Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra neskuba vertinti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) siūlymo Viešojo saugumo tarnybą (VST) integruoti į policiją, tačiau pažymi, kad bet kokia pertvarka negali būti savitikslė, ruošiant ją, būtina įvertinti visas galimas rizikas. Pasak prezidentūros, reformuojant VST, jokių būdu negali sumažėti šalies gynybiniai pajėgumai.
„Bet kokios institucijos pertvarka negali būti savitikslė, jos įgyvendinimas turi garantuoti aiškiai apibrėžtą kokybinį pokytį. Viešojo saugumo tarnyba ne tik atlieka viešojo saugumo užtikrinimo funkcijas, bet ir pagal Karo padėties įstatymą yra priskiriama Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms, todėl planuojamas pokytis turėtų net tik sudaryti prielaidas visuomenės saugumo didinimui, bet ir jokiu būdu nemažinti valstybės gynybinių pajėgumų.
Ne mažiau svarbus ir planuojamų pertvarkų įgyvendinimo procesas – turi būti įvertintos visos galimos rizikos, iš anksto parengtos konkrečios jų valdymo priemonės, numatyti tinkami įgyvendinimo terminai ir pan.“, – teigiama Eltai prezidentūros atsiųstame komentare.
Prezidentūra pabrėžia, kad prezidentas Gitanas Nausėda detaliau VST pertvarką galės įvertinti, pamatęs konkrečius, reformą numatančius teisės aktų projektus.
„Šiuo metu VST pertvarkai reikalingi teisės aktai dar nėra parengti, konkretūs pertvarkos planai nepristatyti, Prezidentas galės ją vertinti tik tada, kai šie darbai bus atlikti“, – tvirtina prezidentūra.
VRM darbo grupė, atlikusi VST funkcijų peržiūrą, veiklos auditą, paskelbė siūlantys tarnybą integruoti į policiją, numatant, kad karo padėties atveju VST išliktų ginkluotųjų pajėgų sudėtine dalimi. Planuojama, jog policijos sudėtyje VST veiktų kaip specializuotas padalinys.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės teigimu, darbo grupės atlikta VST funkcijų peržiūra parodė, kad tarnyba unikalių funkcijų neatlieka, visos tarnybos vykdomos funkcijos yra dubliuojamos kitų Lietuvos statutinių institucijų. A. Bilotaitė pažymėjo, kad daugiausia, tai yra net 6, VST vykdomas funkcijas vykdo Lietuvos policija, 4 – Lietuvos kalėjimų tarnyba, po 3 funkcijas – Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Vadovybės apsaugos tarnyba.
Darbo grupė, įvertinusi VST veiklos efektyvumą, įžvelgė tarnybos darbo organizavimo trūkumus, tarnybos administracinių ir kitų gebėjimų stoką, modernių informacinių technologijų ir kitų darbo organizavimo įrankių trūkumą. Taip pat konstatuota, kad tarnyboje neužimta 30 proc. pareigybių, ilgus metus nebuvo sprendžiamas naujų pareigūnų pritraukimo ir paruošimo klausimas, nėra pareigūnų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo bazės, todėl neužtikrinamas vienodas pareigūnų pasirengimas veikti esant įvairioms situacijoms.
Maskva, kovo 7 d. (ELTA). Antradienį Rusijos vidaus reikalų ministerijos pastate Maskvos centre kilo gaisras. Iš pastato virsta dūmai.
Tai pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis „Telegram“ kanalu BAZA.
„VRM centriniame pastate, Petrovkos 38, gaisras“, – sakoma pranešime. Preliminariais duomenimis, užsidegė statybinės medžiagos trečiajame aukšte. „Dirba ugniagesiai, informacijos apie nukentėjusiuosius kol kas negauta“, – teigia pranešimo autoriai. Gautomis žiniomis, gaisras įsiplieskė atliekant rekonstrukcijos darbus. Iki ugniagesių atvykimo iš degančio kabineto buvo evakuoti penki žmonės.
Vasario 14 d. Maskvoje, techninio centro pastate, kilo didelis gaisras. Ugnis apėmė 1,5 tūkst. kvadratinių metrų plotą, su liepsnomis kovojo 173 ugniagesiai.
Pastaraisiais mėnesiais dideli gaisrai kilo Rusijos naftos kombinate Rytų Sibire, padangų gamykloje Barnaule, prekybos centre Pamaskvyje, sandėlyje Tolimuosiuose Rytuose esančiame Vladivostoke.
Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
Nors Vidaus reikalų ministerijos siekis įteisinti migrantų apgręžimo politiką sulaukia kontroversiškų vertinimų, neteisėtos migracijos krizę valdžiusio Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė pabrėžia – tik ši priemonė padėjo sugrąžinti sienų kontrolę bei atremti dar 2021-aisiais Baltarusijos režimo sukeltą hibridinę ataką. E. Gudzinskaitės teigimu, asmenys „nebėga nuo karo, bado ar maro“, todėl ir kalbėti apie prieglobsčio teikimą nėra prasmės.
„Reikia įvertinti, kad mes gyvename kitose realijose. Ir tie teisės aktai dėl žmogaus teisių, visa prieglobsčio sistema ES, jos ištakos yra iš tų laikų, kai pabėgėliai bėgo nuo karo, maro, bado, nuo tikrų persekiojimų. Ir tuo metu išties pabėgėlis buvo tas, kuris gyveno palapinėje, badaudavo, bet jis džiaugdavosi, kad turi gyvybę“, – Eltai teigė E. Gudzinskaitė.
„Bet dabar mes turime pabėgėlius, kurie nebėga nuo karo, bado ar maro. Aišku, yra išimčių, bet didžioji plūstanti masė – tai žmonės, kurie ieško geresnio gyvenimo. Galbūt kažkas tuo metu ten neturi darbo, bet neturėti darbo nėra tas pats, kas yra grėsmė mirti nuo bado. Ir didžioji masė turi pinigų susimokėti už padirbtus dokumentus, pasus, padirbtas tapatybes, turi pinigų sumokėti gabentojams, atvežantiems juos į Europą. Tai yra visai kiti migrantai, tai prieš juos turi būti ir priemonės kitokios“, – pridūrė ji.
Migracijos departamento direktorės teigimu, tiek ir Europos žmogaus teisių teismas, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasakę, kad „galimybė atvykti į kitą valstybė ir joje apsigyventi nėra prigimtinė teisė“.
„Tai valstybės prerogatyva nustatyti, ką įsileisti, o su išimtimi prašyti prieglobsčio“, – nurodė Migracijos departamento direktorė.
Pasak jos, nauja realybė reikalauja ir naujų teisės aktų, o vienas tokių – migrantų apgręžimo politiką įtvirtinantis įstatymas.
„Situacija pasikeitė ir reikia kitokių teisės aktų. Mes pamatėme, kad tik atstūmimas padėjo sugrąžinti sienų kontrolę, suvaldyti tuos srautus. Ir tai turi būti įteisinta ir aiškiai pasakyta, kokiomis sąlygomis turi vykti atstūmimas. Tai vienareikšmiškai to reikia, nes tik tada bus galima įtvirtinti būtinus standartus“, – nurodė E. Gudzinskaitė.
ELTA primena, kad sausio mėnesį Vyriausybė pritarė dar lapkritį Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengtam Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo projektui, kuriuo siekiama įteisinti migrantų apgręžimo politiką pasienyje. Kaip teigė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, įstatymo projektą Seimui ketinama teikti artėjančios pavasario Seimo sesijos metu.
Tuo tarpu nevyriausybės organizacijos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus dar sausį pateiktoje 2022-ųjų stebėsenos atskaitoje kritikos praėjusių metų rugpjūtį Lietuvoje pradėtai taikyti vadinamajai „apgręžimo“ politikai negailima. Nors išplatintame dokumente organizacijos atstovai pažymi, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius teikė rekomendacijas atsakingiau pasirūpinti „apgręžiamų“ žmonių išgyvenimo poreikiais, vis tik, pasak jų, realių pasikeitimų įgyvendinta nebuvo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad, pasak jų, nė vienas iš stebėtojų kalbintų asmenų, kurie prieš tai buvo „apgręžiami“, nenurodė, kad „apgręžimo“ metu jiems buvo suprantamai paaiškinta, kur ir kokiu būdu galima kreiptis dėl prieglobsčio.
Opozicija įstatymo projektą taip pat vertina skeptiškai. Socialdemokrato Gintauto Palucko nuomone, VRM iniciatyva yra absoliučiai nereikalinga, mat, pažymi politikas, ne visą ekstremaliomis sąlygomis susiformavusią praktiką yra būtina įforminti teisės aktais. Įstatymo projekto būtinybe abejoja ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, nors būtina užtikrinti valstybės saugumą, privalu garantuoti ir žmogaus teises.
Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Šią savaitę įsiplieskusį skandalą tarp vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir buvusio Viešosios saugumo tarnybos (VST) vado Ričardo Pociaus įvertinę politologai vieningai sutaria – viešas konfliktas gali dar labiau sustiprinti visuomenės nepasitikėjimą valdančiaisiais.
Vis tik, svarsto jie, pasekmės veikiausiai bus trumpalaikės. Tuo metu pasipelnyti iš kilusio chaoso, politologų nuomone, pavyko aštriai į situaciją sureagavusiems opozicijos atstovams, o ypač – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkui Sauliui Skverneliui. Situaciją vertinę politologai taip pat atkreipė dėmesį ir į premjerės Ingridos Šimonytės kol kas neišreikštą aiškią poziciją.
Trečiadienį R. Pociui palikus VST vado pareigas, šis pasidalijo informacija apie pernai rugpjūtį prie Seimo vykusias riaušes. Anot pareigūno, tarnybos buvo gavę įspėjimus apie riaušių grėsmę gerokai anksčiau, tačiau galimiems neramumams nesiruošė, o net ir riaušių metu surinkus pajėgumus, jų malšinimui niekas nevadovavo, situacija, pasak jo, priminė chaosą. Taip pat generolas teigė, kad po riaušių iš ministrės ne kartą sulaukė reikalavimo trauktis iš tarnybos vadovo pareigų ir patyrė nuolatinius tikrinimus.
A. Bilotaitė kaltinimus mobingu ir tariamu jo žeminimu atmeta ir pateikia savo argumentus, tačiau į situaciją sureagavusi opozicija reikalauja daugiau atsakymų ir ketina inicijuoti parlamentinį tyrimą, neatmetama ir interpeliacijos galimybė.
Politologai vieningai sutaria: konfliktas sustiprins visuomenės nepasitikėjimą valdančiaisiais
Klaipėdos universiteto (KU) politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili neabejoja, kad dėl susiklosčiusios situacijos kylantys klausimai ir įvairios abejonės gali turėti įtakos Vyriausybės reputacijai. O gyventojų nepasitikėjimas valdžios institucijomis, nerimauja politologė, gali ardyti valstybingumo pamatus. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Mūsų visuomenėje pasitikėjimas valdžios struktūromis jau yra žemas. Dabar keliamos įvairios abejonės mūsų atsakingomis saugumo struktūromis, pradėta nepasitikėti jomis ir jų veikimu, kalbu ne vien apie ministrę. Ir tai yra labai didelė reputacinė žala visai Lietuvai, visai vidaus reikalų sistemai“, – Eltai teigė politologė.
„Ir galime tikėtis, kad nepasitikėjimas valdžia išaugs dar labiau, o tai tikrai nėra gerai, nes kuo didesnis nepasitikėjimas svarbiausiomis Lietuvos valdžios institucijomis, tuo labiau ardomi valstybingumo pamatai“, – pridūrė ji.
Išaugęs nepasitikėjimas, anot politologės, veikiausiai atsispindės ir artimiausiose visuomenės apklausose.
„Dabar visuomenėje turime ganėtinai ryškų susiskaidymą į dvi dalis – viena pusė palaiko Pocių, kita gina Bilotaitę. Atitinkamai lieka dalis visuomenės nepalaikančių nė vienos pusės. Ir tai pamatysime artimiausiose visuomenės nuomonės apklausose, nes toks pasiskirstymas bendrai smukdo pasitikėjimą visa valdžia Lietuvoje“, – aiškino G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Analogiškai svarsto ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas. Jo nuomone, jei ir paaiškės, kad buvusio VST vado R. Pociaus kaltinimai yra nepagrįsti, vis tik, mano politologas, skandalas turės savo kainą.
„Nepaisant ministrės argumentų, reputacinė žala ir kritika vis tiek atiteko jai. Ir bet koks skandalas politikams nėra geras dalykas, kai jo nepavyksta užgniaužti. Todėl, ar ministrės argumentai teisingi, ar ne, vis tiek numuša jos reitingus. Tokia yra skandalo kaina“, – teigė politologas.
„Bet kuriam politikui viena iš taisyklių yra nepakliūti į skandalus ir nepatekti į situaciją, kurioje reikia teisintis ir aiškintis, nes kartais net ir argumentai gali nesužaisti“, – pridūrė M. Jurkynas.
Kita vertus, prisimenant „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istoriją, M. Jurkynas atkreipia dėmesį, kad visuomenės pasipiktinimas dažnu atveju yra trumpalaikis. Todėl, neatmeta jis, pasekmės ir šįkart veikiausiai ilgai neišsilaikys.
„Aš manau, kad žmonės šį dalyką bus pamiršę po pusmečio“, – pažymėjo profesorius.
Įžvelgia naudą S. Skverneliui: siekia sustiprinti visuomenės pasitikėjimą prieš artėjančius rinkimus
Be to, opozicinės partijos dėl ministrei mestų buvusio VST vado R. Pociaus kaltinimų ją išsikvietė atsakyti į kylančius klausimus. Vis tik opozicija patikino, kad susitikimas neišsklaidė abejonių dėl buvusio VST vado R. Pociaus atleidimo aplinkybių ir prieš metus prie Seimo vykusių riaušių valdymo. Todėl, anot jų, kaip ir žadėta, ketinama inicijuoti parlamentinį tyrimą, neatmetama ir interpeliacijos galimybė.
VST vadovas pulkininkas Ričardas Pocius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili atkreipia dėmesį, kad iš opozicijos atstovų kone ryškiausią vaidmenį užėmė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Jos nuomone, akivaizdu, jog tokiu būdu politikas siekė sustiprinti visuomenės pasitikėjimą prieš artėjančius savivaldos rinkimus.
„Matėme, kad šis politikas kurį laiką nebebuvo pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose. Ir natūralu, kad, matomumui sumažėjus, mažėja ir visos naujos partijos matomumas. O tai nėra gerai todėl, kad artėja rinkimai, pirmiausia – savivaldybių tarybų ir merų. Puikiai suprantame, kad būtent nuo šių rinkimų, nuo to, kiek pavyks surinkti gyventojų balsų, kiek pavyks įgyti visuomenės pasitikėjimo, labai stipriai priklausys šios politinės jėgos likimas“, – situaciją apžvelgė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
„Ir jei jis pralaimėtų, gautų mažai balsų, tai gali būti, kad šitos politinės jėgos neišvystume būsimuose parlamento rinkimuose arba būtų iškovota labai mažas kiekis mandatų“, – kalbėjo ji.
Premjerės poziciją tikisi išgirsti kitą savaitę: kol neatsakyti klausimai, prognozuoti sprendimą yra sunku
Kilus chaosui į situaciją sureagavusi premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad sprendimas atleisti VST vadą R. Pocių buvo priimtas ne vienašališkai A. Bilotaitės, o visos Vyriausybės. Vis tik į klausimą, ar ministrės pirmininkės pasitikėjimas A. Bilotaite nepakito, kol kas liko neatsakyta. G. Burbulytės-Tsiskarishvili teigimu, ministrės pirmininkės tyla, kol ji išvykusi darbo vizito į Japoniją, yra strategiškai teisinga.
„Pulti iš karto pasisakyti, kai greičiausiai yra daug nežinomųjų, kiekvienam vadovui nebūtų labai geras veikimo būdas. Žymiai geriau sulaukti atsakymų, tad tikiuosi, kad taip ir yra bei nėra kitų priežasčių, nėra svarstymų, kaip išnaudoti situaciją ar kaip užglaistyti problemą“, – kalbėjo politologė.
„Todėl noriu tikėti, kad premjerė laukia arba jau yra sulaukusi visos situacijos paaiškinimo, visų detalių ir atitinkamai pagal šitas detales, greičiausiai kitą savaitę, jau turėtų savo vieną ar kitą sprendimą paviešinti“, – kalbėjo politologė.
Vis dar neatsakius į kylančius klausimus, prognozuoti, kokį sprendimą premjerė priims, G. Burbulytė-Tsiskarishvili nelinkusi. Vis tik, jos teigimu, jei paaiškėtų, kad A. Bilotaitė riaušių valdymo metu pažeidė įstatymus, premjerė privalėtų kalbėti apie ministro atleidimą.
„Reikia laukti atsakymų, nes dabar prognozuoti yra sunku. Ir jei buvo įstatymų pažeidimų, reikia atsakyti, kas juos atliko, ar ministrė, o gal ir pats tuometinis generolas. Ir jei buvo pažeisti įstatymai iš ministrės pusės, tada natūralu, kad premjerei nebus kito kelio, kaip kalbėti apie ministro atleidimą“, – kalbėjo politologė. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu M. Jurkynas neabejoja, kad užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui pareiškus, jog ministre pasitikima ir klausimų nekyla, premjerė nepasitikėjimo A. Bilotaite nepareikš.
„Nežinau, kaip premjerė gali išreikšti nepasitikėjimą, kai partijos lyderis G. Landsbergis pasakė, kad pasitiki. Tai būtų labai keista, kadangi premjerė politine prasme yra lizinginė, (…) nėra partijos narė, bet pastatyta į sąrašo pirmą vietą, kaip kad buvo pas „valstiečius“ Saulius Skvernelis. Tai reiškia, kad ji nepriima politinių sprendimų, ji kaip politikė nėra stipri. Tad ir šioje situacijoje pasakius Landsbergiui, kad pasitiki ministre, manau, kad premjerės žodis tikrai yra antrinis“, – svarstė M. Jurkynas.
VST vadovas pulkininkas Ričardas Pocius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvęs Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadas Ričardas Pocius paskutinę savo darbo tarnyboje dieną raštu kreipėsi į vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę, penktadienį rašo naujienų portalas Delfi. Kreipimesi R. Pocius prašo konservatorių deleguotos ministrės paaiškinimų, kodėl pernai ir šiemet tarnybos pareigūnai įvairioms operacijoms buvo pasitelkiami nesilaikant tvarkų, be planavimo ir paskutinę minutę.
Raštas, su kuriuo susipažino ir ELTA, adresuotas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, generalinei prokurorei ir Valstybės saugumo departamentui.
Šiame rašte A. Pocius kelia klausimus A. Bilotaitės vadovaujamai ministerijai bei Policijos departamento vadovybei dėl, pasak jo, nesuprantamų sprendimų.
R. Pociaus teigimu, vasario 15 dieną, prieš Vasario 16-osios renginius, tarnyba gavo žodinį A. Bilotaitės įsakymą dėl 100 VST pareigūnų pasitelkimo. Kaip pažymima dokumente, įsakymas buvo gautas 11 valandų prieš operacijos pradžią.
„Dėl nesuprantamo įsakymo, nenurodant nei esamos situacijos, kam ruoštis, nei galimų grėsmių, nei užduočių, nei operacijos vadovo, tarnybos kovinis vienetas parengtyje ir dislokacijos vietose liko iki vasario 16 dienos 24 valandos“, – teigiama rašte.
Raštą pasirašiusio R. Pociaus teigimu, toks sprendimas kainavo 55,7 tūkst. eurų. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tarnybai nesuprantami tokie Policijos departamento ir VRM vadovybės veiksmai, kai nesilaikoma jokių vidaus reikalų ministro įsakymais nustatytų tvarkų ir procedūrų ar nustatytų operacinių planų, sprendimų priėmimo procedūrų ir joms taikomo išankstinio operacinio pasirengimo ir nuoseklumo principų“, – teigiama dokumente pažymint, kad tais atvejais, kai yra pasitelkiama daugiau kaip 50 pareigūnų, būtina planavimo darbus pradėti likus trims dienoms iki operacijos.
R. Pociaus teigimu, apie planuojamus renginius ir ten kylančias grėsmes Policijos departamentas žinojo anksčiau nei Pajėgų pasitelkimo tvarkos apraše nustatyti pajėgų pasitelkimo inicijavimo procedūriniai terminai. Pasak R. Pociaus, Vasario 16-osios renginiai, 2021 m. liepą vykusi kelių blokavimo akcija Dieveniškėse ir Rūdninkuose, „Kaunas Pride“ eitynės ar mitingas Katedros aikštėje bei 2021 m. rugpjūtį prie Seimo įvykusios riaušės nebuvo spontaniniai renginiai.
„Visais atvejais turėjo būti aktyvuotas Operacinis planas „Vėtra“, o ne reagavimas paskutinę minutę ar įvykiui prasidėjus pagal Policijos departamento telefoninius skambučius ar raštus. Vien 2021 rugpjūčio 10 dieną per masines riaušes, nesant jokio policijos operacinio planavimo ir valdymo, tarnyba dėl pareigūnų sužalojimo ir technikos suniokojimo patyrė 42,5 tūkst. eurų žalą“, – rašoma rašte, kurį pasirašė R. Pocius.
ELTA primena, kad Vyriausybė trečiadienį iš pareigų atleido Viešojo saugumo tarnybos vadą Ričardą Pocių.
Sustabdė policija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkės Romos Katinienės teigimu, policija smunka žemyn ir visos problemos, kurias Vidaus reikalų ministerija bando glaistyti ir maskuoti, laikui bėgant iškils į paviršių, skelbiama pranešime.
„Policija palaipsniui smunka žemyn ir tik laiko klausimas, kada visos problemos, kurias Vidaus reikalų ministerija bando glaistyti ir maskuoti, iškils į paviršių. Rytoj Policijos pareigūnų profesinė šventė, bet ją policininkai pasitinka slogiomis nuotaikomis: vienas mažiausių darbo užmokesčių, daugybė funkcijų, didžiausias nekomplektas tikriausiai per visą nepriklausomos Lietuvos policijos istoriją, ypatingai jaučiamas didžiuosiuose miestuose, didžiausi darbo krūviai“, – sako R. Katinienė.
Anot LPPS pirmininkės, policininkai bene didžiausi pagalbininkai visoms primestoms funkcijomis vykdyti, klusniausi svarbių užduočių „Tėvynės labui“ įgyvendintojai, įvairiausių krizių valdytojai, tačiau jų atlygis vis dar greta mažiausiai uždirbančiųjų.
„Sutikdami Angelų Sargų dieną, policijos pareigūnai neturi kuo džiaugtis, gal tik švenčių proga iš valstybės vadovų, ministerijos suteiktu momentiniu dėmesiu, kuriuo nei vaikų pamaitinsi, nei už butą sumokėsi, nei degalų į automobilį įsipilsi. Situacija blogėja, pusantro tūkstančio esantis pareigūnų trūkumas toliau auga, dėl to didėja krūviai, pareigūnai verčiami dirbti po vieną, auga įtampa kolektyvuose dėl nežinios, nepastovumo ir psichologinės įtampos, o sprendimų nėra. Vidaus reikalų ministrė ir Policijos vadovybė nesugeba išsireikalauti padoraus finansavimo, kuris padengtų ir kilusių krizių valdymo išlaidas, ir pareigūnams garantuotų orų atlygį. Ir vis inicijuoja naujas reformas, pokyčius po pokyčių, kurie tik dar labiau gniuždo sistemą “, – mano Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė.
Kaip teigia Lietuvos policijos profesinė sąjunga savo pranešime, tokiame nelabai šviesiame fone Vidaus reikalų ministrės pagyros apie augusį finansavimą, rodo, jog ministrė nelabai nutuokia situaciją arba gyvena kažkokioje paralelinėje realybėje, nes didesnį policijos sistemos finansavimą „prarijo“ sparčiai auganti infliacija, o realus pareigūno atlygis yra toks, kad garsiai jo įvardinti nesinori.
„Ir galiausiai akibrokštas prieš Policijos dieną, VRM sprendimu Policijos departamentas su Valstybės sienos apsaugos departamentu „susikeis“ 2,5 milijono eurų. Policijos departamentas 2,5 milijono eurų atiduoda VSAT iš vadinamosios atlyginimų eilutės, VSAT policijos pareigūnams tiek pat perves iš „prekių ir paslaugų“ eilutės. Profesinės sąjungos griežtai tokiam sprendimui nepritaria ir tai išsakė Policijos departamento Valdymo komitete. Jeigu nebus surasta lėšų dėl išaugusios infliacijos atsiradusiam trūkumui prekėms ir paslaugoms padengti, jei nebus ieškoma sprendimų, Lietuvos policijos profesinė sąjunga planuoja spalio mėnesį pradėti protesto akcijomis“, – sakė R. Katinienė.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
Vidaus reikalų ministerija (VRM) praneša, kad į Lietuvą ir toliau nebus įleidžiami Vyriausybės nustatytų kriterijų neatitinkantys asmenys, išskyrus lietuvių kilmę patvirtinantį ar teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjimą turintys asmenys bei nelydimi nepilnamečiai.
Ministerijos išplatintame pranešime skelbiama, kad išimtys bus taikomos tais atvejais, jeigu iš Užsienio reikalų ministerijos bus gauta išankstinė informacija, kad yra poreikis įleisti Rusijos piliečius humanitariniais pagrindais.
Kaip teigiama VRM rašte, vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės vadovaujamas Nepaprastosios padėties valdymo koordinavimo komitetas apsvarstė galimas Rusijoje paskelbtos mobilizacijos pasekmes bei pastarųjų dienų migracijos iš Rusijos tendencijas ir nusprendė patikslinti valstybės sienos kirtimo tvarką.
Nuo rugsėjo 19 d. kai Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Lenkija priėmus regioninį sprendimą sugriežtinti individualią Rusijos piliečių patikrą bendras vykstančiųjų Rusijos piliečių srautas sumažėjo apie 45%.
Per 10 dienų į Lietuvą neįleisti 273 asmenys. Nuo rugsėjo 30 d. Suomija taip pat taikys atvykimo ribojimus Rusijos Federacijos piliečiams.
Lietuva laikosi nuostatos, kad Rusijoje paskelbta mobilizacija nėra automatinis pagrindas įleisti šios šalies pilietį į Lietuvą. Kiekvienas atvejis sprendžiamas individualiai, įvertinant visą informaciją ir galimas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Nors grėsmės lygis Lietuvai dėl Rusijoje paskelbtos mobilizacijos nepakito, atsižvelgus į neprognozuojamus Kremliaus veiksmus Nepaprastosios padėties valdymo koordinavimo komitetas taip pat aptarė strateginių objektų bei infrastruktūros apsaugos stiprinimo priemones.
Nepaprastosios padėties valdymo koordinavimo komitete dalyvauja VRM, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų, Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, saugumo ir teisėsaugos tarnybų atstovai.
Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius teigia, kad Lietuva neatsižvelgs į „Frontex“ Fundamentalių teisių ofiso rekomendaciją nebetaikyti neteisėtų migrantų apgręžimo praktikos, o vežti juos į pasienio punktus, kur migrantams būtų sudaryta galimybė pateikti prieglobsčio prašymus. Vis tik, pasak viceministro, į kitus pasiūlymus Lietuva atsižvelgs.
„Lietuva nuo pat hibridinės agresijos pradžios kvietė „Frontex“ agentūrą dalyvauti saugojant išorinę ES sieną. Taigi, Lietuvos pozicija buvo nuosekli ir skaidri. Ir jau nuo vasaros pradžios greitojo reagavimo misija buvo patvirtinta, kuri gruodžio mėnesį buvo pakeista į nuolatinę misiją“, – žurnalistams antradienį spaudos konferencijoje teigė A. Abramavičius.
Viceministras akcentuoja, kad buvo sudaryta galimybė misijose dalyvauti „Frontex“ Fundamentalių teisių ofisui, prižiūrinčiam teisėtumą, kaip „Frontex“ pareigūnų veiksmai misijose atitinka tiek ES pagrindinių teisių nuostatų įgyvendinimą, tiek ir tarptautinių tiesių įgyvendinimą.
„Tai tam tikri neatitikimai buvo fiksuoti, apie juos turbūt buvo informacija dar ir sausio mėnesį, jie fiksuoti, įvertinti, pateikti tiek Valstybės sienos apsaugos tarnybai, tiek ir pačiai šaliai narei“, – pabrėžė A. Abramavičius.
„Į juos reikia žiūrėti pakankamai rimtai. Tik paminėčiau, kad dalis tų nuostatų ar rekomendacijų šiaip jau yra ir įgyvendinta, jų nėra tiek daug, kiek gali atrodyti“, – sakė viceministras, akcentuodamas, kad šios rekomendacijos taip pat galioja ir „Frontex“. VSAT ir „Frontex“ pareigūnų patruliavimas prie Lietuvos-Baltarusijos valstybinės sienos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Viceministro teigimu, į pateiktas pastabas reikia žiūrėti konstruktyviai. Pasak jo, nors rekomendacijos nėra privalomos, į jas bus atsižvelgta.
Vis tik A. Abramavičius teigia, kad Lietuva neatsižvelgs į rekomendaciją nebetaikyti neteisėtų migrantų apgręžimo politikos, o gabenti juos į pasienio kontrolės punktus, kuriuose jiems būtų sudaryta galimybė pateikti prieglobsčio prašymus.
„Tokios galimybės nepaprastosios padėties sąlygomis nelabai galime ir svarstyti. Pagal tam tikrą kriterijų tik įleidžiami tam tikri pažeidžiami asmenys. Kita vertus, jei mes sulaikę žalioje sienoje visus gabentume į pasienio kontrolės punktus, tai būtų ta pati atvirų sienų politika, kuri šiuo metu Lietuvoje nėra galima. Tai šiuo atveju toliau būtų tęsiama selektyvi politika, įvertinant tam tikrus pažeidžiamumo kriterijus“, – sakė jis.
Vidaus reikalų ministerija gavo Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros („Frontex“) Fundamentalių teisių biuro rekomendacijas.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ministerija pažymi, kad šios rekomendacijos nėra privalomos, bet į kai kurias iš jų bus atsižvelgta, pavyzdžiui, dėl pareigūnų mokymo.
Lietuva ėmėsi griežtesnių priemonių todėl, kad susidūrė ne su natūralia migracija, o su dirbtinai Baltarusijos režimo sukurta situacija, kai instrumentalizuojant migrantus buvo surengta hibridinė ataka prieš Europos Sąjungą (ES). Tai savo vertinimuose konstatavo ir ES Taryba.
Tiek ES, tiek NATO vadovai bendro vizito metu pareiškė aiškų palaikymą visiems Lietuvos veiksmams ir jos vykdomai politikai.
Rekomendacijų nesilaikymas neturėtų pakenti Lietuvos reputacijai
A. Abramavičiaus teigimu, griežtų „Frontex“ rekomendacijų dėl migrantų nesilaikymas neturėtų pakenkti tarptautinei Lietuvos reputacijai.
„Aš nemanau, kad reputacijai padarytų kažkokią blogą įtaką. Lietuva tikrai yra pajėgi susitvarkyti savo nacionaliniais resursais, tiek sienos apsaugos tarnybos, tiek Lietuvos kariuomenės pajėgumais, savanoriais, šauliais, kad 53 „Frontex“ pareigūnai lemtų didelį vaidmenį“, – kalbėjo vidaus reikalų viceministras. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Anot A. Abramavičiaus, jei kalbama apie reputacinę žalą, vertėtų apskritai pasvarstyti bendradarbiavimą su „Frontex“ agentūra.
„Kita vertus, kvestionuokime kitaip, jei „Frontex“ nepadeda saugoti išorinių sienų ES, ar mums apskritai tokia agentūra yra reikalinga su šimtamilijoniniu biudžetu iš visų šalių narių. Tai galima tada pakviesti kokią skautų organizaciją ir registruoti neteisėtus migrantus prie sienos“, – pridūrė A. Abramavičius.
Vidaus reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Vidaus reikalų ministerija Vyriausybei siūlo pasienyje su Baltarusija dar mėnesiui pratęsti nepaprastąją padėtį.
Siūloma, kad nepaprastoji padėtis pasienio ruože, 5 kilometrus nuo jo ir užsieniečių apgyvendinimo centruose būtų įvesta iki 2022 metų sausio 9 dienos 24 val. vakaro.
Projekte teigiama, kad nepaprastoji padėtis įvedama dėl masinio užsieniečių antplūdžio kilusios grėsmės visuomenės rimčiai, kurios neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir Nepaprastosios padėties įstatyme numatyto naudojimosi nurodytomis teisėmis ir laisvėmis proporcingo apribojimo ir netaikant konkrečių nepaprastųjų priemonių.
Nepaprastosios padėties metu užsieniečių apgyvendinimo vietose esantiems užsieniečiams, kurie nėra įleisti į Lietuvos teritoriją, draudžiama palikti apgyvendinimo vietų teritoriją, išskyrus išimtinius Valstybės sienos apsaugos tarnybos nustatytus atvejus. Taip pat taikomas draudimas atvykti į pasienio ruožo teritoriją, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis. Taip pat teritorijoje, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, yra taikomas draudimas pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat galioja susirinkimų draudimas ir kt.
Dėl nepaprastosios padėties pratęsimo pasienyje su Baltarusija dar turės apsispręsti Seimas.
ELTA primena, kad nuo lapkričio 10 d. pasienio ruože prie Lietuvos sienos su Baltarusija ir 5 kilometrų į valstybės gilumą nuo jo bei užsieniečių apgyvendinimo vietose buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nepaprastoji padėtis pasienio ruože buvo įvesta mėnesiui.
Daiva Ulbinaitė ir Dalia Grybauskaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė informavo, kad prisijungia prie vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės komandos. Jos teigimu, konservatoriams priklausančios ministrės patarėjos pareigas ji pradės eiti nuo ateinančios savaitės.
„Daryk pats arba padėk darantiems – taip man visada atrodė teisinga. Todėl nuo kitos savaitės, ekstremalios situacijos laikotarpiu, talkinsiu Vidaus reikalų ministerijai ieškant efektyviausių komunikacinių sprendimų tvarkantis su nelegalios migracijos krize bei kitais nacionaliniam ir viešajam saugumui kylančiais iššūkiais“, – feisbuke penktadienį rašė D. Ulbinaitė.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė mano, kad antradienį vakare panašiu metu įvykę neramumai prie Seimo ir Rūdninkų poligone galėjo būti dvi tos pačios organizuotos akcijos dalys.
„Mano vertinimu, tai yra organizuota ir suplanuota akcija, tikrai gerai padėliota. Bet manau, kad detalesnius vertinimus atliks Valstybės saugumo departamentas ir pateiks savo išvadas“, – trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo A. Bilotaitė.
Ministrė pabrėžė, kad riaušių prie Seimo organizatoriams teks prisiimti atsakomybę, o tokiomis akcijomis, jos nuomone, siekiama sudaryti nestabilią padėtį valstybėje.
„Mano nuomone, tą patį vakarą vykę neramumai Rūdninkų poligone taip pat nėra atsitiktinumas, o gerai suplanuota ir koordinuota akcija prieš mūsų valstybę, siekiant destabilizuoti padėtį ir sukelti dar didesnius neramumus“, – teigė A. Bilotaitė.
Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla taip pat stebėjosi dėl tokio sutapimo, kai neramumai tuo pačiu metu kyla dviejose skirtingose vietose.
„Aš esu pareigūnas, mėgstu kalbėti faktų kalba. Dabar aš tokių konkrečių faktų neturiu, bet man, kaip ir ministrei, kyla tokių nuostabų, kaip čia taip išėjo, kad panašūs veiksmai įvyko vienu metu keliose vietose“, – stebėjosi R. Požėla.
Tuo metu Viešojo saugumo tarnybos (VST) Ričardas Pocius sieja įvykius Rūdninkuose ir prie Seimo ir mano, kad tai buvo koordinuoti veiksmai.
„Vien tai, kad mūsų žvalgyba užfiksavo tuos pačius veidus tiek liepos 26 d. Rūdninkų blokavime ir (antradienį-ELTA) prie Seimo, tai galiu teigti, kad taip (mano, kad susiję – ELTA)“, – teigė R. Pocius, kartu patikslindamas, kad poligono teritorijoje esantys migrantai gali gauti informaciją naudodamiesi mobiliaisiais telefonais.
„Tuo pačiu laiku prasidėję veiksmai jau yra lakmusas pradėti suprasti, kad tai buvo sistemiškai organizuota. Galiu pasakyti, kad nelegalūs migrantai turi visišką kontaktą su Lietuvos piliečiais ir ne tik su Lietuvos piliečiais. Čia ne naujiena, kad keičiasi informacija. Mobilusis telefonas šiais laikais viską gali“, – tvirtino VST vadas.
ELTA primena, kad nuo antradienio ryto prie Seimo besitęsiantis protestas prieš COVID-19 ribojimus peraugo į riaušes. Seimo įėjimus užblokavusius mitinguotojus nustūmė į įvykio vietą atvykusi riaušių policija. Vienas policininkas buvo sužeistas. Prieš protestuotojus riaušių policijos pareigūnai panaudojo ašarines dujas, piktybiškiausiai nusiteikę protestuotojai buvo išvesti. Policijos pareigūnai susirinkusius mitingo dalyvius nustūmė nuo Seimo vartų, taip sudarydami galimybę iš Seimo išvykti parlamentarams.
Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl riaušių prie Seimo organizavimo. Policijos generalinio komisaro Renato Požėlos teigimu, atsakomybė dėl mitingo metu fiksuotų pažeidimų kils renginio organizatoriams.
Neramumų antradienio vakarą buvo ne tik prie Seimo, bet ir Šalčininkų rajone esančiame Rūdninkų poligone.
Apie 22 val. iš Viešojo saugumo tarnybos budėtojo gautas pranešimas, kad Rūdninkų poligone kilo neramumai, migrantai laužo tvorą. Tą pačią dieną, apie 23.45 val., situacija stabilizavosi.
Policijos departamentas praneša, kad buvo sulaikyta 11 neteisėtų migrantų, kurie buvo pabėgę iš poligono.
Lietuvos kariuomenė didina skiriamą pagalbą migracijos situacijai šalyje suvaldyti. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Lietuvos kariuomenė plečia paramos Vidaus reikalų ministerijai apimtį ir didina į pagalbą šiai institucijai skiriamų karių skaičių. Artimiausiu metu migracijos situacijai suvaldyti skirtų karių atliekamų užduočių sąrašas pasipildys inžineriniu tvoros įrengimu pasienio ruože bei pagalba Viešojo saugumo tarnybai sustiprinant nelegalių migrantų apgyvendinimo vietų apsaugą, teigiama kariuomenės pranešime.
„Lietuvos kariuomenė ir toliau didina paramą, o priėmus atitinkamus politinius sprendimus, dar daugiau remsime Vidaus reikalų ministerijos vienetus. Situacija šalyje yra tikrai sudėtinga, todėl kaip valstybės piliečiai ir gynėjai darome ir darysime viską, kas mūsų galioje, kad prisidėtume prie jos suvaldymo. Visgi reikia nepamiršti – kitos grėsmės nesumažėję, nepakitę ir mūsų įsipareigojimai sąjungininkams, esantiems Lietuvoje, kaip ir mūsų įsipareigojimai Aljansui. Planuodami Lietuvos kariuomenei skirtas naujas užduotis, jas įvertiname ir numatome vykdymą taip, kad iškilus karinei grėsmei, mūsų pasiruošimas ir gebėjimas ginklu ginti valstybę būtų aukščiausios parengties“, – teigia Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenė Vidaus reikalų ministerijos institucijoms padėti jau yra skyrusi daugiau kaip 1000 karių. Didžiausias karių kiekis skiriamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos patrulių sustiprinimui pasienio ruože, kariai užtikrina lauko stovyklos Pabradės užsieniečių registravimo centre bei palapinių-angarų asmenų izoliavimui Druskininkuose ir Kabeliuose funkcionavimą, padeda įrengti palapinių miestelį Rūdninkuose, taip pat atskiras karių skaičius numatytas pasitelkti, prireikus greitai reaguoti į galimus incidentus.
Be šių pajėgumų, Lietuvos kariuomenė taip pat yra skyrusi karininkus logistinių klausimų konsultacijoms Vidaus reikalų ministerijai, Vyriausybės kanceliarijai – sprendimo priėmimo procesų valdymams paremti, taip pat ryšio karininkus Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kurių pagalba palaikomas nepertraukiamas bendradarbiavimas su VSAT.
Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas pareiškė, kad atsistatydina iš savo posto. Jo pranešimą antradienį paskelbė VRM spaudos tarnyba.
„Pagal Ukrainos įstatymo „Dėl ministrų kabineto“ 18-ojo straipsnio pirmąją dalį įteikiau atsistatydinimo iš vidaus reikalų ministro pareigų prašymą“, – sakoma pranešime.
Kiek anksčiau Ukrainos naujienų agentūra UNN, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad liepos 15 d. Aukščiausioji Rada svarstys vidaus reikalų ministro A. Avakovo atsistatydinimo klausimą.
Agentūros žiniomis, antradienio vakarą partijos „Liaudies tarnas“ frakcija rinksis svarstyti kadrų klausimų, tarp jų bus ir VRM vadovo klausimas. Planuojama, kad posėdyje dalyvaus prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Ukrainos vidaus reikalų ministro pareigas A. Avakovas ėjo nuo 2014 metų vasario 27 d. Jis – vienintelis ministras, kuris išsaugojo savo postą nuo 2014 metų, nors šalies vyriausybės sudėtis ne kartą keitėsi.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį Pabradėje, šalia Užsieniečių registracijos centro (URC), pradėtos statyti palapinės.
„Keturis kartus išaugus neteisėtų migrantų srautams ir užpildžius URC – palapinių miestelis tapo neišvengiama būtinybe. (…) Kaimyninėje Baltarusijoje susiklosčiusi nestabili bei sunkiai prognozuojama politinė padėtis, nulėmusi pasikeitusį Lietuvos ir Baltarusijos pasienio institucijų bendradarbiavimo pobūdį, ir vis dar suvaržytas judėjimas tarp Europos Sąjungos šalių – tai pagrindiniai neteisėtos migracijos srautus formuojantys veiksniai”, – Vidaus reikalų ministerijos pranešime cituojama ministrė Agnė Bilotaitė.
Planuojama, kad pirmadienį teritorija bus aptverta ir pirmoji stovykla bus visiškai įrengta. Iš viso ketinama įrengti dvi stovyklas, kur 80 vietų būtų skirta asmenims izoliuotis dėl karantino ir 270 vietų – jiems apgyvendinti. Šiuo metu atvykėliai iš trečiųjų šalių apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre ir Pasieniečių mokykloje. Pastarojoje šiuo metu jų yra 17.
Iš viso nuo metų pradžios sulaikyti 328 trečiųjų šalių piliečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos valstybės sieną iš Baltarusijos. Nuo birželio 1 d. iki birželio 11 d. neteisėtai sieną kirto 140 migrantų.
Vidaus reikalų ministerija, skelbia, kad šiuo metu sustiprinta sienos su Baltarusija apsauga, mobilizuojamos ir įtraukiamos kitos valstybės institucijos ir tarnybos. Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) padeda Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai bei Šaulių sąjungos nariai.
Dieveniškių kilpoje, supamoje Baltarusijos teritorijos, artimiausiu metu pradės darbą ir policijos pajėgos. Taip pat ketinama įtraukti ir savivaldą sprendžiant neteisėtai atvykusių migrantų izoliavimo klausimus.
Pareigūnai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) prašymu Finansų ministerija statutinių įstaigų pareigūnams ir kitiems darbuotojams, kuriems praėjusių metų gruodžio mėnesį teko kontroliuoti judėjimą tarp savivaldybių dėl paskelbto karantino, papildomai skirs kompensuoti ir išmokėti 1 112,6 tūkst. eurų. Iš jų didžioji dalis – 1 107,6 tūkst. eurų – numatyta Policijos departamentui.
Pareigūnams ir darbuotojams, kurių darbas tiesiogiai susijęs su ekstremaliosios situacijos valdymu, mokamos atlyginimų priemokos, atsižvelgus į padidėjusį darbo krūvį ar į papildomas užduotis, taip pat už darbą švenčių, poilsio dienomis ir nakties metu, viršvalandinį darbą, darbą budėjimų metu. Iš viso, kaip nurodoma VRM pranešime, Policijos departamentas pareigūnams jau papildomai išmokėjo už gruodžio mėnesį 2 mln. eurų.
„Kaip ir buvo žadėta, visiems statutiniams pareigūnams ir darbuotojams, prisidedantiems prie ekstremaliosios situacijos šalyje suvaldymo ir dėl to viršijantiems įprastinį darbo krūvį, deramai atlyginama. Priemokų ir kompensacijų išmokėjimas pareigūnams už papildomą ir atsakingą darbą šiuo mūsų šaliai sunkiu laikotarpiu – svariausias mūsų prioritetas“, – pranešime cituojama vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė.
Papildomos lėšos pareigūnams, kurių darbas tiesiogiai susijęs su ekstremaliosios situacijos suvaldymu, numatytos ir 2021 metų valstybės biudžeto įstatyme, Finansų ministerijos asignavimuose (Vyriausybės rezerve COVID-19 pandemijos padariniams šalinti).
Vidaus reikalų ministerijai pavaldžioms įstaigoms pernai buvo skirta 9 159 000 eurų. Šios lėšos buvo išmokėtos statutinių įstaigų pareigūnams ir kitiems darbuotojams už darbą karantino laikotarpiu kovo–balandžio ir lapkričio mėnesiais, įvertinus atliekamų funkcijų pobūdį, sudėtingumą ir atsakomybės lygį, darbo krūvį ir veiklos mastą, riziką sveikatai ir pan.
Statutinių įstaigų pareigūnams ir kitiems darbuotojams už jų darbą karantino laikotarpiu galima mokėti atlyginimų priemokas, vadovaujantis įstatymais, kur yra nustatytas apmokėjimas už papildomų užduočių atlikimą, padidėjusį darbų mastą, už darbą, nustačius pareigūną veikiančius kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius, už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Skaitytojams primename 2010 metų kovo 2 dieną portale slaptai.lt buvus paskelbtą straipsnį apie Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda”. Manome, kad šiandien ši publikacija – ir vėl labai aktuali. Baltarusijoje – masiniai protestai, masinės represijos, desperatiški Aliaksandro Lukašenkos žingsniai, Kremliaus intrigos… Dar nežinia, ar baltarusiams pavyks nusimesti iki gyvo kaulo nusibodusį, išsikvėpusį A.Lukašenką. Dar nežinia, ar Rusijai nepasiseks įtaisyti Minske žmogaus, kuris mielai pasirašytų sąjunginę sutartį, kuris sutiktų Vladimirui Putinui atiduoti Baltarusiją kaip Rusijos Federacijos provinciją…
Gintaras Visockas. Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis
Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia žmogus, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo (Олег Алкаев) knyga “Rastrelnaja komanda” (расстрельная команда) priskirtina rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo aukšto rango milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.
Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo vos keli aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnai. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.
Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri vadinama politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.
O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.
O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tūkstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia įmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.
Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negalįs neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kelis opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebėjo anuomet, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tikį, esą prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.
Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas suprato, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.
Mėgindamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.
Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Keletas Baltarusijos opozicionierių įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.
Nepaisant tokių nepasitikėjimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirmi jam nenurėžtų. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.
Jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija.
O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?
Pirmą kartą šis straipsnis buvo paskelbtas 2010.03.02
Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.
Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pranešė, kad viešose vietose ir parkuose nebebus galima vaikščioti daugau nei dviem asmenims.
„Šiandien Vyriausybė priėmė labai svarbius sprendimus (…), Buvo atsižvelgta į eilę ministerijos siūlymų (…). Esminiai pokyčiai, kas palies visuomenę ir mūsų elgesį karantino metu, – viešose erdvėse ir parkuose nebus galima vaikščioti didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis“, – po Vyriausybės posėdžio sakė ministrė.
Jos teigimu, išimtis taikoma tėvams su vaikais.
„Taip pat turime laikytis atstumo, didesnio nei 2 metrai, ir bendrauti ne ilgiau kaip 15 minučių. Suprantame, kad koreguojame mūsų įpročius, (…) bet ir atstumai, ir laikas, ir mūsų buvimas drauge yra esminiai pokyčiai (…), kurie nulemia, ar koronavirusas plis toliau, ar jį suvaldysime“, – tikino R. Tamašunienė.
Taip pat ji informavo, kad visais savivaldybėms svarbiais klausimais reikės organizuoti nuotolinius posėdžius.
„Nusprendėme, kad vis dėlto visais savivaldybei rūpimais klausimais nuotolinius posėdžius reikės organizuoti, tik užtikrinti visų tarybos narių teises gauti laiku darbotvarkę, nutarimo projektus. Taip pat transliuoti savivaldybės internetiniame tinklapyje posėdžius, kad ir visuomenė žinotų, ką priima savivaldybė, kaip dirba tarybos nariai“, – sakė vidaus reikalų ministrė.
Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.
Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas
Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.
Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.
Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.
Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.
Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.
Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.
Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.
Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.
Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.
Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.
Renatas Požėla. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė Vyriausybei pateiks Lietuvos policijos generalinio komisaro kandidatūrą. Jeigu Vyriausybė pritars, juo turėtų tapti Renatas Požėla.
„Renatas Požėla turi didelės darbo policijoje patirties, yra susipažinęs su šios teisėsaugos srities sistema. Jeigu jis būtų patvirtintas, Lietuvos policijos generalinio komisaro pareigas pradėtų eiti nuo lapkričio 12 dienos“, – sako vidaus reikalų ministrė R. Tamašunienė.
Trečiadienio rytą R. Požėla susitinka su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Vidaus tarnybos generolo laipsnį turintis 45-erių R. Požėla 1993–2015 m. dirbo policijoje, 2011–2015 m. buvo policijos generalinio komisaro pavaduotojas, pastaruosius ketverius metus vadovauja Valstybės sienos apsaugos tarnybai.
ELTA primena, kad penkerių metų kadenciją Linas Pernavas pradėjo 2014 m. lapkričio 11 d. Tuo metu jo paskyrimą patvirtino prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro teikimu skiria ir atleidžia Vyriausybė. Lietuvos policijos generalinis komisaras skiriamas 5 metų kadencijai.
Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“
Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras.
Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.
Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams. Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.
Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.
Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.
Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.
Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.
Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas, kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją. Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.
Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.
P.S.
Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.
