Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gegužės 9-ąją buvo surengta diskusija Antrojo pasaulinio karo tema. Diskusijas paskatino lietuvių kalba išleistos dvi svarbios knygos: „Hitlerio šnipų aso prisiminimai” ir „Latvių legionas”. Pokalbiuose apie Valterio Šelenbergo ir Visvaldžio Lacio prisiminimus dalyvavo žinomi Lietuvos istorikai Arūnas Bubnys ir Petras Stankeras. Renginiui vadovavo publicistas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Šiame videointerviu – apie dezinformacines vokiečių diversijas, stambiausias sovietų žvalgybos operacijas bei žymiausius to meto šnipus.
Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną buvo surengta prasminga diskusija įsimenančiu pavadinimu – „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“
Diskusijoje aktyviai dalyvavo istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, politologas Dovilas Petkus.
Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.
„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime.
Susitikimą organizavo Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš publicisto Vidmanto Valiušaičio pranešimo apie lemtinguosius Lietuvai 1940 – 1941-uosius metus.
Terorizmas – vienas iš svarbesnių Sovietų Sąjungos ginklų per visą jos egzistavimo istoriją. Visi žinome daugybę tai patvirtinančių faktų.
“Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos”, – sakė Stalinas. Sovietų Sąjungos vadovas terorizmo vėzdu švaistėsi beatodairiškai (ir šalies viduje, ir užsienyje), tačiau pats to vėzdo išvengė, nors labai jo bijojo. Ne taip paprasta buvo prie Stalino prieiti, žinome, kokiomis jėgomis, kokiomis pastangomis jis buvo saugomas. Ir vis dėlto keista, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, fašistinė Vokietija, tik karo pabaigoje pabandė jį nužudyti. O juk buvo manoma, kad Sovietų Sąjunga nesubyra tiktai dėl geležinės, nepaprastai žiaurios Stalino rankos.
