Naujoji Zelandija: identifikuotos visos 50 teroro akto Kraistčerče aukų. EPA-ELTA nuotr.
Šaudynes dviejose Naujosios Zelandijos mečetėse surengęs australas Brentonas Tarrantas netikėtai prisipažino kaltu dėl 51 žmogaus nužudymo, pasikėsinimo nužudyti 40 žmonių ir terorizmo, praneša „Deutsche Welle“.
29 metų amžiaus B. Tarrantas praėjusių metų kovo 15 d. surengė kruvinas šaudynes dviejose Kraistčerčo miesto mečetėse. Jis pražudė 51 žmogų, dar 40 žmonių sužalojo, o šaudynes transliavo tiesiogiai per socialinį tinklą feisbuką.
Naujojoje Zelandijoje dėl koronaviruso pandemijos galioja karantinas, todėl skubiai suorganizuotas teismo posėdis vyko nuotoliniu būdu, ir B. Tarrantas prisipažino garso ir vaizdo ryšiu iš Oklando kalėjimo.
„Taip, kaltas“, – Kraistčerčo aukštajam teismui prisipažino B. Tarrantas.
Iki šiol kaltinamasis neigė visus jam reiškiamus kaltinimus ir birželio 2 d. turėjo stoti prieš teismą.
Išpuolis dviejose Kraistčerčo mečetėse buvo pražūtingiausios šaudynės Naujosios Zelandijos šiuolaikinėje istorijoje ir paskatino šalies vyriausybę priimti naujus įstatymus, uždraudžiančius didžiąją dalį pusiau automatinių ginklų.
Vladas Grigaliūnas. Lietuvos literatūros ir meno archyvo foto.
Lietuvą pasiekė Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės narių dokumentai, perduoti ekspedicijos po Australiją ir Naująją Zelandiją metu.
Ekspedicijos rengėjai – Lietuvos literatūros ir meno archyvas ir Vasario 16-osios fondas. Tai ketvirtoji archyvo ekspedicija ieškant Lietuvai svarbaus dokumentinio kultūros paveldo užsienyje.
Į Lietuvą pargabenti XX a. 3-4 dešimtmečiais šalį palikusių tautiečių fotografijos, laiškai, Vokietijos Sulingeno perkeltųjų asmenų stovykloje dirbusių lietuvių sąrašai, barakų architektūriniai planai, knygos, Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės steigimo ir veiklos dokumentai, fotografijų albumai ir kt.
Pargabentas ir 1949 m. į Naująją Zelandiją atvykusių Grigaliūnų šeimos fondas. Vladas Grigaliūnas 1939 m. miškų departamento nurodymu buvo paskirtas Varėnos miškų urėdu. Jis aktyviai dalyvavo šaulių veikloje – buvo 57 Varėnos šaulių būrio vadas bei vienas iš 20 Varėnos II šaulių būrio ugniagesių komandos steigėjų, vėliau prisidėjo prie Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės veiklos.
Lietuvos literatūros ir meno archyve bus saugomi jo asmeniniai ir šeimos dokumentai bei fotografijos, o pirmadienį Lietuvos nacionaliniam muziejui bus perduotas V. Grigaliūnui priklausęs unikalus Varėnos urėdo švarkas bei medžioklės ragas.
Naujosios Zelandijos pargabenti lietuvių bendruomenės archyvai. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Perdavimo metu vyksiančioje spaudos konferencijoje, pasak Lietuvos literatūros ir meno archyvo pranešimo, istorinę švarko reikšmę aptars bei V. Grigaliūną pristatys dizaineris Giedrius Paulauskas, ekspedicijos dalyviai doc. dr. Juozapas Blažiūnas ir Vaida Jonušytė bei Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė dr. Rūta Kačkutė.
Slaptai.lt skelbia apžvalgininko, MRU docento Virgio Valentinavičiaus politinį komentarą. Dėmesio centre – Prezidentės D.Grybauskaitės ir premjero S.Skvernelio priešprieša, Rusijos kišimosi į Lietuvos politinį gyvenimą ypatumai, teroristinio akto prieš musulmonus Naujojoje Zelandijoje pamokos, keistos kai kurių kandidatų į Lietuvos prezidento postą draugystės…
Per ginkluotą dviejų mečečių užpuolimą Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, vyriausybės duomenimis, žuvo 40 žmonių. „Teroristiniam išpuoliui buvo gerai pasirengta“, – sakė premjerė Jacinda Arden. Spėjami užpuolikai nebuvo įtraukti į teroristų sąrašus.
Liudininkų teigimu, vienas vyras pradžioje ėmė šaudyti mečetėje miesto centre, kur šimtai musulmonų buvo susirinkę į penktadienio pamaldas. Vėliau šūviai aidėjo ir kitoje mečetėje. Padėtis ir praėjus kelioms valandoms po pirmųjų šūvių dar buvo neaiški.
Policijos atstovas Mike’as Bushas praėjus valandai po išpuolio reporteriams sakė, kad suimti trys įtartini vyrai ir moteris. Prie užpuolikų automobilių rasti pritvirtinti sprogmenys, kuriuos kariuomenė padarė nekenksmingus.
Pirmieji šūviai, anot liudininkų, pasigirdo 13.45 val. vietos laiku (01.45 val. Vidurio Europos laiku). Mečetėje tuo metu buvo per 300 tikinčiųjų. Pasak liudininkų, šaulys buvo baltaodis vyras, buvęs su šalmu ir neperšaunama liemene. Savo automatiniu ginklu jis vis šaudė į žmones.
Vienas tikinčiųjų Mohanas Ibrahimas laikraščiui „New Zealand Herald“ kalbėjo apie „šoko momentą“. „Tada visi žmonės pradėjo bėgti“, – sakė jis. Kitas liudininkas Ahmadas al Mahmiudas teigė: „Nuaidėjo mažiausiai 50 šūvių, greitai vienas po kito. Galėjo būti ir šimtai“.
Po išpuolio policija plačiai atitvėrė mečetės teritoriją. Internete pasirodė tariamas nusikaltimo vaizdo įrašas ir įvairios žinutės, kurias esą paskelbė šaulys. Vyras teigia esantis 28 metų australas.
Šalies premjerė Jacinda Ardern griežtai pasmerkė išpuolį. Ji kalbėjo apie vieną „tamsiausių dienų“ Naujosios Zelandijos istorijoje. Tam „nėra vietos Naujojoje Zelandijoje“, – sakė premjerė. Ji pareiškė užuojautą aukų artimiesiems. „Naujoji Zelandija yra jų tėvynė. Jie turėjo čia jaustis saugiai“, – teigė ministrė pirmininkė.
Naujojoje Zelandijoje islamą išpažįsta tik maža dalis gyventojų. Iš viso čia yra apie 50 000 musulmonų, daugelis jų – imigrantai iš tokių šalių, kaip Pakistanas ar Bangladešas.
Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.
Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?
Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).
Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?
Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai. Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.
Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.
Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės,
kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir
būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs,
sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė
dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji
nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam
nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis.
Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios
gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų
teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas
praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo
vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis
išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai
labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, –
egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo
egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima
atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė –
didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai
pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo
pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos
karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“
judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir
parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi
žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise
turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui
taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių
lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai
atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man
nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip
piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise
persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai.
Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose
institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai
nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia,
kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės
klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano
supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“
niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios
bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis
nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 –
1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios
Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai
rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir
sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie
tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi
buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma
– neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir
ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų
neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas
Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją
vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus,
neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat
jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių
kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
