Demokratijos garbintojas Ž. Ž. Ruso tikėjo žmogaus prigimties natūraliu gerumu, manė, kad jis atsiskleis visa esme, kai bus įgyvendinta liaudies valdžios forma. Kaip nugalėti blogį, kurti aukštesnį žmogaus tipą – tokio uždavinio Ž. Ž. Ruso nesprendė. Manyta, kad tereikia liaudžiai nuimti grandines, duoti valią, pagal ją sukurti visuomenę, o tada ir ateisianti tobula, gera natūrali būsena. Šį teiginį paneigė gyvenimas, istorinė patirtis ir gilesnė mintis. Pasirodė, kad liaudies valia nėra Dievo valia, kad ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga, valios gali ir nebūti, kad, vadovaujantis demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti blogį, pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis, demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė, turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.
Continue reading „Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama”
