visgi, ugdant patriotiškumą ir lojalius piliečius, teisės aktai, manau, turėtų nustatyti ir galimas istorinio diskurso ribas – jos neturėtų kelti abejonės valstybės autoritetu ir kvestionuoti teritorijos vientisumo. Istorijos interpretacijos valstybei turi didžiulę įtaką.
Svarbiausia sritis, siekiant Pietryčių Lietuvos pažangos, be jokios abejonės, yra švietimo politika. Kartą bendravau su vietine senyva moterimi iš Vilniaus apylinkių, ji apgailestavo, kad nespėjo išmokti gerai lietuviškai, nes lietuviška mokykla jos kaime veikė tik 3 metus nuo 1940-ųjų. Jei ne sovietų okupacija, tarpukario Lietuvos valdžios pasirinkti prioritetai ir pirmieji žingsniai Vilniaus apylinkėse, lietuviškos švietimo sistemos įstaigų tinklo sukūrimas būtų valstybei davęs puikų rezultatą. Jei ne tarpukarinė Pietryčių Lietuvos okupacija, šis kraštas niekuo nesiskirtų nuo likusios Lietuvos. Esu tikras, kad dabar nereikėtų kalbėti apie vėlyvas suslavėjimo apnašas šiuose kraštuose, kur gyventojai tikrai nėra tuo, kuo, atsižvelgiant į kalbos panašumą, yra laikomi ar, dažniausiai iš nežinojimo, save patys laiko. Tai – puikūs žmonės, su kuriais turime kalbėtis.
Manau, atėjo laikas visose Pietryčių Lietuvos valstybinėse mokyklose visus dalykus dėstyti lietuviškai, o pageidaujantys moksleiviai ar jų tėveliai galėtų papildomai rinktis lenkų, gudų ar kitų kalbų būrelius, fakultatyvus. Pietryčių Lietuvos mokyklose galėtų vykti ir pamokos, supažindinančios su vietinių gyventojų vartojamomis „po prostu“ ir „vyčių“ kalbos tarmėmis, kurios nėra lenkų kalba. Tai sudarytų sąlygas vietiniams moksleiviams gerai išmokti valstybinę kalbą ir pažinti savo šaknis, kitaip tariant, turėti puikias karjeros perspektyvas, geresnį ir daugiau apmokamą darbą ir pan.
Kitas dalykas – nevalstybinės mokyklos, jos galėtų kurtis, bet tai jau turėtų būti jų steigėjų rūpestis – ar tai būtų kuri nors Lenkijos valstybės įstaiga, ar kurios nors tautinės bendrijos, ar šiaip kokio nors entuziasto sumanymas. Nevalstybinėse mokyklose galėtų būti platesnė galimybė mokytis dalykus kuria nors nevalstybine kalba. Taigi, įstatymiškai reglamentavus mokomąją kalbą, tikėtina, neliks dažnai aštrinamos ir įtampą keliančios problemos. Kas nemažiau svarbu – toks žingsnis pakels vietinių gyventojų savigarbą – geras valstybinės kalbos mokėjimas leis gyventojams jaustis tikrais Lietuvos, o ne nežinia kieno piliečiais, ugdys patriotiškumą.
Vienas iš akivaizdžiai neteisingų palyginimų, kuris gajus ir dažnai pasitaiko, yra stengimasis lyginti Lenkijos prisijungtas Lietuvos Palenkės (Suvalkų) ir Pietryčių Lietuvos žemes. Lygybės, kalbant apie vietovardžius ir asmenvardžius, o ir kultūros ar švietimo politiką, negali būti, nes visos minimos teritorijos abipus valstybių sienos istoriškai ir etniškai yra lietuviškos. Ar šalis, atplėšusi ir prisijungusi svetimas žemes, jas administruodama, gali reikalauti tokių pat teisių savo interesams siekti niekaip su Lenkija nesusijusios suverenios Lietuvos teritorijoje? Aišku, apie tai turėtume kalbėti ramiai ir be pykčio, taip, kaip elgiasi savimi pasitinki valstybė.
Kad nebūčiau kažkuo nebūtu apkaltintas, noriu atkreipti dėmesį, kad su lenkų menininkais ir istorikais palaikau kuo geriausius ryšius nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Mano vadovaujamame muziejuje po atviru dangumi Vilniaus rajone yra sukurta net keletas įspūdingų garsiosios lenkų menininkės M. Abakanovič darbų, renginiuose dalyvauja lenkų mokslininkai. Kartais požiūriai sutampa, kartais skiriasi, ypač vertinant istorijos įvykius, tačiau man susidarė įspūdis, kad Lenkijai labiau reikia Lietuvos, nei Lietuvai Lenkijos. Tikriausiai dėl to, kad Lenkija turi savo interesą Lietuvoje, o Lietuva Lenkijoje – ne. Bene dauguma bičiulių iš kaimyninės šalies pripažįsta, kad Lenkijos valstybė dar viduramžiais sustiprėjo įsiliejus Lietuvos didikų intelektualiniam potencialui. Visgi, nors tikriausiai greitai ir nepavyktų išspręsti Palenkės (Suvalkų) žemių klausimo, mūsų etninių žemių interesas valstybiniu lygiu turėtų būti. Bet ar dabar turėtume apie tai su artimiausiais kaimynais net nekalbėti?
Turime bendrauti su kaimynais lenkais, pirmiausia nepamiršdami savo valstybės intereso būti stipriai. Pietryčių Lietuvos kultūrinė restauracija bus kokybiška ir tvari, jei sieksime atkurti, aišku, kiek tai įmanoma, pirminę tautinę kultūrinę krašto struktūrą. Vėlesnių suslavintų sluoksnių atkūrimas tik gilina problemą ir užprogramuoja konflikto tikimybę ateičiai, esant nestabilumui šalyje, nevienalyte Lietuva visad galės pasinaudoti tiek pati Lenkija, tiek Rusija.
Pietryčių Lietuvoje švietimo ir kultūros srityje reikalingi valstybės stiprinimo kryptimi nukreipti darbai, didesni intelektualiniai ir finansiniai ištekliai, pirmiausia valstybinės kalbos, kuria būtų dėstomi visi be išimties dalykai mokyklose, statuso įtvirtinimas įstatymu.
Restauruokime Pietryčių Lietuvą – valstybės lopšį – ant senųjų istorinių Lietuvos valstybės pamatų. Vietiniai gyventojai, dar šnekantys vietinėmis „po prostu“ ir „vyčių“ tarmėmis, yra mūsų broliai ir seserys, ir mes turėtume tuo tik didžiuotis ir su jais kalbėtis apie stiprią Lietuvą, o vietinės kalbos dialektus tirti ir fiksuoti. Esu įsitikinęs, kad pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmenį, signatarų apibrėžta tautinės demokratinės valstybės vizija neturėtų būti prabanga.
Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.
Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.
"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.
Lapkričio 2 d. „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių ragindami nesudaryti koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovais naujai išrinktame Seime.
Kaip žinia, spalio 30 d. prie trijų partijų formuojamos valdančiosios koalicijos buvo pakviesti prisijungti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Tokį valdančiąją koaliciją siekiančių sudaryti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Darbo partijos (DP) ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijų apsisprendimą sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugijos nariai įvertino kaip valstybės ir rinkėjų išdavystę.
Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.
Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.
Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!
