Iš einamų pareigų traukiasi prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas, Prezidentūros Nacionalinio saugumo grupės vadovas Jonas Vytautas Žukas, vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė bei Komunikacijos grupių vadovas, vyriausiasis šalies vadovo patarėjas Aistis Zabarauskas.
Birželio mėnesį darbą Prezidentūros kanceliarijoje taip pat baigia Teisės grupės patarėjos Ieva Saudargaitė bei Vida Petrylaitė. Tai ketvirtadienį pranešė pati Prezidentūra.
Kaip skelbiama pranešime spaudai, G. Nausėda vadovauti Nacionalinio saugumo grupei paskyrė Darių Kuliešių. Švietimo, mokslo ir kultūros grupei nuo liepos 15 d. vadovaus istorikė dr. Jolanta Karpavičienė, ėjusi Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai pareigas. Tuo tarpu naujasis Komunikacijos grupės vadovas bus paskelbtas liepos mėnesį.
„Ankstesni grupių vadovai priėmė sprendimus tęsti darbus kitose srityse. Buvęs vyriausiasis Prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui Jonas Vytautas Žukas vystys privačią veiklą, vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Sonata Šulcė tęs kūrybinį ir mokslinį darbą, o vyriausiasis patarėjas komunikacijai Aistis Zabarauskas grįš į privatų sektorių“, – rašoma pranešime.
Savo ruožtu G. Nausėda, komentuodamas patarėjų pasitraukimus, jiems padėkojo.
„Pirmieji kadencijos metai yra vienas sudėtingiausių etapų, kuomet reikia praminti naujus dalykinių ryšių takus Prezidento institucijos santykiuose tiek su kitomis valdžios grandimis ir visuomenės grupėmis, tiek čia, institucijos viduje, tarp patarėjų grupių. Tuo pat metu reikia brėžti aiškias politines linijas ir jas įgyvendinti. Nuoširdžiai dėkoju savo patarėjams už jų indėlį formuojant Prezidento politiką pirmaisiais metais. Mano pasitikėjimas šiais žmonėmis ir pagarba jiems nesibaigia su jų paskutine darbo diena, bet pasipildo žmogišku dėkingumu. Pradėtus darbus tęs ir plės savomis iniciatyvomis naujieji grupių vadovai“, – sako prezidentas.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Šeštadienį atidavėme paskutinę pagarbą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadui ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui, nuo 1953-ųjų – aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūno, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Dalinuosi kalba, kurią pasakiau prie jo kapo.
Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.
Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Reikėjo beveik trijų atgautos Nepriklausomybės dešimtmečių, kad pradėtų vertis durys ir į tragišką mūsų tautos naujųjų laikų istoriją.
Drąsiai skiriu šias dvi paraleles, nes, manau, tai ne atsitiktinumas, bet glaudžiai susiję dalykai. 1918–1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir lietuvių tautos sąmonėje padėjo pamatą naujajai kartai, kuriai teko didieji išbandymai dviejų XX-ojo amžiaus demoniškų galybių sankirtoje – Hitlerio ir Stalino kruvinose batalijose plėšriai raižant Europą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Amerikoje, bet užaugo ir subrendo Naujojoje Lietuvoje. Kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio pastangomis įkurtoje „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Adolfas mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų. Čia formavosi jaunojo žmogaus asmenybė, pasaulėžiūra ir krikščioniškos gyvenimo vertybės. Būtent tos kilnios vertybės jį įkvėpė toliau siekti žinių studijuojant pedagogiką, o vėliau ir karybą.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio jaunų žmonių siekius ir gyvenimus. Bolševikinė Lietuvos okupacija drastiškai pakeitė ir Adolfo Ramanausko-Vanago likimą. Patekęs į apsisprendimo kryžkelę, jis pasirinko sunkų nelygios kovos kelią. Mokytojas atsisakė būti saugumo agentu ir šnipinėti savo mokinius, nors dalis jau ėjo tuo keliu… Tuo metu tai buvo aiškus pasirinkimas gyventi ar mirti.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir represijoms, Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945 m. pavasarį tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mylimą mokytojo darbą lėmė ne tik partizanų pasisakymai, kasdien matomos okupantų sovietizacijos pastangos ir patiriamos žmonių kančios. Apsispręsti padėjo tėvų išugdyta meilė Tėvynei, siekis išsaugoti laisvą Lietuvą. Vėliau apie partizanų misiją jis rašė: „Pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo.“ Istorikai teigia, kad 1945-ųjų vasarą partizanų gretose buvo jau keliolika tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų ir moterų. Nelygioje kovoje per dešimtmetį jų žuvo apie 20 tūkstančių.
Savo ryžtu ir patriotiškumu Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdys ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova, todėl buvo aktyvus pogrindžio spaudos leidybos organizatorius, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės Varpas”. Vėliau redagavo „Partizaną“ ir paliko savo prisiminimus, kurie šiandien padeda mums geriau suprasti partizanų ryžtą ir pasiaukojimą.
Dešimt metų trukęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo mūsų tautos gilaus patriotizmo ir pilietinės tvirtybės unikalus reiškinys. Adolfas Ramanauskas išbuvo toje, rodos, beviltiškoje kovoje iki galo, neprarasdamas vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Jis buvo tvirtai įsitikinęs pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
Šiandien tų įvykių tyrinėtojai istorikai įvertino Adolfo Ramanausko nuostatas ir veiklą kaip labai kryptingą ir disciplinuotą. Kaip karininkas ir partizanų vadas jis siekė sujungti partizanų kovą ir ruošti juos išsilaisvinimo karui, griežtai laikantis karinės tvarkos. Kaip pilietis priešinosi okupaciniam režimui ir trukdė jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, stengėsi apsaugoti žmonių pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Drąsi ir nuosekli A. Ramanausko veikla, ryžtinga asmenybė ir atkaklus charakteris įkvėpdavo laisvės kovotojus, tačiau kėlė didelį saugumiečių įniršį. Jo persekiojimui buvo skirti patys geriausi agentai ir šnipai.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins – mums bus skaudu“, – prieš daugelį metų savo dienoraštyje užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien matome, kad iš dalies jis buvo teisus: net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę dalis visuomenės nepripažino partizanų didvyriškumo, o išdaviko ir prisitaikymo keliu nuėję kolaborantai ir jų palikuonys dar ir šiandien juos keikia. Tačiau Adolfo Ramanausko memuaruose randame paaiškinimą: „Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, – vis kas nors prilips“.
Generolas buvo įsitikinęs, kad bolševikai visai nesivaržo panaudodami bet kokius būdus, net ir pačius žiauriausius, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisino priemones. Priešą jis vadino „tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotoju“.
Labai gaila, bet šiam drąsiam kariui, kaip ir daugeliui partizanų, teko iki galo išgerti išdavikų ir okupantų neapykantos taurę ir patirti nežmoniškus kankinimus, kai galų gale 1956 m. jis buvo Kaune išduotas, suimtas ir nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje. Sunku net suvokti, kiek neapykantos, žiaurumo ir keršto gali būti budelių sielose, kad galėtų taip žvėriškai draskyti gyvą žmogų. Iš to galima tik matyti, kokia grėsminga SSSR saugumiečiams atrodė Adolfo Ramanausko-Vanago, kaip ir visų partizanų, kova. Kita vertus, šiandien privalome labai sąmoningai kiekvienas sau atsakyti, ar sugebėtume atlaikyti pačius didžiausius išbandymus, ar sugebėtume suvaldyti savo paties siaubą kritinėmis aplinkybėmis?
Man didelė garbė šiandien tarti atsisveikinimo žodžius ir paskutinį kartą atiduoti pagarbą kovojusios Lietuvos kariuomenės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Noriu priminti, kad už mūsų dabartinį gyvenimą, už Lietuvos valstybės ir kiekvieno mūsų laisvę yra sumokėta labai brangiai. Tai tūkstančių partizanų tikėjimas laisvės idealais ir paaukotos gyvybės. Pamąstykime apie tai dažniau – galbūt bus mažiau pykčio ir nusivylimo, beprasmių ambicijų, nepasitenkinimo ir savanaudiškų paskatų.
Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į Lietuvos laisvės kovotojus. Mūsų pareiga – ruoštis didžiausiems išbandymams, jei reikės. Mes turime labai kilnius ir garbingus ištikimybės Lietuvos valstybei pavyzdžius.
Vienas didis Lietuvos poetas rašė:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kančios ir skausmas, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus.
Lietuvos kariuomenė šiandien, Jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš Jus savo vėliavas, Tamsta Generole.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Jono Vytauto Žuko vadovaujama delegacija su oficialiu dviejų dienų vizitu lankysis Ukrainoje.
Pirmąją vizito dieną, ketvirtadienį, gen. ltn. J. V. Žukas lankysis Javoviro poligone esančiame Tarptautiniame taikos palaikymo ir saugumo centre, kur susipažins su JAV vadovaujamos daugianacionalinės karių rengimo (angl. Joint Multinational Training Group – Ukraine) programos įgyvendinimu ir susitiks su karinėje mokymo operacijoje dalyvaujančiais instruktoriais iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono.
Delegacija taip pat vyks į Berdyčive esančią 142-ąją Ukrainos specialiųjų pajėgų bazę, kur susitiks su šių pajėgų vadu generolu majoru Igoriu Luniovu ir čia karinėje mokymo operacijoje dalyvaujančiais Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų instruktoriais.
Penktadienį, gruodžio 8 d., Lietuvos kariuomenės vadas Kijeve susitiks su Ukrainos kariuomenės vadu generolu Viktoru Muženka ir Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininku Aleksandru Turčinovu. Susitikimuose ketinama aptarti dvišalį ir daugiašalį Lietuvos-Ukrainos karinį bendradarbiavimą, saugumo situaciją ir aktualius Ukrainos kariuomenės reformavimo klausimus.
Lietuvos kariuomenės pateiktais duomenimis, šiuo metu karinėje mokymo operacijoje Ukrainoje dalyvauja apie 30 Lietuvos karių.
Rusijos karinės pratybos Zapad 2017. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 20 dieną pasibaigusios karinės pratybos „Zapad” didesnių provokacijų nesukėlė, tačiau baigėsi tik aktyvioji pratybų fazė – Kaliningrado srityje jos dar tęsiasi, teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Antradienį Krašto apsaugos ministerijoje buvo pristatytas pirminis praėjusią savaitę pasibaigusių pratybų „Zapad” vertinimas. Pratybas apžvelgė krašto apsaugos ministras R. Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas ir karinės žvalgybos vadas Remigijus Baltrėnas.
Pasak krašto apsaugos ministro, šiuo metu yra pasibaigusi tik aktyvioji „Zapad” fazė, tačiau didesnių pažeidimų ir provokacijų pratybos nesukėlė.
„Baigėsi aktyvioji fazė Baltarusijoje. Kaliningrado srityje pratybos tebesitęsia. Pirminiais vertinimais, neskaitant kelių nusižengimų, pratybos neperaugo į didesnę provokaciją. Noriu padėkoti visoms su krašto apsauga susijusioms institucijoms, akivaizdu, kad skiriamas didelis dėmesys suveikė”, – komentavo R. Karoblis.
Čekijos karių sutikimo ceremonija. centre – Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Lauros Skiesgilienės nuotr.
Ministras išskyrė septynis pagrindinius pratybų vertinimus akcentuodamas, kad Rusija tampa vis didesniu pavojumi Baltijos šalims ir visai NATO.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visų pirma pabrėžtina Rusijos agresija tiek ruošiantis pratyboms, tiek jų metu. Taip pat pratybų metu teikiama informacija, tikėtina, turėjo dezinformacinį pobūdį. Trečia, pratybų metu vyko puolimo simuliacija prieš visas Baltijos šalis.
Pratybų metu buvo stebimas akivaizdus taktinių ir strateginių sprendimų panaudojimas, realūs bombardavimai šalia Lietuvos sienos.
Išskirčiau ir tai, kad Rusija mokosi iš ankstesnių savo klaidų. Tai nebe ta kariuomenė, kuri buvo 2009 ar 2014 metais. Mokomasi iš klaidų Sirijoje, o kariuomenė akivaizdžiai stiprėja.
Trumpėja ir Rusijos kariuomenės reagavimo laikas. 24-48 valandos yra realus reakcijos laikas pradėti karinius veiksmus. Taip pat rusų kariuomenė sustiprinta modernia amunicija, diegiamos naujos technologijos”, – pratybas vertino R. Karoblis.
Ministras, kariuomenės ir karinės žvalgybos vadai, pristatę savus vertinimus, pateikė ir pirmines „Zapad” išvadas.
„Regioninė situacija negerėja, Rusijos ginkluotos pajėgos nesilpnėja, ginkluotės realizavimas tęsiasi. Rusija yra ir liks NATO konvenciniu iššūkiu. Mūsų, krašto apsaugos institucijų, tikslai – tolesnis bendradarbiavimas su NATO ir visuomenės atsparumo didinimas”, – kalbėjo V. J. Žukas ir R. Baltrėnas ir R. Karoblis.
R. Baltrėno teigimu, karių skaičius pratybose, kaip ir tikėtasi, kelis kartus viršijo oficialius duomenis.
Rugsėjo 17-18 dienomis Lietuvoje lankęsis NATO Specialiųjų operacijų vadavietės (angl. NATO Special Operations Headquarters, NSHQ) vadas viceadmirolas Kolinas Kilrainas (Colin Kilrain), Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė su Lietuvos kariuomenės vadu generolu leitenantu Jonu Vytautu Žuku aptarė saugumo situaciją Lietuvoje ir Baltijos regione.
Susitikimų metu buvo diskutuojama apie pasirengimą veikti hibridinio konflikto aplinkoje, Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgumų vystymą nacionaliniams ir NATO poreikiams, aptartas tolimesnis Ukrainos karių mokymas ir rengimas pagal nustatytus NATO standartus.
Lietuva kiekvienais metais skiria vieną specialiųjų operacijų eskadroną ir personalą į komponento vadavietę NATO greito reagavimo pajėgose (NRF). Lietuvos kariai Ukrainoje vykdo karinę mokymo paramą vietos Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų kariams, siekiant įgyvendinti NATO ir Ukrainos pasirašytus bendradarbiavimo susitarimus.
NATO Specialiųjų operacijų vadavietės misija – koordinuoti visų NATO specialiųjų operacijų vykdomą veiklą ir prisidėti prie pajėgumų ir galimybių vystymo. Vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Europoje nurodymu NATO Specialiųjų operacijų vadavietė skiria aukštos parengties vadovavimo ir valdymo elementą reaguoti į susidariusias krizines situacijas regione.
Kasdieninėje veikloje NATO Specialiųjų operacijų vadavietė tiek NATO, tiek sąjungininkams bei partneriams teikia specialiųjų operacijų ekspertų patarimus, informaciją, mokymus, švietimą, vykdo reagavimo į krizes planų sudarymą. NATO Specialiųjų operacijų vadavietė turi specialiųjų operacijų mokyklą, kurioje vykdo operacinio lygmens personalo rengimą planavimo, žvalgybos ir profesinio vystymosi srityse. Papildomai be operacinio lygmens kursų taip pat yra medicinos, aviacijos paramos ir įkalčių surinkimo ir tyrimo kursai.
Lietuvos krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio teigimu, šiuo metu nėra požymių, kad Rusijos ir Baltarusijos rugsėjį rengiamos pratybos „Zapad 2017“ gali būti panaudotos kaip priedanga realioms operacijoms. Vis dėlto Lietuva atidžiai stebi saugumo situaciją regione ir vykdomus pasirengimus pratyboms.
„Informacija yra nuolat keičiamasi šalies viduje, su NATO ir šalimis sąjungininkėmis, tad esame pasirengę reaguoti į grėsmes ir netikėtas situacijas, jeigu tokios kiltų“, – teigė krašto apsaugos ministras, antradienį susitikęs su vidaus reikalų ministru Eimučiu Misiūnu ir aptaręs tarpinstitucinį bendradarbiavimą artėjant pratyboms.
Ministras E. Misiūnas taip pat teigia, kad kol kas nėra jokių signalų, rodančių, jog Lietuvos gyventojams reikėtų nerimauti dėl šalia mūsų šalies sienų rengiamų pratybų.
Susitikime Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe dalyvavo ir kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas bei Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų vadovai.
Susitikimo dalyviai tarėsi, kaip bus koordinuojami veiksmai pratybų aktyviosios fazės metu. Tokio pobūdžio susitikimai tarp Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų institucijų vyksta nuolat, siekiant užtikrinti sklandų keitimąsi naujausia informacija ir galimų veiksmų suderinamumą.
