Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt fotoVokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 10 d. (dpa-ELTA). Lenkija nori įtrauki Izraelį į derybas su Vokietijos vyriausybe dėl per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos padarytos žalos atlyginimo. Pirmiausiai su diplomatine nota bus kreiptasi į vyriausybę Berlyne, vokiečių žurnalui „Spiegel“ sakė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
„Mes norime derėtis Berlyne ir pasikviesti ir Izraelio atstovus – juk pusė lenkų aukų buvo žydų kilmės žmonės“, – pridūrė jis.
Praėjusią savaitę parlamento komisija Varšuvoje pateikė ataskaitą, kurioje karo žala Lenkijoje vertinama, 1,3 trln. eurų. Valdančiosios PiS partijos pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis tada pakartojo reikalavimą dėl reparacijų.
Vokietijos vyriausybė atmeta reikalavimą dėl reparacijų, nes mano, kad šis klausimas politiškai ir teisiškai išspręstas sutartimi „Du plius keturi“. Ši sutartis leido suvienyti Vokietiją dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nes šalis pripažino esamą sieną su Lenkija.
Preliminariais vertinimais, didžiausio per pastarąjį šimtmetį potvynio Belgijoje liepos 14-16 d. d. padaryta žala viršija 10 mlrd. eurų, galutinė suma dar nežinoma. Tai ketvirtadienį pranešė televizijos kanalas RTL-TVI.
„Potvynio padarytą žalą aiškinasi Valonijos (pietinio prancūzakalbio Belgijos regiono) vyriausybė, ji jau viršija 10 mlrd. eurų“, – pažymėjo kanalas.
Savaitės pradžioje Valonijos vyriausybė paskelbė, kad rengiamas skubus paramos regiono atkūrimui planas, kurio apimtis – 2 mlrd. eurų. 800 mln. eurų šiam planui bus pervesta iš kito Valonijos ekonomikos rėmimo plano, kuriuo siekiama gaivinti regioną po koronaviruso pandemijos. Regiono vyriausybė taip pat tikisi Europos Sąjungos pagalbos.
Oficialiais ketvirtadienio ryto duomenimis, Belgijoje per potvynį žuvo 32 žmonės, jie visi atpažinti, dar 18 gyventojų laikomi dingusiais be žinios. Sugriauta ir suniokota daugiau kaip 10 tūkst. namų, iki šiol apie 1,5 tūkst. namų tebėra be geriamojo vandens, 10,5 tūkst. namų – be elektros ir 10 tūkst. – be dujų.
Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.
Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.
Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.
Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.
Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.
Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje
Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.
Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.
Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?
Registrų centras. registrų centro nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovas Arvydas Anušauskas kreipėsi į ekonomikos ir inovacijų ministrą Rimantą Sinkevičių bei Registrų centro generalinį direktorių Saulių Urbanavičių, klausdamas apie tai, kas jau yra suplanuota padaryti, kad valstybės piliečiams svarbūs visų elektroninių registrų duomenys būtų saugūs bet kokių krizių ar stichinių nelaimių ar net karo metu. Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Penktadienį vis dar neveikia e. sveikatos sistema. Nors tvirtinama, kad visų registrų – ypač didžiosios e. sveikatos sistemos – duomenys saugūs, atkurti, tačiau nėra garantijos dėl nepasitaikysiančių klaidų. Neveikiant e. sveikatai ne tik gali kilti žala ir rizika piliečių sveikatai, bet galimos ir kitos grėsmės – duomenys gali būti lengvai prarandami, nutekinami“, – teigia A. Anušauskas.
Seimo narys yra įsitikinęs, kad „kiekviena krizė – tai ir galimybė sustiprėti, jei tik imamasi adekvačių priemonių keisti padėčiai, taisyti trūkumus“.
Anot Seimo nario, verta atkreipti dėmesį į visų šalies informacinių technologinių (IT) sistemų strategijos ir valdymo tobulinimą, ne tik į technines IT detales.
Kaip primena ELTA, Seimo Socialdemokratų partijos frakcija reikalauja valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus S. Urbanavičiaus atsakyti į klausimus dėl aukščiausios saugumo kategorijos, tai yra e. sveikatos sistemos ir kitų Registrų centre saugomų duomenų bazių, atkūrimo.
Socialdemokratai klausia, ar Registrų centro vadovas prisiims atsakomybę, kokia žala yra padaryta per tą laiką, kai buvo neprieinami Registrų centro duomenys, ir kaip ta žala bus kompensuota.
Gavę Registrų centro vadovo S. Urbanavičiaus paaiškinimus spręsime, ar nėra pagrindo kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, sako socialdemokratai.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, komentuodamas Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus ir Lietuvos bankų asociacijos vadovo Manto Zalatoriaus sulaikymą, sako, kad žala galėjo būti padaryta valstybės biudžetui ir visiems mokesčių mokėtojams.
E. Pašilis antradienį pranešė, kad taip pat sulaikyti dar 4 asmenys.
„Turimi duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad LVK prezidentas, pasinaudodamas savo padėtimi, pažintimis ir santykiais, atstovaudamas jos narių, taip pat kitų subjektų interesams, galimai už neteisėtą piniginį atlygį darė poveikį priimant svarbius teisės aktus ir sprendimus“, – antradienį spaudos konferencijoje sakė E. Pašilis.
„Akivaizdu, kad (…) konkretūs teisės aktai negali tarnauti atskiroms grupėms. Kyla pagrįstų klausimų, kad žalą galėjo padaryti visai valstybei, valstybės biudžetui ir padidėti mokestinės prievolės visiems Lietuvos piliečiams“, – kalbėjo E. Pašilis.
Jis akcentavo, kad „ikiteisminis tyrimas nėra nukreiptas prieš bankus ar sąžiningai veikiantį verslą.“
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Sąjūdžio prieš Astravo AE lyderiai antradienį kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą ragindami užtikrinti, kad branduolinės avarijos ar incidento Astrave atveju Lietuvai būtų atlyginta visa padaryta žala. Susikūrusio sąjūdžio iniciatoriai reikalauja, kad dėl galimai patirtos žalos su ieškiniu būtų galima iškart kreiptis į Lietuvos teismą.
Prezidentas taip pat raginamas inicijuoti Lietuvos pasitraukimą iš Vienos konvencijos, kuri šiuo metu, kaip teigia iniciatoriai, apriboja Lietuvos piliečių ir valstybės teises į galimos žalos atlyginimą.
„Lietuva ir Baltarusija yra 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą narės. Pagal šią konvenciją Baltarusijos atsakomybė už Astravo AE avarijos galimai padarytą žalą yra apribota 360 milijonų eurų. Palyginti: Černobylio avarijos padaryta žala siekė 700 milijardų, o Fukušimos – 250 milijardų eurų. Lietuva branduolinės žalos atlyginimo (reklamacijos) galėtų reikalauti tik Baltarusijos teisme. (…) Todėl tolimesnis Lietuvos dalyvavimas Vienos konvencijoje ne tik neatitinka, bet yra priešingas Lietuvos ir jos žmonių interesams. Kviečiame Jus ir visus Lietuvos žmones telktis, veikti kartu, o tuo pačiu Lietuvos Seimą ir Vyriausybę, nedelsiant inicijuojant Lietuvos pasitraukimą iš Vienos konvencijos“, – rašoma prezidentui G. Nausėdai perduotame Sąjūdžio prieš Astravo AE kreipimesi.
Pilietinę visuomenę ir skirtingų pažiūrų politikus suvienijusio Sąjūdžio prieš Astravo AE kreipimąsi, skirtą Lietuvos prezidentui, pasirašė vienas Sąjūdžio steigėjų, jo valdybos pirmininkas europarlamentaras Petras Auštrevičius, Sąjūdžio prieš Astravo AE Garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis bei Sąjūdžio prieš Astravo AE Tarybos nariai.
„1988 m. birželio 3 d. gimęs pilietinis judėjimas atvedė į Kovo 11-ąją. Sąjūdis prieš Astravo AE yra gimstantis pilietinis judėjimas. Pilietinis judėjimas yra stipriausia jėga, kuri gali pasipriešinti Astravo monstrui, iškilusiam virš Vilniaus, Lietuvos ir visos Europos“, – teigiama kreipimesi į prezidentą. Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sąjūdžio prieš Astravo AE valdybos narys Arvydas Sekmokas pažymi, kad Lietuvos buvimas tarp Vienos konvenciją ratifikavusių valstybių dabartinėmis aplinkybėmis, šalia Lietuvos kylant Astravo atominei jėgainei, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos interesams.
„Vienos konvencija yra naudinga toms valstybėms, kurios vysto ar ketina ateityje vystyti branduolinę energetiką, tačiau visiškai nenaudinga šalims, pasirinkusioms žaliąjį kursą ir prioritetą teikiančioms savo gyventojų sveikatos ir turto apsaugai. Pasitraukdama iš Vienos konvencijos Lietuva nebūtų vienintelė ES valstybė, kuri gintų savo gyventojų teises, remdamasi nacionalinėje teisėje įtvirtintomis priemonėmis. Analogišką tvarką taip pat taiko tokios Europos Sąjungos valstybės kaip Austrija, Kipras, Airija, Liuksemburgas ir Malta, kurios principingai laikosi antibranduolinės politikos“, – teigia A. Sekmokas.
Sąjūdžio prieš Astravo AE vadybos narys ir MRU partnerystės profesorius dr. Herkus Gabartas pažymi, kad Lietuvai pasitraukus iš Vienos konvencijos, teisme svarstytinos branduolinės žalos dydis nebūtų susijęs su žala, padaryta Baltarusijos ar kitų valstybių teritorijose, todėl žalos dydis bus priteisiamas be apribojimų.
„Lietuvos teismas galėtų objektyviai įvertinti visą Lietuvos teritorijoje padarytą branduolinę žalą, o nukentėjusieji galėtų reikalauti atlyginti patirtus nuostolius iš bet kurio asmens, dėl kurio veiksmų ar neveikimo ir kilo toji žala, pvz., iš Astravo AE operatoriaus, statybos generalinio rangovo „Rosatom“ ar Baltarusijos valstybės“, – teigia prof. H. Gabartas.
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija.
Lenkija po 2019 metų gali pradėti skaičiuoti, kokią žalą patyrė šalis per Antrąjį pasaulinį karą dėl Sovietų Sąjungos veiksmų. Tokį pasiūlymą pirmadienį laikraštyje „Rzeczpospolita“ paskelbtame interviu pateikė valdančiajai „Teisės ir teisingumo“ partijai atstovaujantis Seimo deputatas Arkadiuszas Mularczykas.
„Manau, kad per kitą Seimo kadenciją turi būti parengtas pranešimas apie Sovietų Rusijos padarytą žalą. Žinau, kad panašius dokumentus parengė Baltijos valstybės. Žinoma, bus sunku juos realizuoti, nes dabartinė Rusija nepaiso teisės ir tarptautinės tvarkos. Bet toks pranešimas turi būti parengtas“, – sakė Lenkijos Seimo deputatas.
Reparacijų tema Lenkijoje pradėta svarstyti nuo praėjusių metų liepos mėnesio, kai valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis niekada neatsisakė Vokietijos kompensacijų. Savo ruožtu tuometis nacionalinės gynybos ministras Antonis Macierewiczius Lenkijos televizijai teigė, jog Varšuva teisiniu požiūriu pagrįstai gali reikalauti iš Berlyno reparacijų.
Vokietijos vyriausybė ne kartą pareiškė nematanti pagrindo kokioms nors išmokoms, kadangi Lenkija 1953 metais oficialiai atsisakė reparacijų. Varšuva tvirtina, kad 1953 metų sutartis buvo pasirašyta pažeidžiant teisę ir SSRS darant spaudimą, ji buvo aktuali tik jau nebeegzistuojančioms Vokietijos Demokratinei Respublikai ir Lenkijos Liaudies Respublikai, kuri nebuvo savarankiška suvereni valstybė.
Džonas Vokeris (jaunesnysis) – JAV KJP dimisijos karininkas, suimtas 1985 metais, apkaltinus šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Džonas Vokeris (John Walker, g. 1937) surinko šnipų grupę, į kurią įėjo jo sūnus Maiklas Vokeris ir brolis kapitonas leitenantas Artūras Dž. Vokeris, o taip pat vyresnysis radistas Džeris A. Vitvortas (visi trys tarnavo JAV KJP).
Džono Vokerio byla tapo didžiausia šnipinėjimo byla per visą Amerikos karinio jūrų laivyno istoriją, o jo grupės padaryta žala – pati rimčiausia. Dž. Vokeris, galėjęs prieiti prie pačių slapčiausių užšifruotų medžiagų, tapo šnipu, galimas dalykas, 1967 metais (atėjęs į Sovietų ambasadą Vašingtone ir savanoriškai pasiūlęs savo paslaugas), kai tarnavo povandenininkų mokomajame centre Čarlstone Pietų Karolinos valstijoje. Tada ten Dž.Vokeris ir nusipirko barą ir restoraną.
Lietuvos bendrovės ir ERPB (Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko) valdoma Energetikos bendrovė „E energija“ inicijavo tarptautinio arbitražo procedūras prieš Latvijos Respubliką ir šių metų rugpjūčio 17 dieną pateikė pareiškimą Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimų centrui, esančiam Vašingtone (JAV), dėl ginčo sprendimo pagal šio tarptautinio arbitražo taisykles.
Lietuvos energetikos bendrovė “E energija” pagal sutartį su Latvijos respublikos Rezėknės savivaldybe nuo 2004 m. investavo į rajono šilumos ūkio modernizavimą. 2008 metais Rezėknės rajono savivaldybė paskelbusi ekstremalią padėtį anksčiau laiko nutraukė 30 metų turėjusią galioti šilumos ūkio ilgalaikės nuomos sutartį, bei, be atlygio už investicijas, panaudodama ginkluotosios policijos pajėgas, jėga perėmė tiek privataus investuotojo lėšomis modernizuotą ir pagerintą turtą, tiek ir tą turtą, kuris priklausė pačiam privačiam investuotojui nuosavybės teise.
Vilniaus apygardos administraciniam teismui šių metų gegužės mėnesį buvo įteiktas skundas. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, jo nenagrinėti – negalima.
Tačiau situacija – sudėtinga. Mat skunde nurodytas atsakovas – pati Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Skundą pasirašė VšĮ Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinės sąjungos vadovė Violeta Seiliuvienė.
Profesinės sąjungos lyderės V. Seiliuvienės tvirtinimu, Vyriausybė jiems, greitosios medicininės pagalbos darbuotojams, per pastaruosius trejetą metų dėl diskriminacinių veiksmų padarė neturtinę žalą, kuri, pareiškėjų nuomone, įvertinta trimis milijonais litų.
Oficialus skundo pavadinimas – “DĖLŽALOS, ATSIRADUSIOS DĖL CENTRINIŲ VALSTYBINIO ADMINISTRAVIMO SUBJEKTŲ NETEISĖTŲ VEIKSMŲ, ATLYGINIMO”.
Kauno apygardos teismas pagaliau paskelbė nuosprendį garsiojoje Kauno “auksinio” tualeto istorijoje.
Teismas nagrinėjo devyniolikos tomų bylą, kurioje įtarimai pareikšti dvylikai asmenų: devyniems savivaldybės tarnautojams ir trims tualetą stačiusios bendrovės “TK sprendimai” darbuotojams.
Keturiems teisiamiesiems buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, vienam – lygtinė, o septyni – išteisinti. Savivaldybės valdininkams buvo inkriminuojamas jiems patikėto turto išvaistymas ir dokumentų klastojimas.
Po 2008 metų rudenį baigtos tualeto statybos kilo skandalas, nes netoli Kauno pilies turėjo iškilti prie senamiesčio architektūros derantis pastatas, tačiau vietoj jo buvo pastatytas konteinerinis tualetas.
