Mes galime būti reikšmingi būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų


Print

Kas­met, jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius, dau­gu­mos Lie­tu­vos žmo­nių tiek Lie­tu­vo­je, tiek iš­ei­vi­jo­je, už­sie­nio ša­ly­se, su šven­tu jau­du­liu sa­vo šir­di­mis lan­ko Lie­tu­vai bran­gias žu­vu­sių tė­vy­nai­nių krau­ju ap­lais­ty­tas vie­tas: Sei­mo, Lie­tu­vos Ra­di­jo ir Te­le­vi­zi­jos rū­mus, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tą, jų pri­ei­gas.

Nors skau­džius įvy­kius pri­si­me­na­me, ta­čiau pri­si­me­na­me ir kaž­ką la­bai švie­saus, kaip vi­sa tau­ta ir mū­sų kraš­to žmo­nių vi­suo­me­nė (su ne­di­de­lė­mis iš­im­ti­mis) tuo­met bu­vo vie­nin­ga sa­vo sie­kiais, tar­pu­sa­vio pa­gar­ba.

O kaip ka­ta­li­kų vys­ku­pas, pri­min­siu, kad ta­da nie­kam ne­ki­lo min­tis, kaip da­bar kar­tais rei­ka­lau­ja­ma, „iš vie­šo­sios erd­vės pa­ša­lin­ti krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo žen­klus“, žen­klus to krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo, ku­ris per 600 me­tų for­ma­vo ir vie­ni­jo įvai­rias gen­tis į vie­nin­gą Lie­tu­vos vals­ty­bę, o sun­kiais is­to­ri­nių iš­ban­dy­mų me­tais mū­sų kraš­to žmo­nėms bu­vo dva­si­nė at­ra­ma ir tvir­ty­bės bei iš­ti­ki­my­bės šal­ti­nis kil­niai, hu­ma­niš­kai Tė­vy­nės ir tau­tos mei­lei.

Dau­ge­lio žmo­nių šir­dy­se ir šian­dien tuo­met iš­si­sklei­du­si Lie­tu­vos žmo­nių vie­ny­bė yra gi­liau­sias il­ge­sys ir troš­ki­mas. Kaip ge­ra, kad ir šian­dien ben­dro Tė­vy­nės gė­rio siek­da­mi bū­tų vie­nin­gi Lie­tu­vos žmo­nės, ne­pai­sant jų įvai­ro­vės, par­ti­nės pri­klau­so­my­bės, kad vi­si sa­vo troš­ki­mų vir­šū­ne lai­ky­tu­me ne as­me­ni­nius ar at­ski­rų gru­pių in­te­re­sus, o ben­drą tiek dva­si­nę, tiek ma­te­ria­li­nę vi­sų mū­sų pi­lie­čių ge­ro­vę.

Kad vi­si, t.y. kiek­vie­nas, steng­tu­mės pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ir tu­ri­mą val­do­mą nuo­sa­vy­bę pri­si­dė­ti prie ben­dros vi­sų mū­sų Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vės. Sau­sio 13 die­nos mi­nė­ji­mai tiek pras­min­gi ir reikš­min­gi, kiek mes tuo­se ren­gi­niuo­se da­ly­vau­da­mi kiek­vie­nas at­lik­si­me šio­je sri­ty­je są­ži­nės ty­ri­mą, kaip anks­čiau sa­ky­da­vo­me – są­ži­nės są­skai­tą. „Ge­res­nio pa­min­klo did­vy­riams ne­bus kaip vyk­dy­mas jų ide­a­lo“.

Ki­ta min­tis, ku­ri da­ly­vau­jant šiuo­se mi­nė­ji­muo­se nu­skam­ba mū­sų šir­dy­se, yra ta, kad sau­sio 13-osios įvy­kiai yra la­biau­siai Lie­tu­vą vi­so pa­sau­lio mas­tu iš­gar­si­nę įvy­kiai – mū­sų žmo­nių vie­ny­bė, su­si­tel­ki­mas ir iš­tver­mė sie­kiant kil­nių da­ly­kų, o ne vė­les­nių lai­kų mū­sų vi­suo­me­nės su­si­skal­dy­mas, tarp­par­ti­nės rie­te­nos, vyks­tan­čios to­kio­je ma­žo­je tau­to­je ir vals­ty­bė­je, kaip Lie­tu­va, – tai pa­sau­li­niu mas­tu ma­žai ką do­mi­na. Mes ga­li­me bū­ti reikš­min­gi, bū­da­mi vie­nin­gi ir siek­da­mi kil­nių tiks­lų, kaip aną sau­sio 13-ąją.

Šie­met Že­mai­čių že­mės krikš­čio­nys mi­ni Že­mai­čių krikš­to 600 me­tų ju­bi­lie­jų. Tuo­met pla­čiai Eu­ro­pos kon­ti­nen­te nu­skam­bė­jo ne tik že­mai­čių, bet ir Lie­tu­vos var­das. Vė­ly­vą 1413 me­tų ru­de­nį du mū­sų kraš­to val­do­vai, Al­gir­dai­čių ly­de­ris ir jau Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ta­pęs Jo­gai­la (Vla­dis­lo­vas), ir Kęs­tu­tai­čių ly­de­ris Di­dy­sis Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas (Alek­san­dras) Kau­ne sė­do į ma­žą lai­ve­lį ir, plauk­da­mi Ne­mu­nu ir Du­by­sa, pa­sie­kė Že­mai­čių že­mės glū­du­mą… Prieš tai per du kar­tus (1394–1398 ir 1411–1413 me­tais) į Že­mai­ti­ją (dar ju­ri­diš­kai kry­žiuo­čiams pri­klau­siu­sią) Vy­tau­tas at­siun­tė ku­ni­gus, dau­giau­sia Pra­gos uni­ver­si­te­te te­olo­gi­jos moks­lus bai­gu­sius ir jau pra­mo­ku­sius lie­tu­vių kal­bos, kad pa­dė­tų že­mai­čiams pa­si­ruoš­ti krikš­tui…

Po Žal­gi­rio per­ga­lės, 1413-ai­siais, tu­rė­da­mi lais­ves­nes ran­kas (ju­ri­di­ne pras­me), mi­nė­ti val­do­vai pa­tys at­vy­ko į Že­mai­ti­ją va­do­vau­ti pir­mai že­mai­čių krikš­ti­ji­mo ak­ci­jai… Tuo­met iš ke­le­to tūks­tan­čių pa­krikš­ty­tų že­mai­čių Vy­tau­tas at­rin­ko 60 kil­min­gų vy­rų de­le­ga­ci­ją ir ją pa­siun­tė į 1414 me­tais pra­si­dė­ju­sį tarp­tau­ti­nį ben­dra­eu­ro­pi­nį fo­ru­mą – Kon­stan­cos baž­ny­ti­nį Su­si­rin­ki­mą. Ja­me da­ly­va­vo ne tik Baž­ny­čios dig­ni­to­riai, bet ir be­veik vi­sų Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių va­do­vai, jų at­sto­vai ar net de­le­ga­ci­jos.

Že­mai­čių de­le­ga­ci­ja tam Eu­ro­pi­niam fo­ru­mui pri­sta­tė gar­sų­jį že­mai­čių skun­dą, kar­tu ir pra­šy­mą, pra­šy­da­ma tarp­tau­ti­niu mas­tu pri­pa­žin­ti tei­sę, kad že­mai­čių pa­si­rink­ti val­do­vai Vy­tau­tas ir Jo­gai­la, o ne Vo­kie­čių or­di­nas, yra ir bū­tų že­mai­čių val­do­vai, t.y. pri­pa­žin­ti že­mai­čiams tei­sę pa­tiems pa­si­rink­ti, kas juos val­dys, va­do­vaus ir at­sto­vaus, be to, pra­šė at­siųs­ti Baž­ny­čios aukš­čiau­sios va­do­vy­bės įga­lio­tus vys­ku­pus, že­mai­čių pa­gei­dau­ja­mus, pa­baig­ti že­mai­čių krikš­ti­ji­mą ir įsteig­ti Že­mai­čių vys­ku­pi­ją, tie­sio­giai pa­val­džią Ro­mos po­pie­žiui ir ne­pri­klau­so­mą nuo sve­ti­mų kraš­tų baž­ny­ti­nių cen­trų. Kon­stan­cos Su­si­rin­ki­me svars­tant šį že­mai­čių krei­pi­mą­si vy­ko pla­ti dis­ku­si­ja apie tau­tų tei­sę pa­čioms pa­si­rink­ti sau val­do­vus, kur­ti su­ve­re­nias na­cio­na­li­nes vals­ty­bes bei baž­ny­ti­nes struk­tū­ras.

Šią Kon­stan­cos Su­si­rin­ki­me vy­ku­sią dis­ku­si­ją sau­sio 13-osios įvy­kių ir so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos su­by­rė­ji­mo kon­teks­te, 1995 me­tų spa­lio 5 die­ną mi­nint Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos įstei­gi­mo 50 me­tų su­kak­tį, mi­nė­jo po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II. Gra­ži vie­ny­bės ir mū­sų val­do­vų – Jo­gai­los ir Vy­tau­to – su­si­tai­ky­mo ma­ni­fes­ta­ci­ja ta­po Lie­tu­vos ir že­mai­čių įsi­jun­gi­mo į Eu­ro­pos vals­ty­bių ben­dri­ją įžan­ga prieš 600 me­tų, ir jos ai­das per sau­sio 13-osios įvy­kius Jo­no Pau­liaus II lū­po­mis ra­do at­gar­sį svar­biau­sia­me XX a. pa­bai­gos tarp­tau­ti­nia­me fo­ru­me.

Baig­da­mas no­rė­čiau pri­min­ti du svar­bius po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­lin­kė­ji­mus mū­sų tau­tai, iš­sa­ky­tus 1987 me­tais laiš­ke Lie­tu­vos vys­ku­pams, mi­nint Lie­tu­vos krikš­to 600-tą­sias me­ti­nes:

„Krikš­tas jū­sų tau­tą įjun­gė į di­dži­ą­ją krikš­čio­niš­kų­jų Eu­ro­pos tau­tų šei­mą, į tą „krikš­čio­ni­ją“, ku­ri nu­lė­mė šio že­my­no li­ki­mą, ku­ri su­da­ro pa­tį bran­giau­sią ben­drą pa­vel­dą ir pa­grin­dą kur­ti tai­kin­gą at­ei­tį, ug­dy­ti pa­žan­gą ir tik­rą­ją lais­vę. To­kiu bū­du Lie­tu­va įė­jo ir į tą kul­tū­ri­nio per­si­for­ma­vi­mo sro­vę, ku­ri pra­si­dė­jo to am­žiaus Eu­ro­po­je, ku­ri bu­vo per­sunk­ta krikš­čio­niš­kos dva­sios ir at­si­vė­ru­si nau­jo­jo hu­ma­niz­mo po­rei­kiams, ku­rie iš ti­kė­ji­mo sė­mė­si įkvė­pi­mo ir pa­ska­ti­ni­mo ug­dy­ti tas di­dži­ą­sias ver­ty­bes, ku­rios iš­aukš­ti­no Eu­ro­pos is­to­ri­ją ir per Eu­ro­pos žmo­nes ne­šė pa­žan­gą ki­tiems kon­ti­nen­tams.

Reikš­min­gas yra fak­tas, kad ša­lia Baž­ny­čios, į ku­rią įsi­jun­gia­me per krikš­tą, ki­ta ap­si­gy­ni­mo tvir­to­vė lie­tu­viams bu­vo šei­ma: taip, krikš­čio­niš­ko­ji šei­ma, to­ji tik­ra „na­mų ži­di­nio Baž­ny­čia“, tvir­tai įsi­šak­ni­ju­si ti­kė­ji­mo ver­ty­bė­se, ku­ri gy­ve­na mei­le, au­ka, tar­pu­sa­vio pa­si­au­ko­ji­mu. Mū­sų Tė­vy­nė­je krikš­čio­niš­ko­ji šei­ma vi­sa­da su­ge­bė­jo lik­ti iš­ti­ki­ma sa­vo pa­šau­ki­mui pri­im­ti, sau­go­ti ir per­duo­ti vai­kams bran­gi­ą­ją krikš­to do­va­ną, tap­da­ma „pil­nu­ti­nio žmo­giš­ku­mo mo­kyk­la“.

Baž­ny­čia ir šei­ma įsten­gė iš­lai­ky­ti gy­vą ti­kė­ji­mą ir gy­vą kul­tū­rą. Tai jų dė­ka tau­ta ne­pra­ra­do sa­vo ta­pa­ty­bės ir sa­vo są­mo­nės. Net ir šian­dien, kai lai­kai dau­ge­liu at­žvil­gių nė­ra pa­lan­kes­ni ne­gu pra­ei­ty­je, Baž­ny­čia ir šei­ma iš­ti­ki­mai sau­go tą šven­tą ir ne­lie­čia­mą tur­tą. Šei­ma yra di­džių­jų žmo­giš­kų­jų ir krikš­čio­niš­kų­jų ver­ty­bių šven­to­vė: są­ži­nės lais­vės, žmo­gaus as­mens oru­mo, tė­vų pa­vel­do, kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos ir mo­ra­li­nės ener­gi­jos iš­tek­lių, ku­rie sly­pi šio­se ver­ty­bė­se ir į ku­riuos yra su­dė­tos at­ei­ties vil­tys. Taip ra­šė Jo­nas Pau­lius II lie­tu­viams dar so­vie­ti­nės prie­spau­dos me­tais, vi­sai ne šian­die­ni­nių ide­o­lo­gi­nių ba­ta­li­jų kon­teks­te. Ta­čiau tai ir mū­sų šian­die­ni­nė­je si­tu­a­ci­jo­je reikš­min­gi pri­mi­ni­mai ir pa­ska­ti­ni­mai.

No­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad kaip prieš 600 me­tų Vy­tau­tas ir Jo­gai­la po il­gų ne­san­tai­kos me­tų at­ne­šė pa­lai­min­gų vai­sių mū­sų kraš­to žmo­nėms, taip šie tra­di­ci­niai Sau­sio 13-o­sios mi­nė­ji­mai ir Že­mai­čių krikš­to ju­bi­lie­jaus šven­ti­mas vie­ny­tų kil­nių tiks­lų siek­ti vi­sų gru­pių bei par­ti­jų žmo­nes. Kvie­čiu vi­sus da­ly­vau­ti že­mai­čių krikš­to ju­bi­lie­jaus šven­tė­je že­mai­čių že­mė­je.

Nuotraukoje: Vysk. Jo­nas Bo­ru­ta SJ, šio pranešimo autorius.

Laikraštis "XXI amžius"

2013.01.27


Prisijunkite prie diskusijos