Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Premjerės patarėjas, buvęs Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas, Vitas Vasiliauskas taps Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valdybos nariu, praneša portalas vz.lt.
Pranešama, kad V. Vasiliauskas TVF vykdančiojoje valdyboje kadenciją pradės sausio 17 d., o sausio 6 d. baigs savo, kaip Vyriausybės vadovės patarėjo darbą.
Jis atstovaus Šiaurės ir Baltijos šalių regionui, bus šios grupės vykdančiuoju direktoriumi.
V. Vasiliauskas premjerės Ingridos Šimonytės patarėju dirbo nuo 2021 m. rugsėjo, prieš tai jis 10 metų buvo LB valdybos pirmininku.
Balandžio 7 dieną baigiantis dabartinio Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko Vito Vasiliausko kadencijai, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad nerimą kelia, jog nei formaliai, nei neformaliai nevyksta diskusijos apie jokį kandidatą į šią poziciją.
„Šiuo metu turime situaciją, kai liko mažiau nei 4 savaitės (iki kadencijos pabaigos – ELTA), ir nei formaliai, nei neformaliai mes negirdime apie jokį kandidatą ir nebuvo jokios konkrečios kalbos. Jeigu žiūrėtume ankstesnę V. Vasiliausko patirtį 2011 metais, (…) tuo metu neformali procedūra buvo pradėta prieš gerą mėnesį ir formali procedūra užtruko dar papildomas 17 dienų“, – laidoje „Delfi tema“ pirmadienį sakė M. Majauskas.
„Šioje situacijoje galime būti įsprausti į kampą, kai turėsime ypatingos skubos tvarka priimti sprendimą arba galbūt prašysime prezidento pratęsti V. Vasiliausko kadenciją bent mėnesiui ar keliems, kad turėtume pakankamai laiko viešai diskusijai“, – pridūrė M. Majauskas.
Jis taip pat kėlė klausimą dėl atstovavimo Lietuvai Europos Centrinio Banko (ECB) valdančiojoje taryboje.
„(…) Preliminariais duomenimis, kalbantis su Lietuvos banku, banko teisės grupės vadovu, panašu, jog nesant V. Vasiliauskui, niekas (LB – ELTA) negalėtų atstovauti valdančiojoje ECB taryboje, ir tai būtų rimta reputacinė žala Lietuvai, nes nesant vadovo jo negali pavaduoti pavaduotojai, kurie yra paskirti pavaduoti tą konkretų vadovą. Balandžio 7 dieną V. Vasiliausko kadencija baigiasi ir čia mes galime turėti labai nemalonią situaciją, kai balandžio pradžioje vyksiančioje ECB valdančiojoje taryboje mes neturėsime Lietuvai ir LB atstovaujančio žmogaus“, – sakė M. Majauskas.
Prezidentas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad į LB valdybos pirmininko poziciją bus svarstomi keli kandidatai. Šalies vadovas taip pat yra užsiminęs, kad vienas iš galimų kandidatų yra jo vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Simonas Krėpšta.
Jeigu prisimenate, prieš keletą metų mūsų viešojoje erdvėje kilo didelis šaršalas, kai Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas į užduotą klausimą dėl kažkokio, dabar nebepamenu, poelgio moralinės vertės atsakė: „Mane šiuo atveju domina rezultatas. O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.
Dėl tokio savo paatviravimo LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas anąkart buvo kaltinamas amoralumu, vadinamas užkietėjusius ciniku ir pan. Tačiau jeigu pageidaujate visiškai kitokios retorikos iš bankininkystės sferos, užgimusios jau karantino metu, labai prašom, štai sulaikytas teisėsaugos ir greitai paleistas Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius po paleidimo susirinkusiems žurnalistams tvirtino, kad yra labai doras žmogus, per savo gyvenimą nepadaręs jokio nedoro veiksmo!
Kita vertus, pasakyti LB vadovo žodžiai leidžia didesniu ar mažesniu laipsniu patikėti, kad ir riebūs katinai gali būti dalykiški personažai. To toli gražu niekados nebus galima pasakyti apie M.Zalatorių, kuris, įtariamas sunkiais kriminaliniais nusikaltimais, bando prisidengti doroviniais lozungais, savo tuščiaviduriškumu naikinančiais moralinę pasaulio tvarką. Blaivus cinizmas ir protingasis egoizmas, kaip atrodo, yra arčiau moralės nei dorovinių lozungų padauginimas kraupiai pridergtose vietose.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Žmogui, turinčiam bent sąžinės užuomazgą, dažnai bus lemta jaustis kaltu, nedoru, susitepusiu. Tokia išvada peršasi savaime, kai gretindamas pastebi, jog Bažnyčios kanonizuoti, į šventųjų statusą pakelti žmonės šiame gyvenime jautėsi esantys labai nuodėmingais, nešančiais nepakeliamą kaltumo naštą tikinčiųjų bendruomenės nariais. Kažkas panašaus į tai, kad švari sąžinė yra oksimoronas, ar ne? Taigi būtų galima pasakyti ir taip, kad zolotorių dorumas yra sąžinės sterilumas, kai jokia atgailos bacila dezinfekuotoje sąžinėje nesiveisia. O žiūrėdamas į tokį negyvosios mėnulio pusės vaizdinį, kur nesiveisia net nešvari sąžinė, tikriausiai nešvankiai nusikeiktų net ir Šv. Augustinas.
Ar gali būti žmogus doras absoliučiai? Kaip atrodo, karantinui riedant į pabaigą, atlaisvinus suvaržymus, gatvėse pasipylus žmonėms, juolab prasidėjus vasarai su vėjuotomis dienomis, tai neįmanoma, nes vėjeliui pakėlus skubančios šaunios moteriškės sijoną, tu neužsimerkei, kaip derėtų tikram doruoliui, a?
Tai vėjas yra nedoras, o bankininkai – dori kaip iš katalogo.
O jeigu kažkas arba kitas mano „aš“ imtų ir paklaustų – ar galima kaltinti žmogų iš anksto, dar nepasibaigus tyrimui, suabejoti jo dorumu, kai pats žmogus taip jaudinančiai yra įtikėjęs savo nelygstančiu tyrumu ir nekaltumu, ką atsakytum, autoriau?
Kaip atrodo, M.Zalatorius nustatė nedorumo standartą arba matavimo vienetą dar praeitų metų pabaigoje, kai taip pat panašiai įsijautęs tvirtino, kad diskusijose dėl bankų turto ir pelnų apmokestinimo pagrindiniu ekspertu turi būti prižįstama jo vadovaujama Lietuvos bankų asociacija.
Žinia, toks, atsiprašant, ekspertas yra vilkas ėriuko kailyje. Tačiau nedoriausias dalykas čia yra žmonių kvailinimas, kai plėšrūs, be jokių skrupulų lobistai dedasi tarpininkais tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo, persirengia neva nieko dėtų arbitrų abitais. Iš tiesų, nemaloni situacija, kai paprastai nedidelio protelio gudruoliai tave laiko už ilganosį Pinokį, nerandantį kelio iš kvailių šalies, tiki savo nebaudžiamumu vedžiojant žmones už nosies.
Antrankiai ir doleriai
Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, dabar net liūdnai pagarsėjusią Lietuvos bankų asociaciją savo pasinešimu nuslėpti kraštutinai lobistinę prigimtį lietuviškoje ašarų pakalnėje lenkia organizacija, vienijanti Lietuvos odontologų pajėgas ir pasivadinusi Odontologų rūmais ar kažkaip panašiai. Vadinamieji Odontologijos rūmai, kaip ir galima būtų tikėtis, žaidžia į vienus vartus be jokių skrupulų, visomis įmanomomis priemonėmis bandydami apginti ne visados dorai triūsiančius odontologus nuo pacientų priekaištų ir pretenzijų (kai kurie man žinomi atvejai – kraupoki).
Dar neseniai ši organizacija turėjo teisę skirti ir atimti odontologo kvalifikacijos licencijas. Kaip didžiausią ir vienintelį savo nuopelną savo ruožtu užtikrinant jau pacientų interesus gauti kvalifikuotą pagalbą, Odontologų rūmai pasakoja legendą apie tai, kad jų ekspertas nesuteikė teisės dirbti dantistu kalviui ar šaltkalviui. Kaip žinome, buvo tokia istorija, kai dantis žmonėms papigintu tarifu Lietuvoje sudėdavo kalvis. Teisybės dėlei vis tik reikia pastebėti, kad šis kalvis savo veiklai odontologijos sferoje licencijos niekieno neprašė, taigi nebuvo ir tos legendinės progos Odontologijos rūmams pademonstruoti savo neįtikėtiną principingumą ir rūpestį paciento ar kliento reikalais.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad Seimo patvirtintos Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) daugiau nei prieš dešimtmetį įvykusios ekonominės krizės priežasčių tyrimo išvados nedavė jokios naudos nei Lietuvos centriniam bankui, nei visuomenei.
„Kalbant apie tyrimo išvadas, džiaugiuosi, kad pagaliau tyrimas baigėsi. Epopėja tęsėsi daugiau nei 2 metus. Mes intensyviai dalyvavome, teikėme įvairias medžiagas, analizes, atsakinėjome į klausimus. Mūsų darbas buvo labai intensyvus. Džiaugiuosi, kad jis baigėsi.
Ar tai davė naudos centriniam bankui? Manau, kad ne. Ar tai davė naudos finansinių paslaugų vartotojams? Manau, ne. Ar tai davė visuomenei? Na, istoriniu aspektu galbūt taip, praktinės naudos, manau, ne. Mano galva, visas tas tyrimas buvo naudingas vienam asmeniui, kuris šiandien ne Lietuvoje yra. Bet šiaip jo darbo vieta yra Europos Parlamente“, – teigė V. Vasiliauskas.
Lietuvos banko atstovas šį tyrimą vadina viešųjų ryšių akcija.
„Viešųjų ryšių akcija buvo puikiai strategiškai sudėliota, nes į mūsų daugumą medžiagos nebuvo reaguota, tiesiog selektyviai atsirinkta, ką reikėtų pagrįsti, ir tai padaryta. Keletą kartų išdėstėme argumentus, kodėl, mūsų nuomone, tyrimas buvo selektyvus, informacija, argumentai dozuoti laiškais Seimo nariams“, – sakė jis.
„Mano galva, ir pats procesas, ir tai, ką matėme išvadų pristatyme, jų svarstyme, kai išvados pristatinėjamos ne komiteto pirmininko, o asmens, kuris nėra Seimo narys, tai parodo, kad savininkas išvadų ne Seimo BFK, o būtent ten atspindėta asmens išankstinė nuomonė“, – pridūrė V. Vasiliauskas.
Tyrimo išvadose teigiama, kad Lietuvos bankas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė galimybes bankams perkelti daugelį rizikų kitiems, dažniausiai neprofesionaliems rinkos dalyviams, o nevaržydamas pigaus, spekuliatyvaus ir perteklinio finansavimo iš patronuojančių bankų, jis toleravo netolygias vietos bankų konkurencijos sąlygas.
Rekomendacijose BFK siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę įkurti nepriklausomą nuo centrinio banko finansinių paslaugų ir vartotojų teisių priežiūros instituciją, visapusiškai nagrinėti galimybę mažinti leistiną bankų rinkos koncentracijos lygį.
Savo ruožtu Lietuvos bankas teigė, kad informacija išvadoje pateikiama selektyviai, o vertinimai yra klaidinami.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Keistokai skamba buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pavirkavimai dėl dabartinės Vyriausybės „išlaidavimo“ ir valstybės skolos augimo. Negi ši garbinga ponia mano, kad nebūtina padėti žmonėms ir verslui atsigauti po pandemijos sukelto smūgio ekonomikai? O gal ji tiesiog viską matuoja pagal savo kurpalį ir, jei tik galėtų, tai ir vėl pradėtų „veržti diržus“, mažinti pensijas ir didinti mokesčius – kaip tai darė per 2008-2009 metų krizę?
Deja, jai vadovaujant, valstybės skola išaugo dvigubai. Įsigilinkime į skolinimosi mastus – išaugo ne ketvirtadaliu, ne puse, kas ir taip jau būtų labai daug, o 2 kartus! Be to, prie šito ji dar „padovanojo“ mums porą milijardų (!) papildomų palūkanų, nes skolinosi itin neatsakingai. Tai dabar pasakykite, kaip būtų galima pavadinti valdžią, kuri šitaip tvarkėsi su mūsų valstybe ir visų mūsų ateitimi. Nesugebančia? Neatsakinga? Kvaila? O gal priešingai – labai gudria savanaude, piktnaudžiavusia tautos suteiktais įgaliojimais?..
Ir dabar po štai tokio „ūkininkavimo“ konservatoriai su liberalais dar drįsta koneveikti vyriausybės veiksmus, kurių tikslas – gaivinti sunkioj padėtyj atsidūrusį šalies ūkį. Susidaro įspūdis, kad kritikuojama vien dėl kritikos ir kad tie patys veiksmai būtų vertinami diametraliai priešingai, jei valdžioje būtų konservatoriai ir tuos veiksmus siūlytų patys.
Ingrida Šimonytė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tačiau konservatorių taktika šiomis sudėtingomis aplinkybėmis bent jau aiški: neturėdami ką pasiūlyti, jie puola kitus ir taip bando sudaryti įspūdį, kad rūpinasi valstybe, o ne savo vieta Seime. Sunkiau suprasti valdančiosios daugumos tylėjimą ar nerišlų veblenimą į juos nukreiptos kritikos kontekste: juos atakuoja visi, kas netingi, o jie net nesugeba paaiškinti žmonėms esminių dalykų. Vienas jų – kad mūsų (turiu mintyse Vakarų civilizaciją) ekonomikos modelis yra sukonstruotas taip, jog be vartojimo ekonomika neišvengiamai pradeda stagnuoti. Ir kad būtent šito principo nesuvokiančių A. Kubiliaus, I. Šimonytės ir kitų konservatorių veiksmai 2009 metais žmones ir privedė prie skurdo (nes buvo totaliai „karpomos“ žmonių pajamos, taigi, ir mažinamas vartojimas, užuot jį skatinus). Būtina galų gale paneigti tą jų daugeliui į galvą įkaltą melą, kad jie tada susitvarkė su krize. Nieko jie nesusitvarkė, o tiesiog praskolino valstybę, išaugindami skolą dvigubai, ir nuskurdino 2/3 Lietuvos gyventojų. Jie sukėlė tokį skurdo cunamį, susidoroti su kuriuo buvo bejėgės po jų buvusios valdžios, nes tam ištaisyti prireiks ištisų dešimtmečių. Todėl reikėtų jiems tai nuolat viešai priminti ir patarti kuo dažniau prikąsti liežuvį, nes kam jau, o jiems tai jau tikrai nėra kuo girtis prieš mūsų visuomenę.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Galiu nemokamai patarti opozicijai, kur ji galėtų pasireikšti labiau sėkmingai – jeigu ji tikrai nori įrodyti Lietuvos žmonėms, kad sąžiningai siekia mums visiems tik gero. Tegul ji paragina iš letargo miego pakilusias specialiąsias tarnybas (STT, FNTT ir kt.) susitelkti ir netrukdyti valstybės institucijoms realizuoti šiaip jau tikrai geros Vyriausybės iniciatyvos – gelbstint ekonomiką, investuoti 6,5 milijardo eurų. Paaiškinu: aš neagituoju leisti nebaudžiamai vogti, nes tai, deja, ir šiaip jau įprasta. Aš kviečiu paskelbti viešą memorandumą, kad jie netrukdys verslui ir žmonėms greitai gauti (jau vakar reikalingą) pagalbą ar subsidijas ir nereikalaus perteklinių biurokratinių pažymų pažymėlių, kad, neduok Dieve, kam nors atėjus tikrinti, būtų kuo prisidengti it figos lapu. Būtina viešai ir aiškiai pasakyti, kad vadovai ar asmenys, neteisėtai pasinaudoję šia parama, vėliau patikrinus bus būtinai nubausti. Kodėl to reikia? Vyriausybė kartu su Seimo valdančiąja dauguma padarė tikrai gerą darbą, surasdama dabar taip būtinus resursus. Tačiau aiškiai matome, kad mūsų biurokratiška tvarka baigia šias iniciatyvas paversti niekalu. Valstybės tarnautojas ar vidurinės grandies vadovas valdiškoje įstaigoje dreba, kad tik nesąmoningai nepadarius klaidos ar pažeidimo, nes tau iš karto uždės antrankius – kaip taisyklė dar ir prieš TV kameras. Taip specialiosioms tarnyboms kvėpuojant valdininkams į pakaušį (užuot gaudžius tikrus „žulikus“), stagnuoja visas procesas. Ir atsakykite sau, kur gi įvyksta tikrasis nusikaltimas. Gal būtent per stropus gąsdinimas būsimomis sankcijomis ar jau ir jų taikymas bei to išauktas visokių perteklinių garantijų reikalavimas ir yra antivalstybinė veikla? Dar kitaip vadinama sabotažu?
Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.
Juk kaip paaiškinti subsidijų patalpų nuomininkams skyrimą su sąlyga, kad nuomos sutartis būtinai turi būti įregistruota Registrų centre? O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bent pusė šia lengvata nepasinaudos. Nes, visų pirma, Registrų centras registruoja tik patalpas, turinčias kadastrinį numerį. Praktiškam žmogui suprantama, kad prekybos centrai, kurie yra pagrindiniai patalpų nuomuotojai smulkiam verslui, tikrai tokių veiksmų nėra atlikę. Norint tai padaryti, dabar reikia laukti eilėje į Registrų centrą ne mažiau dviejų savaičių – lygiai tas pats norint gauti konsultaciją „Invegoje“. Visus tokius pavyzdžius čia neįmanoma išvardinti, nes pavargsite skaityti. Tačiau būtent šios tarsi ir „smulkmenos“ ir sukelia patį didžiausią ir teisėtą tų darbuotojų pasipiktinimą. Ir, kas blogiausia, žlugdo geras valdžios iniciatyvas.
Yra ir dar viena labai rimta, ir ne tik šios, bet ir kitų vyriausybių bėda, sakyčiau, virstanti valstybės nelaime, – tai bene didžiausios jau minėtos pagalbos verslui dalies nukreipimas per bankus. Visi, kas mąsto, jau seniai įsitikinę, kad bankai savo biurokratija jau pralenkė ir valdžios biurokratus. Bankai per šią visų nelaimę tik pasipelnys ir, be to, nukreips pagalbą ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur jie norės. Jų niekas nekontroliuoja, jie elgiasi, kaip nori, ir Lietuvos valstybės ekonomikos nuosmukis juos mažiausiai jaudina, nes jie tarnauja savo valstybėms (nes visi didieji bankai ne Lietuvos). LR Prezidentas iškėlė bene aiškiausią ir svarbiausią iniciatyvą, kad dabar verkiant Lietuvai reikia valstybinio komercinio banko. Ir jeigu mūsų finansų ministras mažiau rūkytų, o daugiau mastytų, tai ne arogantiškai šią galimybę neigtų (kaip tai daro jo buvęs darbdavys Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas), o kartu su juo, atsiraitoję rankoves, kibtų tokį banką kurti. Gal bent tai išpirktų jų iki šiol buvusį neveiklumą, ypač turiu mintyse Lietuvos banką.
Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tai labai svarbūs, tiesiog neatidėliotini dabartinio laikotarpio darbai. O jeigu pažvelgtume bent kelerius metus į priekį, neišvengiamai prieitume prie būtinybės pradėti tartis dėl ekonominės valstybės sistemos pertvarkymo iš pagrindų. Manau, ši krizė labai akivaizdžiai pademonstravo, kad išgirtoji laisvoji rinka patyrė visišką fiasko. Juk ne valstybė, ne ministerijos perka dezinfekantą ar veido kaukes bei kitas sanitarines priemones – tuo turėtų aprūpinti rinka. O kur ji buvo, kai mums to gyvybiškai prireikė? Ir ką padarė privatininkai, atėjus nelaimei? Ogi dešimteriopai iškėlė deficitu tapusių apsaugos priemonių kainas! Taip kad reikalinga esminė kai kurių mums kaip dogma kalamų tiesų revizija. Būtinas geranoriškas (nors tuo sunku patikėti) dialogas apie mišrios ekonomikos – privačios ir valstybinės – teisę egzistuoti bei vartotojiškos ekonomikos modelio atsisakymą. Bet kadangi tai – svarbi ir plati tema, apie ją pakalbėsime kitą kartą.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Baltijos šalys trečiadienį į apyvartą išleido Šimtmečiui paminėti skirtą proginę 2 eurų monetą, kuri turėtų priminti Lietuvos, Latvijos ir Estijos istoriją ir vienybę. Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas Dainiaus Labučio (ELTA) nuotraukų.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir Lietuvos banko įstatymu, teikia Seimui Vitą Vasiliauską skirti Lietuvos banko valdybos pirmininku antrai penkerių metų kadencijai.
Teisininkas, finansų teisės ekspertas, socialinių mokslų daktaras ir buvęs finansų viceministras Vitas Vasiliauskas Lietuvos banko valdybos pirmininku tapo 2011 m. balandžio mėnesį.
Per 5 jo vadovavimo metus šalies finansų sistemoje įvyko akivaizdžių pokyčių – užtikrintas kreditų įstaigos stabilumas ir patikimumas, pradėtos esminės reformos vartojimo kreditų ir kreditų unijų rinkoje, imtasi aktyvių veiksmų siekiant geresnės vartotojų teisių apsaugos bei didinant finansinių paslaugų prieinamumą ir kokybę.
Atrodo, pildosi juodžiausios prognozės, kad įtariamas aferistas Vladimiras Antonovas ims pagal dūdelę šokdinti Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.
Nors Londono teismas areštavo buvusio „Snoro“ savininko turto už 1,7 mlrd. litų, jam dar turėjo likti pakankamas kiekis neapskaitytų finansų. Neabejotina, kad tie pinigai bus ir jau yra naudojami visapusiškai gynybai. Vargu ar kas galėtų pasiūlyti V.Antonovui geresnį gynybos planą, nei bandymas apkaltinti Lietuvą, kad su „Snoro“ savininkais buvo susidorota dėl politinių motyvų. Tas planas nuosekliai vykdomas.
