Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad Lietuva privalo ruoštis į Baltarusiją persikėlusios samdinių grupuotės „Wagner“ keliamoms grėsmėms. Politikas svarsto, kad Vilnius galėtų derėtis su Berlynu dėl vokiečių brigados „avanso“ arba galimybių, esant poreikiui, karius greitai dislokuoti Lietuvoje.
„Mes nežinome, ką tie nusikaltėliai tom galvom vienoje ir kitoje pusėje iš tikrųjų galvoja. Bet nieko gero, kad jie čia atsiranda ir kažkokie spėliojimai prasideda, kas dabar bus. Nereikia mums tų spėliojimų, bet jeigu yra, tai reikia pasiruošti“, – trečiadienį LRT televizijai sakė V. Landsbergis.
Praėjusią savaitę Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas, vertindamas samdinių „Wagner“ keliamas geopolitines įtampas ir vykdomas pratybas netoli Lenkijos sienos, patikino, kad Varšuva sulauks NATO sąjungininkų paramos – jeigu tik to reikės.
„Jeigu Lenkijos partneriams reikės paramos, jie jos sulauks. Jie yra NATO partneriai ir patikimi NATO sąjungininkai, todėl galime užtikrintai pasakyti, kad esame tam pasirengę“, – sakė B. Pistoriusas.
Veikiausiai referuodamas į pastaruosius pasisakymus, V. Landsbergis svarstė, jog su Berlynu reikėtų kalbėtis dėl aktyvesnio vokiečių buvimo Lietuvoje. Trys banditai. Kadyrovas, Prigožinas, Putinas. EPA – ELTA foto
„Pastebėjau kažkokią žinią, kad vokiečiai siunčia savo karius į Lenkiją. Taip pat dėl tos grėsmės, nes ten prie Lenkijos sienos. Bet tai yra ir prie Lietuvos sienos. Tai čia reiktų kalbėti ir su vokiečiais apie tą jų brigadą arba kokį nors tos brigados avansą. Arba koks jų pasirengimas skubiai atsirasti Lietuvoje, jeigu „kompozitorius Vagneris“ pradeda eiti per sieną“, – teigė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad pastaruoju metu stebimas karinės bendrovės „Wagner“ samdinių persikėlimas į Baltarusiją.
Kaip teigia kai kurie Lietuvos politikai, tai neigiamai keičia saugumo situaciją regione.
Šiuo metu į Baltarusiją atvykę „Wagner“ samdiniai kartu su šalies armija vykdo pratybas Bresto poligone, esančiame už 40 km nuo Ukrainos ir 30 km nuo Lenkijos sienų.
Lenkijos vadovybė penktadienį nutarė perkelti karines formuotes iš šalies vakarų į rytus.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viešojoje erdvėje kilus diskusijoms dėl sostinėje planuojamo pastatyti atminimo paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad rašytoją pagerbti verta, tačiau nereikėtų šios idėjos suabsoliutinti ir nusisukti nuo kitų Lietuvai svarbių temų.
„Justinas yra vertas, dera jį pagerbti, prisiminti. Aš pats jį dažnai prisimenu ir pagalvoju apie jo tam tikrą likimą – savotišką, keistą. O dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo. Kažin ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti“, – trečiadienį LRT laidoje sakė pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas.
Minėdamas visuomenės susipriešinimą figūriniams paminklams, jis išreiškė mintį, kad galbūt sostinėje galėtų atsirasti ne naujas paminklas, o rašytojų skverelis, skirtas minėtam poetui J. Marcinkevičiui, taip pat rašytojams Marcelijui Martinaičiui ir Sigitui Gedai.
„(…) galėtų būti grupinis paminėjimas, pavyzdžiui, trijų atgimimo poetų: Justino, Marcelijaus ir Sigito. Kokia forma? Vienas mano pažįstamas pasiūlė medžius. Kad tie medžiai būtų aiškūs, kam skiriami, jie auga ir ilgai augs, ir visada primins tuos tris poetus – tai gali būti visai priimtinas dalykas“, – mintimis dalijosi V. Landsbergis. Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Tačiau profesorius taip pat akcentavo, kad šiuo metu, kai Ukrainą bando pavergti Rusija, kai „Wagner“ grupuotė visai šalia Lietuvos, derėtų neužgožti kur kas opesnių problemų, kurios visai čia pat.
„(…) daryti kautynes ir spręsti tai kaip labai aktualų šios dienos klausimą Lietuvai yra dėmesio nukreipimas nuo tikrai svarbių, aktualių ir galbūt Lietuvai gyvybiškai svarbių klausimų“, – teigė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis vertindamas „Wagner“ sukeltus neramumus Rusijoje tikina neabejojantis, jog tai yra Rusijos tironijos pabaiga.
„Man pakankamai aišku – mėšlo krūva griūva. Eilinės tironijos galas. Klausimas, kaip, kiek laiko tęsis ta griūtis ir kokios pasekmės. Vis tiek visa Rusija jau eina į bedugnę (…)“, – šeštadienį „Delfi“ televizijai sakė V. Landsbergis.
Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad šeštadienį iš Maskvos pakilęs V. Putino lėktuvas dingo iš radiolokatorių, profesorius svarsto, kad Rusijos vadovas jau gali būti miręs.
„(…) Žinau, kad jo lėktuvas išskrido į nežinią, o galbūt į nebūti. Jeigu dingsta lėktuvas iš visų žemės radarų, tai gal jo ir nebėra? Gal jis ištirpo molekulėmis kur nors ten erdvėse“, – svarstė jis.
Kritika atsakingoms institucijoms
Profesorius taip pat pažėrė kritikos Lietuvos atsakingos institucijoms. Jo įsitikinimu, Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės Rusijos šalys, jau turėjo imtis veiksmų ir sustiprinti valstybės sienų apsaugą. Wagner samdinys. EPA – ELTA foto
„Aš įsitikinęs, kad reiktų labai rūpintis daugybe aspektų. Pirmiausia masė rusų bėks ne tik iš Krymo, kas dabar ir vyksta (…), o čia prašau, yra tokia Lietuva, kuri sienų nesaugoja, neuždarė dar, galima važiuot“, – sakė V. Landsbergis.
„Lietuva silpnai atrodo“, – akcentavo jis ir ragino Lietuvos institucijas imtis veiksmų.
„Reikia susidėstyti popierius ir pozicijas, kur mes esam pažeidžiami, kur mes galim šiek tiek priešintis, jeigu mus puls. O mus pulti gali bet kurią dieną. Ir prieš tai galėjo. (…). Putino dronai bet kada gali atskristi su paaiškinimu, kad nežinia kas juos paleido“, – tikino jis.
ELTA primena, kad šeštadienį Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė ketinąs nuversti Rusijos karinę vadovybę.
J. Prigožinas, jau kelis mėnesius kritikavęs Rusijos gynybos ministeriją, penktadienį apkaltino Kremlių paleidus raketas į jo pajėgas ir pažadėjo imtis atsakomųjų veiksmų. „Wagner“ lyderis paragino rusus prisidėti prie jo pajėgų ir nubausti Maskvos karinę vadovybę.
Skelbiama, kad J. Prigožino pajėgos jau kontroliuoja Rostovo prie Dono karinius objektus. Kiaulės snukis. Youtube.comPrigožino fizionomija. Youtube.com
Reaguodamas į šalyje kilusius neramumus, šeštadienio rytą į gyventojus kreipėsi ir pats Vladimiras Putinas. Jis nurodė, kad „Wagner“ veikslai yra „dūris Rusijai į nugarą“. Maskvos lyderis nurodė, kad bus imtasi visų „ryžtingų veiksmų“, kad situacija pietinėje šalies dalyje būtų suvaldyta.
Tuo metu Maskvoje šeštadienį paskelbtas „antiteroristinių operacijų režimas“.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) paragino „Wagner“ samdinius suimti J. Prigožiną ir pradėjo tyrimą dėl ketinimų surengti „ginkluotą maištą“.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos (TS-LKD) partijos prezidiumui paskelbus apie pirmalaikių rinkimų siūlymą profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad pirmiausia reikėtų spręsti skaidrumo problemas savivaldybėje, o ne paleisti, pasak jo, veiksnų ir norintį dirbti Seimą.
„Seimas nėra pašauktas tam, kad pasileistų, jis pašauktas dirbti. Jeigu jis neveiksnus, gal tada ir reikia išsivaikščioti ir šaukti naujus rinkimus, bet aš nemanau, kad šitas Seimas būtų neveiksnus. Aš manau, kad nėra norinčių nedirbti. Manau, kad Seimas gali dirbti ir dauguma, turbūt, nori dirbti“, – LRT televizijai trečiadienio vakarą teigė V. Landsbergis.
Pasak profesoriaus, pirmalaikiai rinkimai nėra geriausias pasiūlymas, jo teigimu, kilusią politinę krizę reikėtų spręsti skaidrinant savivaldos sistemą.
„Reikia baigti su kolūkine galvosena, kad štai yra aruodas, iš kurio galima prie progos pasisemti kombikormo maišelį, parsinešti į namus ir panašiai, ir tai ne nuodėmė, visi taip daro, paprotinė teisė ir kodėl čia dabar mes turime pradėti elgtis kitaip. O reikia pradėti elgtis kitaip, galbūt šitas sukrėtimas, kurį aš matau net kaip pasiūlymą, kad Seimas nutartų nebedirbti ir skelbtų naujus rinkimus, nėra geriausias pasiūlymas, bet tai yra tam tikra šoko terapija susivokti, ar tikrai mes nebenorime dirbti. Ar Seimas negali dirbti? Seimas gali dirbti, jis dirba ir labai svarbius dalykus“, – paaiškino jis.
Prezidiumo posėdyje išsakė savo nuomonę
Piniginė ir penkių eurų kupiūros. Slaptai.lt foto
V. Landsbergis užsiminė, kad praėjusią savaitę vykusiame konservatorių prezidiumo posėdyje pateikė savo pasiūlymą surengti partijos suvažiavimą ir ten apsitarti dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.
„Prezidiumo posėdyje kalbėjau apie kitokius dalykus. Net sakiau, kad jeigu partija nori eiti su tokia iniciatyva, tai dar reiktų pasiklausti partijos. Galima būtų sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą“, – paaiškino jis.
ELTA primena, kad visuomenininko Andriaus Tapino savivaldos tarybų lėšų įsisavinimo tyrimas sukėlė politinę krizę.
Suabejojus, ar ministrai Jurgita Šiugždinienė, Gintarė Skaistė bei Simonas Kairys skaidriai naudojosi kanceliarinėmis lėšomis, konservatorių partijos prezidiumas priėmė sprendimą siūlyti Seimui surengti pirmalaikius rinkimus. Jeigu parlamentas apsispręs kitaip, tuomet, pasak TS-LKD, būtų svarstoma dėl Vyriausybės atsistatydinimo. Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia iniciatyva sutinkama nevienareikšmiškai – valdantieji liberalai sako, kad Seimas turėtų apsispręsti dėl siūlymo tik po NATO viršūnių susitikimo. Tuo metu Laisvės partija nurodo esanti atvira iniciatyvai.
Opozicija tvirtina, kad Vyriausybė, siūlydama perkrauti visą valdžios sistemą, kratosi politinės atsakomybės dėl į skandalą įsivėlusių ministrų. Todėl Seimo mažumos atstovai ragina Ministrų kabinetą trauktis.
Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pirmadienį Seimo frakcijų vadovams išsiuntė kvietimą susitikti dėl siūlymo rengti pirmalaikius parlamento rinkimus dar šį rugsėjį. Visgi, opozicijai nesutikus dalyvauti, posėdis neįvyko.
Skandalo įkarštyje švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė pripažino negalinti dokumentais pagrįsti savo išlaidų, dirbant Kauno miesto savivaldybėje, todėl politikė pateikė atsistatydinimo pareiškimą, kurį pirmadienį premjerė I. Šimonytė perdavė prezidentui.
Laikinosios sostinės taryboje dirbusi G. Skaistė bei S. Kairys taip pat nurodė, kad neturi kaip pagrįsti, kur naudojo tarybos nario veiklai skirtas lėšas. Finansų ministrė nurodė, kad susiklosčius tokiai situacijai ji Kauno savivaldybei perves beveik 14 tūkst. eurų.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis gina Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio poziciją dėl vokiečių karių brigados dislokavimo.
Pasak jo, Lietuvoje nemenkas diskusijas iššaukusioje situacijoje kritikuotina ne užsienio reikalų ministro pozicija, bet Vakarų nenoras duoti konkrečius pažadus.
„Manau, kad Užsienio reikalų ministras jaučia savo atsakomybę ir nori pasakyti, kad mes (Lietuva – ELTA) norėtume matyti konkrečią perspektyvą, o ne „kada nors“. Čia kaip mūsų nepriklausomybės atveju, kai mums iš Vakarų sakydavo: kada nors jūs būsite nepriklausomi, bet dabar nepatogu, reikia užbaigti Šaltąjį karą, Vokietijos susivienijimą. Jūs nelyskite su savo maža problema kliudydami mums. Tai dabar tas pats su ta brigada“, – antradienį Delfi TV aiškino V. Landsbergis. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ir dabar Lietuva teisingai daro, rengia tą infrastruktūrą, stato tas kareivines, tartum būtų garantuota, kad brigada atsiras. Bet garantijos negirdėti…“, – pridūrė jis.
Be to, teigė profesorius, jam yra nesuprantama Vokietijos atstovų pozicija. Anot jo, negalima sakyti, kad Lietuva „spaudžia“ Vokietiją dėl brigados. V. Landsbergis pažymi, kad tai yra pastarosios įsipareigojimas, kurio ši kol kas tinkamai nevykdo.
„Vykdyti įsipareigojimą yra spaudimas? Tai labai keista interpretacija. Mes stengiamės būti sąžiningi“, – tvirtino jis.
ELTA primena, kad Lietuvoje jau anksčiau kilo politinės diskusijos dėl vokiečių karių brigados dislokavimo. Politikai nesutarė, kaip reikėtų vertinti Berlyno ir Vilniaus komunikatą. Taip pat diskutuota, ar Lietuvos saugumo interesus atitinka Vokietijos sprendimas nedislokuoti viso karinio dalinio.
Borisas Pistorius. EPA – ELTA fotoOlafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras B. Pistoriusas kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta Vilniuje vykstančiame NATO viršūnių susitikime.
Po Vokietijos ministro vizito, šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Lietuvai gali tekti ieškoti naujų sąjungininkų, galinčių šalyje dislokuoti nuolatinę karinę brigadą. Užsienio reikalų ministras netruko sulaukti kritikos dėl pastarųjų pareiškimų – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Dovilė Šakalienė teigė, kad G. Landsbergis sabotuoja Vokietijos paramą Lietuvai ir nurodė, kad su vokiečiais reikia kalbėtis ne ultimatumais. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA fotoVokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Diplomatiškiau elgtis politikus ragino ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, Berlynas laikosi savo įsipareigojimų, todėl Vilnius turėtų laikytis korektiškesnės laikysenos bei atlikti savo namų darbus – tęsti Vokietijos brigadai reikalingos infrastruktūros kūrimo darbus.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1 450 Vokietijos kareivių. Šalis siekia, kad pilnos sudėties Vokietijos brigada Lietuvoje būtų dislokuojama nuolat.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai
Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.
Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.
Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.
V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).
Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).
Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).
9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“
Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).
Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.
Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.
Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…
G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.
Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…
Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.
Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.
Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.
Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.
Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.
Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.
Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.
Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.
Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.
Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, tradiciškai kalbėdamas Vasario 16-osios minėjime Signatarų namų balkone, teigė, kad Rusijai bandant įtvirtinti savo pasaulio tvarką, žmonija „velnėja“. Tačiau Vakarai „moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, apgailestavo profesorius. Todėl pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas paragino Vakarų demokratijų vadovus „prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“.
„Trumpas pastebėjimas būtų toks – žmonija velnėja. Tautų Europa klysta į žmogėdrų Euraziją. Taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo rusų pasaulio tikslą įsigalėti. Ir kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos? Kaip sustabdyti agresyvųjį rusofašizmą, nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą net pasimėgaujant? Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis?“ – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis.
„Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams. Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, – apgailestavo profesorius.
Signatarų namo balkone. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kas darytina? Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“, – ragino jis.
Palygindamas Rusiją su piranijomis, V. Landsbergis prisiminė šv. Antaną Paduvietį, kuris sakydavo pamokslus žuvims. Tačiau, pažymėjo jis, šv. Antanas „niekada nesakė pamokslų piranijoms“.
„Ir neskambindavo joms telefonu“, – pridūrė V. Landsbergis, leisdamas suprasti, kad bandyti kalbėtis su V. Putinu nėra prasmės.
„Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė – ne Jungtinių Tautų akvariumui ir ne žuvienei“, – sakė V. Landsbergis.
Visgi, politikas suabejojo, ar tokių „piranijų“ negali būti ir Lietuvos kaimynystėje.
„Piranijos mums, regis, toli – tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų, kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose“, – kalbėjo profesorius.
„Nesakykite, kad tai negalimas atvejis. Ukrainą jau užplūdo piranijos. O kas nors irgi manė, kad tai irgi negalimas atvejis“, – pridūrė jis.
Kritikavo V. Matijošaitį, G. Žiemelį: „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“
Besikreipdamas į susirinkusiuosius, V. Landsbergis pasidžiaugė lietuvių iniciatyvomis, kuriomis siekiama prisidėti prie paramos Ukrainai.
Pasak jo, visi „tie, kurie aukojo turkiškam Bayraktarui, Lietuvos padovanotam „Vanagui“, stovi tiesos ir šviesos pusėje. Visgi, V. Landsbergis sukritikavo tuos, kurie karo akivaizdoje „sustabėjo“ ir pasyviai stebi Rusijos Ukrainoje vykdomus žiaurumus.
„Ištiko stabligė. Jie stabėja ir stabėja. Iš to visuotinio stabėjimo, daug tarptautinių „stabėtojų“… Stabėjantys arba „stabėtojai“ nenori padėti užpultai Ukrainai gintis ir apsiginti. Šiek tiek, bet ne tiek kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti“, – ironizavo profesorius. Vasario 16-oji. Slaptai.lt foto
„Gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų arba jų kažkodėl delsiate net sau gamintis. (…) Bet privati auka – irgi ginklas. Lietuvių visuomenė parodė stebuklą – žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O jeigu turtingesnės visuomenės taip sukrustų – gal nereikėtų nei stabligės kankinamų vyriausybių. Ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių“, – sakė jis.
Profesorius tiesiogiai kreipėsi į Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir verslininką Gediminą Žiemelį – pasak jo, šie „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“ į Ukrainos paramos fondus. Tačiau, pažymėjo V. Landsbergis, imtis ryžtingų veiksmų dar nevėlu.
„Sudalyvavo kai kurios kompanijos, verslininkai, bet nei Matijošaitis, nei Žiemelis nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų – iškart prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, sutriktų lietuviškas verslas Rusijoje, bet nejau tai svarbiau nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus? Tačiau ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių, nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstels Astravo bomba“, – sakė jis.
Prisiminė S. Kudirką, A. Terlecką
Minėjimo pradžioje renginio vedėjas Alvydas Šlepikas dedikavo Jono Aisčio eilėraštį „Lietuva“ Vasario 16-osios naktį mirusiam disidentui Antanui Terleckui.
Savo kalboje V. Landsbergis prisiminė ne tik anapilin iškeliavusį disidentą, bet ir prieš keletą dienų mirusį jūreivį, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvį Simą Kudirką. Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Atsisveikinom prieš keletą dienų su neeiliniu, tyliu žmogumi Simu Kudirka, kuris kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį. O štai šiąnakt, lyg sekdamas Kudirką, iškeliavo Antanas Terleckas – niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį“, – sakė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, ketvirtadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 105 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Signatarų namo balkone. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per šventinius renginius sostinėje budėję pareigūnai sako, kad valstybės atkūrimo šventės renginiai šiemet praėjo sklandžiai, jokių pažeidimų nebuvo fiksuota.
Visgi po Vytauto Landsbergio kalbos Signatarų namų balkone, susirinkusiųjų minioje pastebėtas į teisėsaugos akiratį patekęs prorusiškas aktyvistas Laurynas Ragelskis. Pasak policijos, tarp L. Ragelskio ir kelių kitų asmenų buvo kilęs žodinis konfliktas.
Tai pastebėję pareigūnai asmenis nusivedė į šoną išsiaiškinti aplinkybių. Tačiau nei konflikte dalyvavę asmenys, nei L. Ragelskis nepareiškė noro vietoje rašyti pareiškimo.
„Jei turės pretenzijų, galės dėl to kreiptis vėliau“, – Eltai sakė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai. Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad pernai Vilniaus savivaldybė nesuteikė leidimo Katedros, Rotušės aikštėse Vasario 16 d. „Lietuvos šeimų sąjūdžiui“ organizuoti mitingus. Savivaldybė prašymus atmetė, argumentuodama tuo, kad minėtos vietos įtrauktos į valstybės ir savivaldybės institucijų organizuojamus renginius, tačiau organizacijos atstvoai ragino savo sekėjus dalyvauti Vasario 16-osios renginiuose. Dalis jų pasirodė prie Vilniaus Signatarų namų, kur švilpimu ir šūksniai „Gėda“ pasitiko tradiciškai kalbą sakiusį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį.
Tąkart policija prie Signatarų namų pasitelkė papildomas pareigūnų pajėgas, Pilies gatvėje pastatė specialius atitvarus, kuriais reguliavo žmonių srautus.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gerbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad buvusiam parlamentarui Kristijonui Bartoševičiui buvo nutekinta informacija apie jo atžvilgiu teisėsaugos vykdomą tyrimą.
Apie tai V. Landsbergis kalbėjo portalui tv3.lt duotame interviu. Jame TS-LKD patriarchas tvirtino manantis, kad K. Bartoševičiui buvo perduota informacija apie jo atžvilgiu vykdomą prokuratūros tyrimą, dėl to buvęs parlamentaras, V. Landsbergio manymu, ir nutarė pasitraukti iš Seimo.
„Tai man suprantama. Jam tai šovė į galvą, nes jis ne šiaip sau būgštavo, kad jo pėdsakais eina tyrimas, o dabar jau tikrai gavo žinią: „Kristijonai, tau šakės“. Man tai visiškai suprantama situacija. Jis pradėjo pats blaškytis ir pasiuntė žinutę R. Morkūnaitei-Mikulėnienei. Na, kažką padaryti norėjo. Pasakyti, kad pasitraukia iš Seimo“, – interviu portalui tv3.lt sakė jis.
V. Landsbergis svarstė, kad informacija K. Bartoševičiui apie jam norimus pareikšti įtarimus dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo, galėjo pakliūti per prokuratūrą, per nukentėjusiųjų artimuosius, draugus, pažįstamus. Jis tikino abejojantis, kad K. Bartoševičiui šią informaciją galėjo pateikti TS-LKD nariai, tačiau visiškai tokios galimybės neatmetė.
„Na, aš labai mažai įsivaizduočiau, kodėl iš Tėvynės sąjungos. Nes Tėvynės sąjungoje labai daug žmonių yra tiesiog padorūs žmonės. Kodėl jie turi kokiam nors pedofilui pranešinėti perspėjimus? Gal jie patys slapti pedofilai, nu ką aš galiu pasakyti. Juk to būna, to būna… Aš žinau, ir kaimyninėse šalyse vienas ministras pirmininkas buvo išaiškintas. Aš nežinau, ar pedofilas, ar tiesiog homoseksualas? Tai nu yra tų žmonių…“ – interviu svarstė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad sausio 23 d. generalinė prokurorė Nida Grunskienė kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl Seimo nario K. Bartoševičiaus teisinės neliečiamybės panaikinimo. Vėliau, tą pačią dieną, pranešta apie minėto politiko atžvilgiu teisėsaugos pradėtą tyrimą dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo.
Visgi, keletą dienų iki to, sausio 20 d. vakarą K. Bartoševičius pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai, prašydamas panaikinti jo mandatą. Jis teigė, kad tokį sprendimą priėmė dėl asmeninių priežasčių.
Seimo opozicijai ir žiniasklaidai keliant klausimus dėl K. Bartoševičiaus pasitraukimo iš parlamento aplinkybių, paaiškėjo, kad tą patį penktadienį, kai politikas atsisakė mandato, V. Čmilytė-Nielsen buvo susitikusi su N. Grunskiene. Prokurorė informavo Seimo vadovę apie būsimą kreipimąsi dėl parlamentaro teisinio imuniteto naikinimo. Tiesa, tądien, pasak N. Grunskienės ir V. Čmilytės-Nielsen, nei K. Bartoševičiaus pavardė, nei politiko partinė priklausomybė nebuvo įvardinta.
Vėliau Seimo pirmininkė pripažino, kad po pokalbio su generaline prokurore, ji buvo susitikusi su premjere Ingrida Šimonyte. Abi politikės tikina apie ikiteisminį tyrimą, kuriame figūruoja K. Bartoševičius, nieko nežinoję. Generalinė prokuratūra. Slaptai.lt nuotr.
Viešojoje erdvėje pasirodė informacija ir apie tai, kad konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sausio 20 d. skambino komandiruotėje buvusiam Seimo nariui. Žurnalistams ji aiškino tai dariusi po to, kai gavo K. Bartoševičiaus žinutę apie sprendimą pasitraukti iš parlamento. Politikė taip pat nurodė, kad su buvusiu kolega bendravo per programėlę „Signal“, kurioje, pasak jos, neišliko siųsti pranešimai.
Istorijos aplinkybės ėmė kelti klausimus Seimo opozicijai – imta spėlioti, ar Čilėje buvusiam Seimo nariui parlamento vadovybė ar frakcijos kolegos nenutekino informacijos apie ikiteisminį tyrimą. Dėl to parlamento mažuma nutarė sušaukti neeilinę Seimo sesiją, kurios metu apsisprendė dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pateikė įstatymų pataisas, kuriomis siekiama apsaugoti seksualinį smurtą patyrusius nepilnamečius. Tiesa, laikinoji tyrimo komisija sudaryta nebuvo.
Vasario 1 d. prokuratūra paskelbė, jog iš Seimo pasitraukusiam K. Bartoševičiui pareikšti įtarimai dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo. Kaip skelbė prokuratūra, turimi ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad nusikalstamos veikos buvo įvykdytos įtariamajam esant Seimo nariu. Šiuo metu nukentėjusiais yra pripažinti 4 asmenys, tuo metu buvę mažamečiais arba nepilnamečiais.
Prof. Vytautas Landsbergis. Josvydo Elinsko (ELTA) nuotr.
Iškilmingai minint pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, 1996–2000 metų Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio 90-ąsias gimimo metines, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad pagerbiame žmogų, kuris arčiausiai stovėjo prie atgimusios valstybės ištakų.
„Šiandien pagerbiame žmogų, kuris arčiausiai stovėjo prie atgimusios valstybės ištakų. Žmogų, kurio orus ryžtas, kai reikia kovoti, aštrios mintys, kai reikia įvertinti ir unikali iškalba, kai reikia įkvėpti, palietė ištisas Lietuvos žmonių kartas“, – iškilmingame minėjime Seime sakė parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, linkėdama profesoriui V. Landsbergiui ilgiausių metų.
Seimo pirmininkė pastebėjo ir gražų skaičių sutapimą: kaip tik praeito šimtmečio 1990-aisiais Sąjūdis laimėjo rinkimus, profesorius V. Landsbergis tapo Aukščiausiosios Tarybos vadovu, Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą.
„Nuo tų laikų prabėgo daugiau kaip 30 metų. Išsipildė tai, apie ką anuomet nedrąsu buvo net pasvajoti. Esame laisva ir nepriklausoma valstybė, įsiliejome į Europos Sąjungą, tapome Šiaurės Atlanto aljanso dalimi. Yra atvira ekonomika ir pajėgi pilietinė visuomenė. Į politiką, apskritai į gyvenimą atėjo nauja karta. Atrodytų, viskas pasikeitė neatpažįstamai.
Tačiau įsižiūrėjus nesunku pamatyti dalykus, kurie nepasikeitė, atsirado, formavosi prieš tuos tris dešimtmečius ir iki šiol esmingai veikia mūsų valstybės kryptį“,- sakė Seimo pirmininkė.
V. Čmilytė-Nielsen iš Seimo tribūnos prisipažino, kad dažnai įeidama į savo darbo kabinetą pasijaučia prisiliečianti prie istorijos.
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
„Prisipažinsiu, dažnai įeidama į Seimo Pirmininko kabinetą pasijuntu prisiliečianti prie istorijos. Ne kiekvieną sykį sąmoningai, tačiau tos interjero detalės, ilgas pasitarimų stalas, kampe tiksintis laikrodis kuria atmosferą, kurioje, regis, dar tvyro Nepriklausomybės pradžios nesibaigiančių posėdžių įtampa, sklando pokalbių su tuomečiais pasaulio valstybių lyderiais nuotrupos“, – sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Nors nuo to laiko Seimo Pirmininko kabinetas turėjo ne vieną laikiną šeimininką, atmosfera, anot jos, išliko personalizuota, suasmeninta. „Panašiai paženklinta per visus tuos tris dešimtmečius yra mūsų valstybės politika, ypač tarptautinė, ypač – giluminėmis formomis. Ir tai nepasikeitė. Nepasikeitė Vytauto Landsbergio dėka.
„Landsbergio kodą“, jei galima būtų taip pavadinti, geriausiai apibūdintų Čekoslovakijos prezidento Tomašo Masaryko žodžiai: „Valstybė – tai racionalumo ir moralės pagrindu veikianti piliečių asociacija,“- sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Pasak jos, pirmiausia tai – būtent PILIEČIŲ asociacija, laisvas, demokratiškas susibūrimas. „Toks buvo Vytauto Landsbergio vadovaujamo Sąjūdžio principas, taip atkūrėme valstybę, to privalome laikytis“,- sakė Seimo pirmininkė.
Anot jos, antrasis dėmuo – RACIONALUMAS. „Man knieti jį pavadinti šachmatininko racionalumu. Subtilus balanso jausmas, sunkiausiais laikais sustiprinęs ir apgynęs mūsų valstybines pozicijas. Racionalumas valstybiniu lygmeniu yra nuolatinė teisingos strategijos paieška ir įgyvendinimas, žvelgiant toliau nei ši diena ir rytojus, numatant grėsmes, kurios dar tik gali kilti ir pasiruošiant jas pasitikti iš jėgos, o ne silpnumo pozicijos“,- minėjime sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Ir trečiasis dėmuo, anot parlamento vadovės, MORALINIAI principai, kurių vertė valstybės gyvenime nesimato akimirksniu. Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Vytautas Landsbergis, ilgus metus kalbėjęs gėrio ir blogio kalba apie imperinę Rusijos valstybės prigimtį, nevisad būdavo tinkamai išgirstas. Dabar daugeliui tapo aišku, kad remiantis nugludintomis moralinėmis kategorijomis galima apčiuopti procesus ir tuose sluoksniuose, kuriuose jau bejėgis įprastinis, neretai merkantilinis racionalumas“,- sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Iš Seimo tribūnos kalbėjęs Apaštalinis nuncijus ir diplomatinio korpuso dekanas arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius (Petar Antun Rajič) akcentavo prof. V. Landsbergio pastangas dėl bendrojo valstybės gėrio.
„Man suteikta didelė garbė šia ypatinga proga pasakyti keletą žodžių savo ir Diplomatinio korpuso, akredituoto Lietuvoje vardu, čia, šiuose Lietuvos Seimo rūmuose. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienas, kas tik turėjo kokį nors ryšį su Lietuva per paskutiniuosius tris dešimtmečius, tikrai girdėjo apie profesorių Vytautą Landsbergį. Atvykę į šalį užsienio šalių diplomatai ir kiti žmonės, tuojau sužino apie milžinišką profesoriaus Landsbergio nuveiktą darbą dėl savo šalies ir jos žmonių, ypač lemtingu nepriklausomybės atkūrimo ir atsiskyrimo nuo buvusios sovietų sąjungos metu. Nuo to laiko, jo pastangos dėl bendrojo Valstybės gėrio, niekada nesiliovė“, – sakė dr. Petaras Antunas Rajičius.
Linkėdamas prof. V. Landsbergiui laimingų ir ilgiausių metų diplomatas sakė, kad jo vardas bus prisimenamas ateityje, kaip vieno iš atkurtos Lietuvos Respublikos Tėvų.
„Mūsų gyvenimo metai iš tiesų greitai prabėga, vis dėlto, Jūsų vardas jau yra gerai žinomas ir tikrai bus prisimenamas ateityje, kaip vieno iš atkurtos Lietuvos Respublikos Tėvų. Dėl to aš tikiu, kad dabar išsakau jausmus visų garbių šiandienos susirinkimo dalyvių, kurie trokšta išreikšti nuoširdžius sveikinimus ir geriausius linkėjimus Jums sulaukti dar daug ilgų, laimingų ir sveikatos metų. Tegul Visagalio Dievo palaiminimas visada lydi Jus ir visus ištikimus, drąsius ir kilnius Lietuvos žmones! Laimingų ir ilgiausių metų!“, – prof. V. Landsbergiui linkėjo Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minėjime kalbėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys Emanuelis Zingeris. Išeidamas iš plenarinių posėdžių salės po iškilmingo minėjimo V. Landsbergis šiek tiek pajuokavo. „Tikiuosi, kad tai jau paskutinis išmėginimas mano susijęs su ta data. Teko praeiti tam tikrą mažą maratoną. Ačiū Dievui, sveikatos užteko, dabar galima bus normaliai gyventi“, – sakė jis žurnalistams.
Seimo I rūmų Vitražo galerijoje eksponuojama Seimo kanceliarijos parengta V. Landsbergio jubiliejui skirta fotografijų paroda ir pristatomi Seimo skaityklos suorganizuoto ekslibrisų konkurso „Vytautui Landsbergiui – 90 metų“ darbai.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aukščiausiosios tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis nemano, kad už šnipinėjimą Rusijai nuteisto Algirdo Paleckio šalininkai galėtų Lietuvoje sulaukti platesnės paramos ir sukelti valstybėje pavojingas riaušes.
„Aš neįsivaizduoju, kad kokio nors A. Paleckio gaujelė galėtų gauti kokią nors didelę ir plačią paramą ir sukelti Lietuvoje pavojingas riaušes. Lietuva tiek patyrė ir tiek turi proto, kad tokiu keliu nenueitų, kad už juos balsuotų rinkimuose“, – „Žinių radijui“ teigė V. Landsbergis.
Pasak profesoriaus, labai svarbu, kad dėl griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu apsispręstų ir kitos Vakarų šalys, kuriose proputiniškos nuotaikos gerokai ryškesnės.
„Turi apsispręsti svarbesni dalyviai. Ar apsispręs galutinai Vokietija su visais savo alternatyvomis Vokietijai, kurios yra alternatyvos už V. Putiną, su šrioderizmais, su didžiuliais kyšiais. Jos pakišo savo šalį po energetine priklausomybe šitai pabaisai. O SPD (Vokietijos socialdemokratų partija – ELTA) nepajėgia net apsivalyti – išmesti Gerhardo Šrioderio iš partijos“, – akcentavo jis.
V. Landsbergis pabrėžia, kad V. Putino pergalė šiame jo paties pradėtame kare būtų pasaulinė katastrofa. Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
„Tai visur yra sudėtingumų. Nežinia, ar Rusijos mergos dar ilgai vaikščios su marškinėliais „Я хочу Путин“, žadėdamos jam prigimdyti kareivėlių, kaip vokietės kadaise žadėjo A. Hitleriui ir A. Hitleris iki paskutinio momento tikėjosi, kad jis vis tiek nugalės“, – akcentavo V. Landsbergis.
„Bet naujas A. Hitleris neturėtų laimėti, tai būtų pasaulinė katastrofa. Bet negalima jo ir palikti, jis jau nepasikeis. Tai vienintelis dalykas – pribaigti“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad A. Paleckio įkurto „Tarptautinio geros kaimynystės forumo“ atstovai liepos pabaigoje vyko vizito į Rusijos Federaciją, kur susitiko su Rusijos valdžios atstovais.
Asociacijos lyderė Erika Švenčionienė tikino norinti pralaužti informacinę blokadą ir prašyti bevizio režimo Lietuvos piliečiams į Kaliningrado sritį. Vizito metu buvo keliamos abejonės dėl dabartinės Lietuvos valdžios išrinkimo teisėtumo, kaltino valdančiuosius darant ekonominę žalą, bauginant savo piliečius dėl galimo Rusijos įsiveržimo. Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Anksčiau A. Paleckio šalininkai lankėsi Baltarusijoje, kur susitiko su režimo lyderiu Aliaksandru Lukašenka, išreiškė palankumą Minskui.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė opozicijos itin kritikuojamas įstatymo pataisas, kuriomis suteikiamas valstybės vadovo statusas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui. Tai Eltai patvirtino prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui pavasario sesijos pabaigoje suteiktas valstybės vadovo statusas. Už įstatymo projektą balsavo 74 parlamentarai, prieš – 1, susilaikė 4 Seimo nariai. Po šio sprendimo opozicija pareiškė bandysianti šį sprendimą atšaukti, jei tik po kitų parlamento rinkimų atsidurs valdžioje. Savo ruožtu „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigė turįs ketinimų dėl šio klausimo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Klausimas dėl statuso suteikimo V. Landsbergiui buvo nesėkmingai keltas dar praėjusios kadencijos metu.
G. Nausėda 2020 m. Kovo 11-ąją į V. Landsbergį kreipėsi kaip į prezidentą
Dešiniesiems atgaivinus diskusijas dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui, Prezidentūra yra pažymėjusi, kad šalies vadovas G. Nausėda neturi jokių abejonių, jog 1990-1992 m. de facto šalies vadovo pareigas ėjo būtent profesorius.
Visgi kalbant apie valdančiųjų iniciatyvą dėl statuso V. Landsbergiui suteikimo, Prezidentūra yra anksčiau sakiusi, kad klausimų, ar pati iniciatyva teisėkūros kokybės požiūriu įgyvendinama tinkamai, yra.
G. Nausėda į V. Landsbergį, kaip į prezidentą, kreipėsi minint Kovo 11-osios trisdešimtmetį. 2020 m. kovo mėnesį sakytoje kalboje G. Nausėda akcentavo, kad atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ypač svarbi buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio lyderystė. Į profesorių dabartinis šalies vadovas kreipėsi įvardindamas jį prezidentu. „Prezidentas Vytautas Landsbergis – taip, aš nesuklydau, prezidentas, nes šiame žodyje geriausiai atsispindi tie darbai, kuriuos jis padarė kaip valstybės vadovas, – buvo tas žmogus, kurio lyderystė prieš 30 metų buvo labai svarbi nepriklausomos Lietuvos atgimimo dalis“, – 2020 m. kovą kalbėjo G. Nausėda.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui pritarus suteikti valstybės vadovo statusą Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, opozicija tvirtina bandysianti šį sprendimą atšaukti, jei tik po kitų parlamento rinkimų atsidurs valdžioje.
„Kiek aš suprantu tai greičiausiai visos opozicinės partijos dabar savo programose rašys, kad jie tai atšauks, jeigu taps valdžia“, – Seime žurnalistams sakė Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė.
Tokios galimybės neatmetė ir opozicinės socialdemokratų partijos atstovas Algirdas Sysas.
„Mes dar nesvarstėme šio klausimo, bet tikrai, jei reikės tai pasvarstysime. Reikia daryti darbus, bet ne rašyti programas. Nes dažnai prisirašai į programą daug ir po to nepadarai“, – teigė socialdemokratas, pridurdamas, kad greičiausiai toks klausimas būtų aktualus po vyksiančių Seimo rinkimų.
„Leiskite pirmiau laimėti rinkimus, paimti valdžią, o tada priimsime sprendimą“, – sakė jis.
Tuo tarpu ekspremjeras Saulius Skvernelis nors tokios galimybės ir neatmetė, ją vertino šiek tiek kritiškiau.
„Aš tikrai nemanau, kad čia yra valstybinės reikšmės klausimas, kurį reikėtų kas keturis metus kaitalioti. Jei bus kita dauguma, jei norės, tokį sprendimą galės daryti“, – teigė jis. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kai jau būsime, tada galėsime šiuo klausimu ir padiskutuoti. Aš manau, kad per daug dėmesio ir per daug emocijų šiandien skiriama šiam klausimui“, – sakė S. Skvernelis, kurio suburtos partijos atstovai Seime iš opozicijos susilaukė kritikos dėl paramos projektui dėl valstybės vadovo statuso V. Landsbergiui.
Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui suteiktas valstybės vadovo statusas. Klausimas dėl statuso suteikimo V. Landsbergiui buvo nesėkmingai keltas dar praėjusios kadencijos metu.
Už įstatymo projektą balsavo 74 parlamentarai, prieš – 1, susilaikė 4 Seimo nariai.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis laišku kreipėsi į Vokietijos vadovus su raginimu nebepirkti rusiškos naftos ir dujų.
„Gerbiamasis Prezidente Steinmeier, Gerbiamasis Kancleri Sholz, kiekvieną dieną Ukrainoje prievartaujami, kankinami, šaudomi ar bombomis žudomi žmonės: moterys, vaikai, senjorai. Jų kūnai paliekami pūti gatvėse. Lyg aukščiausio lygio ciniško žiaurumo būtų negana, prie kūnų pritvirtinamos minos“, – į Vokietijos vadovus kreipiasi V. Landsbergis.
„Ir vis tik, kaip ir anksčiau istorijoje – po Aušvico, Belseno, Baby Yaro, po Ruandos, po Kosovo ir Srebrenicos – pasaulis nesiliauja kartojęs „Niekada daugiau“, bet ir nesugeba veikti. Jungtinės Tautos diskredituoja ir žemina pačios save“, – taip pat pažymi jis.
Profesorius akcentuoja, kad Europos Sąjunga jau skyrė Ukrainai milijardą eurų, tačiau ta pati Europos Sąjunga moka ne vieną milijardą eurų už Rusijos naftą ir dujas, taip „finansuodama karo nusikaltėlį“.
„Kiek dar – šimtų ar tūkstančių – kūnų reiks atrasti po Rusijos barbariškos „specialiosios operacijos“, kiek dar Mariupolių ir Bučų reikia sunaikinti, kad Europos Sąjungos šalių vyriausybės padarytų vieną drąsų žingsnį – atkirstų Kremliaus režimą nuo pagrindinio pajamų šaltinio – dujų ir naftos eksporto?
Taigi, jei mes, tardami: „Niekada daugiau“ tai ir manome, laikas veikti yra dabar. Nes alternatyvus neveiksnumas reiškia „Žudyk toliau“, – akcentuoja jis. Vokietijos Prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank-Walter Steinmeier). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
V. Landsbergis akcentuoja, kad Vokietija kiekvieną dieną mokėdama už rusišką naftą ir dujas finansuoja Rusijos agresiją Ukrainoje. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
„Kiekvieną dieną, kai Jūs mokate už rusišką naftą ir dujas, Jūs mokate už Putino tankus, už tai, kad jie siautėtų Ukrainos žemėje. Jūs mokate už tai, kad agresorius ir toliau žudytų, luošintų ir naikintų. Kiekvieną dieną, kai Jūsų vyriausybė delsia parduoti ar perduoti Ukrainai vokiečių ginkluotės, tankų, artilerijos ir šaudmenų, Jūs padedate Maskvos agresijai tęstis“, – pabrėžia V. Landsbergis.
„Kiekviena tolesnė karo diena reiškia, kad šimtai moterų, vaikų ir vyrų – žmonių gimusių gyventi taikiai ir laimingai, kaip ir Jūs ir mes – mirs žiauriai, siaubingose kančiose ir skausme, prievartaujami, kankinami ir apleisti“, – taip pat rašo jis.
Todėl profesorius ragina Vokietijos valdžią nebūti Rusijos nusikaltimų bendrininke ir priimti reikiamus sprendimus rusiškos naftos embargui.
„Kviečiu, atmeskite neveiklumą, abejingumą, egoizmą ar baimę ir nebūkite šių nusikaltimų bendrininkai. Neleiskite, kad siauri interesai jus paralyžiuotų. Kiekvieną sykį, kai Jūsų valdžia leidžia Rusijos karo nusikaltimų rėmėjams. Vokietijos gatvėse mosuoti karo nusikaltėlių vėliavomis, Jūs įžeidžiate aukų atminimą“, – akcentuoja V. Landsbergis.
„Tai turi liautis. Karas ir žudymas turi liautis. Ir jūsų galioje – paskelbti embargą Rusijos naftai ir dujoms. Jūs turite galią uždrausti Rusijos karo nusikaltėlių rėmėjų veiklą ir Rusijos propagandą. Ir teikti Ukrainai reikiamų ginklų. Mūsų draugai vokiečiai – mes pasitikime Jumis, Jūsų sąžine ir morale“, – pažymi de fakto pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas V. Landsbergis.
Vytautas landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prie Vokietijos ambasados Vilniuje vykusio protesto metu kalbėjęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis kritikavo Vakarų valstybių pasyvumą, stebint Kremliaus režimo vykdomus žudymus Ukrainoje.
„Vyksta žudymas. Žmonių. Bet kokių. Ir vaikų, ir senelių, ir motinų, ir naujagimių. Žudymas vyksta. O tiek daug tartum civilizuoto pasaulio veikėjų ir gyventojų žiūri. Stovi ir žiūri. Žiūri į tą baisų spektaklį, kuris vyksta ne taip toli nuo mūsų, toje pačioje Europoje“, – pirmadienį mitinge kalbėjo V. Landsbergis.
Profesorius pažymi, kad Ukrainą naikina „teroristas-sadistas“, o ukrainiečiai yra priversti tiesiog stebėti, kadangi turėdami pakankamai rankų, jie nesulaukia užtektinai ginklų iš galinčių padėti valstybių.
„Mes ginsimės patys. Mes turime rankų. Mes turime širdis. Mums trūksta ginklų, tinkamų ginklų, kuriuos jūs turite, ten kažkur pasaulyje. Jūs turite tuos ginklus, tai duokite mums. Mes neprašome, kad jūs ateitumėte patys, su savo jaunuoliais, su savo kareivėliais. Gal jų labiau gaila. Bet duokite mums tiesiog ginklų ir mes apsiginsime nuo to brudo, nuo tų niekšų, išsigimėlių“, – ukrainiečių mintis įgarsino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Pasak V. Landsbergio, Ukraina sulaukia nepakankamai arba pavėluotos paramos. Profesorius kelia klausimą ar ukrainiečiai apskritai sulauks pagalbos, reikiamų ginklų bent rytoj, kuomet „galbūt Mariupolis jau bus sutriuškintas“, o aukų skaičius taps dar didesnis.
„Prisiminkime nors jau nužudytus vaikus, kurie kaip ir nesuprato, kodėl jie yra kankinami, kodėl jie negauna kasnelio, gurkšnelio vandens subombarduotuose griuvėsiuose, kurie ir toliau bombarduojami. Kas tą daro, kokie išsigimėliai, kokie nužmogėję padarai“, – retoriškai klausė jis.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas neabejoja, kad karo akivaizdoje buvo galima įsitikinti, jog Ukraina yra tikroji Europa. Todėl profesorius paragino Vakarus gelbėti tikrąją Europą ir nebijoti laikinai paaukoti savo komforto, siekiant padėti Kremliaus režimui besipriešinantiems ukrainiečiams.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
„Tie, kurie dar žmonės, jie turi apsispręsti, kur jie stovi. Atsistokite ten, kur galite ginti ne tik žodžiu, ne iš tolo. Ne rezoliucijomis. Ponai politikai, ministrai, generolai. Ar matysite, kai naktį ateis tie nužudyti vaikai ir žiūrės jums į akis ir klaus, kur tu dėde buvai, kai mane žudė.
Kodėl tu nesustabdei, kodėl tu nedavei ginklų, kuriais mano broliai, mano tėvai galėjo mane apginti. Bet jiems trūko, stokojo ginklų, o tu nedavei, nes rūpinaisi, o gal žudikui tai nepatiks, gal žudikas ant manęs supyks“, – tikino V. Landsbergis.
ELTA primena, kad pirmadienį prie Vokietijos ambasados Vilniuje keli šimtai žmonių susirinko į protesto akciją „Berlyne, pabusk!“, kuria mitingo dalyviai siekė paraginti šią Europos valstybę dar aktyviau padėti Rusijos invazijai besipriešinančiai Ukrainai.
Renginio iniciatoriai skatino Berlyną nestabdyti ginklų pardavimo Ukrainai, atsisakyti rusiškos naftos ir dujų pirkimo bei apriboti Kremliaus propagandos sklaidą Vokietijos sostinėje.
Ukrainos vėliavomis ir simbolika pasipuošę sostinės Z.Sierakausko gatvėje susirinkę mitinguotojai atsinešė plakatus, skelbiančius ,,Scholz, be like Boris”, viena moteris laikė plakatą su užrašu „Genocide in Ukraine is real”, o kita jį papildančiu „and your money made it possible”. Taip pat, dalis protestuotojų atsinešė nuotraukas su Bučos žudynių vaizdais.
Vokietijos kancleris žadėjo visokeriopą pagalbą Ukrainai
Sekmadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis telefonu kalbėjosi su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu ir aptarė Ukrainai reikalingą pagalbą, praneša naujienų agentūra dpa.
Vėliau V. Zelenskis socialiniame tinkle „Twitter“ rašė paraginęs O. Scholzą padėti rasti už Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje atsakingus žmones. Abu politikai sutarė, kad karo nusikaltėlius reikia nustatyti ir nubausti.
Jie taip pat aptarė sankcijas prieš Rusiją ir karinę bei finansinę paramą Ukrainai.
O. Scholzo atstovė spaudai vėliau sakė, kad kancleris pasmerkė Rusijos kariuomenės žiaurius karo nusikaltimus Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose. Jis taip pat pažadėjo visokeriopą pagalbą Ukrainai.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ukraina sekmadienį skelbė norinti įsigyti pėstininkų kovos mašinų „Marder“ tiesiogiai iš Vokietijos bendrovės „Rheinmetall“. Apie tai rašo Vokietijos laikraštis „Bild am Sonntag“.
Diuseldorfe įsikūrusi Vokietijos bendrovė pasirengusi iki metų pabaigos Ukrainai pristatyti 35 šarvuočius, informuoja naujienų agentūra „Deutsche Welle“.
Iš pradžių „Rheinmetall“ siūlė, kad Vokietijos karinės pajėgos nedelsiant Ukrainai perduotų savo turimus „Marder“, o vėliau bendrovė kariuomenei tiektų naujus šarvuočius. Tačiau tokiam pasiūlymui paprieštaravo Vokietijos gynybos ministerija. Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Be to, bendrovė kovo pabaigoje kreipėsi į gynybos ministrę Christine Lambrecht dėl 4 mln. šarvuočiams reikalingų šaudmenų perpirkimo ir tiekimo Ukrainai, tačiau atsakymo iš jos nesulaukė.
Tuo metu kita Vokietijos bendrovė „Krauss-Maffei Wegmann“ pasiūlė Kyjivui įsigyti 100 savaeigių haubicų PzH 2000. Pasiūlymas perduotas Vokietijos vyriausybei. Naujos haubicos galėtų būti tiekiamos po 30 mėnesių nuo kontrakto pasirašymo dienos, tai yra ne anksčiau nei antrą 2024 m. pusmetį. O visos ginkluotės perdavimas būtų baigtas ne anksčiau kaip 2027 m. Apie tai laikraščiui „Bild am Sonntag“ sakė neįvardijami Ukrainos valdžios atstovai.
Vieni sako – jaunimas paėmė valdžią, pasidžiaugs ja, ir, kai brandesnė visuomenės dalis pastebės, kad šis vaikų žaidimas pavojingas – sudrausmins juos ir lieps šalin pasistraukti. Kiti vis dar apakinti aureolės spindulių nori tikėti valdžios gera valia ir ją visaip ginti. Treti pyksta dėl bet ko, tai ir čia rodo ne visuomet pagrįstus priekaištus.
Kaip atsitiko, kad Laisvės partija veikia prieš Lietuvos laisvę, ir jai talkina Konservatoriai su visomis autoritetingomis pavardėmis? Ir kaip nutiko, kad tiek puikybės ir arogancijos susikaupė vyriausybėje? Ar Lietuvoje tikrai nėra protingų žmonių, kurie pajėgtų perimti vairą ir geriau valstybei vadovauti?
Visuotinai girdisi nepasitenkinimas valdžios žingsniais. Bet gi ši valdžia yra visuomenės, rinkėjų, pastatyta. Tai ar ne laikas atsigrįžti į save? Karštakošiški šūksniai – eiti su šakėmis prieš Seimą yra juokingi. Konstitucijos privalom visi laikytis.
Bandymas legalizuoti narkotikus bene pirma vieta, kur pajutome, kad Laisvės partijai laisvė yra žaisliukas. Laisvę kvailioti galima pateisinti kur nors sportinėse žaidynėse, bet ne keliuose ar politikoje.
Antras laisvę kompromituojantis politinis žingsnis buvo bandyti išniekinti šeimos instituciją. Vis dar ir šį kartą Seime atsirado proto, ir karštakošiškiems kėslams buvo kelias užkirstas.
Mūsų žmonių išmintis sasko: sykį gali pajuokauti, ne dešimt. O čia kai įsismagino, tai valdžios galvos neišjautė, kada sustoti. Daug pasauly matome skriaudų. Bet ne mes jas pašalinsime. Gana savo namuose kiek apsitvarkyti. Yra pasauly galingesnių, o gal ir protingesnių – tegu jie iniciatyvą rodo. Duok Dieve, kad mes mokėtume jiems protingai patarti.
Liūdnas žvilgsnis. Slaptai.lt foto
Kai laivo vairą pačiupo vėjai, laivas trenkėsi į pirmo kaimyno sienas, kur prisivirėme pakankamai košės. Nelegalūs bėgliai… Ar valdžia pateikė visuomenei ataskaitą, kiek kainuoja jų išlaikymas ir tos tvoros ties Baltarusijos siena? Kyla kainos… Ar girdime sąžiningą atsakymą, kiek dėl to kalta ir mūsų politika? To neužteko, reikėjo išbandyti nepilnai trims milijonams susiremti su ekonomiškai ir militariai potencialia milijardine valstybe ir trenktis į jos mūrą. Nesitikėti, kad susilauksime ekonominių ir visokių kitokių pasekmių, tai tik dar kartą parodyta, kad nesubrendę protai stovi prie valstybės vairo. Ne šita ekipa rentė prekybos santykius su Kinija ir pasauliu, kad galėtų taip lengvabūdiškai juos griauti. O ar Europos Sąjungai nesame rakštis, kai taip elgiamės ir tiek problemų keliame? Ar pagalvojome, kiek Prancūzija norės savo vaikus siųsti mus ginti?
Ar sausio 11-tąją reikėjo imtis ingeruoti į rašybą, nors dėl pasekmių buvo tos galvos ne kartą perspėtos? Ir štai baisu: Sausio 13-toji organizuota ne kaip aukų už Laisvę minėjimas, o kaip tribūnos šventė. Taurė vieną kartą persipylė, ir putos ėmė veržtis per kraštus. Būgnai ir švilpimai pasipylė ne ten ir ne tada, kada būtų labiau tikę. O kada labiau tiktų, ar kas galėtų atsakyti? Galime kaltinti valdžią, kam prie to prileido. Bet negi policija turėjo juos per kelis kilometrus atskirti nuo Seimo? Man regis, valdžia neturėjo tokių aplinkybių sukurti, kad pykčio banga imtų lietis. O jau jeigu – kodėl nieks nepriėjo ir jų nepakalbino, nepasiteiravo, kas jie tokie, kad šiandien neturėtume spėlioti?
Žurnalistai kalbina Prezidentą dėl to, kas įvyko, tas pasimetęs tyli. Gėdos jausmą išsakė tik Seimo Pirmininkė. Premjerė dar iš tribūnos spėjo arogancija atsiliepti į bendrapiliečių balsus. Bet nuo tribūnos nenulipo ir nenuėjo opozicijos pasisveikiknti. Kardinolas Tamkevičius spėjo Dievo vardu išsakyti – “Jie nežino, ką daro”. Nereikėjo čia taip Bažnyčios autoriteto mesti sau ir kitiems kojoms nusivalyti. Ir baisiausia, ką išgirdome, tai profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai – “Kokie čia žmonės. Tai jiedinstvo. Tai fašistai. Jie nėra Lietuvos žmonės”.
Pirma: nieks nepašnekino tų žmonių, nesužinojo, kas jie ir kodėl taip elgiasi. Premjerė galėjo pasiklausti, kodėl minia švilpė Seimo Pirmininkei ir jai – Premjerei, bet nešvilpė Prezidentui, ir kodėl apdovanotajai vienuolei ėmė švilpti tik tada, kada ta ėmė valdžiai už apdovanojimą dėkoti.
Ir baisiausia – ta diena parodė, kad mūsų daugelio didžiausias autoritetas profesorius Vytautas Lansbergis atskleidė „tiesą”, kad kovojo už tribūnos Lietuvą, ne už barikadų ar gatvių, o gal aikščių.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje ne visos dienos šventos. Penkias dienas per savaitę dirba mokyklos. Ten vaikams reikia aiškinti ir Lietuvos istoriją, ir kalbėti apie didžiasias asmenybes. Deja, autoritetai griūva. Ir tai ne ką mažiau skaudu, kaip nuo kulkų kristi savo Tėvynei ant altoriaus. Jeigu žurnalistai nusiteikę patriotiškai, turėtų daugiau jie profesoriaus V. Lansbergio nekalbinti. Kas žino, gal jis nuo metų naštos ir tikrai įtemptų darbų yra pevargęs ir nespėja pasverti, ką sako.
2022 01 13 diena šį kartą nenusisekė visiems. Netiko ta proga švilpti – vėlės mėgsta ramybę. Bet juo labiau netiko pykčio tulžies lieti ant savo tėvynainių. Jeigu šalį ištiktų bėda, ją pirmi gins tie švilpikai, ne tribūna.
Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.
Antradienį, Valstybės dieną, Vilniaus meras Remigijus Šimašius per iškilmes Rotušėje įteikė regalijas 19-ajam sostinės garbės piliečiui – politikui, visuomenės veikėjui, kultūrologui ir publicistui profesoriui Vytautui Landsbergiui.
Dešimtimis įvairių valstybių aukščiausio rango apdovanojimų per tris dešimtis metų po Nepriklausomybės atgavimo pagerbtas prof. V. Landsbergis jau daugiau nei 70 metų yra vilnietis, savo veikla garsinantis Lietuvos sostinės vardą. Dar vasarį priimtu Vilniaus miesto tarybos sprendimu pažymėtas V. Landsbergio istorinis vaidmuo ir nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, laisvos Lietuvos, o kartu ir Vilniaus, politikos bei kultūros raidai, patvirtinta, kad visa profesoriaus veikla verta Vilniaus miesto garbės piliečio vardo.
„Profesorius V. Landsbergis yra de facto pirmasis Lietuvos prezidentas, tikiuosi, kad Seimas tą galiausiai ir pripažins. Bet patyrė jis visko – daug aplodismentų, daug pagarbos, bet ir daug pykčio. Ir ne tik iš tų, kurie kėsinosi į Lietuvą ir mūsų laisvę, bet ir iš mūsų tėvynainių. Iš tų, kurių labui Vytautas Landsbergis tiek daug dirbo, ir tiek daug atidavė. Nenoriu pasakyti, kad šiandien prasideda jau nauja era – ji prasidėjo jau prieš kurį laiką, bet šiandien mes tiesiog grąžinam skolas ir pagerbiam tai, ką turim gerbti iki kaulų smegenų“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Prof. V. Landsbergis savo padėkos kalboje prisiminė visada mėgęs istoriją, o kylant Lietuvos sąjūdžiui „su būreliu draugu pamėginęs netgi daryti istoriją“.
„Pavyko sukelti šurmulį, nelemtą geopolitinę katastrofą, kai Vilniaus-Kauno ašis ėmė suktis, taisydama senės Europos žemėlapį. Ši dvipolė ašis yra Lietuvos jėga, kurią branginkime nesimėtydami graužtukais vieni į kitus, nes ant jos laikysis ir tikiu, kad liks Lietuva. Aš irgi, kaip matote, dvipolis, iš dviejų šaknų. Dabar, žinoma, jau visai susenau kaip vilnietis, bet nepamirštu to ir noriu, kad Lietuva būtų vieninga“, – sakė naujasis Vilniaus miesto garbės pilietis. Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų. Garbės piliečiais iki šiol buvo išrinkti Ronaldas Reaganas, Jonas Baldvinas Hanibalssonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hastertas, Česlovas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbigniewas Brzezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Shimonas Peresas, Algirdas Mykolas Brazauskas, Algimantas Nasvytis, Samuelis Bakas, George’as W. Bushas, Viktoras ir Danguolė Butkai bei Julius Sasnauskas.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentūra tvirtina, kad sprendžiant vėl Seime diskusijas keliantį klausimą dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, svarbiausia priimti politinį sprendimą.
„Yra tam tikra skola pirmajam mūsų atkurtos valstybės vadovui. Nepasakant iki galo, koks jo statusas buvo… Jeigu Seimas priimtų politinį sprendimą, manome, kad tai būtų priimtina visoms pusėms ir gal padėtų tašką tose diskusijose“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė šalies vadovo vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė.
„Šiame klausime yra didelė dalis ne tik mūsų vidaus politikos, bet ir istorijos. Kaip žinoma, Vytautas Landsbergis buvo pats pirmasis nepriklausomos Lietuvos, atkurtos Lietuvos Seimo pirmininkas. Kadangi tuo metu prezidento institucijos nebuvo, tai jis pagal susitarimą ėjo taip pat ir valstybės vadovo funkcijas. Žinoma, šis statusas buvo jau ne kartą aptarinėtas ir kažkada Konstitucinis Teismas yra pareiškęs savo nuomonę dėl to, diskusijos toliau tęsiasi“, – pridūrė ji.
Pavasario sesijos pabaigoje valdantieji įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą.
Registruotame projekte siūloma įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Projektą parengė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Laisvės frakcijos seniūnė Seimo narė Ieva Pakarklytė, Seimo narė konservatorė Paulė Kuzmickienė.
Pirmadienį registruotame projekte siūloma įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
Opozicijos atstovai kritiškai vertina šią valdančiųjų iniciatyvą ir paramos balsuojant nežada.
Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio išvakarėse Seimas vieningai priėmė šiam jubiliejui skirtą rezoliuciją.
Už dokumentą, kurio projektą pateikė konservatorius, Kovo 11-osios Akto signataras Emanuelis Zingeris, antradienį balsavo 117 Seimo narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė 1 parlamentaras.
„Seimas, vieningai pritardamas rezoliucijai, manau, padarė gražią įžangą į sausio 13-osios minėjimą“, – taip balsavimą apibendrino Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.
Beje, po diskusijų Seimą pasiekęs pakoreguotas rezoliucijos variantas tenkino tiek valdančiuosius, tiek ir opoziciją.
Rezoliucijoje kalbama apie Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos –reikšmę Lietuvos valstybės ir pasaulio istorijai. Joje neabejojama, kad tikslinga Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paskelbti nedarbo diena.
Galutiniame rezoliucijos variante pasikeitė formuluotės dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vaidmens. Pirminiame projekte buvo primenama apie tai, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis“. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo metu Seimo priimtoje rezoliucijoje akcentuojama, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kurios Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui vadovavo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas Vytautas Landsbergis“. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priimtoje rezoliucijoje „Dėl Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ Seimas pareiškė didžiausią pagarbą Lietuvos laisvės gynėjams ir aukoms, tą tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį apgynusioms Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Rezoliucijoje pažymima, kad 1991 metų Sovietų Sąjungos agresijos prieš 1990 m. kovo 11 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvos Respubliką metu Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, Laisvės gynėjai, savanoriai parodė ryžtą ir pasiruošimą kovoti ir žūti už Laisvę, gindami Lietuvos parlamentą.
Dokumente pabrėžiama, kad Sausio 13-oji visoms kartoms leidžia suprasti, kad Laisvė nėra tik duotybė, ji nebuvo dovanota – ji iškovota krauju. Taip pat pažymima, kad šis įvykis yra vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos ir totalitarinio komunistinio režimo žlugimo, demokratijos ir žmogaus teisių įtvirtinimo posovietinėje erdvėje, Vidurio ir Rytų Europos šalių sugrįžimo į demokratinių Europos valstybių šeimą. Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priimtu teisės aktu smerkiami Rusijos Federacijos institucijų sprendimai persekioti Lietuvos Respublikos teisėjus, prokurorus ir kitus teisėsaugos pareigūnus, tyrusius ir nagrinėjusius baudžiamąją bylą dėl nusikaltimų žmoniškumui, padarytų 1991 metų Sovietų Sąjungos agresijos metu.
Lietuvos Vyriausybė raginama imtis efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas į neteisėtus Rusijos Federacijos procesus įtrauktų Lietuvos teisėjų, prokurorų ir kitų teisėsaugos pareigūnų saugumas.
Taip pat pabrėžiama, kad be pasirengimo ginklu ginti savo laisvę labai svarbu stiprinti neginkluotą laisvės gynybą – ugdyti visuomenės atsparumą melui ir dezinformacijai, puoselėti istorinę atmintį.
2021 m. sausio 13 d. bus minimos Laisvės gynimo 30-osios metinės. Šio jubiliejaus minėjimas dėl pandemijos pirmą kartą vyks virtualioje erdvėje.
Kiek metų bepraeitų po tos nakties, ji liks tokia pat ypatinga, šventa atmintyje kiekvieno, kuris anuomet stovėjo ten, Vilniuje, prie parlamento, ar prie Bokšto, ar Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos komiteto… ar Sitkūnuose prie Kauno, iš kur, okupantams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos patalpas, vedė laidas „paskutinė laisva laisvos Lietuvos radijo stotis“.
O ar ta naktis šventa buvo mums visiems?
Na, žmonėms, kuriems nieko nėra šventa, išskyrus valdžią ir auksą (o tai šiandien praktiškai sutampa), toks apibūdinimas nereiškia nieko. Bet visiems kitiems naktis buvo tikrai šventa.
Viena, ji buvo pašventinta dorų, bebaimių žmonių kraujo auka.
Antra, ji suvienijo labai skirtingus žmones, kurie šiandien neberanda bendros kalbos: suvienijo skirtingo amžiaus, skirtingų tautybių, skirtingų religinių įsitikinimų ir net netikinčius žmones. Juos vienijo Meilė. Meilė tėviškei, šeimai, draugams, meilė dar labai trapiai laisvei, bendrai „jūsų ir mūsų“ laisvei, o ne „mano“ individualiai laisvei, kaip skelbia šiandien naujieji netikri pranašai.
Trečia, joje atsikartojo biblinis siužetas apie Dovydą, nugalėjusį Galijotą, todėl Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms į laisvę besiveržiančioms tautoms, pamoka visam pasauliui, kad net didžiulę represinę jėgą, tokį savotišką iki dantų ginkluotą Galijotą gali nugalėti simboliškas Dovydas – negausi, neginkluota tauta, stipri vien ryžtu, vienybe, daina ir malda.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagaliau, ji realiai buvo pašventinta bendra malda tą naktį prie parlamento budėjusių patriotų, kuriuos palaimino kunigas Robertas Grigas.
Yra ir dar kai kas, yra ypatingas potyris, suteikiantis dar vieną pagrindą laikyti Sausio 13 – sios naktį šventa: labai neįprastas, maldos, meilės, kitų taurių emocijų prisodrintas oras, kuris kaip šventumo aureolė, kaip Malonė tą naktį apgaubė Lietuvos parlamento pastatą bei aikštę aplink jį ir tvyrojo dar gana ilgai, ne vieną savaitę.
Tai labai individualizuotas potyris, kurį, tikiu, išgyveno ne vienas žmogus, bet apie kurį iki šiol negirdėjau liudijant viešojoje, pasaulietinėje erdvėje. Bet juk kada nors turi būti tas pirmasis kartas?!
Ėjo, regis trečia savaitė po Sausio 13-sios. Lietuva gedėjo žuvusiųjų. O jauna jaunos valstybės valdžia pakvietė į Vilnių Baltijos šalių, Maskvos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) inteligentijos atstovus. Organizaciniam Forumo komitetui vadovavo Darius Kuolys, tuometinis Kultūros ir švietimo ministras.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalyvių nedaug beprisimenu. Internete neradau net užuominų apie tą Forumą, lyg jo ir nebuvo. Betgi – buvo. Prisimenu, iš Maskvos buvo atvykę Didžiojo operos ir baleto teatro primarijus Vladimiras Vasiljevas, poetė Alla Gerber, profesorius Sergejus Averincevas, iš Leningrado prisimenu Vladimirą Sokolovą, Borodino mūšio didvyrio Michailo Kutuzovo nebesuskaičiuoju, kelintos eilės provaikaitį. Jis buvo tas žmogus, kuris priėmimo pas Aukščiausios Tarybos/Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį metu paprašė, kad šeimininkas paskambintų fortepionu. Ir profesorius mielai skambino Čiurlionį…
Anuomet, norint patekti į parlamento rūmus, į Pirmininko kabinetą, reikėjo praeiti barikadų užtvaras, dar tebestovinčias Gedimino prospekte.
Praėjimas tarp gelžbetoninių blokų buvo siauras, vingiuotas. Ėjome po vieną, vorele. Aš ėjau priekyje. Ir kai iš to siauro tuneliuko išėjau į erdvią aikštę, net loštelėjau iš netikėtumo: pasijutau tarsi atsirėmusi į kažką standesnį už įprastinį orą, tankų, bet lengvą, šiltą… Lyg šydą, lyg tirštą, iš visų pusių apgaubiantį, bet visai perregimą rūką. Ir kvėpuoti buvo ypatingai lengva. Nustebusi apsižvalgiau – nieko ypatingo.
Atsistojau nuošaliau ir stebėjau vieną paskui kitą į aikštę išeinančius kitus forumo svečius. Kaip jie reaguos? Visi ėjo lyg niekur nieko, ir aš pasijutau kvailokai su savo keistais neva potyriais.
Bet tada į aikštę įšlubavo svečias iš Maskvos, profesorius Sergejus Averincevas (profesorius turėjo įgimtą stuburo ydą). Pamačiau, kaip jis irgi stabtelėjo, loštelėjo atgal, lyg atsitrenkęs į kažkokią užtvarą ir nustebęs ėmė žvalgytis. Susidūręs žvilgsniu su manim, jis švytėdamas priėjo prie manęs ir susijaudinęs paklausė: „Vy eto tože počuvstvovali? Da? Tože počuvstvovali?“ („Jūs tai irgi pajutote? Taip? Irgi pajutote?). Aš linktelėjau galva: taip, pajutau.
Mes neaptarinėjome, ką būtent pajutome. Ne tas laikas, ne ta vieta, ne tos aktualijos… Bet vienas kitą įsidėmėjome.
Maždaug po ketverių metų, 1995 m. rudenį Sankt Peterburge vyko tarptautinis ekumeninis kongresas, į kurį aš patekau, norėdama paimti interviu iš Irinos Ilovaiskajos-Alberti, vienos ryškiausių Vakarų Europos rusų diasporos asmenybių, Paryžiaus savaitraščio „Russkaja mysl‘“ leidėjos, energingos ekumeninio judėjimo dalyvės ir organizatorės (Interviu buvo paskelbtas savaitraščio „Dienovidis“ 1995 m. spalio 13 ir 19 d. numeriuose).
Į Šv. Mišias, kuriomis prasidėjo kongresas, ponia Irina atvykti nespėjo, todėl klebonas pasiūlė man sėsti į autobusą ir kartu su visais nuvažiuoti į Jusupovų rūmus, kuriuose kongresas tęsė darbą.
Nepažinau nė vieno iš dalyvavusių Šv. Mišiose, išskyrus kleboną, kuris į posėdį nevažiavo. Tad pasimetusi įvairiakalbių žmonių jūroje, kurioje net rusų kalbos nesigirdėjo, įlipau į autobusą ir žvalgiausi, kur prisėdus. Netikėtai išgirdau savo vardą, žiūriu – man moja jau akademiku tapęs S.Averincevas. Pasisodinęs mane šalia, iškart prisiminė 1991 m. susitikimą Vilniuje, o paskui deklamavo savo eilėraščius apie Vilnių, apie Lietuvą… Nežinau, ar tie Lietuvai skirti jo eilėraščiai yra kur nors skelbti, bet man jie pasirodė puikūs.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Iki susitikimo Vilniuje mes nebuvome pažįstami. Bet girdėjusi apie jį buvau, nes jis buvo gyva sovietinės Maskvos legenda: vienintelis SSSR mokslininkas, kuriam profesoriaus vardas buvo suteiktas nepaisant to, kad jis nebuvo ir netapo komunistų partijos nariu. Savotišku anekdotu tapo ir tas faktas, jog pats netarybiškiausias to meto mokslininkas už savo kandidatinę disertaciją apie Plutarchą buvo apdovanotas… Lenino komjaunimo premija. Matyt, valdžia tikėjosi „papirkti“ genialų jaunuolį, bet neišdegė… Jis liko ištikimas pasirinktoms vertybėms, tarp kurių buvo ir Plutarchui būdingas domėjimasis viskuo, kas žmogiška, atsisakymas aklai tikėti oficialiomis „tiesomis“ ir, pasak paties S. Averincevo, „gebėjimas girdėti ne tik save, bet ir savo pašnekovą“. Pastaroji savybė, kurią akademikas buvo priskyręs Plutarchui, kaip niekam kitam buvo būdinga pačiam mokslininkui. Tuo turėjau laimės įsitikinti ir aš.
Apie nepaprastą žmogų ir mokslininką nerašė to meto laikraščiai, nerodė TV. Kaip nebuvo skelbiamos ir jo paskaitos, į kurias klausytojai plūste plūsdavo. Žinios apie jį, kaip ir dera legendinėms asmenybėms, sklisdavo „gyvai“, iš lūpų į lūpas… Didžiausią pasisekimą ne tik akademinėje, bet ir plačiojoje visuomenėje turėjo 1969 – 1972 m. Maskvos universiteto Istorijos fakultete skaitytos paskaitos apie Bizantijos laikų estetiką, kuriose praktiškai buvo teikiamos žinios apie ortodoksiškąją krikščionybę. Pasakojama, kad kartą susirinkusi minia buvo tokia didelė ir tiršta, kad profesorius negalėjo pro ją prasiskverbti į savo paties paskaitą.
Kilus gana aštriai polemikai tarp vadinamųjų „neoslavofilų“ ir „neovakariečių“ (неославянофилы и неозападники), S. Averincevui buvo nepriimtinas tiek vienos, tiek kitos grupės radikalizmas. Savotiškai sekdamas ir įgyvendindamas Šv. Augustino mokymą, jis skelbė ir gynė tezę apie krikščionybę, kaip mažumos moralinį pasipriešinimą bet kokiam blogiui. Gal būt todėl jį taip sužavėjo mažos tautos taikus, moralinis pasipriešinimas „blogio imperijai“?
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Beje, S. Averincevas apskritai mėgdavo priminti, jog šėtonas turi dvi rankas, tad, nesiveldamas į slavofilų ir „zapadnikų“ ginčus, jis nepriimdavo ir to melo, kurį, jo nuomone, skleidė tiek imperijos ideologai, tiek ir liberalai, į jų propagandą atsakydamas klausimu: „Ir tai viskas, ką jūs galite pasiūlyti?“
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Tad nors mokslininkas garsėjo savo nepraktiškumu buityje, idėjų pasaulyje jis jautėsi tvirtai ir laisvai, permatydamas kiaurai tiek utopijas, tiek ir kitokias spekuliacijas.
Apie šitą Laisvės ir Lietuvos draugą būtų galima rašyti ir rašyti. Bet juk tomis dienomis, prasidėjusiomis su Sąjūdžio gimimu ir apogėjų pasiekusiomis Sausio 13-sios naktį, lietuvių tauta pelnė daugybę draugų daugelyje pasaulio kraštų…
Prisimenu, ką rašiau po susitikimo ne tik su I. Ilovajskaja-Alberti (beje, irgi nuoširdžiai rėmusia Lietuvos laisvinimąsi iš imperijos gniaužtų), bet ir su S. Averincevu: „Aš žiūrėjau į akademiką, klausiausi jo ir negalėjau atsistebėti: kokio nepaprasto laiko būta Lietuvoje, kokio geriausių, tauriausių žmonių jausmų ir minčių atsiskleidimo pasauliui meto, jei vien prisiminimas apie tą laiką dar ir šiandien gali taip sujaudinti šį daug mačiusį ir daug žinantį žmogų“ (cituojama pagal „Tremtinys“, 1995 m. spalis, Nr. 40).
Taip, tai būta išties nepaprasto laiko: lietuviai buvo tapę didžia tauta.
Buvo…
Deja, ne kiekvienas po nakties išaušęs rytas būna šviesesnis už naktį. Ypač jei ta naktis – šventa.
