Kas­met, jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius, dau­gu­mos Lie­tu­vos žmo­nių tiek Lie­tu­vo­je, tiek iš­ei­vi­jo­je, už­sie­nio ša­ly­se, su šven­tu jau­du­liu sa­vo šir­di­mis lan­ko Lie­tu­vai bran­gias žu­vu­sių tė­vy­nai­nių krau­ju ap­lais­ty­tas vie­tas: Sei­mo, Lie­tu­vos Ra­di­jo ir Te­le­vi­zi­jos rū­mus, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tą, jų pri­ei­gas.

Nors skau­džius įvy­kius pri­si­me­na­me, ta­čiau pri­si­me­na­me ir kaž­ką la­bai švie­saus, kaip vi­sa tau­ta ir mū­sų kraš­to žmo­nių vi­suo­me­nė (su ne­di­de­lė­mis iš­im­ti­mis) tuo­met bu­vo vie­nin­ga sa­vo sie­kiais, tar­pu­sa­vio pa­gar­ba.

Continue reading „Mes galime būti reikšmingi būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų”