Kaip išaiškėjo, netiesa buvo klegėjimas apie tai, kad kova už seksualinių mažumų teisę į santuoką jokių būdu negali pakenkti šeimos institutui. Ar kas nors butų galėjęs anksčiau įsivaizduoti, kad žmonių susibūrimas dėl Šeimos pagerbimo ir gynimo sulauks tokios iškrypėliškos šmeižto ir niekinimo kampanijos kaip atsitiko mūsų padangėje paūmėjusios isterijos dėl seksualinių mažumų vadinamųjų teisių kontekste? Sakoma, kad ne tie buvo organizatoriai, labai blogai neva yra tai, jog šeimos gynimo akciją Vingio parke palaikė Karbauskis ir Paksas. Vaje vaje…
Apie organizatorius nieko negaliu pasakyti, nes jų nepažįstu, tačiau tvirtai žinau, kad tik visiškas proto invalidas galėtų nepritarti tokios akcijos idėjai, taigi neperskubėsiu lengvai patikėti ir tuo, ką tuščiagalviai pliauškia apie organizatorius. Savo ruožtu tai, kad akciją palaikė Paksas ir Karbauskis yra didelė jiems garbė. Negirdėjau, kad šie vyrai būtų išvyti iš lietuvių tautos be teisės į savo nuomonės pareiškimą. Nė vienas iš jų nepadarė nieko tokio, ką pridirbo „ant Lietuvos“ toks šiandien sėkmingai gyvuojantis ir gyvuliuojantis pažangietis Šimašius, kuris, kaip toliau pabandysiu pagrįsti, yra lėlytė su viduje dūzgiančiu nuodingų vabzdžių spiečiumi.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netiesa yra ir tai, kad Šeimos ginti nėra jokio reikalo. Kaip atrodo bent man, tik visiškas aklius gali nepastebėti to, kad prasidėjęs šeimos niekinimas ir bandymas revizuoti Konstitucijos straipsnį apie šeimą yra tik naujas valstybės ir lietuvių tautos užpuolimo etapas. Mūsų atmintis labai trumpa, taigi leiskite man priminti, kad tie patys veikėjai, kurie andai tūžmingai puolė vadinamuosius valstybininkus ir didžiąja dalimi lėmė labiausiai perspektyvaus Lietuvos projekto LEO.LT sužlugdymą, ta pačia eiga lietuvių tautos valstybingumo simbolius vadina fašistiniais simboliais ir yra aktyviausi kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises dalyviai.
Taigi, kaip atrodo bent man, tokia kova už neva pažemintųjų teises, mažai palaikoma pačių seksualinių mažumų, yra tik priedanga naujomis priemonėmis pratęsiant kovą prieš valstybę. Neatsitiktinai Šeimos gynimo maršo metu buvo atkreiptas dorų žmonių dėmesys į padugnių pradėtą valstybės simbolių niekinimą, be to, pats Maršas gali būti laikomas Trispalvės švente, nes čia suplaukė didelė jūra iškilmingai rankose laikomų trispalvių.
Pažangiečiais besidedantys tradicinės šeimos idėjos puoselėjimą traktuoja kaip atsilikėlių reikalą, o mūsų brangiausius simbolius, tegu nudžiūsta jiems liežuviai, vadina fašistiniais simboliais, lietuvybės idėją puoselėjančius žmones pravardžiuoja fašistais. Simboliai iš tiesų žmones atskiria, nieko nepadarysi, mūsų didžiausias simbolių kapitalas yra Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai, o jų – dirbtinis penis vaivorykštės fone. Tačiau tiems pažangiečiams, tokiems, kaip, tarkime, Virgutis Valentinavičius, palinkėčiau būti nuosekliems iki galo ir pasikeisti tradicinę lytinę orientaciją į pažangesnę, įsivaizduojant, kad menstruacijomis tokie vyručiai jau serga daugelį metų (jų pirmtakai, komjaunuoliai, vardan pažangos, kaip rašoma bestseleryje apie užgrūdintą plieną, paaukodavo net sveikatą, taigi mūsų laikų pažangiečiams, turint tokį pavyzdį, nedaug kainuotų pasikeisti lytį ar seksualinę vaizduotę). Viskas vardan tos pažangos!
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Kas įkvepia tuos pažangiečius? Daug buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad Dapkus, Vasiliauskas ir Valentinavičius buvo magnato Mockaus torpedos. Pirmieji du iš paminėtųjų jau nupuvo, kaip atrodo, atsitraukė ir magnatas, tačiau trečiasis „muškietininkas“ sėkmingai gyvuoja ir gyvuliuoja, savo išmintimi besidalindamas kaip Riomerio universiteto politologijos katedros docentas.
Iš tiesų, Riomerio universiteto politologai in corpore yra lėkštosios politologijos, orientuotos į žmones su viena smegenų ląstele, kūrėjai, labai paklausūs, dažnai cituojami vienaląstėje Lietuvos spaudoje tribūnai. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos žiniasklaida nususo iki tokio lygio, kad šitoks sudebilėjimas jau tampa dideliu pavojumi nacionaliniam šalies saugumui (maloni išimtis, kaip atrodo bent man, didžiojoje spaudoje yra tik Vladimiro Laučiaus kurpiami, prasibraunantys iki esmės interviu).
Violetinės istorijos korifėjaus Vasiliausko bendražygis Valentinavičius neseniai garsiai išsakė šeimas paniekinančią nuomonę, kad neva susibūrimas Vingio parke buvo Garliavos riaušių pratęsimas. Tai vis tik skirtingi dalykai, švelniai tariant. Kaip atrodo, aš turiu teisę pranešti apie šį fundamentalų skirtumą, nes Garliavos įvykių įkarštyje man, dažnai rašiusiam apie tai, violetiniai grasino mirtimi, o kartą net pabandė surengti kažkas panašaus į atentatą.
Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas
Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Be to, mene neramina ir ta aplinkybė, jog, kaip galima spėti gretinant skirtingus faktus (tai vis tik spekuliatyvus spėjimas), Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje.
Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…
Nieko gero, kai jaunas žmogus yra atleidžiamas iš darbo dėl savo priešgyniauti linkusio charakterio ir nesutarimo su viršininkais. Pats ant savo kailio esu išbandęs kažką panašaus. Todėl žinau ir tai, kad žmonės tokiu atveju užjaučia nekaltai nukentėjusį, bet žemė dėl to neapsiverčia, paprastai laimi galios svertus savo rankose turinti pusė. Teisuoliai ar pseudoteisuoliai pralaimi kiekvieną dieną, o pasirinkęs susipriešinimo kelią drąsuolis tai turėtų žinoti iš anksto.
Kaip supratau iš pranešimų spaudoje, M.Jurkutė buvo atleista iš darbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) remiantis darbo santykius reguliuojančiais įstatymais, nepažeidžiant nei tokių įstatymų raidės, nei dvasios. Nežiūrint to, dėl M.Jurkutės atleidimo Lietuvoje kilo neregėtas nematytas šaršalas, žurnalistai Rimvydas Valatka ir Vytautas Bruveris susidraskė marškinius ant savo komjaunuoliškų krūtinių, pažadėję sugrįžimą į sovietmetį, penkių akademinių institucijų vadovai kreipėsi į Seimą, informuodami, kad dėl M.Jurkutės atleidimas mažiausiai yra pažeidžiamas viešasis interesas ir reikalaudami Centro vadovo Ado Jakubausko pareigų suspendavimo, o Seimo žymūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėnė, užbėgdama įvykiams prieš akis, ką tik pareiškė, kad A.Jakubauskas netrukus bus išspirtas iš posto su trenksmu. Kita vertus, apie tai, kad A.Jakubauskas jokių šansų išsilaikyti poste neturi, mums leidžia spėti dar ir ta aplinkybė, jog apie jį savo labai neigiamą nuomonę viešai išsakė Arvydas Anušauskas, kuriam Centro direktorius visų pirma užkliūva dėl to, kad anas esą pažeidė kažkokius įtakingojo konservatoriaus draugo ar draugų, dirbančių LGGRTC, interesus (maloniai nustebau dėl to, kad A.Anušauskas turi draugų, nes visados laikiau jį karjeros darymo mašina, susitelkusia išimtinai į save).
Nepretenduodamas į galutinę nuomonę, vis tik ryžtuosi čia pasiaiškinti – kodėl man, tokiam jautruoliui, nepagailo M. Jurkutės, išgirdus apie jos atleidimą iš darbo, dabar gerai suprasdamas ir tai, kad kilęs skandalas buvusiai centro darbuotojai galiausiai taps nuostabios karjeros tramplinu (ar M.Jurkutė būtų geresnis kandidatas į Centro direktoriaus postą nei Zuroffas – nežinau)?
Efraimas Zurofas
Pirmiausiai, kas krito į akis, skaitant M.Jurkutės pasisakymą delfi.lt apie subjurusius žmonių tarpusavio santykius LGGRTC, – tai neįtikėtinai suvešėjusi autorės pagieža ir nuožmumas. M.Jurkutės pasakojimai apie tikrus ar tariamus Centro veiklos užkulisius turi labai aiškų oponentų pažeminimo tikslą. Nesunku pastebėti, kad mūsų autorė yra kraštutinai intoksikuota būtybė, šalia kurios tikriausiai nėra paprasta išbūti ir bendradarbiams. Įdomu ir tai, kad Lietuva turi etatinį dviprasmiškų gandų, kaip atrodo, išplaukiančių iš tokių ar panašių jurkučių, apie LGGRTC veiklą viešintoją. Tai yra V.Bruveris, kuris nepraleidžia nė mažiausios progos apdergti Centrą, nekvaršindamas sau galvos ir neatsiprašydamas skaitytojų, kai anojo kurstomi gandai kaip taisyklė nepasitvirtina.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuvilia ir tai, kad kritikuodama Centro veiklą, siejamą su Jono Noreikos vardu ir naujų faktų paviešninimu, ji nepasako nieko naujo, o tik atkartoja žodis į žodį kaip savo Alvydo Nikžentaičio ne kartą išsakytus pastebėjimus. Na, pasakytų nors vieną žodelytį nuo savęs turinio požiūriu, paįvairindama mums gerai žinomą nuomonę, tačiau dabar geriausiu atveju tik sukarikatūrina Daliaus Stanciko oponentų ne kartą ištrimituotą poziciją. Tokia papūga būti ne kiekvienas sugebėtų, tam reikia specifinio pasirengimo, užtikrinančio ypatingąjį intelektinį nususimą!
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
O dabar, kol dar nėra priimtas įstatymas dėl neapykantos kalbos, leiskite pasakyti dar keletą žodžių, neslepiant savo neapykantos. Neapkenčiu tokių jurkučių, kurios tvirtina ir tvirtina, kad tiesos sakymas gali supykdyti mus su strateginiai partneriais. Jeigu mūsų strateginiai partneriai ir sąjungininkai būtų tokie mulkiai, tai bala jų nematė… Iš tiesų, įkyriai peršami tokio tipo tvirtinimai gali įpūsti mūsų žmonėms blogą nuomonę apie sąjungininkus ir pasitarnauti priešininkams. Tačiau ačiū Dievui yra taip, kad tiesa mus suartina, o ne atstumia vienas nuo kito, tiesa yra ir pasitikėjimo tarp sąjungininkų gyvybingumo pagrindas.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, regis, M.Jurkutė vieną kartą yra teisi, leisdama skaitytojui suprasti, kad baudžiamieji būriai prieš LGGRTC buvo atsiųsti dėl to, kad Dalius Stancikas išviešino JAV teisme pateiktą jėzuito, kunigo ir pasaulio teisuolio Jono Borevičiaus liudijimą apie tai, jog Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Žinia, naujai paviešinti faktai netilpo į tikrai ne mūsų sąjungininkų nustatytas lietuvių dergimo schemas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, net jeigu D.Stancikas būtų sugebėjęs nuspėti tai, kaip naujų faktų paviešinimas gali atsigręžti prieš patį Centrą, jis nebūtų pasielgęs kitaip nei leido istoriko sąžinė.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
V.Bruveris daug nesivaržydamas sako, kad visos Centro negandos prasidėjo dėl ten įsišaknijusio antisemitizmo. Tegul nudžiūsta jam jo dvišakis liežuvis, kitaip nepasakysi. Tas pats V.Bruveris mėgsta papostringauti apie tai, kad mūsų nesugebėjimas visa apimtimi pripažinti Holokausto nusikaltimų gali pasitarnauti priešiškai propagandai, jo žodžiais tariant, priešingai pusei. Tačiau tiesa yra ir tai, kad intensyvėjanti V.Bruverio veikla tam tikra kryptimi rodo, kad labiausiai priešinga pusė Lietuvai yra pati V.Bruverio veikla, sąmoningai ar nesąmoningai nukreipta į antisemitizmo atsigavimo paskatinimą.
Tas pats V.Bruveris labai mėgsta pagąsdinti mus, kad būsime nubausti tarptautinės bendruomenės, jeigu nevykdysime jo, t. y. V.Bruverio nurodymų, atseit ir LR prezidentas tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į kampą pasaulio akivaizdoje kaip neatsikratęs patriotinių prietarų politikas. Taigi drąsiai galima tvirtinti, kad V. Bruveris yra mūsų dienų Zimanas. Mūsų dienų Zimanu beprotiškai norėtų tapti toks Arkadijus Vinokuras, tačiau laurai čia neabejotinai atitenka V. Bruveriui, labiau spontaniškai būtybei.
Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.
Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.
Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?
Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime
Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?
Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.
Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?
Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?
Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.
Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…
Baltarusiški akcentai
Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.
Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?
Ką žinome apie Aleksejų Navalną?
Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?
Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.
Kada bus įvertina ASALA veikla?
Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.
Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.
Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.
Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).
Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?
Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.
Kas slepiama armėniškuose archyvuose?
Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.
Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.
O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.
Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.
Donaldas Trampas ir cenzūra
Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.
Donaldas Trampas (Donald Trump)
Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.
Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.
Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.
Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.
Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.
Ne, klystu – ne „kaip paprastai”. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai, kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.
Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.
Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.
Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.
Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų” amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.
Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.
Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…
Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros lygio smukimas!
Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.
Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.
O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.
Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.
Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.
Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.
Už ką? Kodėl?
Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?
O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?
Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti” Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?
Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?
Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.
Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė ir užaugo Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone, keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.
Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.
Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“ (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.
Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…
Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.
O kaip pas mus? Mes tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.
Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.
Patys tai patys…
Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…
Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.
Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.
Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.
O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.
Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.
Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia” tauta.
Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?
Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.
O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu?
Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.
O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“
Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?
Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“
Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.
Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).
Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.
Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.
Bet tai – moralinė plotmė.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.
Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.
Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.
Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.
Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).
Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.
Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.
Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.
Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.
„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.
Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“
Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.
Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“
Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…
Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.
Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?
Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.
Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!
Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.
Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.
Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.
Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.
Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.
Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.
Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.
Savo ruožtu D.Stanciko istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.
O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.
Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.
„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – 1955 m. savo atsiminimuose perspėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.
Praėjo pusė amžiaus, bet tie patys kaltinimai A. Ramanauską-Vanagą ir kitus mūsų pasipriešinimo dalyvius persekioja iki šiolei, nepriklausomoje Lietuvoje.
Pirmoji į A. Ramanausko-Vanago kompromitavimo trasą įšoko Rūta Vanagaitė (koks paradoksalus pavardės ir slapyvardžio sutapimas!) 2018 m. pradžioje, kai tik sužinojo, kad A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečio proga Seime norima 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais:„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Nenoriu, kad šie metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
R. Vanagaitė taip pat porino, jog į Lietuvą esą turėtų atvykti vadinamasis „nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas ir pateikti duomenų apie menamą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. „Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis“, – žurnalistų paprašyta pateikti įrodymus visaip vartėsi skandalingoji rašytoja.
Šie žodžiai susilaukė neįtikėtino atgarsio Lietuvoje ir užsienyje – Vanagaitė tuo metu buvo „ant bangos“ dėl 2016 m. išleistos knygos „Mūsiškiai“. Knygos pavadinimas keistai sutapo su 1991 m. liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto A. Nevzorovo filmo pavadinimu „Našy“ („Mūsiškiai“). Nevzorovo filme buvo rodoma, kaip sovietų spec. padaliniai OMON naikino „lietuvių nacionalistus“ – pirmuosius Lietuvos pasienio saugotojus; jo tikslas buvo kompromituoti, pašiepti Lietuvos išsilaisvinimą XX amžiaus pabaigoje.
Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vanagaitės knygoje pasakojama apie siaubingą 1941 m. žydų tragediją Lietuvoje, bet ją skaitant ir ypač girdint poknyginius autorės komentarus negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai skirta 1941 m.sukilėlių bei partizaninio pasipriešinimo kompromitavimui. Nevzorovas savo filme „mūsiškiais“ vadina sovietų smogikus – nusikaltėlius, Vanagaitės „mūsiškiai“ – lietuviai žydšaudžiai, nacių kolaborantai ir… – Birželio sukilimo dalyviai.
R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ stebina dėl dviejų dalykų: pirma – kažkodėl autorės „istoriniai“ tyrimai labai panašūs į sovietinės propagandos (dėl kurios perspėjo A. Ramanauskas-Vanagas) atgaivinimą: joje bandoma įpiršti neva 1941 m. birželio sukilimo dalyviai yra tolygu Holokausto dalyviams. Antra– neįtikėtinas knygos populiarumas, tiksliau – išpopuliarinimas užsienyje.
Štai ką apie R. Vanagaitės „istorinius tyrimus“ pernai rašė įtakingiausia britų žiniasklaida BBC:
„Rūta Vanagaitė tvirtina, kad žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos. „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė“, – pasakoja Vanagaitė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį… juos išvarė giliai po žeme“.
O štai 2017 m. rugsėjo 23 d. (minint Holokausto dieną (!) Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ pranešė: „Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu“ (V. Adamkus taip pat buvo Birželio sukilimo dalyvis).
Kad atrodytų įtikinamesnė ir nuoširdesnė į „mūsiškių“ sąrašą R. Vanagaitė pirmiausia įrašo savo senelį, 1941 m. sukilimo dalyvį, politinį kalinį Joną Vanagą – neva senelis buvęs „nacių teisminės komisijos narys“, nurodęs sušaudymui 10 Kavarsko žydų, taigi akivaizdus Holokausto dalyvis. Tačiau atidus knygos skaitytojas nesunkiai perkąs šią fake news (suklastotą naujieną): iš tiesų Jonas Vanagas nurodė sukilėlių teismui, t.y. karo lauko teismui, ne 10 žydų, o 10 sovietinių veikėjų (tarp kurių būta ir žydų), prisidėjusių prie lietuvių žudymų ir tremčių. Jaučiate esminį skirtumą?
Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu nacių valdžiai reiškęs protestą dėl žydų naikinimo, savo prisiminimuose rašė: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jas buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves“.
Atkreipkim dėmesį į esminę Vanagaitės išvadą, paskelbtą BBC: „žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos“. Šią melagingą ir labiau išplėstą versiją po pasaulį skleidžia ir jaunoji E. Zurofo pamaina, JAV ir Lietuvos pilietis G. A. Gochinas su savo samdomais „istorijos tyrėjais“ – jie bando įpiršti mintį, neva lietuviai (o ne vokiečiai) K. Škirpos asmeny sumąstė Holokaustą, o J. Noreikos asmeny pirmieji Europoje pradėjo masinį žydų naikinimą (plačiau apie tai – kituose tekstuose).
Efraimas Zurofas
Iki šiol lygybės ženklą tarp Birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėjo tik sovietinių okupantų režimas, tačiau net jis nedrįso žydų masinio naikinimo idėjos priskirti lietuviams.
LSSR KGB viršininko Liaudžio ir KGB 4 valdybos viršininko Obukausko 1957 m. pažymoje apie „buržuazinio – nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų kilmę ir veiklą LSSR“ rašoma: „Lietuvoje įsisteigė įvairios nacionalistinės organizacijos, kurias Škirpa vėliau suvienijo į „Lietuvių aktyvistų frontą“, turėjusį sukilimo centrą Lietuvoje. Tuos junginius, sudarytus iš keleto tūkstančių buvusių buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkų, įstaigų valdininkų, reakcinių partijų ir organizacijų narių subsidavo užsienio žvalgybos, o ypatingai fašistinės Vokietijos žvalgyba. Tačiau vokiškieji okupantai nepateisino lietuviškųjų nacionalistų vilčių. Nes „frontui“ [Lietuvių aktyvistų frontui – Birželio sukilimo organizatoriui] vokiečiai jokių išimčių nedarė ir net negalvojo duoti „Lietuvai“ taip vadinamos „nepriklausomybės“. Todėl vokiečių okupacijos metais pradėjo organizuotis kiti nacionalistiniai centrai ir grupės, kurie tikėjosi Anglijos ir Amerikos paramos“.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Partizaninį pasipriešinimą komunistai taip pat vertino kaip nacizmo tąsą – štai citata iš sovietų teismo nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui 1957 m.: „Ginkluotų nacionalistinių jėgų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiuose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Raudonojoje armijoje“.
Deja, net praėjus 30 metų nuo Sovietų imperijos griūties, šiandieninis Kremlius, vadovaujamas KGB pulkininko V. Putino, skelbia pasauliui tą pačią istorijos sampratą. Tragiškas žydų likimas Kremliui, suprantama, rūpi mažiausiai. Visa esmė – užgauta šimtamečio okupanto ambicija: kaip 1941 m. net armijos neturėjusi maža tautelė vienintelė Europoje išdrįso varyti juos iš jų (okupuotų) žemių?! Ir dar šiandien didžiuojasi tuo savo sukilimu? Taip nebus – istoriją gali rašyti tik jie – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai! Todėl ir rašo toliau: tiek Kremliuje, tiek su savo pagalbininkais už Rusijos ribų.
Pirmasis NKVD kontržvalgybos viršininkas sovietų okupuotoje Lietuvoje Aleksandras Slavinas už 1941 sukilimą lietuvius paniekinamai vadino pigmėjų (atsieit, neūžaugų, menkystų) tauta. 1989 m. pajutęs galimą pavojų A. Slavinas su šeima spruko į Vakarus: pradžioje į Vokietiją, vėliau persikėlė į Izraelį. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ A. Slavinas straipsnyje „Inscenizuotas sukilimas“ (neva nacių organizuotas) eilinį kartą apjuodino 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę, o taip pat ir atgimstančią Lietuvos valstybę, pagerbusią šią reikšmingą Lietuvai istorinį įvykį.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Kitas Lietuvoje genocidą vykdęs, A. Ramanauską-Vanagą sadistiškai kankinęs KGB karininkas Nachmanas Dušanskis 1989 m. taip pat spėjo pasislėpti Izraelyje. Manoma, kad būtent jis ten ir paskleidė šiandien skambantį melą, neva A. Ramanauskas-Vanagas 1941 m. birželį „iki vokiečių atėjimo suorganizavo baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“ – tokia versija yra įrašyta KGB archyvuose saugomame N. Dušanskio užrašų sąsiuvinyje.
Tačiau šią melagingą versiją 1957 m. atmetė net patys KGB-istai ir A. Ramanauską-Vanagą teisęs sovietinis teismas.
Ogi tai, kad ir vienu, ir kitu atveju karo gaisrai įsiliepsnodavo iš mažučių, lyg ir nereikšmingų kibirkštėlių, kurias, atrodytų, labai lengva būtų buvę užgesinti, jei jos nebūtų buvusios įžiebtos sąmoningai, dirbtinai sukurtų pretekstų, provokacijų pagalba.
Oršos mūšis buvo tik vienas iš epizodų dešimtį metų (1512 m. -1522 m.) trukusio karo tarp LDK ir Maskvos. Tos kunigaikštystės jau ne vieną dešimtmetį varžėsi dėl to, kas valdys rusiškąsias žemes. Būtent tuomet Maskva pradėjo taikyti ir tobulinti naujaisiais laikais ypač išpopuliarėjusį pretekstą užpuolimui: teigti, jog užpuldama kitą šalį, šalis agresorė „gina“ savo skriaudžiamus tautiečius ar bendratikius. Taip ir Oršos mūšio priešistorėje: Maskva užpuolė LDK, teigdama, kad gina Lietuvos valstybėje diskriminuojamus stačiatikius ir saugo juos nuo prievarta diegiamos katalikybės.
Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Oršos mūšis, pasibaigęs LDK pergale, didelių dividendų Lietuvai neatnešė, nes nepavyko atsikovoti prieš mėnesį Maskvos užimto Smolensko. Bet, kita vertus, šia pergale Lietuva padarė eilinę paslaugą Lenkijai, nes po Oršos mūšio imperatorius Maksimilijonas I vienašališkai nutraukė prieš Lenkiją sudarytą sąjungą su Maskva.
Provokacijų gausu Antrojo pasaulinio karo istorijoje, bet be provokacijų neapsiėjo nė Pirmasis pasaulinis karas.
1914 m. Serbija, nušovus Sarajeve Austro-Vengrijos princą Ferdinandą, po Austro-Vengrijos notos pasižadėjo įvykdyti jos reikalavimus, bet jai visgi buvo paskelbtas karas. Buvo išrastas pretekstas, vėliau tapęs chrestomatiniu: spaudoje buvo paskelbta, kad austrai tapo klastingų serbų auka, nes pastarieji neva užpuolė kažkurį austrų pasienio punktą.
Dirbtinį pretekstą, agresorei pasiskelbus auka, sukūrė Sovietų Rusija 1939 m., kai sumanė jėga susigrąžinti iš Rusijos imperijos ištrūkusią Suomiją. Rusai apkaltino suomius, jog netoli pasienio kaimo Mainila jų karius neva apšaudė suomių artilerijos pabūklai. Ir nors suomiai įrodė, kad tame ruože suomiai neturėjo jokios artilerijos, rusai tol nesiliovė vertę ant suomių absurdiškų kaltinimų, kol neuždegė karo.
Molotovo – Ribentropo paktas
Antrojo pasaulinio karo Europoje pradžioje provokacijų kibirkštis metodiškai įskeldavo Hitleris, o vėliau jomis karo laužą sėkmingai kurstė ir Stalinas.
Karas pasaulyje prasidėjo anksčiau, nei 1939 m. rugsėjį: su Etiopija Afrikoje jau kariavo Italija, o nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos-Japonijos karas. Bet tai vyko už Europos ribų. Ir tik kai Vokietijai užpuolus Lenkiją, į karą Lenkijos pusėje įsitraukė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, karas tapo Pasauliniu, pražudžiusiu 50-70 milijonų žmonių.
Verta prisiminti, jog dar 1934 m. vokiečiai ir lenkai buvo pasirašę savotišką „Ribentropo-Molotovo pakto“ imitaciją: tarpusavio nepuolimo sutartį, pagal kurią, panašiai kaip vėliau Vokietija su Rusija pasidalijo Lietuvą, 1938 m. Vokietija su Lenkija pasidalino Čekijos teritoriją, ir Lenkijai atiteko palyginti nedidelė Tešino sritis.
Jau 1938 metais vokiečiai buvo sukūrę planą diversinės operacijos kodiniu pavadinimu „Konservai“ planą, pagal kurį Vokietijos ir Lenkijos pasienyje turėjo būti užpulti vokiečių objektai, atsakomybę suverčiant lenkams. Pasirašius sutartį, planas laikinai buvo atidėtas. Bet nepamirštas…
Tiesioginiu pretekstu Vokietijai užpulti Lenkiją tapo provokacija Glivicės mieste (vok. Gleiwitz) Lenkijos pietuose, kuris tuo metu priklausė Vokietijai.
1939 m. rugpjūčio 31 d. pavakarę lenkų kareivių uniformomis apvilktų vokiečių būrys užpuolė Glivicės radijo stotį.
Tariami „lenkai“ surišo radijo stoties darbuotojus ir aidint šūviams, į eterį perdavė antivokišką pranešimą lenkų kalba. O kad būtų įtikinamiau, aplink radijo stotį buvo išmėtyti lenkų uniformomis perrengtų kalinių kūnai iš Vokietijos teritorijoje buvusios koncentracijos stovyklos, prieš tai juos nužudžius. Tai šitie bėdžiai ir buvo vadinami „konservais“.
Vokiečiai į šita neva lenkų išpuolį nedelsiant atsakė. Rugsėjo 1 d. iš karo laivo „Šlezvigas-Holšteinas“ apšaudė lenkų garnizoną netoli Gdansko. Tą pačią dieną į vokiečių tautą per radiją kreipėsi Hitleris ir pranešė, jog, keršydama lenkams, vokiečių kariuomenė jau atakuoja lenkų pozicijas. O tada jau karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Istorikams profesionalams niekuomet nebuvo paslaptis ir tai, kad ikikarinė Lenkija pati vykdė agresyvoką politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu, ir tai, kad Glivicės radijo stotį užpuolė ne lenkai, o patys vokiečiai. Tačiau, pasirodo, ir šiandien netrūksta žmonių, kurie tiki ta sena, vokiečių sukurpta „antimi“. Tad nieko stebėtino, kad šiandien kai kurie lietuviai (ir nelietuviai) bukai tiki tomis dar KGB sukurptomis bylomis apie lietuvių patriotus – „žydšaudžius“.
Vladimiras Putinas ir KGB
Prieš keletą metų įdomų straipsnį „Agresoriai į karą paprastai joja ant provokacijos arkliuko“ apie provokacijų vaidmenį agresorių planuose paskelbė „Lietuvos ryte” Vitalijus Michalovskis. Jis pastebėjo, jog „seniai nugrimzdo į praeitį tie laikai, kuomet karas buvo skelbiamas neslepiant nukariavimų troškimo ir savo viešpatavimo įtvirtinimo. Naujausioje istorijoje karas buvo pradedamas kiek kitaip. Agresoriui ir okupantui būtina parodyti pasauliui, kad jis buvo „priverstas kariauti“, kad jis „tik gynėsi“ ar „vadavo liaudį (ar tautiečius) nuo priespaudos“.
Tiesa, Oršos mūšio priešistorė, kaip matėme, kiek praplečia provokacijų metodo panaudojimo laiko ribas, bet esmės nekeičia.
Taigi, Vokietija užpuolė Lenkiją praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. O kol Lenkijos kariuomenė beviltiškai stengėsi sustabdyti Vokietijos agresiją, iš rytų ją užpuolė kitas agresorius: rugsėjo 17 d. į Lenkiją įsiveržė Sovietų Rusijos kariuomenė. O jau spalio 6 d. Vokietija ir Rusija galutinai užėmė, pasidalino ir aneksavo visą Lenkiją.
Tuo rugsėjo gaisrai nesibaigė. Rugsėjo 28 d. Maskvoje J. Ribentropas pasirašė naują susitarimą su sovietų vadovybe, kuriuo Lietuvą, mainais už tą Lenkijos dalį, kurią buvo užgrobusi Rusija, Hitleris perleido Stalinui. Žinoma, Lietuvai nežinant. Bet jau sekančią dieną Rusija pradėjo vykdyti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užgrobimo planą.
Iš pradžių Lietuva mainais už dalį lenkų okupuoto Vilniaus krašto buvo priversta įsileisti į savo teritoriją „sutarto kiekio“ rusų įgulas. Paskui suorganizavus (įdomu, kieno rankomis?) visokias provokacijas (pvz., inscenizavus, kad lietuviai „grobia“ rusų karius), Maskva puolė įgulas „gelbėti“, kol 1940 m. visa Lietuva buvo „išgelbėta“ nuo savo valstybės ir nuo laisvės…
1941 metų Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Žinoma, Rusija niekada, išskyrus trumpą Boriso Jelcino prezidentavimo periodą, nepripažino savęs nei provokatore, nei agresore. Ji – tik Europos gelbėtoja nuo nacių! Ir būtent šitą versiją uoliausiai palaiko dauguma žydų Izraelyje ir kitose šalyse.
Tačiau šiandien ir kitos Europos valstybės, ne vien Lietuva ar Lenkija, patyrusios „išvaduotojų” tikrąją politiką, vis dažniau suabejoja išvaduotojų misijos tyrumu.
Neseniai Rusijos ambasada Jungtinėje karalystėje ir kai kurie Rusijos politikai „nepriimtinu“ pavadino Anglijos premjero Boriso Džonsono pareiškimą, jog Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį Lenkija atsidūrė „tarp fašistų kūjo ir komunistų priekalo“.
Rusiją įskaudino net jos ištikima sąjungininkė Bulgarija. Rugsėjo 4 d. Rusijos ambasada Bulgarijoje išsakė pasipiktinimą Bulgarijos užsienio reikalų ministerijos pasisakymu apie parodą, kuri turi būti atidaryta Rusijos kultūriniame – informaciniame centre, minint Rytų Europos „išvadavimo“ jubiliejų [https://www.lentainform.com/pnews/]. Mat, nelaukdama parodos atidarymo, Bulgarijos URM paragino Maskvą nebekartoti „abejotinos istorinės tezės“ apie tai, jog Sovietų Sąjungos karas prie hitlerinę Vokietiją reiškęs Europos išvadavimą.
Įdomiai Bulgarijai „atsikirto“ visuomenės veikėju laikomas publicistas Armenas Gasparjanas. Jis panašiuose pasisakymuose įžiūri norą sumenkinti SSSR vaidmenį Antrojo pasauliniame kare ir net ketinimus apskritai peržiūrėti ligi šiol priimtus karo vertinimus.
Armenas Gasparianas. Sputniknews foto
Gasparjano nuomone, vakarai dėl karo ruošiasi visą kaltę suversti Rusijai, bet vis dar delsia dėl Holokausto, nes Europos žydų sunaikinimo neįmanoma nuneigti. Publicistas teigia: „neabejoju: jeigu Hitleris nebūtų pradėjęs naikinti Europoje gyvenusių žydų, jis jau seniai būtų buvęs reabilituotas Europos šalių visuomenės sąmonėje. Ten [Europoje – J.L.] jau būtų įrodyta, jog Hitleris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik užpulti mūsų „infernalinį Mordorą“, kad, taip sakant, išlaisvinti tautas, patekusias į azijietiškojo bolševizmo jungą“.
Savo emocingą komentarą publicistas užbaigia nedviprasmišku raginimu: „Gal būt, jau laikas pradėti atsakinėti [turi galvoje Bulgarijos URM ir panašius kitų šalių išsakomus Rusijos vaidmens vertinimus – J.L.] taip, kad nė vienas šunpalaikis net nedrįstų loti į mūsų pusę?“
Komiškiausia, o gal liūdniausia tai, kad patys rusai Rusijoje jau ne pirmus metus atvirai peržiūri Stalino vaidmenį SSSR ir Europos istorijoje, ir visus jo nusikaltimus prieš žmoniją ir žmogiškumą aiškina būtent tuo, kad jis „neturėjęs kito pasirinkimo“…
O pavojingos provokacijos kibirkščiuoja ir naujausiais laikais. Neramu, kad žiebtuvėlis vis dažniau plyksteli rankose tų, kurie įtikėjo savo teise diktuoti Europos tautoms, kad jos savo istoriją vertintų tik jų akimis.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.Pilietinio mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE! rezoliucija
Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos yra atviras ir iki šiol pats įžūliausias bandymas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją, siekiant galutinio tikslo – ją visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.
Kartu tai yra pavojingas išpuolis prieš Lietuvos valstybę, keliantis tiesioginę grėsmę jos saugumui ir nepriklausomybei.
Atkūrus Nepriklausomybę, bet neįvykdžius dekomunizacijos ir dekagebizacijos (liustracijos), į valdžią sugrįžę ir joje įsitvirtinę buvusios SSRS kolaborantai ir jų palikuonys iš karto ėmė perrašinėti ir visą Lietuvos bei jos laisvės kovų istoriją. Tam tikslui iš pat pradžių buvo pasitelktas komunistinėje-stalinistinėje SSRS sukurtas ir autokratinėje-putiniškoje Rusijoje toliau palaikomas istorinis pasakojimas apie 1941 m. birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Sovietinė, o dabar ir rusiškoji antilietuviška propaganda remiasi dviem kertiniais šio pasakojimo motyvais.
Birželio sukilimas vaizduojamas ne kaip lietuvių tautos, mėginusios savarankiškai atkurti valstybę, kova su SSRS okupantais, bet kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. Tęsiant šį motyvą, pokario partizaninė rezistencija vaizduota ne kaip pasipriešinimas vėl sugrįžusiems SSRS okupantams, o kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirma žydšaudžių teroras prieš taikius gyventojus.
Kadangi šis pasakojimas buvo naudingas SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavusiems išdavikams ir kolaborantams, jis buvo netrukdomai plėtojamas šalies akademiniuose sluoksniuose ir skleidžiamas žiniasklaidoje. Beveik visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo tęsiama Rusijai naudinga antilietuviška istorijos politika, šalies visuomenei ir ypač jaunajai kartai atvirai arba su priedanga brukant prosovietinę-prorusišką istorijos sampratą.
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
Ja remiasi ir Vilniaus miesto taryba bei meras R. Šimašius, dangstydami ir teisindami pasityčiojimą ir K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo tariamu siekiu pašalinti ,,du totalitarinius“ režimus menančius ženklus ir simbolius. Birželio sukilimą organizavę ir įvykdę lietuvių patriotai, mėginę pasinaudoti stiprėjusiu SSRS–Vokietijos konfliktu ir artėjusiu dviejų grobuonių karu tam, kad atkurtų nepriklausomą valstybę, ciniškai prilyginami 1940 m. „Stalino saulę“ parvežusiems tikriesiems Lietuvos išdavikams.
Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir savavališkas mero R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvoje Rusijos valstybinė istorijos politika jau pradedama įgyvendinti atvirai ir oficialiai – sostinės valdžios lygmeniu.
Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje SSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą bei plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos suvokimą. SSRS ir Rusijai jis buvo ir tebėra svarbus kaip įrankis politiniu lygmeniu įteisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės teisėtumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę, siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie SSRS prisijungusią ir „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos sunaikinimas atitinka putiniškosios Rusijos interesus, nes keičiantis geopolitinei ir saugumo padėčiai pasaulyje, šiais neapgalvotais ir neatsakingais Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimais gali būti veiksmingai pasinaudota, teisinant visus prieš Lietuvą nukreiptus, šalies suverenitetą ir net jos valstybingumą griaunančius veiksmus.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš esmės vadovaujantis SSRS–Rusijos istoriografijos nuostatomis, jais galutinai ir nedviprasmiškai pasmerkiamas 1941 m. birželio sukilimas, faktiškai pripažįstant, kad jis buvo tik nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių sukeltas maištas prieš „teisėtai“ SSRS dalimi tapusios LSSR valdžią, neatspindėjęs ir tikrosios „lietuvių tarybinės liaudies“ valios.
Tai reiškia, kad jais faktiškai buvo paneigtas lietuvių tautos istorinis bei politinis subjektiškumas ir pritarta abiejų Lietuvą norėjusių užgrobti okupantų, taip pat bet kuriam kitam agresoriui potencialiai naudingai nuostatai, jog lietuviai neturi teisės būti suvereni tauta, galinti turėti savo nepriklausomą valstybę. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi.
Būdami įsitikinę, kad Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą visomis priemonėmis ginti savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, pareiškiame:
Rusijai naudingos ir Kremliaus inspiruotos, kitose užsienio šalyse veikiančių antilietuviškų jėgų, siekiančių diskredituoti Lietuvą, skatinamos bei remiamos valstybei pavojingos Lietuvos istorijos klastojimo ir Laisvės kovų atminties trynimo akcijos, kurias vykdo atvirai prorusiški veikėjai (5-oji Putino kolona) ir nesąmoningai Rusijos istorijos politikos ir geopolitikos tikslams tarnaujantys „proeuropiniai“ ir antirusiškas nuostatas pabrėžtinai deklaruojantys „viešieji intelektualai“ (6-oji Putino kolona), turi būti oficialiu valstybės lygmeniu įvertintos kaip reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir privalo būti principingai stabdomos.
Reikalaujame:
1. Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos turi būti vertinamas kaip antivalstybinės ardomosios veiklos aktai. Tarybos sprendimas turi būti atšauktas. Lietuvos valstybę išdavęs meras privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų. Neįvykdžius šių reikalavimų Vilniaus mieste turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir kuo greičiausiu laiku surengti priešlaikiniai Tarybos ir mero rinkimai.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr. 2. Privalo būti sukurta ir nuosekliai vykdoma tautos ir valstybės ilgalaikius strateginius bei saugumo ir išlikimo interesus atitinkanti valstybinė istorijos politika. Į ją formuojančias bei kitus tautos istorinės atminties klausimus sprendžiančias visuomenines bei ekspertines institucijas, komisijas ir darbo grupes kviečiami asmenys privalo deklaruoti savo arba artimų šeimos narių sąsajas su okupacinio režimo institucijomis ir veiklos jose faktus; aktyvūs okupacinio režimo kolaborantai arba asmenys, kurių šeimos nariai aktyviai kolaboravo su režimu, neturi teisės formuoti atkurtosios valstybės istorijos politiką bei atmintį ir neturėtų būti traukiami į tai darančių institucijų, komisijų ir darbo grupių sudėtį.
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (Lietuvos valstybėje teisingumą vykdo teismas) jokia esama ar naujai įkurta visuomeninė komisija negali keisti ar iškraipyti faktų apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, ypač apie tuos, kurie yra pripažinti valstybės lygmeniu ir kuriems yra suteikti valstybiniai apdovanojimai. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl Laisvės kovotojui suteikto vardo ar valstybės apdovanojimo, sprendimą priimti gali tik teismas.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr. 4. Demokratinei ir teisinei valstybei tinkamomis priemonėmis turi būti užkardyta žiniasklaidoje visuotinai skleidžiama antilietuviška ir antivalstybinė propaganda, kurios svarbiausiu centru ir šaltiniu tapo LRT.
LRT vadovybė turi būti pakeista valstybei lojalia nacionalinio transliuotojo administracija; turi būti sprendžiamas nesugebėjusios užtikrinti tinkamo nacionalinio transliuotojo misijos vykdymo LRT tarybos pertvarkymo klausimas – ji turi atsistatydinti ir būti performuota taip, kad ją sudarytų jos paskirtį tinkamai suprantantys ir gebantys vykdyti asmenys.
5. Visų pakopų jaunimo ugdymo įstaigose turi būti iš esmės atnaujintos tautinio ir pilietinio ugdymo programos, dabartinį kosmopolitinį, jaunosios kartos istorinę atmintį ir patriotines nuostatas griaunantį pseudopilietinį ugdymą pakeičiant visaverčiu tautiškai ir valstybiškai orientuotu patriotiniu auklėjimu.
6. Privalo būti atliktas išsamus Lietuvos mokslo ir studijų srities auditas ir nutraukta valstybės parama Lietuvos visuomenės ir akademinės bendruomenės ištautinimą bei išvalstybinimą skatinantiems moksliniams tyrimams ir studijų programoms, kurių dominavimas faktiškai pavertė šalies mokslų ir studijų institucijas lietuvių tautos ir valstybės griovimo įrankiais bei židiniais.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr. 7. Vykdantis sovietinę-rusiškąją istorijos politiką Užsienio reikalų ministras, aktyvus sovietinis kolaborantas, VLKJS aukšto rango veikėjas, dėl nelojalumo Lietuvos valstybei ir jos įvaizdį tarptautinėje arenoje griaunančios kenkėjiškos veiklos privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų.
Rezoliucija priimta pilietinio mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“ dalyvių Vilniuje 2019 m. rugsėjo 5 dieną.
Ji adresuota: J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrui pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui, LRT Tarybai
„Tai, ką šiandien matome, girdime, jaučiame Lietuvoje, tai yra kaimyninių valstybių istorijos politika. Lietuva neturi savo istorijos politikos. Tačiau pasekmės tų politikų, kurias vykdo Baltarusija, Rusija, – mes jaučiame. Čia, kalbėdami apie Kazį Škirpą, mes matome, kaip mums bando primesti tam tikrus stereotipus ir, kas blogiausia, bando tai padaryti mūsų pačių, Lietuvos piliečių rankomis. Tai yra aukšto meistriškumo istorinės politinės diversijos…“
Parlamentaro Audroniaus Ažubalio pozicija
Ši ištrauka – iš Seimo nario Audroniaus Ažubalio kalbos, nuskambėjusios liepos 10-ąją Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę. Karu su keliomis dešimtimis susirinkusiųjų į protesto piketą parlamentaras A.Ažubalis gynė lietuvių teisę turėti sostinėje pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją.
Parlamentaro A.Ažubalio pastabas, kad mes vis dar prievartaujami į savo istoriją žvelgt svetimųjų akimis, kad klastingai pratinami prie svetimųjų požiūrio į skausmingus ir skaudžius praeities įvykius, – pravartu įsiminti. Pasakyta trumpai ir aiškiai, kietai ir atvirai.
Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.
Deja, žvelgti į istoriją ne savo, lietuvių, akimis mus stumia ne vien Rusija, ne vien Baltarusija. Aš net taip pasakyčiau – kodėl mes stebimės, kai Maskva drumsčia vandenį? Tarp mūsų valstybių ir tautų būta kivirčų. Kai kurie šiandieniniai priekaištai, nesusipratimai, net informaciniai – dezinformaciniai karai, provokacijos, klastotės, – tiesiog neišvengiami. Jei kuo nors ir reikia stebėtis, tai ne Maskvos ar Minsko bandymais mums primesti savąją traktuotę, o mūsų nesugebėjimu atsispirti tokiam spaudimui.
Armėnijos ambasadoriaus pasakojimai
Tačiau apmaudžiausia, kai mums tarsi privaloma pamoka primetamos net labai tolimų, su Lietuva mažai susijusių šalių istorijos. Omenyje turiu, žinoma, Armėniją. Jau esu rašęs portale slaptai.lt bei pasakojęs susitikimų su skaitytojais metu, pavyzdžiui, Šiaulių apskrities bibliotekoje, kaip Baltijos šalyse reziduojantis Armėnijos ambasadorius Migranas Mkrčianas stegiasi pripratinti mus prie nežinia iš kur ištraukto teiginio, esą viduramžiais Žalgirio mūšyje sumušti vokiečių ordinus lietuviams padėjęs … armėnų karių pulkas. Šiuo „faktu“ niekas netiki. Net istorijos nemėgstančiam diletantui keblu suvokti, kaip ir kodėl karinis armėnų junginys anuomet atsirado Griunvaldo lauke. Juolab kad ambasadorius, maždaug prieš dvejis metus pradėjęs pasakoti šią pasaką, iki šiol mūsų istorikams bei žurnalistams nepateikė nė menkiausių įrodymų.
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau „neginčijamas“ armėnų karių dalyvavimas Žalgirio mūšyje, – ne pati klastingiausia gudrybė. Armėnija visomis priemonėmis bando įpiršti nuomonę, jog Kalnų Karabachas – tai jų žemė. Kaip ir Žalgirio mūšio atveju, – jokių įrodymų. Beje, įrodymų ir negali būti. Visi įrodymai – ne Jerevano naudai. Jau pavargau kartoti, bet dar sykį pabrėžiu, akcentuoju, atkreipiu dėmesį: visos NATO ir Europos Sąjungos šalys nuo pat Armėnijos – Azerbaidžano konflikto pradžios 1988-aisiais metais laikosi nuostatos, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei vadovausimės kita nuostata, girdi, Kalnų Karabachas – ne Azerbaidžano žemė, tada lengva susipainioti, kam priklauso Krymas, Rytų Ukraina, Pietų Osetija, Padniestrė, Klaipėda, Vilnius, Latgala, Narva… Akivaizdu, kad Juodasis Sodas (toks pavadinimas pažodžiui išvertus iš azerbaidžaniečių į lietuvių kalbą) nuo seno buvo vadinamas Kalnų Karabacho chanatu, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Argi tai įmanoma užginčyti?
Beje, kam tuščiai ginčytis su Armėnijos pusę aklai palaikančiais fanatikais dėl azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų, jei istoriniai šaltiniai bylote byloja, jog XX amžiaus pradžioje net Jerevanas, šiandieninė Armėnijos sostinė, buvo musulmoniškas miestas – ten daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, ten stūksojo vien mečetės.
Žvelgiant dar giliau, akivaizdu, kad tuometinė carinė Rusija kelis šimtus metų iš eilės dirbtinai kėlė dešimtis, šimtus tūkstančių armėnų į Kaukazą (nepatinka azerbaidžaniečių, turkų istorikų darbai, atsiverskite lietuvių istoriko Algimanto Liekio monografiją „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei publicisto Leono Juršos monografiją „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“). Tie perkėlimai buvo žiaurūs, ciniški, nes atkeltieji apgyvendinti azerbaidžaniečių teritorijose – jėga ir klasta išstumiant vietinius gyventojus.
Ir vis tik Lietuvoje atsiranda lengvatikių, kuriems vaidenasi, neva Kalnų Karabachas – tai teritorija, kuri privalo priklausyti nežinia iš kur atsiradusiai, armėnams giminingai Arcacho tautai. Nors, žvelgiant giliau ir atidžiau, pamatysime, kad net dabartinė Armėnijos respublika – carinės Rusijos, o paskui ir sovietų dirbtinai, per prievartą musulmonų žemėse sulipdytas darinys, privalėjęs atlikti Trojos arklio vaidmenį.
Lietuviškas vienpusiškumas
Bet blogiausia, kad Lietuva beveik prieš 15 metų, t.y. 2005-aisiais, pripažino 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje buvus … armėnų tautos genocidu. Pritariu nuostatai: Lietuva privalo užjausti armėnų tautos netektis, gerbti žuvusiųjų armėnų atminimą. Ir vis tik noriu paklausti, kuo remiantis Lietuvos Seimas priėmė šį svarbų, didelę politinę potekstę turintį nutarimą (iškart susipykome su Turkija, NATO nare, ir Azerbaidžanu, labai artimu Turkijai). Kodėl mes, vaizdžiai tariant, pasitenkinome vien Jerevano traktuote? Kodėl 2005-aisiais nė nebandėme, net formaliai nesiteikėme išklausyti Ankaros ir Baku argumentų?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Tvirtinsite, kad užteko autoritetingos Prancūzijos nuomonės? Jei Lietuva pretenduoja vadintis sąžininga, objektyviai į istoriją žvelgiančia valstybe, prancūziškos nuomonės negalėjo užtekti. Paryžiaus vadinti objektyvumo etalonu neapsiverčia liežuvis. Prancūzijoje gyvena gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė. Be to, dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, ten rengė žiaurius teroristinius aktus: sprogdino bombas oro uostuose, civilių lėktuvuose, šaudė į turkų diplomatus, puldinėjo armėniškos pozicijos nepalaikančius Vakarų politikus, grasino prancūzų teisėjams, nagrinėjusiems suimtų ASALA smogikų bylas… Taigi Prancūzija vargu ar gali būti nešališka, objektyvi.
Kas tada galėtų būti mums autoritetu? Įsidėmėkime, kaip 1915-uosius metus vertina mūsų artimiausi kaimynai – latviai ir estai? Tiek Talinas, tiek Ryga nepripažino Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusios tragedijos armėnų tautos genocidu. Estija ir Latvija priėmė kur kas abstraktesnius vertinimus už Lietuvą.
Mūsų kaimynai pasielgė sąžiningiau, apdairiau. Jų atsargumas nulemtas itin svarbios aplinkybės: estų ir latvių istorikai iki šiol nėra studijavę turkiškų bei azerbaidžanietiškų archyvų, todėl jie ir negali turėti tvirtos nuomonės. Štai taip: protingiausia, kai vadovaujamasi savo galva, o jei nesi susidaręs tvirtos asmeninės nuomonės – verčiau patylėk, susilaikyk, prisipažink nežinąs…
Švedijos laikysena
Be kita ko, Lietuva galėtų įsiklausyti ir į Švedijos poziciją. Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstrem žurnalistams visai neseniai surengtoje specialioje konferencijoje pareiškė, kad „bus labai sunku 1915-ųjų metų karinius susirėmimus pripažinti prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Švedijos diplomatijos vadovė M.Valstrem šitaip atsakė žurnalistams, klausiusiems, ar Švedijos vyriausybė palaimins specialų įstatymą dėl „armėnų genocido“.
Švedijos URM ministrė Margot Valstrem
Švedijos URM vadovė įsitikinusi, kad karinius veiksmus pripažinti genocidu labai keblu dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, jau nėra likusių gyvų liudininkų, kurių pasakojimais būtų galima pasiremti. Ji neneigia, kad kai kurios valstybės 1915 metų karines turkų operacijas yra įvardijusios „prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Tačiau Švedijos URM vadovė mano, kad tai – „bloga praktika“.
„Kad būtų įmanoma kaltinti valstybę vykdžius genocidą, reikalingi rimti, neginčijami įrodymai“, – pabrėžė Švedijos diplomatijos vadovė. Ji dar pridūrė, jog Švedija sudarė specialią komisiją, į kurią įtraukta daug kompetetingų istorikų. Būtent tie istorikai dabar specialiai domisi tuometinėje Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusiais įvykiais.
Labai protingas Stokholmo žingsnis – švedai nepripažįsta egzistavus armėnų genocidą, kadangi susipažinę tik su Armėnijos pozicija. Kai išnagrinės visų suinteresuotų šalių argumentus, tada ir paskelbs verdiktą.
Tad ar ne metas ir Lietuvai sudaryti specialią istorikų, kurie visapusiškai pasidomėtų 1915-ųjų įvykiais Osmanų imperijoje, grupę? Kodėl bent keli mūsų istorikai negalėtų nuvažiuoti į Turkiją ir Azerbaidžaną ir ten, pasėdėję keletą mėnesių archyvuose, pateikti savo požiūrį?
Tabu neturėtų būti nė vienai temai
Tokia mintis kilo birželio 19 dieną klausantis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos surengtos diskusijos „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Tąsyk komisijos pirmininkas Seimo narys Arūnas Gumuliauskas pareiškė: „Jau ne vienerius metus Birželio sukilimas Lietuvoje keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių. Seimas turėtų parodyti atviro kalbėjimo pavyzdį“.
Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.
Puikūs istoriko, politiko A.Gumuliausko žodžiai – iki šiol mes buvome pratinami, esą 1941-ųjų sukilėliai tebuvę bjaurūs … žydšaudžiai. Dabar, besigilindami į šią skaudžią temą, matome, kad buvo priešingai – sukilėliai labai sudėtingomis sąlygomis sėkmingai iš Lietuvos vijo sovietų okupantus ir jiems tarnaujančius prisitaikėlius. Pasirodo, 1941-ųjų birželio 23-osios sukilimas – toks pat svarbus Lietuvai, kaip ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios Aktų paskelbimai. Deja, iki šiol šis įvykis, kurio metu praradome per du tūkstančius vyrų, tačiau grumtynes vis tik laimėjome, Lietuvoje nutylimas arba į jį mes iki šiol žvelgėme tik rusų, žydų, vokiečių akimis. Pažvelgti per savąją prizmę nedrįsdavome.
Panaši situacija, regis, susiklostė ir dėl armėnų istorijos. Ar ne keista: mes, lietuviai, iki šiol deramai neišsiaiškinome mums gyvybiškai svarbių 1941-ųjų sukilimo priežasčių bei pasekmių, užtat mes puikiai žinome, kas 1915-aisiais dėjosi tolimojoje Osmanų imperijoje?! Ironiškai kalbant, taip tiksliai ir išsamiai pažįstame Osmanų imperijos istoriją, kad net ryžomės parlamento vardu skelbti patį griežčiausią vertinimą?! Belieka šaipytis iš lietuviško patiklumo, naivumo: nė vienas Lietuvos istorikas nėra nė vienai dienai pravėręs Turkijos Ir Azerbaidžano archyvų, bet mums to ir nereikia, nes mums esą „visą tiesą sąžiningai išguldė armėnų istorikai“.
Kada Seime bus surengta konferencija 1915-ųjų įvykiams apžvelgti?
Mano supratimu, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija privalėtų surengti diskusiją ir Osmanų imperijos tema. Bent sykį atidžiai išklausykime turkų bei azerbaidžaniečių istorikus. Pakvieskime į konferenciją ir tuos Vakarų pasaulio istorikus, politikus, rašytojus, kurie į 1915-ųjų Osmanų imperijoje nutikusias nelaimes žiūri ne Jerevano akimis. Tik tiek – išklausykime juos, kaip išklausėme armėniškąją pusę. Jei Ankara ir Baku neįtikins, jei neįrodys savo tiesų, tada bus bent jau ramu, kad 2005-aisiais mūsų Seimas nesuklydo.
Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.
Beje, perverskite 2005-ųjų metų (kai priimtas nutarimas) bei 2015-ųjų (kai Armėnija minėjo 100 metų sukaktį) Lietuvos spaudos pranešimus, ir pamatysite, kaip akivaizdžiai tuomet mūsų žiniasklaidoje per kraštus liejosi Armėnijos pozicija. Tribūna turkų ir azerbaidžaniečių nuomonei nebuvo suteikta. Visi, bent truputėlį suabejoję Jerevanu, – smerkiami, niekinami…
Į 1915-ųjų grumtynes byrančioje Osmanų imperijoje anuomet žvelgėme išskirtinai Armėnijos akimis. Ar tai – teisinga?
Tiems, kurie visuomet visko bijo, pridursiu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, reziduojantis Strasbūre, neuždraudė abejoti Jerevano po pasaulį atkakliai platinamomis nuomonėmis.
Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikosprincipų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės?
Kažin ar taip be išlygų drįstų teigti net labai skeptiškai į politikų padermę žiūrintis bendrapilietis, ar ne? Taigi, kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą mūsų padangėje vis dar palaiko daugiau ar mažiau įsisąmonintas (neretai tik intuityviai projektuojamas) atsisakymas pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau vardan didesnio vadybinio efektyvumo išbandytą ir teoriškai pagrįstą politikos atskyrimo nuo moralės faktą.
Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu. Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skolina įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinės veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.
Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo terminas tarp Lietuvos politikų turi prastą reputaciją. Čia dar skaudžiai gyva yra didžiavalstybinio melo, klastos, imperijos valdininkų cinizmo patirtis. Kita vertus, sėkmingi sprendimai organizuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų darbą, politinės sistemos susiklostymas, šalies įsijungimas į pasaulio politiką subjekto teisėmis lėmė, jog netikėtai labai sparčiai susiformavo makiavelizmo teorija ir praktika (praktika vis tik labiau nei teorija) savitu lietuvišku pavidalu kaip įtakingos žmonių grupės, pasivadinusios skambiu valstybininkų vardu, elgesio tipas ir tokio elgesio pateisinimas.
Hipoteziškai įsivaizduokime valstybininką kaip tą žmogaus tipą, kuris viską aukoja valstybės stiprinimo labui, vardan tokio gėrio esant reikalui nebijodamas susitepti rankų. Žinoma, tai tik teorija, tuo tarpu realiai skambiais užkeikimais dažniausiai yra teisinamas noras išplėsti savo įtaką, dangstomas vidinis skurdas, nesugebėjimas išsaugoti garbingumą išbandymų situacijose. Tačiau net ir idealistiniai motyvai šiuo atveju nebūtinai žada kažką gero mums visiems, nes taip orientuota veikla neretai sukuria dviprasmybės situaciją, kai pasekmės kardinaliai prasilenkia su lūkesčiais. Kai valstybės stiprinimas suprantamas kaip savitikslis uždavinys, valstybės savikūros procesas visų pirma yra orientuotas į jėgos centrų puoselėjimą, savo ruožtu tokie centrai tampa pirmaeile valstybės idėjos manifestacija.
Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad valstybę iš esmės suprantant tik kaip sutirštintą jėgos koncentraciją, gali susiklostyti padėtis, kai būtent tokiais prioritetais puoselėtos valstybės savarankiškumas yra visiškai nesunkiai neutralizuojamas, priešpastatant didesnę jėgą arba pasiūlant aukštesnę kainą. Žinoma, tai nereiškia, jog sėkmingai dirbančios institucijos turi būti kažkaip apribojamos, nusodinamos, o tik tai, jog valstybės gyvastingumą šiandien vis tik labiau nei policinės pajėgos garantuoja gyvenimo infrastruktūros sukūrimas, valdymo peraugimas į realią savivaldą, žmonių pasitikėjimas moraline dalykų padėtimi.
Tokia valstybė, kuri yra jau ne tiek jėgos perteklius už žmogiškumo ribų, kiek paties žmogaus veiklos vidinis imperatyvas, jo žmogiško orumo sąlyga, fiziškai yra beveik nenugalima, nenuperkama ir neperperkama, nežiūrint to, kokiais finansiniais resursais yra įžaidinėjami priešiški tai valstybei interesai. Taigi, regis, moraliniai ištekliai yra dar labiau svarbus valstybės gyvastingumo pagrindas nei materialiniai resursai.
Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, taigi tokia štai išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos. Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui?
Immanuelis. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, dar ir politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.
Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė čia nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai, pajungiant moralę politikai, neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai apipavidalinto moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Nesunku bus pastebėti, kad toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės.
P. S.
Taigi šio straipsnelio moralas toks: pigus moralizavimas politikos sferoje naikina moralinę pasaulio tvarką. Esu įsitikinęs, kad net daugumos žmonių pasipiktinimą sukėlęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ gali būti vertinimas be moralinių užkeikimų, pataupant tokią galimybę kitam kartui. Žinoma, niekas neturi teisės užstoti kelio švento pasipiktinimo pasidauginimui, tačiau moralinis M.Ivaškevičiaus vertinimas veda į prasilenkiantį su tikrovę jo kaip „blogio genijaus“ (žėrinčiomis žvėries akimis?) sureikšminimą. Be to, nereikėtų puoselėti iliuzijos, kad ilgai gėdijamas Ivaškevičius ims ir susigės, – to tikrai nebus, nes anas visados žino, ką daro. Apskritai čia labiau už moralinius pagraudenimus tiktų taikyti banalumo fenomenologijos požiūrį jau vien dėl to, jog aptariamas atvejis yra nevykęs bandymas nusipirkti titulą, kurio žmogus nėra vertas. Nesijaučiu turintis teisę postringauti apie literatūrinį „Žali“ autoriaus talentą, tačiau akis bado faktas, kad Ivaškevičius užmoka nerealią kainą, nepešdamas nieko.
Tomas Venclova atsargiai išsako užuominą, kad esą dabar Ivaškevičius yra puolamas net ne tiek dėl savo kontraversiškojo romano, kiek dėl to, jog neva tauta negali jam atleisti pilietinio poelgio… Kaip nesunku nuspėti, garbusis poetas turi galvoje tai, jog Ivaškevičius buvo didžiulį dėmesį pritraukusio žydų žudynių Molėtų krašte sukakties paminėjimo dvasinis įkvėpėjas ir organizatorius. Už didelę širdį ir empatijos nužudytiems žydams puoselėjimą Ivaškevičių būtų galima girti ir girti be saiko, gaila tik dėl to, kad tos empatijos tragiškai pritrūksta tada, kai atsisukama į Lietuvos partizanų likimo apmąstymą. Labai selektyvi empatija, a?
Deja, vienybės nėra. Slaptai.lt nuotr.
T.Venclovos pateiktas sugretinimas yra prasmingas kiek kitu požiūriu nei to, kaip galima spėti, tikėjosi pats poetas. Iš tiesų, sunku atsisakyti pagundos sugretinti M.Ivaškevičių su Rūta Vanagaite kaip du lietuviškai rašančius žmones, kurie užsimojo praverti duris į tarptautinį pripažinimą, parduodami istoriją apie tariamą Lietuvos nešvankumą. Kaip atrodo, minėti plunksnos darbininkai pergudravo patys save, įtikėję, kad yra tarptautinis Lietuvos partizanų niekinimo ir žydų žudynių Lietuvoje temos eskalavimo poreikis, kai nuveikus kažką šia kryptimi jau būtų galima prasiveržti iš uždaros namų aplinkos į tarptautinę plotmę, užsitikrinti įtakingų lobistų, dalijančių tarptautinės šlovės grandus, paramą. Tačiau, kaip matome, nebuvo verta taip stengtis…
Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…
Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.
I pabambėjimas
Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.
Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…
Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.
Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.
Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma” etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).
Tad iš tiesų: kur pinigai?
Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.
Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.
Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.
II pabumbėjimas
Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…
A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.
Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.
Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…
Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…
Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.
Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…
Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.
Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.
Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.
Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.
Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.
Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.
Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.
Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo.
Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?
Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?
Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.
Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?
Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…
Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.
Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.
Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.
Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?
Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.
Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.
Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.
Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai?
Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.
Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?
Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.
O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.
Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.
Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien spėlioti atsakymus į testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.
Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…
Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.
Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.
Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.
Šiandien skelbiame 1-ąjį pokalbį (trukmė – 26 min.). Netrukus mūsų skaitytojai išvys 2-ąją dalį, kurios trukmė – 24 min.
Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).
Diletantiški postringavimai
Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“
Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu 50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.
Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“
Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.
Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.
Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)
Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės
Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.
Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvos, joms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.
Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas
Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)
Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.“
Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)
Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).
Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.
Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.
Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas. – I.T.).
Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjoužkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.
Istorikas apie visa tai papasakojo per 45 minutes.
Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?
R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.
Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.
Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.
„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje
Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).
Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“ – tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.
Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina – I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.
Mossad slaptieji agentai
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.
Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:
Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“
Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“
Tada Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti, jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)
Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai
Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.
Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.
Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?
Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?
Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.
„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.)
Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius”. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.
XXX
Gintaras Visockas
Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.
Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.
Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.
Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.
Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.
Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.
Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.
Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?
Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?
O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?
Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.
Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.
Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.
Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.
Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.
Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.
Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.
Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną – Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.
Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.
Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.
Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.
Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.
Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.
Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.
O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.
Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.
Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.
Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda
Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.
Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.
Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos
Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.
Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.
Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.
Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.
Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis
Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.
Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.
Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.
Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.
Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.
Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.
Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?
Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“
1940 – 1941-ųjų tragedija
Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.
Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?
Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija
Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.
Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.
Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.
Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.
Arkadijaus Vinokuro knyga
Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.
Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.
Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.
Lenkiškasis aspektas
Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.
Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.
Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?
Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?
Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.
Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.
Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.
Arkadijus Vinokuras:
„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir 60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“
VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:
„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).
Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.
Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“
