Lenkija gali visiškai nedalyvauti antradienį Jeruzalėje numatytame Vyšegrado ketverto (V4 – Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija) šalių ir Izraelio lyderių susitikime dėl Izraelio URM vadovo Yisraelio Katzo pareiškimo apie lenkų antisemitizmą. Tai pirmadienį Lenkijos radijui sakė Lenkijos vyriausybės kanceliarijos vadovas Michalas Dworczykas.
Sekmadienį dėl Izraelio žiniasklaidos pacituotų Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žodžių, kad lenkai kolaboravo su nacistais, kelionės į Jeruzalę atsisakė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis. Lenkijos vyriausybės vadovą V4 susitikime turėjo pavaduoti užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.
Pasak M. Dworczyko, M. Morawieckio sprendimas turėjo „parodyti visiems partneriams užsienyje, kad istorinė tiesa ir Lenkijos bei lenkų tautos gero vardo gynimas yra fundamentalūs principai Lenkijos vyriausybei“.
„Nuo vakarykštės dienos padėtis pasikeitė“, – pabrėžė M. Dworczykas. „Mes išgirdome smerktiną naujojo Izraelio užsienio reikalų ministro pareiškimą. Turint jį omenyje kyla labai didelių abejonių dėl Lenkijos valstybės atstovų dalyvavimo V4 viršūnių susitikime Izraelyje“, – teigė kanceliarijos vadovas.
Anksčiau, komentuodamas situaciją dėl B. Netanyahu žodžių, Y. Katzas pareiškė, jog „ministras pirmininkas aiškiai išsakė savo mintis“. Y. Katzas priminė pats esąs Holokaustą išgyvenusių žmonių sūnus. Anot jo, „lenkai įsiurbė antisemitizmą su motinos pienu“. „Ir niekas mums nenurodinės, kaip mes turime kalbėti ir kaip gerbti mūsų kritusiųjų atminimą“, – pabrėžė Izraelio URM vadovas.
Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.
Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“.
Koks skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.
Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.
„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.
Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.
Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.
Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.
Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.
Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.
Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.
V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“, nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.
Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.
Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.
Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“
Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.
Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.
