KGB sugebėjo perimti daugiau kaip milijoną Amerikos slaptųjų pranešimų


Print

Džonas Vokeris (jaunesnysis) – JAV KJP dimisijos karininkas, suimtas 1985 metais, apkaltinus šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Džonas Vokeris (John Walker, g. 1937) surinko šnipų grupę, į kurią įėjo jo sūnus Maiklas Vokeris ir brolis kapitonas leitenantas Artūras Dž. Vokeris, o taip pat vyresnysis radistas Džeris A. Vitvortas (visi trys tarnavo JAV KJP).

Džono Vokerio byla tapo didžiausia šnipinėjimo byla per visą Amerikos karinio jūrų laivyno istoriją, o jo grupės padaryta žala – pati rimčiausia. Dž. Vokeris, galėjęs prieiti prie pačių slapčiausių užšifruotų medžiagų, tapo šnipu, galimas dalykas, 1967 metais (atėjęs į Sovietų ambasadą Vašingtone ir savanoriškai pasiūlęs savo paslaugas), kai tarnavo povandenininkų mokomajame centre Čarlstone Pietų Karolinos valstijoje. Tada ten Dž.Vokeris ir nusipirko barą ir restoraną.

Tokia jo žmonos Barbaros, kuri apskundė jį FTB agentams, versija. O pats Dž.Vokeris per tardymus pranešė, kad tapo šnipu, kai tarnavo karininku medžiagų siuntimo centre prie JAV Atlanto laivyno povandeninės flotilės štabo Norfolke Virginijos valstijoje.

Dž.Vokeris tarnybą KJP pradėjo 1955 metais ir tapo ryšių specialistu. 1962–1966 metais jis tarnavo dviejuose atominiuose povandeniniuose laivuose, apginkluotuose strateginėmis raketomis. Paskui buvo Čarlstonas, Norfolkas ir pagaliau karinis jūrų mokomasis centras San Diege, kur Vokeris ėjo radistų mokyklos direktoriaus pareigas. Ten jis susipažino su Dž..Vitvortu, vyresniuoju radistu, taip pat galėjusiu prieiti prie pačių slapčiausių užšifruotų medžiagų.

Dž.Vokeris išėjo iš KJP 1976 metais, bet šnipinėjimo nemetė. Dž.Vitvortas, o vėliau Vokerio sūnus Maiklas ir brolis Artūras, reguliariai perdavinėjo jam slaptus dokumentus. Palikęs karinę tarnybą, Dž.Vokeris atidarė Norfolke Virginijos valstijoje dvi komercines firmas: detektyvų agentūrą „Confidential Report‘s Ink.“ ir pasiklausymo įrenginių pašalinimo iš patalpų kompaniją „Electronic counter-spy Ink.“ .

Dž.Vokeris susitikinėjo su sovietų agentais Vienoje, Honkonge, Filipinuose ir, savaime suprantama, JAV. Manoma, kad sovietų ginkluotosiose pajėgose jis turėjo aukštą laipsnį.

Džono Vokerio duktė Lora Voker Šnaider tarnavo armijoje, kai tėvas nesėkmingai bandė užverbuoti į savo šnipų grupę ir ją. Lora prisimena, kaip jis ragino ją pasidaryti abortą (ji buvo nėščia), kad pasiliktų armijoje ir vykdytų jo pavedimus. „Jis sakė, kad išeidama iš darbo aš elgiuosi kvailai, kad man ateityje nieko nenusimato, kad aš niekam kitam netinku, kad aš visiška kvailė…“

Dž.Vokeris didžiavosi savo šnipinėjimu, jį vertino dalykiškai. „Nė vienas iš veikiančių ir potencialių mūsų organizacijos narių neturi klasikinių problemų, kurios persekioja daugelį žmonių, užsiimančių panašia veikla, – rašė jis savo šeimininkams rusams. – Tarp mūsų nėra narkomanų, alkoholikų ar homoseksualų. Mes psichologiškai santūrūs, subrendę žmonės ir turime galimybes saugiai „išplauti“ atlygius“.

1984 metų rudenį buvusi Vokerio žmona Barbara, Loros prispirta, pirmą kartą apskundė Džoną FTB vadovybei. Iki tol Barbara jau keletą metų žinojo, kad Vokeris užsiiminėja šnipinėjimu, ne kartą dalyvavo, kai jis dėjo į slaptavietę slaptas medžiagas arba pasiimdavo iš ten atlygį. Pastaruosius metus jie buvo vienas kitam svetimi, nesutarė tarpusavyje ir po kelių girtų kivirčų 1976 metais pagaliau išsiskyrė. Barbara du kartus buvo pranešusi FTB vadams apie savo vyrą, bet pirmą sykį į jos žodžius niekas rimtai nepažiūrėjo, nes ji buvo neblaivi.

Sekti Dž.Vokerį FTB agentai pradėjo 1984 metų pabaigoje, o 1985 metų gegužės 20 jis buvo sulaikytas po to, kai padėjo 129 slaptus dokumentus (pavogtus jo sūnaus iš lėktuvnešio „Nimic“) į slaptavietę Pulsvile Merilendo valstijoje. Netoli slaptavietės buvo pastebėtas sovietų vicekonsulas Aleksejus Tkačenka, kuris paliko JAV gegužės 23-ąją.

Teismo proceso išvakarėse 1985 metų spalį Džonas Vokeris ir jo sūnus Maiklas sutiko pripažinti savo kaltę ir padėti demaskuoti kitą jų grupės narį – Džerį Vitvortą. Džonas Vokeris buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o jo sūnus – 25 metams. Beje, Dž.Vokerio agentūrinis slapyvardis – „Nasrai“ – „Jaws“, sudarytas iš jo inicialų „J“ ir „W“. 

Per tyrimus Dž.Vokeris sistemingai žlugdė poligrafo („melo detektoriaus“) testus, kuriuos teikė tardymo organai. Tad jo prisipažinimais, kaip ir kada jis tapo šnipu ir kokie buvo jo šnipinėjimo mastai, nelabai patikėta.

Patys atlikę apskaičiavimus, Amerikos specialiųjų tarnybų analitikai priėjo išvadą, kad iki Dž.Vokerio suėmimo 1985 metais, pasitelkus jo perduotas rusams užšifruotas medžiagas, Sovietų Sąjungoje buvo perimta ir iššifruota daugiau kaip 1 milijonas Amerikos slaptų pranešimų!

„Rusai gavo priėjimą prie informacijos apie ginkluotę ir elektroninius įrenginius, apie viršvandeninių, povandeninių ir oro pajėgų apmokomąjį parengimą, apie mūsų kovinį pasirengimą ir taktiką, – sakė JAV gynybos ministras Kasparas W. Vainbergeris, paprašytas įvertinti Vokerio–Vitvorto grupės padarytą žalą. – Mes jau pastebime aiškius požymius, kad rusai orientuojasi visuose mūsų kovinių veiksmų vykdymo jūroje doktrinos aspektuose. Ir dabar mums aišku, kad tai tiesiogiai susiję su Vokerio šnipinėjimo veikla“.

Parengta pagal Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knygą “Enciklopedija špionaža”.

2012.10.11


Prisijunkite prie diskusijos